Religijos laisvė ir netradicinio religingumo iššūkis

Versija spausdinimui

 Andrius Navickas

Šiandien Lietuvoje praktiškai visi, bent jau kalbėdami viešai, sutinka, jog religijos laisvė yra pamatinė žmogaus teisė. Daugelis puikiai prisimename< sovietmetį, kai valstybė diegė „tikrąją“ ideologiją, o žmonių religiniai įsitikinimai buvo suvokiami kaip ankštas prietarų rūbas, iš kurio būtina išaugti. Kita vertus, netradicinio religingumo banga tapo nauju svarbiu išbandymu mūsų religijos laisvės sampratai. Jei pradiniame Nepriklausomybės etape daugiausiai buvo kalbama apie tai, kaip panaikinti valstybės prievarta religijos srityje, tai pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie kitą pavojų religijos laisvei – manipuliavimą žmogui būdingu religiniu troškuliu. Šis pavojus siejamas su margaspalviais netradicinio religingumo pavidalais.

Religijos laisvė ir  pamatinė žmogaus atsakomybė

Žmogus pats turi pasirinkti, kuo jis nori tikėti.  Religinis apsisprendimas – tai pamatinis žmogaus apsisprendimas, turintis esminę įtaką žmogaus santykiui su pasauliu, aplinkiniais. Prievartos taikymas šioje srityje kartu reiškia kišimąsi į intymiausią žmogaus gyvenimo erdvę, asmens orumo ir pamatinės atsakomybės už savo gyvenimą paniekinimą.  Pripratome prie panašaus pobūdžio teiginių ir retai į juos įsigiliname. Mano įsitikinimu, pernelyg dažnai tai ir lieka tik žodžiai, todėl, kai kalbame apie religijos laisvę, labai svarbu kalbėti apie pamatą, kuriuo ji grindžiama. Priešingu atveju, labai paprasta nuslysti į du kraštutinumus.

Vienas kraštutinumas -- laisvę traktuoti ne kaip pamatinę vertybę, bet kaip susitarimo dalyką, kurį bet kada gali nuginčyti viešasis interesas. Taip suvokiant laisvę, teiginys, kad žmogaus religiniai įsitikinimai neturi prieštarauti viešajai tvarkai nesunkiai gali būti interpretuojamas taip: atskiro žmogaus religiniai įsitikinimai neturi pernelyg skirtis nuo daugumos įsitikinimų. Tai reiškia, jog  religinės mažumos suvokiamas kaip tam tikra problema, kuri gali būti toleruojama tik iki tam tikros ribos, tol, kol pernelyg netrikdo visuomenės daugumos.

Pavyzdžiui, krišnaitai apranga, gyvenimo būdu labai išsiskiria vakarietiškose visuomenėse. Daugeliui nėra suprantamas reguliarus mantrų kartojimas, vegetarizmas ar asketiškas gyvenimo būdas. Tačiau tai nereiškia, kad vien dėl to galima teigti, kad Krišnos sąmonės judėjimas pažeidžia viešąją tvarką. Šiuolaikinėse Vakarų visuomenėse galima įžvelgti siekį „disciplinuoti“ religingumą, siekiant, kad religinės žmogaus pažiūros nemaišytų „normaliam“ vartotojiškam gyvenimo būdui.  Tačiau ne tik netradicinės, bet ir tradicinės religinės patirtys, tikėjimai dažnai neatitinka „disciplinuotų“ religijų idealo, todėl neretai nuo kritikų tenka ginti net  šaknimis giliai į mūsų istoriją įaugusias vienuolystės praktikas. Man pačiam teko sutikti ne vieną žmogų, kuris, apeliuodamas į pavojų religijos laisvei, tvirtino, kad vienuolystė turi būti uždrausta, nes vienuolis ar vienuolė neatitinka „normalaus“ žmogaus (suprask, vartotojo)  įvaizdį.

Kitas kraštutinumas – visiškai formalus tikėjimo laisvės suvokimas, ignoruojant vidinės laisvės erozijos galimybę. Pavyzdžiui, žmogus savanoriškai prisijungia prie tam tikros grupės, tačiau palaipsniui jo pamatinė atsakomybė ir atvirumas tikrovei nyksta, nes jis įvesdinamas į klaidinančios informacijos bei manipuliatyvių technikų sukurtą pasaulį. Laisvės erozija reiškia, jog žmogus praranda pasirinkimo galimybę ne dėl išorinės prievartos, bet dėl to, jog jam yra pateikiamos kryptingai transformuotos alternatyvos.  Pasitelkus analogiją, galima klausti – kiek dėl psichinių sutrikimų iškreiptai pasaulį suvokiantis žmogus yra laisvas rinktis. Pamatinė jo laisvė yra pažeista ligos ir gali būti atstatyta, tik pašalinus sutrikimus. Mano įsitikinimu, religijos laisvė yra neatsiejama nuo sąmoningo pasirinkimo. Kita vertus, tai nereiškia, kad sąmoningu vadinamas tik toks pasirinkimas, kuris mums patinka.

Pavyzdžiui, jei žmogus apsisprendžia įsijungti į Jehovos liudytojų gretas, labai svarbu, jog  toks žmogus turėtų galimybę susipažinti su įvairiapusiška informacija apie šią organizaciją. Ne vien tik su ta, kurią pateikia pats judėjimas, kuris, natūralu, siekia paryškinti teigiamas savo veiklos puses ir „nepastebėti“ neigiamų, bet taip pat ir su kritine literatūra apie jehovistų veikla.

Taip pat labai svarbu užtikrinti, jog žmogus išlaikytų teisę pakeisti savo religinį apsisprendimą, jei nusivils bendruomene, kuriai priklauso, ar jos išpažįstamoms tikėjimo tiesomis. Šia prasme jokiai religinei grupei negali būti suteikta teisė, apeliuojant į specifinius religinius įsitikinimus, versti savo narius atlikti veiksmus, kurie šiems yra nepriimtini. 

Religijos laisvė ir visuomenė

Kaip apsaugoti religijos laisvę visuomenėje, tiek nuo išorinio spaudimo, tiek nuo vidinės erozijos? Mano supratimu, tai itin sudėtingas klausimas, kuris, deja, didžiąja dalimi viešojoje erdvėje yra ignoruojamas. Daug populiariau klausti – kaip apsaugoti visuomenę nuo „sektų“ ar reikalauti, jog valstybė vėl imtųsi kontroliuoti žmogaus įsitikinimų sritį? Lengviau „vilioti sielas“, religijos skraiste, pridengiant siekį manipuliuoti žmonių emocijomis, įsitikinimais, pagaliau, jų materialinėmis gėrybėmis, kartojant, jog žmonės turi teisę klysti.  Labai svarbus žingsnis link  religijos laisvės puoselėjimo kryptimi yra aiškus suvokimas, kad ši laisvė yra vertybė, kuri turi būti ginama net tada, kai mums nėra priimtinos tai, kuo tiki kitas žmogus. Kita vertus, jog šios laisvės įgyvendinimas susiduria su įvairiais iššūkiais ir visuomenės pareiga padėti žmogui įveikti visas kliūtis laisvės kelyje.

Kodėl netradicinio religingumo bangą vadinu iššūkiu religijos laisvei? Pirmiausia, dėl to, kad tradiciniai religingumo pavidalai paprastai yra daug geriau pažįstami, o tradicinės religijos amžių bėgyje paprastai yra atradusios bendradarbiavimo su vietinėmis kultūrinėmis praktikomis pavidalą. Tuo tarpu naujojo religingumo pavidalai ne tik atveria didžiule religinių pasirinkimų įvairovę, bet kartu dažniausiai skleidžiasi kaip iššūkis įprastam gyvenimo būdui, kultūrinėms praktikoms.  Dažnai nauji religingumo pavidalai reikalauja radikalių pokyčių gyvenime, įsijungimo į kontrkultūrinę erdvę.

Tiesa, vargu ar valstybė turėtų nustatyti, koks turi būti religijos ir kultūros santykis. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad naujasis religingumas atskirais atvejais paskatino tradicines religines bendruomenes permąstyti savo misiją bei neretai per didelį „sukultūrėsimą“. Kita vertus, nevalia ignoruoti to fakto, kad, įsijungęs į kontrkultūrinę grupę, žmogus tampa labai nuo jos priklausomas ir atsiranda gana plati erdvė manipuliatyvioms grupės praktikoms.

Nevalia ignoruoti ir to fakto, kad egzistuoja grupės, kurios prisidengdamos religingumo skraiste, siekia paprasčiausiai pasipelnyti ar pasinaudoti žmonių „religiniu alkiu“. Taip pat turime pripažinti, kad dėl savo „kitoniškumo“ netradicinio religingumo grupės dažnai apipinamos įvairiais gandais, kurie savo ruožtu tampa sensacijų besivaikančios žiniasklaidos manipuliacijų objektu.

Valstybė ir religijos laisvė

Religijos laisvės puoselėjimas yra sudėtinga ir daugialypė problema. Šiame tekste siekiau atskleisti klausimus,  kurie kyla, kai kalbama apie tai, jog valstybė turi įsipareigoti religijos laisvės puoselėjimui. Atsakymai į šiuos klausimus – ne vien tik veiksmingi įstatymai, tačiau taip pat nemažiau svarbi ir visuomenės nuostata, jog religijos laisvė yra vertybė, o ne problema, kurią už mus valstybė ar kuri nors religinė grupė turi išspręsti.

Naujojo religingumo banga yra sudėtingas iššūkis religijos laisvei, taip pat valstybės vykdomai politikai religijos srityje. Pirmiausia, dėl to, jog tenka mokytis priimti kitoniškumą ir kartu tolerancijos nepaversti abejingumu.  Šioje situacijoje ypatingą svarbą įg yja išsami ir  objektyvi informacija apie  religinių pasirinkimų labirintą. Informacija, kuria siekiama ne tiek įtikinti ar išgąsdinti, bet kuri brandina sąmoningą kiekvieno žmogaus religinį apsisprendimą. Tokia informacija bei kartu valdžios demonstruojama pagarba žmogaus orumui ir laisvei yra geriausias „vaistas“ nuo visų „klaidų“ religijos laisvės srityje, daug veiksmingesnis nei „disciplinuojančių“ įstatymų ar antikultinių judėjimų  keliamas triukšmas.

 

Publikuota savaitraštyje „Dialogas“ (2004-06-11, Nr. 24 (617)). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.

raktiniai žodžiai: