Kun. Arūnas Peškaitis OFM. Atsargiai – melas užkrečia

Versija spausdinimui

Praėjusių metų pabaigoje kai kuriose žiniasklaidos priemonėse pasirodė esą sensacingos publikacijos, jog ministras Dainius Kreivys priklauso paslaptingai organizacijai. Paradoksalu, bet į šias publikacijas sureagavo net kai kurie Seimo nariai, pareikalavę ištirti, ar tai, kad ministras krikščionis, nekelia grėsmės valstybės interesams.  Apie visa tai Bernardinai.lt kalbino pranciškoną kunigą Arūną Peškaitį. Religija.lt siūlo savo skaitytojams susipažinti su šiuo pokalbiu.

Metų pabaigoje Lietuvos spaudoje pasirodė keletas publikacijų apie „Opus Dei“, sukėlusių nemažai šurmulio Lietuvos katalikų tarpe. Viename straipsnių buvo minima, kad Jūs neva esate pripažinęs, kad „Opus Dei“ organizacijoje galima atrasti „sektantiškų“ bruožų“. Gal galite plačiau pakomentuoti šį Jums priskiriamą teiginį?

Pirmiausia tai nėra tiksli citata, nes nenurodomas šaltinis, iš kur žurnalistas M. Peleckis paėmė šią citatą (manau, kad citata galėjo būti paimta iš tinklapio www.religija.lt).
Man keista, kaip gali žurnalistas rašydamas straipsnį įdėti pavardę žmogaus, su kuriuo nekalbėjo jau labai seniai - neturėjau su juo dalykinių pokalbių jau galbūt dešimt metų.
Sąmoningai nebendrauju su M. Paleckiu  po to, kai šio žurnalisto publikacijos įžeidė mano kolegos ir mano paties orumą, nes jose buvo paskelbta labai daug melo ir sąmoningų netikslumų. Toks žurnalisto poelgis nedaro jam garbės ir normalioje visuomenėje leidinys, spausdinantis tokį tekstą, ar pats žurnalistas, taip pasielgęs, turėtų atsiprašyti ar paaiškinti savo poelgį.

Kaip manote, kodėl prelatūra „Opus Dei“ sulaukia tokio didelio sekuliarios spaudos susidomėjimo? Juk Bažnyčioje gausu įvairiausių bendruomenių, tačiau kitos dažnai spaudos lieka nepastebėtos.

Visi nauji judėjimai Katalikų Bažnyčioje, kurie atsirado XX amžiuje, yra gana neįprasti žvelgiant istoriškai. Bažnyčios istorija labai ilga, bėgant amžiams keitėsi formos, veiklos būdai. Ir anksčiau būta įvairių judėjimų, tačiau  XX amžius pasižymi tuo, kad būta savotiško naujų iššūkių viesulo.

Tai nepaprastos, sparčios technologinės bei socialinės kaitos amžius, kuriame vyko du pasauliniai karai. Turbūt natūralu, kad Bažnyčia atsako į  tuos iššūkius, ar, skaitydama laiko ženklus, net pralenkia, kad skelbtų Gerąją Naujieną besikeičiančiam  pasauliui.

„Opus Dei“ yra vienas iš judėjimų, atsiradęs XX a. ir kaip kiekviena nauja organizacija, bendruomenė, taip ir naujieji Katalikų Bažnyčios judėjimai iš pradžių turi įtvirtinti savo tapatybę, skausmingai jos  ieško, tad kartais kyla tendencijos atsiriboti, tam tikru būdu pabrėžti savo autentiškumą. Tai yra natūralu, tai bet kurio augimo struktūra.
Kaltininimų izoliuotumu, sektantiškumu įvairiose šalyse sulaukia ne tik „Opus Dei“, tačiau ir broliai joanitai, Betliejaus seserys, Palaiminimų bendruomenė, charizminiai  katalikiški judėjimai.

„Opus Dei“ susilaukia neadekvačios sekuliarios žiniasklaidos dėmesio, nes pernelyg neafišuoja savo veiklos, yra labai ortodoksali bendruomenė, besilaikanti savitų, principinių nuostatų, su jomis galima sutikti arba nesutikti, bet žinau, kad žmonėms, kurie lankosi šioje bendruomenėje, tai padeda augti dvasiškai.

O kiti, kuriems netinka „Opus Dei“ formacija, gali pasirinkti kitas bendruomenes, kurių Katalikų Bažnyčioje yra daug.

Kadangi bendruomenė neieško didelio viešumo, ir tai natūralu, nes dvasiniai dalykai nėra viešumoje auginami, tai labai dažnai ieškodama sensacijų sekuliari žiniasklaida kalba apie uždarumą, ezoteriką, kažkokius sąmokslus, vadina vos ne „Vatikano saugumo žvalgyba“. Žinoma, pats juokingiausias kūrinys šia prasme yra „Da Vinčio kodas“.
Kiek pamenu, M. Peleckis kažkiek ir remiasi savo straipsnyje šia knyga kaip autoritetingu šaltiniu, - tokie dalykai pasigailėtini, nes „Da Vinčio kodas“ yra labai menko literatūrinio lygio kūrinys, smarkiai išpopuliarintas, nes pataikęs į skaitytojo sąmonę, ištroškusią sąmokslo teorijų, o autorius tuo ir naudojasi. Kaip literatas D. Brown'as tikrai prastas, jam trūksta fantazijos, jis rašo mažai, o naujas jo kūrinys atkartoja seno kūrinio schemą. Jis tiesiog geras verslininkas, tačiau toks menkavertis detektyvas negali būti šaltiniu. Keista, kad žurnalistas tuo naudojasi ir daro apibendrinimus.

Pirmoji šių publikacijų buvo susijusi su ministro D. Kreivio lankymusi „Opus Dei“ centre. Kaip manote, kodėl asmeninė žmogaus religinė praktika sulaukė tokio spaudos susidomėjimo?

Viena bjauriausių šių publikacijų savybių - kad šitaip kišamasi į privatų žmogaus gyvenimą. Kartais gali būti kažkokių dalykų privačiame gyvenime, kuriuos visuomenei reikia žinoti, nes ministras nėra šiaip privatus asmuo; bet šiuo atveju kišamasi į privatų religinį žmogaus gyvenimą. Toks religinio, dvasinio gyvenimo negerbimas reiškia nepaisymą sąžinės laisvės principo - žmogus turi teisę tikėti, išpažinti ir dalyvauti bendruomeninėje veikloje taip, kaip jis ją supranta ir kaip sąžinė jam liepia. Ir jei atsiranda žiniasklaidos priemonė, kuri tą teisę ginčija, tai galima traktuoti kaip Konstitucinės teisės pažeidimą. Man atrodo, kad seniai niekas nesinaudojo savo teise teismiškai reikalauti iš žiniasklaidos priemonių atsiprašymo ir tam tikros kompensacijos už savo asmens orumo įžeidimą. Kažkodėl visi bijo, nors ir kokios bjaurios būtų ,tarkim, „Respublikos“, publikacijos. Tai nepaskatina politikų nusigręžti nuo tokių leidinių. Dabar  štai - „Lietuvos ryto“ publikacijos. Manau, kad turėtų būti sureaguota, nebijant, kad kažkas pasakys esą  „smaugiama žodžio laisvė“. Tegu sako kiek nori - pas mus žodžio laisvė iš viso labai abejotina, nes pakankamai akivaizdu - ir „Transparency international“ tą yra patvirtinusi, - kad yra daug užsakomųjų straipsnių; dažniausiai Lietuvoje leidėjai ir redaktoriai yra tie patys asmenys, o tai reiškia, kad tas, kuris finansuoja leidinį, kartu ir redaguoja jį, atsako už turinį, taigi yra įmanomos įvairios finansinės įtakos.

Tai gali pasibaigti tuo, kad mes iš viso nebeskirsim, kur yra reklama, o kur normalūs komentarai, straipsniai. Tad kalbėti apie žodžio laisvę dabar yra tiesiog būtina ir reikia kritikuoti tokią žiniasklaidą, kuri vietoje to, kad ieškotų tiesos, daro neleistinus dalykus žmogaus asmens atžvilgiu, ir visiškai nesvarbu, kas tas žmogus būtų, nes šiandien gali būti užsipultas ministras, rytoj - kas nors kitas, nors, aišku, kiti mažiau įdomūs. Tačiau šiuo atveju toks mūsų politikų, vadovų nereagavimas, tyla yra labai bloga. Jie neturėtų tylėti, jie turėtų pasisakyti, nes tam ir išrinkti, kad būtų atsakingi už tai, kas dedasi visuomenėje. Manau, po tokių publikacijų reikėtų boikotuoti šitokius leidinius, kurie leidžia tokius dalykus - anksčiau „Respublika“ bei „Vakaro žinios“ sau leisdavo antisemitinius ir visokius kitokius tekstus, dabar „Lietuvos rytas“ jau kelintą kartą grubiai pažeidžia žmogaus teises. Nesuprantu, kaip tokios publikacijos  nesukelia plačios visuomenės reakcijos.

Šiuo atveju užkliuvo krikščionis ministras, bet kartais susidaro įspūdis, kad mūsų visuomenėje žiūrima pašaipiai ir tarsi kaip į ne visai normalų, jei žmogus apskritai turi bent kažkokias vertybes?

Taip, turbūt yra ta tendencija.  Žiniasklaida - turiu galvoje didžiuosius dienraščius, internetinius portalus, komercines televizijas - formuoja tam tikrą „gražaus“ gyvenimo įvaizdį, kuriame pirmiausiai yra juntamas prestižo vaikymasis, stilius, karjera, vartojimas, pikantiški nuotykiai, kurie leidžia mūsų publikai pasiskanauti „kas su kuo ką kada“, o „kada nebe“, ir tarsi visi viešieji asmenys turėtų „įsipaišyti“ į šitą kontekstą. Pavyzdžiui., turėtų leisti knygutes - dabar bet kokia žvaigždutė, vos iškilus, jau išleidžia knygą apie save, kuri  pristatoma kaip „kultūros paveldas“...

Bandoma įteigti, kad tai, kuo žmogus gyvena, turi būt viešo vartojimo objektas. Tačiau jei žmogus turi kitas vertybes, tos vertybės paprastai būna tylios, nebūtinai apie jas turi būti rėkiama iš visų pakraščių - jis nebijo jų skelbti, bet yra tam tikri dalykai, kuriuos jis išpažįsta, jais gyvena ir tiki, tačiau per daug nesiafišuoja - tai šitas žmogus tampa įtartinas. Taip bet kokia vertybinė pozicija laikoma ne tiek nusikaltimu, bet kažkuo įtartinu - kodėl jis tiki, kodėl nekalba apie save, kas už to slepiasi. Siekinys viešinti žmogaus privatumą yra stulbinantis ir sudaro didžiulį spaudimą žmogui, norinčiam gyvevnti savo žmogiškąjį gyvenimą.

Kaip manote, kur slypi šio reiškinio šaknys?

Manau, kad čia yra pokomunistinių šalių bendras bruožas. Nesu specialiai tyrinėjęs, bet Rusijos žinisklaida man šiuo atžvilgiu labai panaši. Tačiau Rusijoje yra rimtų kultūrinių leidinių, TV laidų, kurios šiek tiek atsveria, o pas mus jų beveik neliko. Jeigu žiūrėtume į Vakarų šalių medijas, tai ten iš tikrųjų labai aiški takoskyra tarp bulvarinių ir rimtų leidinių. Bulvarinė spauda gali sau labai daug leisti, bet į ją mažai kas dėmesį kreipia, į juos nežiūrima rimtai. Bet neįsivaizduojama, kad Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ar Danijoje laikraštis, kuris save laiko nacionaliniu dienraščiu, leistų sau tokio lygio publikacijas, apnuoginančias visišką žurnalisto infantilumą. Juk tai gali būti ne tik kad užsakytas puolimas prieš asmenį, bet labai neprofesionaliai parengta medžiaga, nežinant, apie ką rašai.

Pas mus nebėra takoskyros tarp bulvaro ir rimtų leidinių, iš viso - nebelieka ne bulvaro, išskyrus kelis kultūrinius leidinius. Tai liūdniausiais dalykas. Mūsų žiniasklaida negali būti patikima. Nežiūrint to, ką rodytų socialinės apklausos, jos nepatikimumas grindžiamas tuo, kad ji nuolat ieško sensacijų, žaidžia žmonių nepasitenkinimu valdžia ir visaip jį skatina. Nesakau, kad straipsniai turi būti nuolat valdžiai giedant ditirambus, tačiau jokiu būdu ne nuolat žaidžiantys sąmokslo teorija, kad viskas, kas vyksta viešai, yra netikra, kad reikia ieškoti „nematomų jėgų“ ir  pačių kvailiausių „koncepcijų“. Toks mūsų mentalitetas, išgyvenus totalitarizmą - kuomet iš tikrųjų negalėjai pasitikėti žiniasklaida, viskas buvo paremta gandais. Tais gandais mes maitinami ir toliau, praėjus dvidešimčiai metų. Kodėl aukšti pasitikėjimo žiniasklaida reitingai - juk sakoma, kad žiniasklaida pasitikima - tai matyt todėl, kad mūsų žmonės atpažįsta joje sovietmetį - žiniaskliada atseit pasako viską, kaip iš tikrųjų yra - anais laikais žmonės kalbėdavo virtuvėj prie stalo, o dabar laikrašty apie tai rašoma.
Kaip parodė prieš keletą metų atliktas tarptautinis tyrimas, nesugebėjimas skaityti teksto kritiškai jį analizuojant Lietuvoje yra labai aukštas.
Tai reiškia, kad žmogus, skaitydamas tekstą, skaito pirmiausia antraštę, kelis sakinius ir jam to užtenka, jis jau patiki, jam nebereikia analizuoti, iš kur daromos tokios išvados, ir apskritai - kas iš viso tiksliai rašoma tekste.
Dažnas nesusimąsto, kad taip vadinami žurnalistiniai tyrimai Lietuvoje - tai jokie tyrimai. Žurnalistas iš karto žino, ką jis nori parašyti ar ką jam Reikia parašyti pagal tai, ko redaktorius nori. Klausinėjamas žmogus gali kalbėti ką nori, bet jei žurnalistui netiks jo sakomas tekstas, jis jį „apkarpys“ ar paims vieną sakinį ir įkiš ten, kur jam reikia.
Tad Naujų metų pradžioje norisi palinkėti, kad viešojoje erdvėje taptų šiek tiek švariau. Netikiu, kad tai pasikeis labai greitai, bet yra teigiamų ženklų - yra pas mus tikrai geros kultūrinės spaudos, yra bernardinai.lt, nekomercinės televizijos - labai linkiu, kad LTV antroji programa nenumirtų.. Yra tas pagrindas, nuo ko galima startuoti, pradėti.
Labai norėtųsi, kad būtų mažiau pykčio, mažiau intrgių ir mažiau nekompetencijos, kurie užteršia ir mus.

Melas, kuris transliuojamas šimtam tūkstančių žmonių, veikia labai negatyviai - taip tarsi kiekvienam žmogui duodama „indulgencija“ - leidimas meluoti, nes melas yra užkrečiamas - juk kai tu gyveni purvinoje aplinkoje, tai galvoji, kad būti purvinam yra normalu. Linkėčiau, kad šiais naujais metais mes pradėtume galvoti, kad vis tik tai nėra normalu.

Dėkoju už pokalbį.

Parengė Dalia Žemaitytė
raktiniai žodžiai: