„Sektantai“ ir „kankiniai“: naujieji religiniai judėjimai bei savižudžių terorizmas

Versija spausdinimui

Massimo Introvigne

1999-aisiais pradėjau domėtis Hamas. Ta proga man teko kalbėtis su įvairių pakraipų religiniais kovotojais (bei ekstremistais), policijos bei slaptųjų tarnybų atstovais, Izraelio, Vakarų kranto bei Europos mokslininkais. Mano prieitos išvados vėliau buvo atspausdintos atskira knyga (Introvigne 2003).

Priešingai žiniasklaidoje dažnai pateikiamoms nuomonėms, man nesusidarė įspūdis, jog Hamas kovotojai būtų „zombiai, praplautomis smegenimis“ ar, kad didžioji jų dalis turėtų psichinių problemų, būtų menkai išsilavinę ar beviltiškai nuskurdę. Nemaža dalis pasirinkusiųjų „kankinio“ kelią buvo neabejotinai geriau išsilavinę bei kilę iš turtingesnių šeimų nei vidutinis palestinietis. Tarp jų galima rasti daktarų, teisininkų, valdininkų atžalų. Noriu tiesiog pasakyti, kad šie žmonės atrodė visiškai normalūs. Kai kurie jų atitiko net mano mėgstamiausią normalumo kriterijų (kurį galima taikyti bent jau už JAV ribų), – buvo susipažinę su karščiausiomis naujienomis iš Italijos aukščiausiosios lygos futbolo pirmenybių. 

Mano pasiekti rezultatai buvo pakankamai unikalūs. Nasra Hassan (2001, 39), paskelbęs išgarsėjusį straipsnį leidinyje The New Yorker, rašo, jog „nė vienas iš savižudžių sprogdintojų – jų amžius svyruoja nuo aštuoniolikos iki trisdešimt aštuonerių – neatitinka tipiškos suicidinės asmenybės profilio. Tarp jų nepasitaikė nei bemokslių, nei beviltiškai nuskurdusių, nei protiškai atsilikusių ar depresyvių. Daugelis jų buvo viduriniosios klasės atstovai ir (tuo atveju, jei nebuvo pabėgėliai) turėjo apmokamus darbus. Daugiau nei pusė jų buvo kilę iš dabartinio Izraelio teritorijų. Du savižudžiai buvo milijonierių sūnūs. Visi jie buvo visiškai normalūs savo šeimų nariai. Tai buvo mandagūs ir rimti žmonės, savo bendruomenėse kelti pavyzdžiu kitiems“. Berrebi (2003) studija patvirtina, jog, vadovaujantis Palestinos standartais, didžioji savižudžių sprogdintojų dalis buvo geriau išsilavinusi ir turėjo didesnes nei vidutiniškai pajamas. 2003 m. Alan Krueger ir Žitka Maleckova (2003, 144) praplėtė savo tyrimą, apžvelgdami ir kitų, ne vien tik Hamas, islamiškų grupių organizuotus savižudžių sprogdinimus; jų analizė parodė, jog „esama labai nedaug tiesioginio ryšio tarp skurdo bei [menko] išsilavinimo lygio ir įsitraukimo į terorizmą.“

Žinoma, tai, kas pasakyta apie Hamas, labai sėkmingai gali būti taikoma ir Al Qa’ida bei kai kurių kitų grupių, susijusių su savižudžių terorizmu, atžvilgiu. Akivaizdu, kad ne vien tik Osama bin Laden’o praeitis nėra susijusi su skurdu; jo pavaduotojas, egiptietis Ayman’as al-Zawahiri, – medicinos daktaras, kurio abu seneliai buvo dviejų pagrindinių Kairo universitetų rektoriai. Mohammed’as Atta, pagrindinė rugsėjo 11-osios išpuolio figūra, – turtingo Egipto teisininko sūnus, buvo ką tik baigęs urbanistikos studijas Hamburgo universitete, Vokietijoje. Čečėnijos teroristai, o ypač teroristės moterys, šiuo atveju dažnai minimi kaip išimtis. Pagal akivaizdžią Rusijos propagandą, daugumą jų sudaro neturtingos, dar paauglystėje išprievartautos valstietės; tokiu būdu, išstumtos iš konservatyvios vietinės santuokinės rinkos, kaip atsvarą jos pasirenkančios savižudės sprogdintojos kelią. Vis dėlto, žinoma vos keletas moterų terorisčių biografijų. Viena iš tokių moterų – Zarina Alichanova (1976-2003), susisprogdinusi 2003 m. gegužės 12 dieną Znamenskoje mieste, kartu su savimi nusinešdama dar šešiasdešimt gyvybių. Sprendžiant iš to, ką pavyko nustatyti dviems gerą reputaciją Rusijoje turintiems žurnalistams (Shermatova ir Teit, 2003), jos biografija griauna „išprievartautos valstietės“ stereotipą. Alichanova gimė Kazachstane, čečėno ir ingušės šeimoje: tėvas – valstybės tarnautojas, motina – kelių prekybos centrų Kazachstano sostinėje Almatoje savininkė. Ji mokėsi prestižinėje vokiškoje mokykloje, tapo baleto šokėja, debiutavo Almatos operos teatre atlikdama Džuljetos vaidmenį Prokofjevo Romeo ir Džuljetoje. Be viso to, aktyviai domėjosi čečėnų islamistų reikalais, ištekėjo už vieno iš čečėnų partizanų vadų, kuris žuvo 1999-aisiais. Tokiu būdu ji ir tapo viena iš „juodųjų našlių“, kandidačių į savižudes sprogdintojas. Gal būt šioje istorijoje ir galima atsekti romantiškos meilės bei vendetos temas, sumišusias su islamizmu, tačiau bet kokiu atveju Zarina Alichanova tikrai nebuvo paprasta valstietė.

Aptariant šiuos dalykus su kolegomis, pavyzdžiui, su Larry Iannaccone, kuris savo pranešime, skaitytame per 2004 m. Amerikos ekonomikos asociacijos sueigą San Diego mieste, priėjo labai panašių išvadų, – vėliau mes, beje, Italijoje kartu išleidome nedidelę knygutę šia tema (Iannaccone ir Introvigne 2004), – mums kildavo visiškai pagrįstas déjà vu jausmas. Kur gi visa tai jau girdėta? Atsakymas akivaizdus. Vykstant „kultų karams“, „sektantai“, ypač susiję su pasitaikiusiais masinių savižudybių ar žmogžudysčių atvejais, nuolat būdavo vaizduojami kaip „zombiai, praplautomis smegenimis“, o jų veiksmų priežastis bandyta aiškinti absoliučiu skurdu, psichinėmis ligomis ar kultūrine deprivacija. Apskritai, į visą „sektantizmą“ žvelgta kaip į skurdo, neišprusimo ar smegenų plovimo padarinį. Vis dėlto, akademinė kritika atskleidė tokio požiūrio nepagrįstumą. Empiriniai duomenys parodė, jog daugeliu atvejų „sektantai“, net ir tie, kurie dalyvavo „masinėse savižudybėse“ ar žmogžudystėse, buvo ne ką daugiau nuskurdę, neišprusę ar psichiškai nestabilūs, nei statistiškai vidutinis visuomenės narys. Šį teiginį patvirtina beveik visos empirinės studijos, atliktos pirmųjų „kultų karų“, vykusių aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, metu. Vienas iš vaisingiausių darbų, demitologizuojančių Moon’o sekėjus, – Eileen Barker knyga The Making of a Moonie (Kaip tampama munistu), pasirodžiusi 1984 metais.

1990-aisiais Fishman bylos, – joje tirti kaltinimai Scientologijos bažnyčiai dėl tariamo smegenų plovimo taikymo, – nutartimi buvo konstatuota, jog smegenų plovimo teorijos Jungtinėse Valstijose teisiškai nėra bendrai pripažįstamo mokslo dalis. Šis sprendimas (patvirtintas, nors ir nevienbalsiai, ir paskesnėmis nutartimis) žymėjo daugiau nei simbolinį smegenų plovimo teoretikų pralaimėjimą. Tai, kas nutiko Waco 1993 m., iš esmės nepakeitė situacijos, nes nemaža mokslininkų, politikų ir žiniasklaidos dalis linko kaltinti Kovos su alkoholiu, tabaku ir šaunamaisiais ginklais bei Federalinių tyrimų biurus dėl netinkamai spręsto incidento. Vis dėlto po Waco tragedijos radosi ir kitų ne mažiau tragiškų įvykių, davusių pradžią reiškiniui, ilgainiui imtam apibūdinti kaip „antrasis kultų karas“ (praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio antra pusė). Kalbu apie tokius įvykius kaip 1994 m., 1995m. ir 1997 m. Saulės šventyklos ordino narių savižudybės bei žmogžudystės, 1995 m. Tokijo metro stotyje Aum Shinri-kyo surengta dujų ataka, 1997 m. Dangaus vartų narių savižudybės Kalifornijoje, Rancho Santa Fe, bei 2000 m. marginalaus katalikiško Dešimties Dievo įsakymų atstatymo judėjimo narių žmogžudystes ir savižudybes Ugandoje (žr. Introvigne 2002). Šių nelaimių iš naujo paskatinti antikultiniai judėjimai vėl ėmė energingai siūlyti smegenų plovimo, kurį esą įvairūs „guru“ taiko savo nestabilios psichikos, nuskurdusioms ir skirtingas marginalines grupes atstovaujančioms aukoms, idėją.  

Vis dėlto, esami faktai ir vėl neleidžia su tokiu aiškinimu sutikti. Išsamiai išnagrinėjus Saulės šventyklos, Aum Shinri-kyo bei Dangaus vartų narių biografijas prieita išvados, jog tai buvę daugiausia vidurinės klasės atstovai, pakankamai gerai išsimokslinę ir daugeliu atžvilgių visiškai „normalūs“. Tarp Saulės šventyklos narių radosi milijonierių, Šveicarijos aukštuomenės garsenybių, plačiai žinomų verslininkų, populiarių medikų, gerbiamas ekonomikos žurnalistas ir net Richelieu miesto Kanadoje meras. Jie netgi negyveno komunoje: dienos metu jie rūpindavosi savo darbo reikalais, ir tik vakarais dalyvaudavo ilguose užsiėmimuose apie slaptuosius mokytojus, nežemiškas civilizacijas bei artėjančią apokalipsę. Žmonės, sutikdavę juos dieno s metu užsiimančius savo darbo reikalais net neįtardavo apie jų normalaus bei produktyvaus gyvenimo kitą pusę (žr. Introvigne ir Mayer 2002). Į Aum Shinri-kyo veiklą įsitraukė daug viduriniąją klasę atstovaujančių japonų studentų bei jaunų specialistų, tarp kurių būta ir aukštos klasifikacijos mokslininkų (žr. Reader 2000). Dangaus vartų įkūrėjas Marshall’as Applewhite’as (1931-1997) kartą buvo gavęs net universiteto profesoriaus vietą. Daugelis šio judėjimo narių taip pat priklausė viduriniajam sluoksniui ir turėjo gerą išsilavinimą; vienas jų, David’as Cabot’as Van Sinderen’as (1939-1997), buvo milijonierius, buvusio Pietinės Naujosios Anglijos telefonų kompanijos vadovo sūnus. Nors ir neturime pakankamai informacijos apie Dešimties Dievo įsakymų atstatymo judėjimo narius, tačiau tragediją aiškinti nepakankamu Ugandos katalikiškos dvasininkijos ir pasauliečių kultūriniu lygiu būtų klaida. Vienas žymiausių šio judėjimo narių pasauliečių, Joseph’as Kibwetere (1931-2000), tvirtinęs, jog nuo 1984 metų jį lanko vizijos, buvo gerbiamas katalikiškosios Ugandos bendruomenės narys: be visa kita jis buvo ir politikas, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vadovavęs katalikišku pagrindu sudarytai Demokratų partijai. Tuo tarpu judėjimo ideologas bei vadovas, Tėvas Dominic’as Kataribaabo (1967-2000) buvo vienas iš nedaugelio Ugandos katalikų dvasininkų, mokslus ragavusių JAV koledžuose (Mayer 2001).

Galiausiai, aprimus dėl šių tragiškų įvykių kilusiam ažiotažui, akademinė visuomenė dar kartą pripažino, jog skurdas, schizofrenija ar smegenų plovimas negali tinkamai paaiškinti kilusių tragedijų; jų priežastis veikiau reikėtų kildinti tiek iš išorinio spaudimo, tenkančio judėjimams, patyrimo, tiek iš vidinės judėjimų dinamikos, besiremiančios tam tikromis milenaristinėmis ideologijomis (Bromley ir Melton 2002; Wessinger 2000). Iš tiesų gaila, jog politinių mokslų atstovai, nagrinėdami savižudžių terorizmą išleidžia iš akių debatus vykusius per pirmuosius bei antruosius „kultų karus“. Labai tikėtina, jog jie galėtų pasimokyti iš kitose srityse dirbusių kolegų klaidų bei pasinaudoti didele dalimi empirinių tyrimų, atliktų nagrinėjant „sektas“ (tame tarpe ir tas, kurios buvo susijusios su „masinėmis savižudybėmis“ bei kitais smurtiniais įvykiais).

Visiškai neteigiu, jog tokie judėjimai kaip Hamas ar Al Qaida yra panašūs į Saulės šventyklą ar Aum Shinri-kyo. Šie reiškiniai skiriasi iš esmės. Tiek konkrečios, su smurtiniais aktais susijusios „sektos“, tiek „sektos“ apskritai yra labai nepopuliarus bei, bendrai paėmus, retai kada sulaukiantis didelės sėkmės reiškinys. Jos gali puoselėti grandiozinius planus atversti į savo tikėjimą milijonus žmonių ar pakreipti pasaulio istoriją kita linkme, tačiau šie siekiai taip ir lieka neįgyvendinti, nebent judėjimas, pasukdamas tradicinės religijos keliu (o toks procesas trunka dešimtmečius, jei ne šimtmečius), „iš sektos“ išsivysto „į bažnyčią“. Štai Hamas yra išsikovojęs didelio palestiniečių visuomenės segmento pagarbą, organizacijai priklausę savižudžiai sprogdintojai pagrindinių palestiniečių žiniasklaidos priemonių nuolatos vaizduojami kaip kankiniai bei didvyriai. Net keletas iš Palestinoje veikiančių mokyklų yra pavadintos vieno iš tokių „kankinių“ vardu. 2003 metais Saudo Arabijoje atliktos apklausos (jos rezultatai paskelbti 2004 metais) duomenimis, beveik pusė šalies gyventojų Osama bin Laden’ą vertina palankiai, nors valdant Arabijos pusiasalį jį norėtų matyti tik 5% apklaustųjų (Schuster 2004). 2002 metų pradžioje BBC pranešė, jog didžiąja dalimi musulmoniškoje šiaurės Nigerijoje „masiškai daugėja berniukų, kuriems Bin Laden’o garbei, suteikiamas Osamos vardas. Pasakojama, jog vienoje Kano, – miesto, kuriame ilgai neslūgo džiaugsmas po rugsėjo 11-osios išpuolių, – ligoninėje net septyni iš dešimties tą dieną gimusių berniukų buvo pavadinti Osamos vardu“ (“Osama Baby Craze Hits Nigeria“ 2002). Tuo tarpu niekas nesižavi Saulės šventyklos ar Aum Shinri-kyo lyderiais, išskyrus pačius šių judėjimų narius. Nėra nei vienos mokyklos, kuri būtų pavadinta jų vardu. Netgi priešingai, – jų dėka visuomenėje vėl plačiai ėmė plisti antikultinės nuotaikos. Kai 2004 metų vasario mėnesį Aum Shinri-kyo vadovui Shoko Asahara buvo skirta mirties bausmė, faktiškai visa pagrindinė Japonijos žiniasklaida sveikino tokį sprendimą, pažymėdama, jog didžioji visuomenės dalis būtent tokios nutarties ir tikėjosi.

Vis dėlto šie skirtumai kažkuria prasme patvirtina keletą vyraujančios akademinės pozicijos naujųjų religijų atžvilgiu nuostatų bei liudija jų galimą naudingumą šiuolaikinio savižudžių terorizmo tyrinėtojams. Kalbant religijų ekonomikos, – tai viena iš sociologijos teorijų, kurioje religija nagrinėjama pasitelkiant rinkos metaforą: skirtingos religinės firmos kovoja tarpusavyje dėl religijos vartotojų lojalumo (Starke ir Finke 2000), – terminais, esminis skirtumas čia susijęs su religijos paklausa ir religijos pasiūla. Remiantis šia teorija, religijos paklausa palyginti pastovi tiek laiko, tiek erdvės požiūriu. Rodney Stark’as (2001, 119) tvirtina, jog „religinė įvairovė yra įsišaknijusi į socialines nišas, į žmonių, tarpusavyje besidalinančių su religiniu intensyvumu susijusiomis preferencijomis, grupes (...) Šios nišos pakankamai stabilios laiko atžvilgiu, bei savo fundamentine laikysena pakankamai panašios skirtingais laikais ir skirtingose visuomenėse.“ Tačiau skirtingos nišos pasižymi nevienoda dimensija. Daugelis religijos vartotojų, nesant išskirtinėms aplinkybėms, save linkę matyti pagrindinėje, nuosaikiai konservatyvioje nišoje (žr. Introvigne 2004). Vis dėlto esama nedidelės, tačiau dėl to ne mažiau reikšmingos žmonių, kurie siekia kraštutinių religinių išgyvenimų bei yra pasirengę arba visiškai nutraukti ryšius su didesniąja visuomenės dalimi, arba savo nepasitenkinimą socialine tvarka išreikšti pasinaudojant smurtu, terorizmu ar savižudybe, dalies. Be abejo, paskiausiai paminėti kraštutinumai yra kur kas daugiau nei vien tik socialinis separatizmas ir yra pakankamai pavojingas reiškinys.

Iš šios nedidelės, ultra-intensyvių patirčių siekiančios kraštutinės religijos vartotojų nišos ir randasi tiek tokių ekstremistinių naujųjų religinių judėjimų, kaip Aum Shinri-kyo, Dangaus vartai ar Saulės šventykla nariai, tiek ir į Hamas ar Al Qa’ida įsitraukiantys potencialūs savižudžiai teroristai. Religijos paklausos požiūriu jie turi daug bendro: jie ne tik priklauso tai pačiai nišai, tačiau juos dar ir apjungia pasiryžimas siekti tokio radikalaus religinio potyrio, dėl kurio jie yra pasirengę žudyti ar mirti. Tai ar šis jų pasirengimas išsipildys realybėje, ar ne gali priklausyti ir nuo visuomenės reakcijos į tokių individų bei grupių egzistavimą.

Kita vertus, konstatavus, jog islamiškąjį ultra-fundamentalizmą atstovaujantieji savižudžiai teroristai yra rekrutuojami kur kas lengviau nei radikalūs „sektantai“, be to, – kad juos lydi nepalyginamai didesnis pripažinimas bei visuomenės prielankumas, atliekamą analizę nuo religijos paklausos galima perfokusuoti į religijos pasiūlą. Tarus, kad religijos nišos laiko ir istorijos eigoje išlieka santykinai pastovios, pirštųsi išvada, jog daugelyje religinių kultūrų bei subkultūrų egzistuoja pakankamai nedaug žmonių, potencialiai galinčių įsitraukti į radikalias grupes (Iannaccone ir Introvigne 2004). Vis dėlto, ne visur šitoks rekrutavimas vyksta vienodais mastais, ne visur jį lydi ir vienoda sėkmė. Jei šių skirtumų nepavyksta paaiškinti remiantis paklausa, tai, –kaip iš religijų ekonomikos teorijos ir būtų galima tikėtis, – juos reikia aiškinti pasiūlos požiūriu. Islamiškojo fundamentalizmo ultra-fundamentalistinio segmento teikiama religijos pasiūla yra smarkiai susijusi su lokaliomis (Hamas atveju) ar globaliomis (Al Qa’ida atveju) nuoskaudomis. Ši pasiūla yra dalis jau šimtmetį plintančios fundamentalistinės subkultūros ir reikia pasakyti, kad ji smarkiai skiriasi nuo naujųjų religinių judėjimų teikiamos pasiūlos vakaruose. Šiuo požiūriu, regis, naujųjų religinių judėjimų mokslinės studijos gali kur kas mažiau padėti besigilinantiems į islamiškojo ultra-fundamentalizmu paremtą savižudžių terorizmą. Vis dėlto, mažiausia, ką jos gali – tai iškelti prielaidą, jog besidairant galimų šio reiškinio priežasčių, būtų vertinga kreipti dėmesį ne vien tik į religijos paklausą, bet ir į jos pasiūlą. Tai, kad savižudžiai teroristai visi yra skurdžiai, psichiškai nestabilūs ar neišprusę – nevykęs paaiškinimas. Tačiau svarbu ir tai, kad toks paaiškinimas išplaukia iš netinkamai keliamų klausimų. Klausiama turėtų būti ne tai, kodėl konkrečioje musulmoniškoje šalyje esama nepaprastai daug galimų religinių ekstremistų. Veikiausia, potencialių religinių ekstremistų esama visur. Greičiau jau reikėtų klausti, kodėl vienais atvejais potencialūs ekstremistai tampa tikrais ekstremistais, o kitais – ne (žr. Iannaccone 2004). Dar kartą kartoju, jog šį reiškinį aiškinti skurdu yra visiškai nevykęs kelias. Turtingoje Saudo Arabijoje atsiranda daugiau savižudžių teroristų nei skurdžioje Mauritanijoje ar Nigeryje.

Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, remiantis pasiūlos idėja, dėmesį reikėtų kreipti ne tiek į individus ir tariamas ar tikras jų asmenines savybes, psichologines ar socialines problemas, kiek veikiau į pačias organizacijas ir tai, kaip jos veikia. Patirtis, įgyta studijuojant radikalius naujuosius religinius judėjimus, leidžia iškelti dar vieną mintį, gal būt praversiančią tyrinėjant savižudžių terorizmą. Stiprių (ar „totalistinių“) indoktrinacijos technikų naudojimas ar uždaros aplinkos, kurią būtų sunku palikti, sukūrimas pats savaime dar nėra pakankamas, kad organizacija taptų ekstremine. Tokie požymiai yra būdingi keliems tūkstančiams „sektų“ visame pasaulyje, tačiau vos saujelė jų griebėsi smurto, teroro aktų ar savižudybių. Kita vertus, dažnai funkcionalistinėse interpretacijose pasitaikanti problema yra ta, kad religiniai judėjimai mėginami perprasti koncentruojantis vien tik į tai, kaip šios grupės veikia bei kokia jų struktūra, visai nekreipiant dėmesio į išpažįstamus tikėjimo dalykus.
 
Praktiškai nėra elementaraus būdo, leidžiančio nustatyti, kurie religiniai judėjimai ateityje galėtų įsivelti į istorijas, susijusias su terorizmu, smurtu ar savižudybėmis. Visi samprotavimai yra grynai hipotetiniai, o juk žmonių elgesys dažnai nėra lengvai nuspėjamas. Kita vertus, lyginamieji su naujaisiais religiniais judėjimais susijusių tragiškų įvykių tyrimai tik patvirtina, jog mėginti pranašauti smurtą remiantis išimtinai neutralaus turinio modeliais [content-neutral models], kai dėmesys telkiamas vien tik į įtikinėjimo bei poveikio darymo technikas ar judėjimų lyderių bei narių psichologinę (jei ne psichopatologinę) būseną, nėra labai vaisingas kelias. Žinoma, įtakos darymo technikų studijos yra svarbios, tačiau tai, kas gali religinę grupę tam tikrose situacijose paskatinti elgtis vienaip ar kitaip yra susiję taip pat ir su jų mokymo turiniu, o ne vien tik su tuo, kaip tas mokymas judėjimo nariams buvo perduotas. Šiuo metu Jungtinėse Valstijose naujojo religingumo srityje besispecializuojantys socialinių mokslų atstovai bei kultų kritikai ima atrasti naują pagrindą tarpusavio dialogui, inter alia labiau susitelkdami į kiekvieno judėjimo mokymo turinį, nei koncentruodamiesi ties jame taikomomis įtikinėjimo ar socializacijos technikomis. Žinoma, šių mokymų nagrinėjimo tikslas neturėtų susivesti į teologinių ar filosofinių judėjimo teisingumo ar klaidingumo įvertinimų pateikimą, – toks tikslas yra svetimas bet kokiai nuo išankstinių vertinimų atsiribojančiai mokslinei disciplinai. Vis dėlto, daugelio kraštutinius naujuosius religinius judėjimus nagrinėjusių mokslininkų nuomone, tam tikros doktrinos ar doktrinų interpretacijos yra labiau nei kitos linkusios vesti į savidestrukciją bei smurtą. Ko gero, šios žinios galėtų pasitarnauti ir islamiškojo ultra-fundamentalizmo tyrinėtojams, mėginant susigaudyti įvairių grupių bei srovių gausybėje bei ieškant atsakymo į klausimą, kodėl tik kai kurios, – bet jokiu būdu ne visos, – iš tų grupių galiausiai griebiasi savižudžių terorizmo bei kitų smurto formų.

Pranešimas, skaitytas tarptautinėje CESNUR konferencijoje, vykusioje 2004 metų birželio 18-20 dienomis Baylor’o universitete, Waco mieste (Teksaso valstija) Versta iš: www.cesnur.org

Vertė Gediminas Pulokas

 

NUORODOS

 

Barker, Eileen. 1984. The Making of A Moonie: Choice or Brainwashing? Oxford: Basil Blackwell.

Berrebi, Claude. 2003. «Evidence About the Link Between Education, Poverty and Terrorism Among Palestinians.» Princeton University Industrial Relations Sections Working Paper no. 477 (September 2003,) pp. 1-65.

Bromley, David G. - J. Gordon Melton (eds). 2002. Cults, Religion and Violence. New York: Cambridge University Press.

Hassan, Nasra. 2001. «An Arsenal of Believers.» The New Yorker, November 10, 2001, pp. 36-41.

Iannaccone, Laurence R. 2004. «The Market for Martyrs. » A paper presented at the 2004 Meeting of the American Economic Association, San Diego, California.

Iannaccone, Laurence R. - Massimo Introvigne. Il mercato dei martiri. Capire il terrorismo suicida. Torino: Lindau, 2004.

Introvigne, Massimo. 2002. «“There is no Place for Us to Go but Up”: New Religious Movements and Violence.» Social Compass, vol. 49, no. 2 (June 2002,) pp. 213-224.

Introvigne, Massimo. 2003. Hamas. Fondamentalismo Islamico e terrorismo suicida in Palestina. Elledici, Leumann (Torino).
Introvigne, Massimo. 2004. Fondamentalismi. I diversi volti dell’estremismo religioso. Casale Monferrato (Alessandria:) Piemme.
Introvigne, Massimo - Jean-François Mayer. 2002. «Occult Masters and the Temple of Doom: The Fiery End of the Solar Temple.» In Bromley - Melton (eds.), 2002, pp. 170-188.

Krueger, Alan B. - Jitka Maleckova. 2003. «Education, Poverty and Terrorism: Is There a Causal Connection?.» Journal of Economic Perspectives, vol. 17, no. 4 (Fall 2003,) pp. 119-144.

Mayer, Jean-François. 2001. «Field Notes: The Movement for the Restoration of the Ten Commandments of God.» Nova Religio: The Journal of Alternative and Emergent Religions, vol. 5, no. 1 (October 2001,) pp. 203-210.

“Osama Baby Craze Hits Nigeria.“ 2002. BBC News, January 3, 2002. Downloaded from http://news.bbc.co.uk/2/hi/africa/1741171.stm
Reader, Jan. 2000. Religious Violence in Contemporary Japan: The Case of Aum Shinrikyo. Richmond (Surrey:) Curzon, and Honolulu: University of Hawaii Press.

Schuster, Henry. 2004. «Poll of Saudis Shows Wide Support for bin Laden's Views.» CNN, June 9, 2004. Downloaded from http://www.cnn.com/2004/WORLD/meast/06/08/poll.binladen/
Shermatova, Sanobar - Aleksandr Teit. 2003. «Juliettas with Explosives.» Moskovskie Novosti, November 4, 2003.

Stark, Rodney. 2001. One True God: Historical Consequences of Monotheism. Princeton - Oxford: Princeton University Press.
Stark, Rodney - Roger Finke. 2000. Acts of Faith: Explaining the Human Side of Religion. Berkeley - Los Angeles - London: University of California Press.

Wessinger, Catherine. 2000. How the Millennium Comes Violently. From Jonestown to Heaven’s Gate. New York - London: Seven Bridges Press.

raktiniai žodžiai: