Mikael Rothstein: „reikia šviestis, žinoti apie šias grupes, apie jas išmanyti“

Versija spausdinimui

Mikael RothsteinŠ.m. balandžio mėn. 21–26 dienomis Vytauto Didžiojo Universiteto Sociologijos katedros kvietimu Lietuvoje viešėjo Kopenhagos Universiteto Religijų istorijos kabineto profesorius Mikael Rothstein. Svečias yra žinomas naujųjų religijų tyrinėtojas, paskelbęs daugybę publikacijų apie šias grupes, išleidęs ne vieną knygą apie naujų religijų reiškinį ir jo vietą šiuolaikinėje visuomenėje anglų bei danų kalbomis. Svečias maloniai sutiko atsakyti į Religija.lt klausimus, su M.Rothsteinu kalbėjosi NRTIC direktorė Milda Ališauskienė. 

Papasakokite kaip Jūs susidomėjote naujomis religijomis?

Studijuodamas magistrantūroje domėjausi daugeliu dalyku – Senovės Egiptu, Brazilijos Kandomble religija, Senovės Roma, tačiau tada vienu momentu pagalvojau, kad būtų įdomu studijuoti tai, kuo niekas iki tol nesidomėjo. Iki tol niekas nebuvo studijavęs Transcendentinės meditacijos, ir apskritai naujų religijų, religijų istorijos požiūriu. Tai, ką buvo parašę ar tyrinėję sociologai apie naujas religijas, buvo labai sociologiška. Tuo metu beveik nieko nebuvo žinoma apie šių grupių mitus, ritualus, istoriją ir pan. Todėl pradėjau jas tyrinėti kitu požiūriu – naudodamas įprastus lyginamosios religijotyros įrankius. Taip gimė mano magistro darbas apie Transcendentinę meditaciją, vėliau disertacija, kurioje lyginu šią religiją su Krišnos Sąmonės organizacija.

Paaiškinkite prašau plačiau savo požiūrį.

Įsivaizduokite, kad jūs turite naują religinę grupę ir praktiškai nieko apie ją nežinote ir nežinote, nuo ko pradėti ja domėtis. Todėl vadovaujatės tuo, kaip anksčiau buvo tyrinėjamos tradicinės ar senovės religijos, tokios kaip, pavyzdžiui, ankstyvasis islamas, ankstyvoji krikščionybė ir kitos istoriškai naujos religijos. Ėmiau ir pabandžiau pritaikyti tuos dalykus Transcendentinei meditacijai. Mano atskaitos taškas buvo labai paprastas: jei lyginamosios religijotyros požiūriu buvo galima tyrinėti vienas religijas, tai galima daryti ir su naujosiomis religijomis. Ir tai pasiteisino, aš tyrinėjau jų šventraščius, ritualus, istoriją, mitus ir visa kitą. Kitaip tariant, tyrinėjau Transcendentinę meditaciją taip, lyg ji būtų klasikinė religija. Mano tikslas buvo surasti naujųjų religijų vietą religijų istorijoje apskritai, tai ir darau iki šiol. Tuo tikslu naudoju visas humanitarinių ir socialinių mokslų religijos studijų teorijas. Ir dabar galiu pasakyti, kad naujųjų religijų studijos turi būti laikomos religijų istorijos dalimi, ir būtent dėl šio teiginio nesutariu su žmonėmis, kurie linkę tyrinėti naująsias religijas kaip kažką tokio išskirtinio. Aš nemanau, kad naujosios religijos yra ypatingos – jos yra tiesiog religijos, arba kad sektos yra ypatingos – jos irgi yra religijos, arba kad kultai yra ypatingi, nes ir jie taip pat yra religijos. Visos čia išvardytos grupės kiekviena savaip tam tikrose aplinkybėse yra religijos. Taigi šiandienos naujosios religijos yra panašios į ankstyvosios krikščionybės, budizmo ar islamo grupes. Tačiau pastarųjų mes nesumetame į vieną krūvą. Tad keliu klausimą, kodėl mes tai darome su šiandieninėmis naujosiomis religijomis. Jos turi panašias socialines sąlygas, nes gyvena toje pačioje visuomenėje. Tačiau jos yra ir skirtingos, ir sociologai parodo, kad jos yra skirtingos. Tuo pačiu vis tiek mes jas dedame į vieną krūvą, ir tai yra problema. Tas pat pasakytina ir apie čiabuvių religijas – mes dažnai kalbame kaip apie vieną, tačiau jos labai skiriasi, priklausomai nuo to, kuriame pasaulio krašte jos atsirado, ir priklausomai nuo to, kuriuo metu.

Kodėl vienos naujosios religijos išgyvena, o kitos vis dėlto išnyksta?

Norėtųsi trumpai atsakyti į šį klausimą. Nemanau, kad tai įmanoma, tačiau pabandysiu. Problematiška yra tai, kad naująsias religijas laikome kažkuo ypatingu. Iš tikrųjų gali būti tokios tam tikra prasme, bet jos yra tam tikrame socialiniame kontekste. Jei jos išgyvena, vadinasi jų aplinkoje buvo ir yra kažkas tokio, jei jos išnyksta – vėlgi, priežasčių reikia ieškoti socialiniame kontekste. Taigi mums labai svarbu žinoti kontekstą, kuriame naujosios religijos egzistuoja. Kodėl viena naujoji religija yra sėkminga, o kita ne? Manau, kad atsakymas slypi tame, ką patrauklaus tos sėkmingos religijos pasiūlė to meto visuomenei. Kitos, kurios nepasiūlė to, kas buvo svarbu žmonėms, nerado savo vietos visuomenėje ir dėl to išnyko. Čia randame panašumų su politinėmis partijomis, kurios gali pritraukti rėmėjų tam tikru laikotarpiu, gali išlikti populiariomis ilgesnį laikotarpį, o po to, lyg praeinanti mada, išnyksta kaip politinis judėjimas ar kultūrinė srovė. Manau, kad įdomiausia stebėti, kaip didžioji dauguma naujųjų religijų išnyksta, o išgyvena tik kelios. Tos išgyvenusios religijos tampa visuomeniniu dalyku. Vienos sėkmingiausių religijų yra islamas, budizmas ir krikščionybė. Jei šiandien paklaustumėte, kurios naujosios religijos yra populiarios, atsakyčiau, kad viena, visą laiką auganti, yra Mormonų bažnyčia, kuri, iš kitos pusės, nebėra tokia ir nauja, nes buvo įkurta 1830 metais. Užtruko šiek tiek laiko, kol ji įsibėgėjo, ir šiuo metu mormonų yra daugiau negu, pavyzdžiui, judėjų. Mormonų bažnyčia sparčia populiarėja, labai  greitai plečiasi ir, be abejo, ji išliks. Kodėl taip įvyko? Mano nuomone, todėl, kad ji turi išlikimo strategiją. Mormonų religija yra labai glaudžiai susijusi su Amerikos nacionalizmu, ją palaiko amerikiečių įsitikinimas, kad jie yra ypatingi, suvokimas, kad tai yra galimybių ir lyderių šalis. Taigi mormonizmas ir Amerikos nacionalizmas eina išvien. Josephas Smitas pranašystę gavo JAV, Jėzus, pasak mormonų, yra kilęs iš JAV, o Amerikos indėnai atvyko iš Izraelio. Taigi gimstant modernioms JAV, atsirado religija, kuri kalbėjo apie šią šalį tą patį, ką ir aplinka, tik ji tai sudėjo į savo mitologiją, ideologiją ir galiausiai jai pavyko. Kita religija, kuri mano manymu, gali padaryti kažką panašaus, yra Scientologijos bažnyčia, kuri remiasi moksline fantastika, moksliškumu, Froido psichologija ir tuo, ką galima vadinti Amerikos vadybos kultūra. Šie dalykai yra svarbūs ir sulaukia atgarsio modernioje visuomenėje. Ji yra patraukli daugeliui žmonių ir, be abejo, ilgainiui gali būti sėkminga. Nežinau, kiek tai susiję, bet kitas labai populiarus religinis reiškinys yra „Naujasis amžius“ (New Age), tai yra neinstitucionalizuota, populiarioji religija, kuri plinta kaip rinkos reiškinys. „Naujasis amžius“ nepaprastai populiarus, bet, iš kitos pusės, į taip vadinamą rinką orientuoti religiniai reiškiniai visada buvo populiarūs.

Jūs ne vienerius metus darbuojatės naujųjų religijų srityje. Kaip manote, kodėl tiek daug kontroversijų sklando apie jas?

Taip, iš tikrųjų. Manau, kad, visų pirma, svarbu pasakyti, kad kalbėdami apie naująsias religijas, nekalbame apie tam tikrą grupę kaip atskirą, bet kalbame apie santykius tarp šių grupių ir jas supančios aplinkos. Mano nuomone, priežastis, kodėl dauguma žmonių nemėgsta naujųjų religijų, yra ta, kad žmones iš šių grupių laiko išdavikais. Jie turėjo galimybę būti tokie kaip mes, bet dėl tam tikrų priežasčių pasirinko kitą kelią, yra kritiškai nusistatęs mūsų atžvilgiu. Vadinasi, buvimas tam tikros grupės nariu neapsiriboja vien buvimu, bet tai yra ir kritinės pozicijos daugumos atžvilgiu išsakymas. Kaip didžioji visuomenės dalis gali paaiškinti šių žmonių, kurie turėjo visas galimybes tapti „normaliais“, tapimą „nenormaliais“? Geriausias atsakymas, atrodo, slypi teiginyje, kad jais buvo manipuliuojama. Taigi mitas apie labai galingą sektą, kuri praplauna savo narių smegenis, atima iš jų turtą ir panašiai, yra sukuriamas, kad paaiškintų faktą, jog dalis visuomenės narių renkasi kitokį gyvenimą su kitokiomis vertybėmis, kitokia morale, mitais ir pan. Kai pažiūrime iš arčiau, didžioji dauguma kaltinimų šioms grupėms yra netiesa. Pripažįstu, kartais būna ir pagrįstų kaltinimų, bet dažniausiai jie yra perdėti. Mes turime ne žinias apie naujas religijas, o mitus, tačiau, žvelgiant iš tolimesnės perspektyvos, tai yra daugumos ir mažumos santykio klausimas. Jei pažvelgtume, kaip islamas yra vertinamas Europoje, atrastume panašumų su naujųjų religijų vertinimu. Per amžius žydai buvo mažuma ir taip pat sulaukdavo panašaus vertinimo. Ankstyvosios bažnyčios ir Jėzaus judėjimas Palestinoje taip pat buvo romėnų vertinami panašiai. Reiktų užmiršti, kad problemos priežastis – naujosios  religijos, kalbėti reikia apie daugumos ir mažumos santykius. Jei dauguma sako, kad mažuma neteisi, vadinasi, ji tuo pačiu suponuoja savo teisumą. Visuomenei, mano nuomone, visada reikia galimybės pasitvirtinti, kas yra gera ir kas yra bloga. Naujosios religijos šiuo atžvilgiu suteikia tokią galimybę. Ir, aišku, tai yra problema, jeigu mes kalbame apie žmogaus teises, lygybę. Tačiau žvelgiant grynai sociologiškai, visuomenei, nesvarbu kokiai – sekuliariai ar religinei, reikia tokio savęs įteisinimo, reikia turėti objektą, į kurį galėtų durti pirštu ir pasakyti– „Jūs neteisūs“.

Ar mes, būdami visuomenės nariais, turėtume kažkaip įsikišti į šiuos „uždaro rato“ santykius tarp daugumos ir mažumos?

Mano manymu, kiekvienas visuomenės narys turėtų jaustis gerbiamu ir laisvu rinktis. Jei kažkas iš daugumos ar iš mažumos jaučia, kad jo ar jos gyvenimas yra apgailėtinas, be abejo, visuomenė turėtų tuo domėtis. Tačiau taip pat turime atkreipti dėmesį į tai, kas sako, kad egzistuoja problema. Jei pavyzdžiui, scientologas turi problemų su scientologija, tuo tarpu likę dešimt tūkstančių gali būti, kad neturi jokių problemų. Turime būti sąmoningi taip pat, kaip ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu Vilniaus Šeimos (buv. Dievo vaikų) bendruomenėje fiksuojamas prievartos prieš vaikus atvejis, reikia į tai reaguoti, tačiau niekas juk nepradės tikrinti, ar greta kaimynas taip pat elgiasi. Kai negeri dalykai atsitinka naujojoje religijoje, žmonės yra linkę iš vieno atvejo spręsti apie visą bendruomenę. Noriu pasakyti, kad panašūs apibendrinimai apie naująsias religijas yra labai neatsargūs. Iš esmės, su naujųjų religijų nariais turėtų būti elgiamasi taip pat, kaip ir su senųjų nariais. Nebūkime naivūs, tačiau nebūkime ir per daug įtarūs. Šią pusiausvyrą gali išlaikyti tik žinios apie naująsias religijas, ir kai klausiate, ar galima pakeisti situaciją, sakau, kad reikia tapti žinančiu, apsišvietusiu ir išmanančiu apie šias grupes.

Dėkui už pokalbį.

raktiniai žodžiai: