Tai gali tik tradicinis islamas

Versija spausdinimui

Birželio gale įvykę mėginimai susprogdinti bombas Londone ir išpuolis Glazgo oro uoste primena nuolatinę bei ilgalaikę islamistų teroro grėsmę, su kuria susiduria tiek Britanija, tiek visas pasaulis. Pastaruoju atveju matėme, jog visi sulaikytieji - gerą išsilavinimą turintys užsienyje gimę medikai.

Dėl tokio svetimšalių įsiskverbimo Britanijoje gimusieji musulmonai toli gražu neįsižeidė – panašu, jog jauni Britanijos musulmonai vis labiau linkę remti džihadą šalies viduje. Britanijos musulmonų jaunimo radikalizacija yra itin sparti. Remiantis neseniai Populus atliktu tyrimu, vis daugiau jaunų musulmonų nuo 16 iki 30 metų pritaria kraštutinėms islamo pakraipoms, o beveik 40 procentų norėtų gyventi pagal šariato įstatymą. Britanija susiduria su ištisa nauja jaunų žmonių karta, kuriai priimtinas ekstremizmas ir religinis fanatizmas.

Kol kas vyriausybė susilaiko nuo tolesnės drakoniškų įstatymų leidybos. Be to, ministras pirmininkas Gordonas Brownas su savo kabineto kolegomis pažadėjo vykdyti tokią vyriausybės kampaniją, kuria „laimėtų musulmonų bendruomenės širdis ir protus“.

Vis dėlto, kaip ir sterilus Tony Blairo apeliavimas į nuosaikų, tradicinį islamą, ši strategija pasmerkta nesėkmei dėl dviejų fatališkų jos daromų prielaidų. Pirma, kad kiekviena kultūra ir kiekviena religija nori lygiuotis į sekuliariuosius Vakarus. Antra, kad  priešinimąsi vakarietiškajai sekuliarizacijai skatina nepagrįstas nepasitenkinimas ir dėl to būtų teisinga jį ignoruoti.

Bet iš tiesų šitoks požiūris tik marginalizuoja tradicinį islamą ir iškelia jo erzacinę „pažangiąją“ pakraipą, kuri atmeta visą išskirtinį šios religijos pobūdį ir jos viziją. Integracijos lakmuso testas tikrina, ar musulmonai nori tapti tokie kaip „mes“. Nenuostabu, kad daugelis jaunų musulmonų vis smarkiau šalinasi agresyvios sekuliariosios kultūros, kuri diegia liberalų požiūrį į moralės normas bei tabu.

Iš esmės dabartinės integracijos priemonės nėra veiksmingos todėl, kad neįžvelgia tikrųjų radikalizacijos ir fanatizmo priežasčių.  Dabartinis musulmonų smurtas yra religinio pobūdžio. Jo šaknys glūdi islamo raštuose dėl nunykimo tradicinių viduramžiškų islamo mokyklų, kurios diktuodavo šių raštų interpretavimą.

Korane labai aiškiai ir griežtai kalbama apie apostatus, stabmeldžius ir tuos, kurie meta iššūkį teritoriniam musulmonų dominavimui. Sankcionuodami smurtą, šventieji tekstai jį ir kodifikuoja, nustatydami ribas, kur ir kada smurtą naudoti galima.

Taigi klasikinis islamas nepateisina savižudžių sprogdintojų ar nepagrįsto nekaltų žmonių žudymo. Kitaip tariant, kova, jos pasiekimų gynimas ir islamo plėtimas yra tiek religinė pareiga, tiek raštuose nurodytas reikalavimas, tačiau kovos priemones riboja riteriškumas ir abipusės taisyklės.

Dar daugiau, skirtingai nei teigia dabartiniai fundamentalistai, islame iš tiesų niekada nebūta vieningos politinės/religinės valdžios. Priešingai, religijos mokslininkų (ulamų) paskirtis buvo būtent riboti kalifų valdžią.

Būta keturių tradicinių religinės interpretacijos mokyklų, kurios pačios keitėsi, priklausomai nuo laiko ir vietos, o derama islamo praktika skyrėsi, priklausomai nuo vietinių normų ir papročių. Pats tradicinis islamas draudžia netgi tokią totalitarinę valstybę, kokią norėtų sukurti Al Qaeda.

Pavyzdžiui, jei islamas atgaivintų tradicinę ijtihado praktiką – teksto perinterpretavimo procesą, kuris fundamentalistų naudojamą paraidinį rašto aiškinimą pakeistų viduramžiams būdingu alegoriniu Korano skaitymu, – tikintiems musulmonams tai leistų atskirti nekintamus Dievo duotus įsakymus nuo kintančių žmogiškų interpretacijų.

Visa tai būtina paminėti, nes vienintelė jėga, galinti mesti iššūkį islamo terorizmui, yra ne liberalusis progresyvizmas, o pats islamas. Atsisakiusieji terorizmo taip pasielgė ne dėl sekuliarizmo įsakų ar, tuo labiau, ne dėl to, kad būtų išsigandę savo darbų. Terorizmo jie atsisakė todėl, kad suvokė, jog toji islamo pakraipa, vardan kurios jie žudė, iš tiesų pati buvo vakarietiška, moderni ir sekuliari.

Didieji islamiškojo fundamentalizmo novatoriai Sayyidas Qutbas ir Maulana Maududi buvo stipriai paveiki pagoniškos nacių literatūros ir jos supremacistinės šiuolaikinio gyvenimo ir kultūros kritikos. Siekiant deprogramuoti fundamentalizmo šalininkus, gyvybiškai svarbu parodyti, kad dabartinio fundamentalizmo pobūdis yra iš esmės šventvagiškas.

Tačiau negana vien to, kad klasikinis islamas atgimtų. Tiek sunitinė, tiek šiitinė islamo atšakos kenčia nuo absoliutistinio netarpininkaujamo santykio su Dievu. Kadangi tikėjimas atribojamas nuo proto ir gamtos, jis tampa save autentifikuojančiu fenomenu, kuris paneigia visas kitas perspektyvas.

Būtina atgaivinti sufizmą. Ši praktika anksčiau buvo būdinga visoms islamo tikėjimo formoms, ji pabrėžia mistišką nepažinų Dievo pobūdį bei tai, kad Jis pranoksta bet kokį žmogiškąjį pažinimą.

Šitoks pripažinimas nukreiptų islamiškąjį fundamentalizmą nuo esminio motyvaciją jam teikiančio principo, jog jis žinąs Dievo valią ir dėl to turįs teisę ją įgyvendinti žemėje.

Sufizmo atgimimas islamui padėtų suvokti, kad valdžia yra ne tik valdovai, o ulamai apimtų pilietinę visuomenę. Šitaip būtų atkurtas ir bendruomenės (ijma) sutarimas. O tai įgalintų musulmonišką visuomenę mesti protu paremto tikėjimo iššūkį eretiškųjų pamokslautojų fundamentalistiniams tvirtinimams.

Žinodami, kad pralaimime mūšį už širdis ir protus, turėtume nusibrėžti kitokį kelią. Paskatinus islamiškąjį renesansą ir atgaivinus fundamentalistų šitaip slopinamas tradicijas, musulmonų jaunimas galėtų būti nukreiptas kitu keliu nei eina dabar.

„International Herald Tribune“, vertė Kęstutis Pulokas
Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: