Religinis fundamentalizmas Lietuvoje arba mintys po kai kurių politinių įvykių

Versija spausdinimui

Praėjusį rudenį aptardama religinį atgimimą ekonominės krizės akivaizdoje prognozavau dvi galimas tokio socialinio reiškinio kryptis: naujųjų religinių judėjimų suaktyvėjimą ir visuomenės grįžimą prie savosios religinės tradicijos. Naujųjų religinių judėjimų veiklos suaktyvėjimas, nors ir nežymus, bet pastebimas – Lietuvą lankė misionieriai ir Rytų išminčiai (pavyzdžiui, Ravi Shankaras). Tačiau šis suaktyvėjimas nėra toks akivaizdus, kaip antroji mano prognozuota tendencija. Tai grįžimo prie savo religinės tradicijos tendencija, kuri pasirodė esanti stipresnė, todėl norėčiau jai skirti šią apžvalgą.

Įdomu, jog ekonominės krizės sąlygomis iškilusio grįžimo prie savo religinės tradicijos reiškinio pagrindine scena tapo politika, o veikėjai yra įvairių lygių politikai – Seimo nariai, ministrai, Savivaldybių tarybų atstovai. Grįžimo prie savosios religinės tradicijos ir religijos politizavimo, o galbūt net ir politikos sureliginimo tendencijas turėtume aiškinti kaip būdingas posovietinėms visuomenėms. Tokiose visuomenėse, pasak mokslininkų, religija tampa labiau individualizuota, tačiau ir labiau politizuota.

Posovietiniu laikotarpiu religija šiose visuomenėse pergyveno atgimimo laikotarpį, kurį vėliau sekė religinio individualizmo periodas. Skirtingai nei Vakaruose čia religinis individualizmas pasižymėjo išlikusiais dideliais priklausančių „nacionalinėms“ bažnyčios skaičiais. Tačiau greta daugumos visuomenės išpažįstamo „oficialaus religingumo“ iškilo individualaus religingumo reiškinys, t. y. įvairių tikėjimų tiesų išpažinimas bei praktikavimas vienu metu, religinis sinkretizmas. Oficialus ir individualus religingumas yra du persidengiantys reiškiniai, kurių ribas nustatyti labai sudėtinga. Tačiau palaikantieji oficialaus religingumo modelį yra suinteresuoti šių ribų išlaikymu, nes jų išnykimas gręsia jų status quo. Vienas būdų išlaikyti tokias ribas yra politinės priemonės.

Vilniaus rajono Savivaldybės tarybos birželio 12 d. sprendimą paskelbti Kristaus intronizacijos aktą galime analizuoti kaip religijos politizavimo arba politikos sureliginimo reiškinį. Kadangi šis sprendimas buvo jau ne kartą aptartas teologine, politologine bei teisine prasmėmis, norėtųsi į šį reiškinį pažvelgti ir per sociologinę prizmę. Aptarti sociokultūrines aplinkybes, kuriomis šis sprendimas buvo priimtas ir pabandyti atsekti jo ištakas.

Atidžiai išklausiusi Vilniaus rajono merės Marijos Rekst pokalbį su žurnalistu Edmundu Jakilaičiu turiu pastebėti, jog išgirdau tikinčios ir greičiausiai savo tikėjimą praktikuojančios moters, užimančios reikšmingą politinį postą, liudijimą apie jai svarbų Kristų Karalių. Ji teigė, kad Vilniaus rajono savivaldybės taryba tik patvirtino, kad „Kristus yra karalius, nes juk visi tai ir taip žino“.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba buvo pirmoji ir vienintelė, paskelbusi Kristaus intronizacijos aktą, nors pakvietė ja pasekti ir kitas savivaldybes. Kristaus intronizacijos akto ištakų reikėtų ieškoti lenkiškoje kultūrinėje aplinkoje, glaudžiai susijusioje su Vilniaus rajonu. Reikia pripažinti, kad bendrame centrinės ir rytų Europos kontekste katalikiškas religingumas Lenkijoje yra labai savitas. Didele dalimi prie to prisidėjo ir lenkų kilmės popiežiaus išrinkimas bei vadovavimas Romos katalikų bažnyčiai, trukęs ilgą laikotarpį. Nepaisant fakto, kad Karolis Vojtyla buvo vienas iš progresyviausių Romos katalikų bažnyčios popiežių, jo tėvynėje katalikybė yra išlaikiusi palyginus „archaišką“ modelį. Tokio modelio išlikimo priežasčių reikėtų ieškoti komunistiniame Lenkijos istorijos laikotarpyje. Vienas iš šio „archaiškumo“ pavyzdžių galėtų būti ypatingas šventųjų relikvijų garbinimas bei religijos politizavimas.

Sovietmečiu katalikų bažnyčia Lenkijos visuomenėje buvo vienas pagrindinių nacionalinį identitetą saugoti padėjusių veiksnių. Pokomunistiniu laikotarpiu ši institucija tapo svarbia politinio ir visuomeninio gyvenimo aktore. Pavyzdžiui, vertėtų prisiminti kokią įtaką kaimyninėje valstybėje turi „Marijos radijas“ ir jo įkūrėjas, daug prisidėjęs, kad rinkimus laimėtų konservatyvių pažiūrų politikai broliai Kačinskiai. Ir nors pačioje Lenkijoje 2007 m. bandymas valstybės mastu paskelbti Kristaus intronizacijos aktą patyrė fiasko, tendencijų šioje valstybėje šviesoje Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas tampa labiau suprantamas. Reikia konstatuoti, kad šis teritorinis vienetas yra vis dar labai artimai susijęs su kaimynine valstybe, o tai kelia klausimų dėl Vilniaus rajono gyventojų integracijos į bendrą Lietuvos visuomenės gyvenimą, kuris religine ir politine prasmėmis yra liberalesnis nei kaimyninėje valstybėje.

Vis dėlto kyla klausimas, kodėl būtent šiuo metu? Atsakymą į šį klausimą iš dalies pateikia pati merė jau minėtame pokalbyje su žurnalistu. Ji teigia, kad Vilniaus rajono Savivaldybės taryba yra susirūpinusi šeimų situacija šalyje ir visoje Europoje, tuo, kad „yra tolstama nuo tradicinės šeimos su tėveliu ir mamyte“. Ir štai šioje vietoje, mes esame perkeliami į labai lietuvišką pastarųjų metų ir mėnesių kontekstą.

Turime pripažinti, kad šeimos klausimai Lietuvos gyvenime yra tapę vienu iš svarbiausių diskursų politinėje arenoje. Ypač jie suintensyvėjo po pastarųjų Seimo rinkimų, kuriuos laimėjo konservatoriai ir krikščionys demokratai. Socialinės apsaugos ir darbo ministro Rimanto Dagio nuolatiniai pasisakymai šeimos ir moralės klausimais jau tapo įprasta Lietuvos politinio gyvenimo dalimi. Be to, jam antrina ir kiti politikai, pasiūlantys alternatyvų, pavyzdžiui, apriboti seksualinių mažumų teises ar uždrausti abortus. Taigi, religijos politizavimas, kaip ir prognozavo mokslininkai, posovietinėje Lietuvoje iš tiesų tapo socialine tikrove.

Analizuojant grįžimo prie religinės tradicijos reiškinį posovietinėje Lietuvoje iš globalios perspektyvos neaptinkame ko nors, kas dar nebuvo aptarta šiuolaikinių visuomenių gyvenimo stebėtojų. Nors mūsų aptariami pavyzdžiai, pagrindžiantys pasaulio mokslininkų teorines įžvalgas, yra naujesni ir labiau lokalizuoti. Globalizacijos procesą lydinčio religinio pliuralizmo atsvara dažnai tampa religinis fundamentalizmas. Mokslinėje literatūroje šis reiškinys yra aiškinamas kaip besąlygiškas laikymasis tam tikrų normų, nustatytų rašytiniame šaltinyje. Anot mokslininkų, dažniausiai yra sutinkamas religinis fundamentalizmas, būdingas labiau monoteistinėms religijoms. Taip pat yra skiriamas kultūrinis (siekiantis išlaikyti kultūrines tradicijas) bei politinis fundamentalizmas. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad be pirmojo, vargu ar būtų ir du paskesnieji. Politinio fundamentalizmo reiškinys tampa svarbus pastarojo laikmečio įvykių Lietuvoje interpretacijai. Politinis fundamentalizmas yra religinio bei kultūrinio fundamentalizmo mišinys, kai fundamentalistines idėjas siekiama įgyvendinti pasitelkiant politinius įrankius. Politinis fundamentalizmas tikrai nėra novatoriškas ar būtent Lietuvai būdingas reiškinys, šio reiškinio tėvyne yra tapusios JAV. Manoma, kad fundamentalizmo reiškinys visuomenėje sustiprėja kai atsiranda grėsmė tiesos monopoliui arba kai susidaro palankios sąlygos nuomonių pliuralizmui. Tad gal tikrai Lietuvos visuomenėje jau susiklostė palankios sąlygos nuomonių, idėjų, religiniam pliuralizmui, o kartu ir fundamentalizmui.

Paradoksalu tačiau modernioje visuomenėje fundamentalizmas taip pat tampa viena iš daugelio pasirinkimo galimybių, todėl ir šiandieninis politinis fundamentalizmas Lietuvos viešajame diskurse sulaukia tiek daug diskusijų, vienų visuomenės grupių palaikymo, o kitų – pasmerkimo. Ekonominė krizė tapo palankia dirva šioms diskusijoms iškilti, nes visada žmonijai susidūrus su egzistencinėmis (šiuo atveju – ekonominio pobūdžio) problemomis, yra atsigręžiama į tikėjimą ir kitas tradicines vertybes.

raktiniai žodžiai: