Peteris Bergeris. Ar dera juokauti religijos temomis?

Versija spausdinimui

Ar šaipydamiesi iš tam tikrų dalykų parodome, jog jų nevertiname rimtai, į juos žvelgiame perdėm lengvabūdiškai? Ar galime „traukti per dantį“, neužgaudami artimo? Ar apskritai dera į egzistencinius klausimus žvelgti su šypsena? Siūlome austrų kilmės amerikiečių sociologo, liuteronų teologo Peterio Bergerio pamąstymus apie tai, ar galima šaipytis iš religinių dalykų.

Juokaudamas religijos temomis neretai gali būti apkaltintas lengvabūdiškumu, nes šaipytis iš tokių dalykus kaip tikėjimas yra laikoma netinkamu elgesiu. Tačiau aš galiu priimti tokias pastabas dėl lengvabūdiškumo, turėdamas omenyje tai, jog lengvabūdiškumas, kai kalbama apie humorą, nėra netinkamas dalykas, kadangi nesutinku su manančiais, jog religija yra netinkama tema juokauti.
Negaliu pritarti požiūriui, kad pasišaipyti iš ko nors reiškia negerbti to dalyko. Humoras turi daug aspektų, ir iš tikrųjų negalima paneigti, jog kai kuriais atvejais jis iš tikrųjų tampa puolimo, menkinimo įrankiu. Bet taip nėra kiekvienu atveju. Kasdieniuose santykiuose žmonės dažnai pasišaipo iš tų, kurie jiems rūpi, kurie jiems yra artimi, nes pajuokti „kitus“ yra daug ne saugiau, kadangi pokštaudamas „kitų“ atžvilgiu daug labiau rizikuoji juos įžeisti, tai yra pokštas, iš kurio šeimos nariai tik smagiai pasijuoktų, pašaliečiui gali labai nepatikti.
Juokdarys gali tapti atpirkimo metafora.
Tiek apie pasišaipymą iš „savų“ dalykų. Visgi čia svarbesnis klausimas: kas yra „rimta“ ir kas – „nerimta“? Yra priimta manyti, kad tragedija yra rimtesnis dalykas nei komedija. […] Tragedijoje žmogiškasis gyvenimas yra siejamas su pabaiga ir žlugimu, nes tragiškasis herojus visada miršta. Tuo tarpu komedijoje tokios pabaigos ir žlugimo dramos nėra – nugriuvęs juokdarys visada pakyla, nepriklausomai nuo to, kiek smūgių yra gavęs prieš tai. Tragedija vyksta neatpirktame pasaulyje – pasaulyje, kuris galbūt iš principo negali būti atpirktas. Tad juokdarys gali tapti atpirkimo metafora.
Pasaulį suvokdami pagal savo patirtis, tragediją neretai galime palaikyti tinkamesniu gyvenimo atitikmeniu. Žinome, jog mes patys ir visa tai, kas mums svarbu, išnyks. Tai atsitiks mūsų planetai, Saulės sistemai ir visam fizinėmis charakteristikomis apibūdinamam kosmosui…, nebent astronomai pakeistų nuomonę ir imtų skelbti naujas tiesas. Jokios prasmės neturinti ir jokios vilties neteikianti nebūtis yra viso, kas tik egzistuoja, neišvengiamas likimas. Tad empiriniu požiūriu tragedija iš tiesų yra „rimtesnė“ nei komedija, turinti daugiau sąsajų su realybe.
Religija beveik pagal savo apibrėžimą yra ką tik aprašytos realybės atmetimas. Pati įžūliausia idėja, kurią žmogiškosios būtybės iškėlė per visą savo gyvavimo istoriją, yra tai, kad anapus empirinio pasaulio egzistuoja kita, maloni realybė. Kitaip tariant, religija yra paremta teiginiu, jog visatos reikšmingumas gali būti apibūdinamas žmogiškaisiais terminais.
Jei  paaiškėtų, kad tai tiesa, komedija taptų daug „rimtesnė“ nei tragedija, nes ji yra pranašas pirminės realybės, kurioje, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai esame nubloškiami žemyn, galų gale mes visi prisikelsime. Vėlgi – visa tai nusakant kitais žodžiais, galų gale mes visi turime teisę juoktis.
Jei  paaiškėtų, kad tai tiesa, komedija taptų daug „rimtesnė“ nei tragedija, nes ji yra pranašas pirminės realybės, kurioje, nepriklausomai nuo to, kaip dažnai esame nubloškiami žemyn, galų gale mes visi prisikelsime.
Pastarasis teiginys jokiu būdu nereiškia, kad yra siūloma tam tikrų įrodymų, jog religija yra tiesa. Priešingai tam, ką įvairių religijų atstovai mėgsta kartoti, yra puikių priežasčių manyti, jog religiniai teiginiai tėra iliuzija. Yra pagrįsta būti skeptiškam visų religinių teiginių atžvilgiu, būti agnostiku (ateizmas čia – visai kitas reikalas, jis veikiau vaikiškas. Aš pats ateistą apibūdinčiau kaip individą, gavusį apreiškimą iš dangaus apie tai, jog dangus neegzistuoja). Religijos alternatyva nėra neprotinga, tačiau ji yra už proto ribų. Ji yra piktinantis pranašas apie galutinį džiaugsmo teisėtumą ir leidžia mums juoktis, tarsi suteikdama galimybę pažvelgti iš amžinybės perspektyvos (lot. –sub specie aeternitatis).
Tai sudėtinga tema, kurios galbūt nebeverta gvildenti toliau. Čia leiskite  pasiremti ką tik mano pateiktais išvedžiojimais ir pateikti keletą religinių anekdotų. Juos pasakodamas, aš neperžengsiu plačios protestantų bendruomenės ribų, kadangi, kaip kad byloja kinų išmintis: „Jei jau ketini juoktis iš žmonių, yra protinga pradėti nuo saviškių.“

Tad štai keletas anekdotų.
Apie Episkopalinės bažnyčios narius (Jungtinėse Amerikos Valstijose jie paprastai yra priskiriami prie aukščiausią statusą turinčių religinių grupių).
Sekmadienio mokykla gausioje Konektikuto bendruomenėje. Vaikai repetuoja kalėdinį vaidinimą. Mažas berniukas, atliekantis Betliejaus smuklininko, atsisakiusio priglausti Šventąją šeimą, vaidmenį, labai jaudinasi ir bijo pamiršti savo tekstą. Atėjus reikiamam momentui, jis atidaro butaforinės smuklės duris ir, žiūrėdamas į vaikus, vaidinančius Mariją ir Juozapą, pareiškia: „Smuklėje nėra vietos…“ Tada nutyla, nebežinodamas, kaip turėtų tęsti, ir priduria: „Tačiau užeikite ir išgerkite!“

Apie liuteronus (pagal jų teologiją, mus gali išganyti vien mūsų tikėjimas, o ne geri darbai).
Du vienu metu mirę liuteronų pastoriai patenka į pragarą. Velnias – pragaro sargas, priima pastorių dokumentus, kuruose surašyti jų darbai, ir sako: „Taigi ponai, dabar aš jus nuvesiu į liuteroniškąjį pragaro padalinį…“ „Ką, pragaras turi savo liuteronškąjį padalinį?!“ – negali patikėti pastoriai. „Žinoma“, – atsako velnias. – „Po kelių akimirkų susitiksite su pačiu Martynu Liuteriu.“ Tai išgirdęs, vienas iš pastorių atsisuka į kitą ir sako: „Po velnių, visgi darbai buvo svarbūs!“

Apie unitaristus (kurie didžiuojasi neturintys įpareigojančios doktrinos ir save vadina „ieškotojų bendruomene”).
Klausimas: „Kaip prasideda unitaristiškoji „Tėve mūsų“ versija?“ Atsakymas: „Atitinkamam adresatui“ (angl. „To whom it may concern“).
Klausimas: „Ką gautume, sudėję unitaristą su Jehovos liudytoju?“ Atsakymas: „Kažką, vaikščiojantį iš vienų namų į kitus ir nežinantį, kodėl tai daro.“

Apie metodistus (kurie bent jau teoriškai susilaiko nuo alkoholinių gėrimų vartojimo). Sausakimšame restorane barmenas paprašo tylos minutės, kad galėtų šį bei tą pasakyti. „Ar tarp svečių yra katalikų kunigas?“ – klausia jis. Niekas neatsako. „Episkopalinės bažnyčios kunigas?“ Visi tyli. „Galbūt atsiras liuteronų pastorius?“ Vis dar negirdėti jokio atsakymo. Salės kamputyje sėdintis vyriškis pakelia ranką: „Jei kalbate apie dvasinę konsultaciją, aš esu metodistų dvasininkas.“ Barmenas papurto galvą ir sako: „Pamirškite dvasinį konsultavimą – aš tiesiog nerandu savo kamščiatraukio.“

Apie pietų baptistus (pelnytai ar nepelnytai garsėjančius savo konservatyviais moralais). Klausimas: „Kodėl pietų baptistai nepritaria svetimavimui?“ Atsakymas: „Nes svetimavimas gali vesti į šokius.“

Apie sekmininkus (šie meldžiasi, pakėlę rankas). Klausimas: „Kaip sekmininkų susibūrimo metu paklausti, kas per pertrauką norėtų kavos?“ Atsakymas: „Tie, kurie pertraukos metu norėtų kavos, prašau nuleisti rankas!“

Aš pats esu kilęs iš Vienos – vietos, kur sąmojis turi senas tradicijas. Tad vieną kartą pradėjęs juokauti, greitai pasijuntu kaip serijinis žudikas, negalintis sustoti ir imantis prašyti: „Prašau, sustabdykite mane!“

Pagal „The American Interest Online“ parengė Milda Bagdonaitė.

 

raktiniai žodžiai: