Postsekuliari Benedikto XVI vizija

Versija spausdinimui

Prieš porą mėnesių popiežius Benediktas XVI įžiebė islamiškojo pasaulio įniršį, kai per paskaitą Rėgensburge pacitavo Bizantijos imperatorių, kuris kai kuriuos pranašo Mahometo skelbiamo mokymo dalykus pavadino „piktais ir nežmoniškais“. Po visame pasaulyje nuvilnijusio pasipiktinimo bei smurtingų protestų popiežius pareiškė apgailestaująs dėl jo komentarų sukelto skausmo, tačiau iki galo neatsiprašė.

Tikimasi, kad per šios savaitės vizitą Turkijoje Benediktas XVI vengs kontroversijų bei sieks atkurti draugiškus santykius su islamu. Be abejonės, jo kalba apie „religijų dialogą, brolystę ir tarpusavio supratimą“ bei liovimasis prieštarauti dėl Turkijos narystės ES plačiai komentuojami kaip geros valios gestas tikinčių musulmonų atžvilgiu. Pastarosios deklaracijos tiek laisvamaniams, tiek religingiems popiežiaus kritikams atrodo rimtos nuolaidos.

Tačiau pagrindinis popiežiaus vizito tikslas nėra krikščionybės ir islamo santykių sušvelninimas. Benediktas XVI ten lankosi, vildamasis įtikinti islamą bei Rytų ortodoksiją prisijungti prie jo projekto sekuliarizmui įveikti.

Popiežius, kuris toli gražu nėra siauro mąstymo žmogus, nori pradėti naują Europos religinį atgimimą, kuris būtų atsvara tiek sekuliariajam, tiek religiniam fundamentalizmui. Pastaroji apaštalinė kelionė veikiau yra logiška Rėgensburgo kreipimosi dalis, o ne pavėluotas atgailos dėl to kreipimosi veiksmas.

Benediktas XVI priešinasi sekuliarizacijai, nes ši yra tiek absoliutinė, tiek arbitriška. Teigdama, jog vertybių atžvilgiu yra neutrali, sekuliarizmo ideologija iš viešosios sferos eliminuoja visas jai nepritariančias pasaulėžiūras. Neigdama objektyvių moralės tiesų egzistavimą, sekuliarizmo ideologija kaip visų dalykų matą iškelia savų reikalavimų gynimą. Visuomeninis gyvenimas sumenkinamas iki konfliktuojančių savanaudiškų interesų arbitražo – o šio arbitražo procesą visada laimi stipriausiasis.

Galiausiai šitoks arbitriškas absoliutizmas sukuria visuomenę, kurią valdo bedieviškas utilitarinės etikos ir valdančiosios klasės įgaliotos politikos aljansas. Šis sąmokslas griauna pačią bendrų veiksmų idėją ir suvaržo kolektyvinį įžvalgumą. Štai kodėl bendro Europos politinio projekto nesėkmę popiežius sieja su stiprėjančia Europos kultūros sekuliarizacija.

Benedikto XVI siūloma religinė alternatyva nėra kokia nors teokratinio absoliutizmo forma. Priešingai, popiežius yra tvirtas sekuliarumo – Bažnyčios ir valstybės atskyrimo – gynėjas. Benediktas nori, kad Bažnyčia ir valstybė būtų atskirtos, religijos neatribojant nuo politikos, nes tik nuo pataikavimo valdžiai išlaisvinta religija gali moderniąją kultūrą apsaugoti nuo jos pačios.

Tad tikrasis Benedikto kelionės į Turkiją tikslas – suvienyti visas monoteistines religijas prieš karingą bei savigriovišką sekuliariąją kultūrą. Todėl popiežius sieks naujos politinės bendrystės su ekumeniniu Konstantinopolio patriarchu Baltramiejum I – simboliniu dviejų šimtų penkiasdešimties milijonų viso pasaulio ortodoksų krikščionių lyderiu. Netgi Rusijos ortodoksų patriarchas Aleksijus II, kuris atmesdavo ankstesniojo popiežiaus Jono Pauliaus II susitaikymo iniciatyvas, leido suprasti, kad dabar pritars deryboms su Roma.

Popiežiaus pastangos suformuoti darnų monoteistinį aljansą neapsiriboja krikščionimis. Pirmąją vizito Turkijoje dieną Benediktas XVI pacitavo XI a. popiežių Grigalių VII, kuris kalbėjo apie krikščionių ir musulmonų abipusę pagarbą, „nes tikime vieną Dievą“.

Toli gražu nebūdamas antimusulmonas, popiežius islame įžvelgia svarbų kultūrinį sąjungininką, kovojant su apšvietos liberalizmu, kuris, anot popiežiaus, ardo pačią Vakarų visuomenės moralės šerdį.

Vis dėlto labai svarbu suprasti, kad popiežius suvokia, kokios abipusės problemos glūdi tokiame išskirtiniame religijų persirikiavimo bendro susirūpinimo ir įžvalgų pagrindu projekte. Sekuliariosios rasės, valstybės ir tautos sampratos užkrėtė visas religijas, dažnai paversdamos šias nacionalizmo bei rasizmo priemonėmis.

Tad Rėgensburge ištartas islamo raštuose pateisinamo smurto pasmerkimas visiškai dera su Benedikto XVI kvietimu, kad visos religijos atsiribotų nuo jų iškraipymų. Būtent todėl antradienį popiežius paragino visas religijas „griežtai atsisakyti sankcionuoti prievartą, kaip teisėtą tikėjimo skleidimo būdą“.

Todėl tikrai džiugu, jog Benediktas XVI siekia rasti sąlyčio taškų su kitomis pasaulinėmis religijomis, priešinantis prievartinį netikėjimą ir nežabotą vartotojiškumą agresyviai diegiančiai sekuliariai Vakarų kultūrai.

„International Herald Tribune“, 2006-11-29 vertė Kęstutis Pulokas

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: