Borneo klajoklių religija: tarp nebūties ir susiliejimo su krikščionybe

Versija spausdinimui

Šių metų spalio 16-19 dienomis Vytauto Didžiojo Universiteto Sociologijos katedroje viešėjo Kopenhagos universiteto religijų istorijos profesorius Mikaelis Rothsteinas. Viešnagės metu jis vedė didžiulio studentų susidomėjimo sulaukusį seminarą apie Borneo atogrąžų miškų klajoklių religijos kaitą. Pakvietėme profesorių pasidalinti savo mintimis ir su Religija.lt skaitytojais. M. Rothsteiną kalbino Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro direktorė Milda Ališauskienė.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Prašome papasakoti, kaip gimė mintis tyrinėti Borneo atogrąžų miškų Pinan genčių klajoklių religijos pokyčius, kokie tyrimo metodai buvo taikyti.

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Ka gi, projektas prasidėjo beveik per atsitiktinumą. Aš padėjau muziejui Kopenhagoje paruošti parodą apie plunksnas ir skirtingų kultūrų istoriją. Ir muziejus paprašė sukurti filmą, kuris parodytų kažką naujo. Turiu draugą, kuris fotografuoja gamtą, taigi jie jo ir paprašė, kad jis kur nors nuvažiuotų ir sukurtų filmą. Filmas turi būti apie paukščių plunksnas ir žmonių kultūras. Žinojome, kad dauguma kultūrų naudoja plunksnas, tad ėmėme planuoti kelionę į Amazonės džiungles, kur jie garsėja iš plunksnų padarytom imitacijom. Visada domėjausi  paukščiais, tad atsiradus galimybei pasistengiau suderinti savo skirtingas kompetencijas.

Dėl įvairių priežasčių mes galiausiai nusprendėm vykti į Borneo, kur nutarėme ieškoti paskutinių žmonių, gyvenančių miškuose ir pažiūrėti, kokias plunksnų naudojimo tradicijas jie turi. Vykdamas į šią vietovę labai nedaug žinojau apie čia gyvenančias Pinan gentis. Ir neįsivaizdavau, kad pas šias gentis dar daugelį kartų keliausiu. Pirmoji kelionė buvo ne tik jaudinanti, bet taip pat ir dramatiška; tris savaites praleidome miške, kur patyrėme daug keistų dalykų. Čia daug išgirdome apie tai, kaip buvo naudojamos plunksnos, kad jos buvo dalis religinių pasakojimų, ką apie plunksnas pasakojo Pinan genčių mitai ir istorijos, sužinojome apie jų reikšmę religinėse apeigose ir šokiuose, ir pan. Tuo metu daug užsirašinėjau, o grįžęs namo supratau, kad vėl turiu ten važiuoti.

Mikaelis RothsteinasFilmas buvo sukurtas ir atiduotas nacionalinei televizijai. Jis buvo ganėtinai populiarus, filmą rodė keletą kartų. Taigi, netrukus grįžau į Borneo atogražų miškus su tuo pačiu draugu. Dirbom tikslingai, kad užmegztume gilesnį kontaktą su žmonėmis. Nežinau, kada projektas pasibaigs tačiau jis prasidėjo jau prieš penkerius metus, per kuriuos Borneo džiunglėse lankiausi septynis kartus, tad turėjau nemažai laiko stebėti Malaizijos Borneo Pinano ir Saravako vietovių klajoklių visuomenes. Ir  mačiau greitą kultūros kaitą. Ši kaita tokia sparti, jog jūs net negalite įsivaizduoti, nes per tą laiką klajoklių, gyvenusių atogražų miškuose, praktiškai nebeliko. Tačiau likusiųjų turime dar daug ko paklausti, nes kitaip viskas pradings amžiams. Dabar mes turime galimybę aprašyti šias kultūras, sukurti vaizdo, audio medžiagą ir išsaugoti. Ir tai yra dalis mano darbo – išanalizuoti ir interpretuoti gautą medžiagą, kad geriau suprastume šią kultūrą.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Kaip manote, ar įmanoma sustabdyti šių kultūrų nykimą?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Ne, aš manau, – tai neįmanoma. Jėgos, slypinčios už vystymosi proceso, yra per stiprios; tiesa, yra viena tarptautinė organizacija dirbanti Pinan naudai. Austras Bruno Marce buvo atvykęs gyventi į Saravaką kartu su Pinan gentimis ir praktiškai tapo vienu iš jų. Jis buvo gamtosaugininkas ir politinis aktyvistas, kovojo prieš atogražų miškų naikinimą. Jis norėjo gyventi su Pinan ir inicijuoti pasipriešinimą iš vidaus prieš miškus kertančias įmones ir prieš Malaizijos vyriausybę. Tačiau jis dingo miškuose, manoma, kad buvo nužudytas, nes daug kam trukdė.

Aš nemanau, kad galima pakeisti procesą, bet kai ką mes galime padaryti: pasiekti, kad Pinan galėtų gyventi naujos rūšies gyvenimą ir apsigyventi kaimuose, nes dabar jie nebegali gyventi kaip klajokliai. Mes stengiamės padėti kitaip, bet nėra galimybės grįžti prie seno gyvenimo būdo, nes tai reikalauja fizinės aplinkos, kurios ten nebėra. Planuoju surinkti daugiau informacijos apie tai, kaip jie mato pasaulį, kaip jie gyvena, kuo jie verčiasi, galbūt įsijungsiu į kitą mokslinių tyrimų projektą, kur genetikai bando išsiaiškinti, kaip ir iš kur atėjo visos šitos žmonių grupės. Kaip viena populiacija tapo kita populiacija, kokią įtaką šiems procesams darė migracija ir panašiai. Jie gali padėti suprasti kaip Pinan gentys atsidūrė ten, kur dabar yra. Nes jie atrodo truputį kitaip nei daugelis žmonių toje pasaulio dalyje, kitokie nei Borneo gyventojai Kajan, Iban ir Veresdaja žmonės. Pinan žmonės yra mažesni, šviesesnės odos. Todėl yra galimybė, kad jie atsikėlė iš kažkur kitur, nei kiti  Borneo gyventojai.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Gal jie galėjo atplaukti jūra?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Ko gero, niekas iš tikrųjų nežino. Deja, taip pat gali būti, kad jie pasikeitė per laiką, nes gyveno miškuose.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Minėjote, kad Pinan žmonių išlikimu domisi nevyriausybinė organizacija, dirbanti Austrijoje. Gal žinote, koks yra UNESCO požiūris į šią kultūrą?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Pinan žmonės yra UNESCO kultūros vertybių sąraše, bet nieko politiškai svarbaus nevyksta, nieko, kas tikrai padėtų, visiškai nieko. Kyla klausimas, ar iš viso įmanoma išsaugoti kultūrą.

 

Mikaelis ir mergaitė vardu Pere sėdi lamine (laminas – miško klajoklių namas - platforma). Mikaelis ją pamokė skaityti ir rašyti, o už tai Pere dovanoja jam dovaną

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Bet sugrįžkime prie Borneo klajoklių religijos. Kokią įtaką, kokius pokyčius, kokias šios religijos kaitos tendencijas jūs matote? Kokie yra socialiniai šios kaitos padariniai?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Bet kokie religiniai pokyčiai turėtų didelių socialinių padarinių. Ir priešingai, bet kokia socialinė kaita turės įtakos ir religinei kaitai, nes religija yra socialinis reiškinys. Šiuo metu vyksta procesas, kurį galime vadinti galimybės auklėti ir auginti naują kartą praradimu. Religija buvo ta struktūra, kuri padėdavo išmokyti naują kartą kaip elgtis, koks yra pasaulis, ko tikėtis iš kitų, kaip jie turi gyventi savo gyvenimą ir pan. Tačiau senoji religija daugiau neapima nieko, nes tikrovėje, kurioje gyvena vaikai, nebėra dalykų, kurie buvo neatsiejami nuo jų tėvų religijos. Taigi, tėvams trūksta labai svarbaus įrankio auklėjant vaikus. Manau, tai akivaizdžiausia socialinė šios kaitos pasekmė. Pinan genties religija susijusi su mišku. Miškas nyksta ir religija nyksta, nebelieka bendros visuomenės struktūros, kurioje auginama nauja karta. Taigi naujoji karta auga tam tikrame vakuume, tuščioje erdvėje. Senajai kartai iškyla sunkumų bendraujant su jaunąja karta. Galime pamatyti, jog jie tiki, kad jų dievai išėjo, jie liko be gerų dvasių užtarimo, liko tik blogosios ir piktą linkinčios dvasios. Žmonės yra išsigandę, nervingi, jie nepasitiki tuo, ką mato, ką girdi, jie visą laiką jaučia baimę, nes jų dabartį valdo tik pavojingos būtybės. Aš sėdėjau miške vėlai naktį ir klausiausi paukščio, kurį jie vadina Piputya, giesmės. Ji reiškia nusiraminimą, nes dievas yra su mumis dabar. Įsivaizduokite, jei šio garso nebelieka, vadinasi ir dievo nebėra. Nebėra, kas tave apgina. Tačiau atsiranda kiti garsai, kurie anksčiau būdavo atsitiktiniai, ir būdavo interpretuojami kaip piktosios dvasios garsai.

Mikaelis ir Paya, supažindinęs svečius su Penan gentimisKita vertus, dėl biologinių pokyčių atsirado kitokių gyvūnų, pavyzdžiui, varlės, kurių čia nebūdavo. Jos skleidžia blogojo dievo garsą, o kai genys skleisdavo garsą, buvo aišku, kad čia geras dievas. Taigi interpretuotume tai kaip pasikeitusią biologiją, nes vietovėje vykdomi intensyvūs miško kirtimo darbai. Pinan žmonės tai suvokia, bet paukščiai ir varlės jiems nėra tik paukščiai ir varlės. Jie – įvairių dievų apsireiškimo simboliai. Taigi jie gali taip pat interpretuoti ir loginiu keliu ir sakyti: „Mes žinome, kad esam apsupti unikalių dvasių ir, kad gerųjų dvasių čia nebėra“. Religiją įprasta matyti kaip stabilizuojantį žmonių gyvenimus faktorių, tačiau šiuo atveju ji pasireiškia dvejonėmis, frustracija ir rūpesčiu. Pinan žmonės stengiasi pritapti prie naujos situacijos. Jie ima suprasti, kad dedasi blogi dalykai. Nesu tikras, kad jie idėją apie blogį turėjo anksčiau. Jie turėjo supratimą apie gėrio ir blogio balansavimą, tačiau dabar, jų nuomone, blogis dominuoja.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Seminaro metu užsiminėte apie krikščionių misionierių įtaką Pinan religijos kaitai.

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Įsivaizduokime, kad ten nevykdomi jokie miško kirtimo darbai.  Esant tokiam scenarijui nesu tikras, kad krikščionių misionieriai apskritai turėtų įtakos, nes tai ką jie sakytų, tiesiog neturėtų jokios prasmės. Pinan sakytų, kad negalime suprasti ką mums sakote, nes tuos dalykus žinome kaip faktą. Mes žinome ritualus ir mitus, kurie tinkami gyvenimui miške. Tobulai. Kita vertus, miškas mažėja, nyksta. Ir tokioje situacijoje misionierių skelbiama religija turi galimybių, nes ji pasiūlo alternatyvą, kuri skatina Pinan žmones tapti sėsliais, ūkininkais. Siūlomos religijos yra žymiai geriau pritaikytos tokiam gyvenimo būdui palyginus su klajoklišku gyvenimu, ir kai kurie Pinan žmonės save laiko krikščionimis. Kiti į tai žiūri labai skeptiškai ir yra savotiškoj dvejonėj, nes nežino kaip elgtis. O pažvelgę į tuos, kurie laiko save krikščionimis, taip pat pamatytume, kad jie išlaikė labai daug Pinan religijos elementų, ir kad šie elementai egzistuoja greta krikščioniškų.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Vadinasi Pinan žmonės derina krikščionybę ir savo tikėjimą?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Galima sakyti, kad jie šias dvi religijas apjungia. Daug žmonių man sakė: nesakyk misionieriams, kad mes tai darome, nesakyk jiems, kad mes tau tai sakome.  

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Ar jie bijo misionierių? Kokią naudą Pinan žmonės gauna iš misionierių?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Misionieriai turi galimybę suteikti Pinan žmonėms medicininę pagalbą, pradinį išsimokslinimą, paramą namo statybai ar pagalbą pradedant ūkininkavimą. Tokiu būdu tai yra mainai, susitarimas „tu padaryk šitai ir mes tada padarysim aną“. Tokiu būdu dauguma Pinan žmonių priėmė misionierių siūlomus dalykus ir Dievą. Paprasčiausiai tam, kad galėtų geriau gyventi. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jie tiki tuo, ką misionieriai jiems sako. Vienas vyras man pasakė, kad jei tai, ką sako misionieriai, kad Jėzus mylėjo visus yra tiesa, vadinasi Dievas pamiršo Pinan žmones. Tam vyrui nesuprantama, kaip tai galėjo atsitikti. Jis klausia, kaip galima pasitikėti Dievu, kuris pamiršta. Ir tokio tipo diskusijos ten vyksta nuolatos.  

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Koks Pinan žmonių santykis su krikščionių Dievu? Koks Jo vaizdinys?

MIKAELIS ROTSHTEINAS: Jiems labai sunku Jį įsivaizduoti, suprasti Dievo Tėvo, Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios, t.y. Trejybės, idėją. Tai jiems visiškai keista. Jie turi daugybę dievų, daug keistų dvasinių būtybių. Jie žino apie kitų kultūrų religines sistemas, kuriose taip pat yra   kitokie dievai ir štai ateina misionierius ir sako, kad visi šie dievai yra demonai. Kad jie yra pavojingi ir turėtų būti nekenčiami. Ir tik vienas Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji dvasia yra tikras Dievas. Pinan žmonėms sunku jį priimti, nes jie vis dar jaučia, kad gali matyti senuosius dievus, kurie vis dar apsireiškia.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Ar Pinan religijoje yra atskirtis tarp šventybės ir pasaulio, kuris toks įprastas krikščionybėje?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Tai yra vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos turėtume paminėti, nes  atskirtis tarp šventybės ir pasaulio yra vakarietiška samprata. Tai mokslininkų Europoje arba Jungtinėse Valstijose kūrinys, padedantis jiems apibūdinti, kas yra religija, o kas ne. Bandymai tai padaryti siekia senus laikus ir tai turime Lotynų, Romėnų kalbose, kuriose yra aiškus atskyrimas to, kas priklauso dievų sferai ir to kas nepriklauso, bet Pinan žmonių sąmonė kitokia. Jiems labai sunku  atskirti šias sritis. Vakarų pasaulyje galime daryti apklausas ir klausti, kas tiki į Dievą ir kas ne. Ir visada atrastume tikinčių, abejojančių ir netikinčių. Nesu tikras, kad tą pati galėtume rasti tarp Pinan žmonių, nes jiems tai, kas mums yra religija, nėra tikėjimo dalykas. Jie nesuprastų pačios tikėjimo sąvokos. Tai būtų tas pats kas klausti apie gravitaciją. Paklauskite ko nors – ar tiki, kad tai kas pakilo privalo nukristi žemyn? Ir žmonės sakys, tai ne kažkas, kuo aš tikiu. Tai kažkas ką aš matau. Panašiai dievus supranta Pinan žmonės. Jie tiesiog yra ten.

Pamenu kartą bendravau su Satja Sai Babos sekėja. Ji buvo peršalusi ir kosėjo, sėdėjo susitikime atrodydama varganai. Šalia sėdinčiai merginai ji pasisakė, esanti tokia laiminga, kad Sai Baba jai davė butą. Ji sakė, kad meldė jo, ir gavo butą. Tada aš jai ir sakau, na, sveikinu, bet kokiomis sąlygomis gavai tą butą? Ji atsakė, kad meldėsi Sai Babai ir netikėtai gavo laišką, kuriame  buvo informacija, kad yra laisvas butas. Pasirodo ji buvo laukiančiųjų buto eilėje jau dvidešimt metų. Taigi, nepaisant to, ji interpretuoja situaciją taip, lyg Sai Baba būtų suteikęs jai butą. Ir tada aš sakau jai, na Sai Baba yra geras dievas, nes jis davė tau butą. Tai nuostabu. Bet sakyk man, kodėl jis tau atsiuntė gripą ir peršalimą? Jis to nedarė – atsakė ji. Bet kaip tu žinai? Jis niekada nepadarytų nieko panašaus. Taigi ji labai sąmoningai žinojo ką dievas darytų ir ko tikrai ne. Būtent toks paaiškinimas tinka tam, kaip žmonės galvoja apie krikščionybę ar apie Pinan dievus, tikima, kad jie daro tam tikrus dalykus ir nedaro kitų.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Vadinasi Pinan žmonės iš dievų nieko nesitiki?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Būtent, taip. Penon tikisi, kad dievas esantis krikšionybėje, bus ir jų sistemoje. Tai ne tai, ko misionieriai tikisi iš dievo. Kai kurie krikščionys sako Pinan žmonėms, kad jie yra nevykę krikščionys, o tarp misionierių dėl to vyksta diskusijos. Ar tautos mastu misionieriai turėtų gerbti vietines krikščionybės interpretacijas, ar išlaikyti tą misionierių skelbiamą teisingąjį krikščionybės supratimą? Ši diskusija yra labai įdomi. Įdomu ją stebėti.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Pabaigai papasakokite, kokias metodais atliekate Pinan religijos tyrimus. Kaip praktiškai sekasi juos įgyvendinti?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Metodologija, kuria remiamasi tokio pobūdžio tyrime, yra daugiadimensė. Nėra vieno būdo tam daryti. Bandymo suprasti kitą kultūrą negali apimti tik vienas metodas. Praktiškai tai reikalauja didelio jautrumo, didelės kantrybės, bet pirmiausia ir turbūt svarbiausia, – reikia lakios vaizduotės ir kūrybingumo. Nes nuolat vyksta keisti dalykai ir reikia visą laiką prisitaikyti tam, kad galėtum analizuoti ir suprasti situaciją. Tai, ką aš dažniausiai darau, – paprasčiausiai esu ten, kad matyčiau ir stebėčiau. Dienos pabaigoje, kai atsiranda proga, kai žmonės susėda aplink laužą ir pradeda kalbėtis, klausiu, gal galiu išgirst istoriją apie šitą ar aną. Žinote, o ką darytumėt tokioj ar kitokioj situacijoj. Jei nuotaika yra gera, pokalbis prasideda. Aš tiesiog  klausausi, įsidėmiu dalykus, vėl klausiu. Kartais bandau panaudoti iš anksto apgalvoto interviu techniką. Kartais tiesiog leidžiu viskam tekėti sava vaga, kartais aš klausiu daug klausimų apie ką nors konkretaus, kitais atvejais dalykai patys save paaiškina. Tikrasis darbas prasideda vėliau vakare, kai atsisėdi ir bandai sulipdyti prasmes iš dalelių, kurias surinkai per visą dieną. Tada turi klausi savęs – ką gi aš darau dabar? Ar tai interpretacijų suderinimas? O gal tai – kažkaip susiję su socialine struktūra. Mano susirinktas nuotrupas galima sudėlioti ir taip, ir anaip. Dažniausiai baigiu sakydamas sau, kad man reikia daugiau duomenų, o po to prašau papapsakoti dar apie vieną mitą, dar vieną ritualą. Prašau dar papasakoti apie demonus ir mišką ar dievus ant kalvos. Vienas iš mano didžiausių norų – atrasti pinigų ir nuvykti ten dar daugiau kartų.
Noriu parašyti knygą, jau išspausdinau daug straipsnių apie Pinan religiją. Turiu maždaug šimtą puslapių knygai.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Gal vis dėlto ji sudomintų žmones, priimančius politinius ir ekonominius sprendimus, ir galinčius sustabdyti Pinan žmonių pasaulio griovimą?

MIKAELIS ROTHSTEINAS: Na, taip galėtų būti, bet aš nemanau, kad juos galėtų sudominti, nes Malaizijoje jie viską griauna. Šios šalies vyriausybė nusprendė, kad iki 2015 metų šalis turi tapti modernia. Pinan žmonės ir jų noras gyventi miškuose yra suprantamas kaip iššūkis modernizacijos  projektui, kuris yra laikomas prestižiniu. Kitos nuomonės jie nenori išgirsti, tiesiog nenori.

MILDA ALIŠAUSKIENĖ: Dėkojame Jums už pokalbį ir linkime sėkmės tolesniuose tyrimuose apie kuriuos, tikimės taip pat sulaukti žinių.

Nuotraukos iš Borneo: (c) Henrik Egede-Lassen.

raktiniai žodžiai: