Religiniai lyderiai apie šių dienų problemas ir jų sprendimo būdus

Versija spausdinimui

Patriarcho padėka į Maskvą nepakviestam Popiežiui

Didelio Vatikano dėmesio susilaukė Maskvoje vykęs pasaulio religinių lyderių susitikimas, leidęs Katalikų Bažnyčiai išdėstyti savo nuostatas dėl šių dienų globalinių problemų sprendimo, pabrėžiant etinių vertybių prioritetinę reikšmę ekonominėje ir socialinėje politikoje. Rusijos tarpreliginės tarybos organizuoto renginio dalyviai iš beveik 50 šalių, taip pat ir iš Lietuvos, liepos 3-5 dienomis praėjusių diskusijų išdavoje priėmė kreipimąsi dėl taikos ir dialogo tarp skirtingų civilizacijų, kuris buvo perduotas į Sankt Peterburgą vėliau susirinkusiems didžiųjų valstybių – vadinamosios G 8 grupės – politiniams vadovams.

Maskvos religinių viršūnių susitikimui viešą paramą išreiškė ir pats popiežius Benediktas XVI, kuris jo išvakarėse liepos 2 dieną, kalbėdamas į Romos Šv. Petro aikštę susirinkusiems maldininkams sekmadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai sakė, jog tas renginys „patvirtina bendrą troškimą skatinti dialogą tarp civilizacijų ir siekti teisingesnės bei taikesnės pasaulio tvarkos“. Šventasis Tėvas taip pat reiškė viltį, kad nuoširdžiomis pastangomis bus pasiektas efektyvus bendradarbiavimas „atsiliepiant į šiandieninius iššūkius su abipuse pagarba ir supratimu“. Krikščionys visuomet yra pasirengę geriau pažinti kitų tikybų išpažinėjus, vertindami juos „žmogiškojo orumo ir jo amžinosios paskirties šviesoje“.

Vėliau kalbėdamas Maskvos susitikimo dalyviams Rusijos Stačiatikių Bažnyčios dvasinis vadovas patriarchas Aleksijus II išreiškė padėką Popiežiui už tokį renginio vertinimą. „Mes esame labai dėkingi popieži  ui Benediktui XVI už tą aukštą vertinimą, kurį jis skyrė tarpreliginio viršūnių susitikimo idėjai, ir už palinkėjimą sėkmės jo darbams“, – sakė patriarchas. Kita vertus, tarptautinė žiniasklaida atkreipė dėmesį, kad Benediktas XVI buvo vienas iš nedaugelio pasaulio religinių lyderių, kurie formaliai į Maskvos susitikimą nebuvo pakviesti. Antrasis toks asmuo, negavęs kvietimo, buvo Tibeto budistų dvasinis lyderis Dalai Lama, dabar gyvenantis tremtyje Indijoje.

Galima suprasti, kad Dalai Lama į Maskvą nebuvo pakviestas dėl politinių priežasčių: dabartinė Rusijos vyriausybė, siekdama gerinti santykius su Kinija, nenorėjo susilaukti tos šalies komunistinio režimo priekaištų, nes Dalai Lama yra jo nepakenčiamas Tibeto laisvės ir tautinio savarankiškumo siekimo gyvasis simbolis.  Tuo tarpu popiežiaus Benedikto XVI nepakvietimas atspindi vis dar nesureguliuotus ekumeninius Vatikano ir Maskvos patriarchato santykius, kurie gerokai atšalo po praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje vykusio Katalikų Bažnyčios sielovadinių struktūrų atkūrimo Rusijoje, ką Stačiatikių Bažnyčios vadovybė priėmė kaip neteisėtą „prozelitizmą“ jos kanoninėje teritorijoje.

Žinoma, net ir formaliai pakviestas, Popiežius vargu ar būtų galėjęs spontaniškai vykti į Rusiją be tinkamo pasirengimo šiam vizitui. „Romos Popiežiaus vizitas yra istorinis įvykis ir būtų metodiškai klaidinga jį rengti kartu su kitais istoriniais įvykiais, įskaitant ir minėtąjį viršūnių susitikimą“, – diplomatiškai Rusijos žiniasklaidai paaiškino Maskvos patriarchato užsienio santykių koordinatorius Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas. Taigi popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Rusiją, kaip ir daugelio laukiamas susitikimas su patriarchu Aleksijumi II, toliau lieka itin pageidaujamas. Gal ir netolimos ateities, regint Vatikano ir Maskvos patriarchato santykių tam tikrus pozityvius poslinkius.

Iškelti šiuolaikinės sekuliarizuotos visuomenės ydos ir pavojai

Ekspertų teigimu, „atlydį“ šiuose santykiuose patvirtino ir neįprastai gausi bei autoritetinga Maskvos susitikime dalyvavusi Šventojo Sosto delegacija. Iš tikrųjų retai galima matyti, kad tarptautinėje konferencijoje Vatikanui galėtų atstovauti net penki kardinolai, o Rusijos atžvilgiu iš viso toks atvejis buvo pirmas. Į Maskvą buvo atvykę ekumeniniame, tarpreliginiame dialoge bei diplomatinėje veikloje pasižymėjusių Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas vokietis kardinolas Valteris Kasperis, Popiežiškųjų kultūros ir tarpreliginio dialogo tarybų pirmininkas prancūzas kardinolas Polis Puparas, Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas emeritas prancūzas kardinolas Rožeras Ečegerajus, Briuselio (Belgija) arkivyskupas kardinolas Godfrydas Danielsas, Vašingtono (Jungtinės Amerikos Valstijos) arkivyskupas emeritas kardinolas Teodoras Makarikas. Į Vatikano oficialią delegaciją taip pat buvo įtrauktas Dublino (Airija) arkivyskupas Diarmuidas Martinas, Novosibirsko (Rusija) vyskupas Jozefas Vertas, kuris yra Rusijos vyskupų konferencijos pirmininkas, ir Terni (Italija) vyskupas Vincentas Palija.

Du iš minėtų Vatikano delegacijos kardinolų – V.Kasperis ir P.Puparas – pateikė Pasaulio religinių lyderių susitikimui solidžius pranešimus, kurių esminės mintys buvo įtrauktos į baigiamąjį dokumentą. Delegacijos vadovas kardinolas V.Kasperis savo pranešime pabrėžė, kad nerimą kelia trys pagrindinės globalinės problemos: išsiplėtoję konfliktai, kuriems skatinti kartais piktnaudžiaujama netgi religija, socialinio teisingumo stoka, kai daugiau kaip du trečdaliai pasaulio gyventojų kenčia skurdą, ir ypač Vakarų pasaulį palietęs sekuliarizmo reiškinys, dėl kurio pirmiausia nyksta šeimos vertybės. Šis sekuliarizmas naikina religija grindžiamas kultūrines tradicijas ir žmones, ypač jaunimą, palieka be tvirtesnės moralinės orientacijos, kai į pirmą vietą iškyla paviršutiniškai jausminis skubios laimės siekimas. „Tokiame beprasmybės kupiname pasaulyje dažnai gyvenimui palaikyti naudojamas alkoholis ir narkotikai, kaip autentiškos laimės pakaitalas“, – sakė kardinolas.

Kad išeitų iš tos krizinės situacijos, kurioje yra atsidūrusi žmonija ir kad būtų atstatyta moralinė ir socialinė tvarka, Katalikų Bažnyčia siūlo grįžti prie principų, kurie „nėra vakar dienos ar šios dienos išradimas, bet patikrinti tūkstantmečiu žmonijos patyrimu ir tradicija ir galutinai pagrįsti dieviškuoju Apreiškimu“. Pirmasis iš šių principų yra pagarba žmogaus asmeniui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, kuris yra su niekuo nepalyginama vertybė, nepriklausoma nuo savosios tautinės, kultūrinės ar religinės priklausomybės. „Ši pagarba kiekvienam asmeniui yra pagrindas teisingumui, kaip teisingumas yra pagrindas taikai“, – pabrėžė kardinolas V.Kasperis.

Kadangi žmogaus asmens giliausias prigimtinis bruožas yra jo religinė sąmonė su savosios religijos moraliniu įpareigojimu siekti tiesos, tai pagarba asmeniui yra neatskiriama nuo jo laisvos valios religijos reikaluose pripažinimo, įskaitant galimybę keisti religiją ar net išpažinti ateizmą. Bet šioms žmogaus teisėms visiškai įgyvendinti yra reikalinga abipusė pagarba tarp pačių religijų, kad ir kokie fundamentalūs skirtumai tarp jų būtų. Kardinolas V.Kasperis priminė pastaruoju metu dažnai kartojamą teisingą tvirtinimą, jog „negali būti taikos pasaulyje be taikos tarp religijų“.

Svarbu pabrėžti, kad kiekviena religinė pasaulėžiūra yra pranašesnė už sekuliaristinę pasaulio ir žmonių gyvenimo koncepciją, nes „religija įkvepia atsivėrimą antgamtei su tikėjimu visos supančios realybės Dievo numatyta paskirtimi“. Tai kartu sąlygoja pagarbą tam, kas yra šventa, kas yra svarbi atsvara šiandien išplitusiam cinizmui bei nepagarbai tikrajai žmogaus prigimčiai. „Ten, kur pagarba antgamtei yra prarasta, yra iškilęs pavojus ir pagarbai žmogaus asmeniui“, – sakė kardinolas V.Kasperis. Remdamasis II Vatikano Susirinkimo dokumentu „Nostra aetate“, pabrėžiančiu katalikybės pagarbą kitoms religijoms, nes „Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas šiose religijos teisinga ir šventa“, jis akcentavo popiežiaus Benedikto XVI terpreliginio dialogo plėtros pastangas nuo pat pontifikato pradžios jo dažnuose susitikimuose su įvairių konfesijų ir religijų lyderiais.

Stengtis, kad socialinės ir politinės struktūros taptų atviros antgamtei

Pabrėžęs, jog dialogas tarp civilizacijos ir religijų yra vienintelė alternatyva tam „civilizacijų priešpriešos“ pavojui, apie kurį dabar mėgstama įvairiomis progomis kalbėti, kardinolas V.Kasperis pažymėjo, kad šis dialogas jokiu būdu nereiškia sinkretizmo, tai yra įvairių religijų suplakimo, ieškant „sutarimo žemiausiame bendrame vardiklyje“. Tikrasis tarpreliginis dialogas turi remtis pagarba tiesai, moko popiežius Benediktas XVI, ir tai reiškia dalijimąsi bendromis vertybėmis su vis labiau sekuliarizuotu pasauliu, kuriam tos vertybės yra gyvybiškai svarbios.

„Nepaisant visą mūsų skirtumų, nes turime bendras vertybes, ir pasaulis atrodytų visiškai kitaip jeigu mes suprastume, ką turime bendra“, – aiškina kardinolas V.Kasperis. Jis pabrėžė visoms religijoms būdingą šventumo pajautą, taip pat vadinamąją „auksinę taisyklę“, kurios pozityvi formuluotė yra tokia: „Viską, ką tu nori, kad kiti tau darytų, tu pats turi daryti kitiems“. Taip pat yra visų religinių tradicijų bendra misija – antgamtiškumo liudijimas. Tam jos turi suvienyti jėgas, žinant padėtį dabartinėje sekuliarizuotoje kultūroje bei socialinėse ir politinėse struktūrose, jog jos vėl taptų atviros antgamtei.

Kad tarpreliginis dialogas būtų efektyvesnis ir stiprintų abipusį pasitikėjimą, yra svarbus atminties nuskaistinimas. „Kiekviena religija gali identifikuoti kitų blogus darbus, bet apie savo pačių blogus darbus mes žymiai mažiau norime kalbėti“, – pastebi kardinolas V.Kasperis. Dėl to jis kviečia būti kilnius ir „atviromis akimis“ pažvelgti į praeitį ieškant bendrų sąlyčio taškų ir vadovaujantis visiems svarbiais uždaviniais, kuriuos kartu reikia atlikti dabartyje ir ateityje. Kita reikšminga užduotis visoms religijoms yra jaunųjų kartų ugdymas, išvalant jų širdis nuo abejingumo ir neapykantos, kad jose įsivyrautų tolerantiškumo, abipusės pagarbos, solidarumo ir atsakomybės už bendrąjį gėrį dvasia. Pagaliau religijas suartina bendri veiksmai socialinėje srityje, nukreipti prieš išnaudojimą ir diskriminaciją, prieš nekontroliuojamą ginklavimąsi ir prekybą narkotikais, už teisingumą ir taiką, už šeimos vertybes ir rūpinimąsi pabėgėliais bei daugelyje kitų sričių.

„Stiprėjantis globalizacijos reiškinys mūsų laikotarpio žmonėms kelia naujus iššūkius, kuriuos mes turime priimti su reikiama drąsa, – rašo kitame pranešime, skirtame Pasauliniam religinių vadovų susitikimui, kardinolas P.Puparas. – Šis istorinis ir kultūrinis kontekstas su sparčia evoliucija sukelia įvairaus pobūdžio mutacijas, kurios sąlygoja naują elgseną. Tačiau pagrindinis tikslas visada lieka tas pats – statyti miestą, vertą žmogaus“. Tą ypač svarbu pabrėžti, kai moralinę orientaciją praradusios politinės sistemos telkia dėmesį pirmiausia į ekonominę galią, nuvertindamos teisingumą bei solidarumą. Vartotojiškumu persmelkta Vakarų kultūra užtemdo tradicines religines vertybes, palikdama ištisus visuomenės sluoksnius be savojo tapatumo, panirusius į dirbtinio ekonominio modelio suvienodėjimą su visuotinumo pretenzijomis, konstatuoja Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas.

Jis atkreipia dėmesį, kad reakcija į šią negatyvią tendenciją taip pat kartais būna prieštaringa: užsidarymas savajame tapatume, polinkis į fundamentalizmą, ypač kada kai kurie tikintieji jaučia pažeminimą dėl jų kultūrinių ir religinių teisių suvaržymo radikaliai sekuliarizuotoje valstybėje. Tokių kontroversijų ir nesubalansuotumo akivaizdoje „Katalikų Bažnyčia, ryžtingai įsitraukusi į tarpkultūrinį ir tarpreliginį dialogą, suvokia religijų nepakeičiamą vaidmenį visuomenės humanizavimui ir jų gebėjimą veikti kaip autentiškas raugas tautų ir jų kultūrų apsikeitime ir tarpusavio praturtinime aukščiausiomis vertybėmis, be kurių žmogus žmogui taptų vilku“, – su būdingu atvirumu teigė kardinolas P.Puparas.

Jis pabrėžė kitas nesubalansuoto ir integralią žmogaus viziją praradusio šiuolaikinio Vakarų pasaulio ydas, kada iškilusi rizika nehumaniškam mokslo ir technologijos pasiekimų taikymui ir kada „nemažai šalių jau atsidūrusios demografinės savižudybės fazėje“, nes prarado gyvybės šventumo supratimą, o priimami įstatymai „deformuoja santuoką ir destabilizuoja šeimą“. Šios grėsmės žmonijos ateičiai akivaizdoje Šventasis Sostas laikosi nuostatos, kad religija gali esmingai prisidėti prie tų negerovių ištaisymo, – neatsisakant teisingos valstybės pasaulietiškumo sampratos, – kad būtų atstatyta socialinė darna, sugrąžinti idealai jaunimui bei prasmė gyvenimui ir istorijai. Tačiau krizės mastai pranoksta vienos Bažnyčios ar religijos jėgas, todėl visi tikintieji ir geros valios žmonės turi suvienyti jėgas teisingo sambūvio visuomenėje pagrindams sukurti.

Religija neturi būti naudojama kaip pasidalijimų ir konfliktų šaltinis

Pasaulio religinių lyderių susitikimą Maskvoje sveikinęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo kalboje pripažino, kad daromi bandymai pasaulį padalyti pagal religinius ir etninius skirtumus, pirmiausia „atribojant krikščionybę nuo islamo pasaulio“. Žmonijos bendruomenei faktiškai yra primesta civilizacijų kovos idėja, ir „mes turime visiškai suprasti tokio konflikto katastrofinį potencialą“, sakė V.Putinas. Jis nurodė dialogo tarp religijų svarbą, kaip prevencinę priemonę tiems ekstremistiniams ideologams, kurie bando eksploatuoti žmonių religiniais jausmais. Vietoje pasidalijimo ir priešpriešos, skelbdamos fundamentaliąsias vertybes, kurios bendros visiems, „religijos ir Bažnyčios gali veikti kaip svarbūs faktoriai integracijoje tarp visuomenių“, aiškino Rusijos prezidentas.

Pažymėjęs, jog šiuolaikinei visuomenei būdingas abejingumas fundamentaliai religinei kultūrai sudaro sąlygas, kai jaunimui tampa nesunku pasiduoti ekstremistinėms tendencijoms, V.Putinas linkėjo religiniams vadovams padėti žmonėms atskirti tikruosius tikėjimo principus nuo jų iškraipymo ir manipuliavimo pastangų. „Dvasinis, moralinis ir humanitarinis ugdymas yra uždavinys, kurį kartu turi įgyvendinti valstybė ir religinės asociacijos“, – pažymėjo prezidentas. Jis sakė, kad Rusija remia Turkijos ir Ispanijos iniciatyvas sukurti plačią koaliciją prieš ekstremizmą ir reiškė viltį, jog „toks aljansas tarp civilizacijų veiks kaip efektyvus mechanizmas skatinant bendradarbiavimą tarp islamo ir krikščionių bendruomenių“.

Baigiamajame Pasaulio religinių lyderių susitikimo kreipimesi į valstybių vadovus, tikinčiuosius ir visus geros valios žmones pabrėžiamas pageidavimas, kad religija, visada vaidinanti svarbų vaidmenį minties, kultūros, etikos ir socialinės tvarkos vystymui, „toliau liktų tvirtu pagrindu taikai ir dialogui tarp civilizacijų ir kad nebūtų naudojama kaip pasidalijimų ir konfliktų šaltinis“. Krikščionių, musulmonų, judėjų, budistų, indusų, šintoistų dvasiniai vadovai vieningai patvirtino, kad „žmogiškoji gyvybė yra Visagalio dovana“, todėl visų „šventa pareiga – ją saugoti“ nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, ir tai svarbu tiek religiniams, tiek ir politiniams lyderiams.

Kreipimesi kviečiama ypatingą paramą rodyti šeimai, kaip užimančiai privilegijuotą vietą laisvos, protingos ir moralios asmenybės ugdymui. Ši formacinė šeimos misija turi būti palaikoma nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje, visose viešosiose institucijose ir masinės komunikacijos priemonėse. Dokumente taip pat kalbama apie žmogaus teisių ir pareigų darnos svarbą, moralinį vertybių įtvirtinimą švietime ir socialinėje veikloje, teisingumu ir solidarumu grindžiamos ekonomikos vystymą. Kreipimosi pabaigoje dvasiniai vadovai pasisako už tolesnę tarpreliginio dialogo eigą, prie kurio pažangos gali prisidėti ne tik ekspertai, bet ir paprasti tikintieji. „Šis dialogas turi būti vedamas lygiu pagrindu, atsakingu būdu ir reguliarioje bazėje, su atvirumu kiekvienai temai, be ideologinių prietarų“. Taip pat nurodoma, kad reikalinga vis sistematiškesnė religinių lyderių partnerystė su pagrindine tarptautine struktūra – Jungtinių Tautų Organizacija.

Midaugas Buika
Bernardinai.lt, XXI amžius

raktiniai žodžiai: