Religijos laisvė Rusijoje: 2004 metai

Versija spausdinimui

Kalbėdamiesi apie Rusiją dažniausiai prisimename ir diskutuojame apie šioje šalyje ribojamas pilietines teises arba abejotino teisėtumo valstybinių institucijų veiksmus prieš tradicinių rusiškojo verslo taisyklių nelinkusius laikytis verslininkus, tačiau gana retai prisimename religinės laisvės problemas ar tradicinėmis nelaikomų religinių bendruomenių bei bendrijų sunkumus.

Gal kiek dažniau žiniasklaidos puslapiuose nuskamba žinios apie Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kaltinimus Katalikų Bažnyčiai dėl prozelitizmo ir bandymų aktyviai veikti šios valstybės teritorijoje.

Kaip po sovietmečio priespaudos Rusijoje gyvuoja religinės bendruomenės? Su kokiomis problemomis jos dažniausiai susiduria? Ar vyksta kokie nors pastebimesni pokyčiai religijos laisvės srityje Rusijoje? Į šiuos ir į kitus klausimus bando atsakyti Tarptautinio teisės ir religijos studijų centro direktorius W. Cole‘as Durhamas (W. Cole Durham). Interviu buvo publikuotas interneto svetainėje www.religare.ru.

Gerbiamas W. C. Durhamai, kaip Jūs apskritai vertinate tikinčiųjų teisių padėtį Rusijos Federacijoje?

Rusijoje yra sukurta pakankama teisinė bazė, ginanti tikinčiųjų teises. Tačiau tuomet, kai 1997-aisiais buvo priimamas įstatymas „Dėl sąžinės laisvės ir dėl religinių organizacijų“, kilo nemenkas susirūpinimas Vakaruose. Daugelis baiminosi, kad dėl šio įstatymo gali kilti problemų sergstint tikinčiųjų teises Rusijoje. Tačiau dabar galima daryti išvadą, jog daugelis Rusijos valstybės tarnautojų adekvačiai suprato šį įstatymą, ir jis nesukėlė didesnių problemų. Tačiau kai kuriuose Rusijos regionuose keletui religinių organizacijų problemų vis dėlto kilo. Mes atkreipėme dėmesį ir į kai kuriuos atvejus Maskvoje.

Vienas iš šių atvejų buvo susijęs su „Gelbėjimo Armijos“ Maskvos skyriaus uždarymu, o kitas – iki šiol besitęsiantis teismo procesas prieš Jehovos liudytojų organizaciją. Visose kitose valstybėse, išskyrus Rusiją, šių organizacijų veikla yra leidžiama ir jos pripažįstamos kaip nemažos konfesijos. Kiek aš žinau, Jehovos liudytojų bylą nagrinėti priėmė ir Europos žmogaus teisių teismas. Akivaizdu, jog Rusija šią bylą pralaimės. Ir tai bus labai nepatogu Rusijai.

Šiuo metu Tarptautiniame žmogaus teisių teisme Strasbūre yra nagrinėjama keletas bylų, susijusių su tikinčiųjų teisių apsauga Rusijoje. Tai rodo, kad Rusijoje vis dėlto yra šiokių tokių problemų. Tačiau bendros situacijos šalyje vertinimo kriterijumi negali būti šios bylos, nes daugelis šalių turi vienokių ar kitokių problemų šioje srityje. Kriterijumi galėtų būti bendras jų daugėjimas ar mažėjimas. Be to, geru matu tampa nedidelių religinių organizacijų susirūpinimo augimas, kuris savotiškai atspindi ir valstybės požiūrį į jas.

Ar vis dėlto Rusijoje kaip nors pasikeitė sąžinės laisvės srities problemų pobūdis?

Paskutiniame praėjusios amžiaus dešimtmetyje didžiausiomis nedidelių religinių organizacijų problemomis Rusijoje buvo rūpestis, kaip įregistruoti religinę bendruomenę ar net ją suburti. O tarptautinės teisės dokumentai ir Strasbūro teismo sprendimai aiškiai sako, kad kiekviena religinė organizacija turi teisę veikti kaip juridinis asmuo.

Dabar daugelis jau įregistruotų religinių organizacijų susiduria su problema, kaip įsigyti žemės sklypus ar pastatus pamaldoms.

Labai dažnai tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos išsako kaltinimus, kad religijos sritį Rusijoje reglamentuojantys teisės aktai yra diskriminaciniai. Ar pritariate tokiam požiūriui?

Nedidelėms religinėms organizacijoms kylančios problemos, siekiant įsigyti žemės sklypus kulto pastatų statybai, dažniausiai yra susijusios su regionine teise. O diskriminuojantys valdžios sprendimai dažnai dangstomi kokiais nors gerais siekiais. Tokių pat problemų kyla ir Amerikoje. Esu atlikęs specialų tyrimą JAV ir padariau išvadas, kad nedidelėms religinėms organizacijoms visuomet yra sunkiau nei didelėms gauti žemės ir nekilnojamojo turto.

Amerikos konstitucijoje, žinoma, nėra jokios preambulės, vienas ar kitas religijas įvardijančios kaip tradicines ar pagrindines. Rusijos teisyno preambulėje yra nuorodos į atitinkamas konfesijas ir aš nemanau, kad tai yra kas nors diskriminuojančio. Be to, tokie teiginiai neturi jokios teisinės galios. Problemų kyla tuomet, kai šią preambulę kai kurie valstybės tarnautojai ima naudoti preambulėje nepaminėtų religinių organizacijų diskriminavimui.

Turiu pabrėžti, kad religijų sritį reglamentuojantys įstatymai JAV taip pat nėra tobuli. Vis dėlto jie leidžia vienodai elgtis su visomis religinėmis organizacijomis šalyje. JAV nedidelės religinės organizacijos jaučiasi esančios saugios. To liudijimu tampa nesiliaujantis žmonių, plūstančių į JAV ir ieškančių religijos laisvės, srautas.

Ar po teroristinių išpuolių, nukreiptų prieš Rusiją ir JAV, šiose šalyse pasikeitė situacija tikinčiųjų teisių apsaugos srityje?

Be jokios abejonės, po teroristinių išpuolių Rusijoje ir JAV didesnis dėmesys yra skiriamas religiniam ekstremizmui ir, baiminuosi, kad mano šalyje ir Rusijoje rūpinimasis saugumu gali „nusverti“ žmogaus teises. Neverta teigti, kad žmogaus teisių gynimas tėra tik beprasmis užsiėmimas. Teisių gynimo mechanizmai taip pat didina šalies saugumą. Iš esmės būtent prieš tai ir pasisako teroristai. Įrankiai, kuriais naudojasi teisių gynimo organizacijos, privalo padėti valstybei kovoti su terorizmu. Esminė problema yra ta, kad iki šiol nėra apibrėžtas pats saugumo terminas. Nėra supratimo, kokiais metodais jį galima pasiekti. Mes galime imtis naudotis kariuomene ar įvairiomis jėgos struktūromis, tačiau tai dažnai tik pablogina susidariusią situaciją.

Be to, valdžia turi suprasti, kad neatsižvelgiant į visų religinių organizacijų interesus ateityje gali kilti dar daugiau problemų. Viena vertus, valstybė turi griežtai elgtis su religiniais ekstremistais, tačiau kita vertus, ji privalo ginti ekstremistiniams požiūriams nepritariančių tikinčiųjų teises.

Kaip galėtumėte apibūdinti dabartinę žmogaus teisių apsaugos padėtį Šiaurės Kaukaze?

Vienaip ar kitaip mes visi žinome apie tai, kas darosi Šiaurės Kaukaze, tačiau konkrečių žmogaus teisių pažeidimo atvejų aš, deja, nežinau.

Kaip manote, - ar Rusijos Federacijos žmogaus teisių įgaliotinio institutas atlieka savo pareigas?

Atidžiai nestebiu ombudsmeno darbo, tačiau manau, kad jis savo darbą atlieka gerai. Vis dėlto Rusijoje Žmogaus teisių įgaliotinis neturi tokios valdžios ir įtakos, kokią turi tokie ombudsmenai kitose išsivysčiusiose valstybėse.

Ar galima kalbėti apie teisių gynimo ideologijos krizę Rusijoje?

Tai viena iš temų, apie kurias žmogus iš šalies nedaug ką gali pasakyti. Žinoma, egzistuoja nerimas, kad Rusija žengia autoritarizmo link.

Kaip galėtumėte pakomentuoti požiūrį, pagal kurį Rusijoje už Vakarų pinigus veikiančios teisių gynimo organizacijos užsiima greičiau jau politine veikla, bet ne žmonių interesų ir teisių gynimu?

Žmogaus teisių gynimas – tai politinis klausimas. Tačiau aš nesutikčiau su tokiu tvirtinimu. Žmogaus teisių gynėjai, pagal savo veiklos prigimtį, negali nekreipti dėmesio į kai kurias politines problemas, kas, savo ruožtu, negali nekelti kai kurių valdininkų, žmogaus teisių gynimo veiklą suprantančių kaip agresiją, nepasitenkinimo.

Kaip manote, ar gali religinės organizacijos darbuotis žmogaus teisių gynimo srityje?

Be jokių abejonių, tie pokyčiai, kurie įvyko žmogaus teisių gynimo sferoje, turėjo įtakos ir religinėms organizacijoms. Galima sakyti, kad religinės organizacijos tapo žmogaus teisių gynimo sistemos tobulinimo katalizatoriumi. To pavyzdžiu gali tapti žmogaus teisių gynimo judėjimas JAV. Jis buvo glaudžiai susijęs su religinėmis organizacijomis. Martinas Liuteris Kin gas buvo pastorius. Religinės organizacijos suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį skleidžiant žmogaus teisių gynimo idėjas visame pasaulyje. Problema ta, kad kai kurios konservatyvios religinės organizacijos gali kiek kitaip nei pasaulietiniai žmogaus teisių gynimo institutai suprasti žmogaus teises ir jų gynimą.

Kaip vertinate tai, kad Rusijoje vyksta laipsniškas valstybės ir Bažnyčios suartėjimas? Ar tai gali turėti neigiamos arba teigiamos įtakos tikinčiųjų teisės apsaugai Rusijoje?

Kai santykiai tarp valstybės ir vienos ar kitos konfesijos labai sustiprėja, tai šiai konfesijai tampa labai sunku kritikuoti valstybę. Bažnyčios suartėjimas su valstybe, jos susiplakimas su valdžia gali tapti didžiule grėsme kitoms religinėms grupėms.

religare.ru, bernardinai.lt, 2005-01-13

raktiniai žodžiai: