Dievas ir žmogus: tarp galios ir dovanos

Versija spausdinimui

Arūnas P. Peškaitis OFM

Galia ir dovana mano pranešime suvokiamos kaip tam tikro santykio su tikrove ir su kitu priešybės. Galia kuria prievartos, o dovana – dialogo ir laisvės santykį. Atsiriboju nuo postmodernistinių interpretacijų. Nors postmodernizmo paradigmoje labai gražiai aprašomi skirtingi būviai, skirtingos bendruomenės ir etinės ar filosofinės galimybės, bet santykiai dažnai apibrėžiami kaip iš esmės pavojingas dalykas. Tai rodo daugelis pavyzdžių. Vienas iš jų – pliuralizmas, postmodernioje perspektyvoje suprantamas kaip visa ko galimumas. Pati įvairovė suprantama kaip teigiamybė. Pozicijos apibrėžtumas čia suprantamas kaip galima pretenzija sunaikinti įvairovę. Yra toks Derrida tekstas, kur jis kalba apie dovaną kaip apie vieną prievartos ar manipuliacijos priemonių, nes ji įpareigoja santykiui. Aš nuo tokios pozicijos atsiriboju. Dovaną suvokiu kaip laisvės ir dialogo, t. y. nesąlygoto atsidavimo santykį. Dovana, be abejo, turi tam tikrą galią užmegzti santykį, bet kol toji galia lieka susieta su dovanojimo santykiu, tai ji yra visai kitos prigimties, negu ta, kuria kuriama prievarta.

Galia ir dovana mano pranešime suvokiamos kaip tam tikro santykio su tikrove ir su kitu priešybės. Galia kuria prievartos, o dovana – dialogo ir laisvės santykį. Atsiriboju nuo postmodernistinių interpretacijų. Nors postmodernizmo paradigmoje labai gražiai aprašomi skirtingi būviai, skirtingos bendruomenės ir etinės ar filosofinės galimybės, bet santykiai dažnai apibrėžiami kaip iš esmės pavojingas dalykas. Tai rodo daugelis pavyzdžių. Vienas iš jų – pliuralizmas, postmodernioje perspektyvoje suprantamas kaip visa ko galimumas. Pati įvairovė suprantama kaip teigiamybė. Pozicijos apibrėžtumas čia suprantamas kaip galima pretenzija sunaikinti įvairovę. Yra toks Derrida tekstas, kur jis kalba apie dovaną kaip apie vieną prievartos ar manipuliacijos priemonių, nes ji įpareigoja santykiui. Aš nuo tokios pozicijos atsiriboju. Dovaną suvokiu kaip laisvės ir dialogo, t. y. nesąlygoto atsidavimo santykį. Dovana, be abejo, turi tam tikrą galią užmegzti santykį, bet kol toji galia lieka susieta su dovanojimo santykiu, tai ji yra visai kitos prigimties, negu ta, kuria kuriama prievarta.

Kitas, ne mažiau svarbus mano pranešimo svarstymų objektas – Dievo samprata. Šiandien per daug kalbama apie Dievą, kuris niekaip arba labai mažai apibrėžiamas, nors tai padaryti tikrai nėra lengva. Aš orientuosiuos į krikščioniško Dievo sampratą. Krikščioniškas Dievas kaip Trejybė, kaip trys asmenys viename, yra santykio šaltinis, nes jau pats savyje yra santykis. Kai Naujajame Testamente skaitome, jog Dievas yra meilė, kyla pagunda tai suprasti kaip žodį, susijusį su jausmais ar švelnia harmonija. Dievas yra meilė – ir šiandien tokius žodžius apie Dievą galime aptikti daugelyje judėjimų, sąjūdžių. Tačiau „Dievas yra meilė“ krikščioniškoje paradigmoje turi ir tą turinį, jog Dievas yra nepraeinantis ir amžinas santykis pats savyje. Būdamas toks, Jis kuria santykio būtybes. Jis pats eina į santykį ir pats ieško žmogaus. Jis pats yra mūsų santykio šaltinis. Nekeldami scientistiškai orientuoto klausimo, ar tikrai Dievas yra Trejybė, ar nėra (t. y. tikėjimo klausimas), teigiame, kad žmogus, tikintis tokį Dievą, turėtų Jo implikuojamą santykių kultūrą nešti ir gyvenime. Jonas Paulius II savo enciklikoje apie Šventąją Dvasią kalba apie Ją kaip apie asmenį ir kaip apie dovaną.

Kitaip tariant, Dievas, kuris visada yra santykyje, neatsiejamas nuo asmeniškumo ir nuo dovanos. Asmeniškumas, dialogas ir dovana yra Biblijos ir apskritai visos krikščionybės temos. Čia iškyla klausimas: „Ar Biblijos Dievas neturi galios?“. Tas klausimas yra labai svarbus, nes jei iš Biblijos Dievo atimsime galią, negalėsime suvokti Biblijos kaip religinio teksto. Rudolfas Otto’as yra įvedęs terminą „numinosum“. Numinoziniai potyriai yra tokie, kuriuos išgyvena žmogus, praktikuojantis religinį santykį, arba tiesiog pagautas religinio santykio. Numinozinio potyrio pagrindas – mysterium trimendum - yra slėpiningos galios apraiška. Kad ir kaip tai išgyventum ar suvoktum, ar kaip demonišką jėgą, ar kaip didžiulę meilės jėgą, tai yra slėpiningos galios apraiška, išgyvenama, patiriama žmogaus. Biblijos Dievui šita apraiška būdinga. Galime skaityti, kaip Jis apsireiškė degančiame krūme, kaip Jis palaimino Jokūbą, kaip užkietino faraono širdį, kaip galinga ranka išvedė tautą iš Egipto, kaip pražudė žirgus ir jojėjus. Šitie Dievo galios apsireiškimai yra pakankamai dažni ir pakankamai įspūdingi, ypač jei pažvelgsime į psalmių literatūrą, kada psalmistas žavisi, prisimena ir primena Dievo galią, kuri apsireiškė išrinktosios tautos istorijoje ir kuri apsireiškia dabar žmogaus gyvenime. Vis tik toji galia Biblijoje visuomet susieta su Dievo asmeniškumu ir su dovana. Netgi pats Pradžios knygos pasakojimas apie tai, kaip žmonės atskiriami nuo Gyvybės medžio, nuo Edeno sodo, teigia dovanojimo aktą: pirmieji žmonės apdengiami kailiais.

Paskui šitas dovanos motyvas kils visada. Biblijoje egzistuoja Abraomui dovanojama žemė pažado, kuriuo jis turi patikėti, kad dovana realizuotųsi, nors galiausiai jis nepamatys tos dovanos išsipildymo. Ir tauta išvedama iš Egipto, kad jai būtų padovanota ta pati pažadėtoji žemė. Galiausiai toje pažadėtoje žemėje Dievas per pranašą Ozėją kalbina tautą vėl eiti į dykumą, kad išgyventų paties Dievo artumą kaip dovaną. Ir nesiremtų tik galia, tik susitarimais ar kažkokiomis manipuliacijomis, kuriomis norėtų įsitvirtinti toje žemėje. Taigi Biblijos Dievas jau ir Senajame Testamente yra dialogo ir dovanos Dievas. Tas asmeniškas artumas ir Jo santykis su išrinktąja tauta jau Senajame Testamente paliečia ir kitas tautas. Galiausiai toks santykis yra realizuojamas Naujajame Testamente, kur įvyksta tikras dialogas: Dievo ir žmogaus. Kaip ir kiekviename audringame dialoge yra ir apkaltinimas. Dievas per Sūnų Jėzų Kristų prisiima ne tik nuodėmes, bet ir kaltes. Tam tikra prasme Jis ir šiandien leidžiasi apkaltinamas, nes krikščioniškoje perspektyvoje Kristus yra tas, kuris solidarizavosi su mumis iki galo kančioje ir mirtyje. Žmogiška kančia be kaltės yra neįsivaizduojama. Iš tikrųjų Dievas leidžiasi apkaltinamas Jo išsiteisinimas yra Dievažmogio kančia. Galimybė suvokti kryžių kaip Dievo solidarumą atgailoje, kaip tapimą kalte, ta galimybė tampa jau pačiu atleidimu. Neatleisti negalima, kai leidiesi apkaltinamas. Bet kuriame dialoge (net ir žmogiškame) leidimasis apkaltinti reiškia atleidimą: aš esu apkaltinamas ir atleidžiu tam, kuris kaltina.

Yra toks lietuviškas posakis: „Dievas mums dovanoja kaltes“. Kitaip tariant, „dovanok man“ tolygu „atleisk man“. Vadinasi, pati dovana, apimanti visą asmenį, kurioje yra asmens atsidavimas kitam taip pat lygus atleidimui ir susitaikymui. Tokiu būdu dovana yra laisvės ir asmeniškumo santykis ir tokio santykio kūrimas. Iškyla klausimas: „Kas yra dovanos nepriėmimas, kas yra dovanos grąžinimas arba neatsakymas į dovaną?“. Tai yra santykio nutraukimas arba paprasčiausias jo atsisakymas. Tai iššaukia vienokias ar kitokias pasekmes, kurios rodo paprastą dalyką: dovana turi galią, kuri slypi pačioje dovanoje kaip tokioje. Ta galia kuria santykį atsiremdama į visuotinį sąryšį ir priklausomybę. Bet kokio santykio kūrimas ir buvimas, bet koks laisvas apsisprendimas kuria priklausomybes, kurios veikia mus. Jeigu asmeniškumas turi galios aspektą, iškyla klausimas, kaip tą galią naudosime: susietą su dovana, dovanojimu, dialogu ar atsietą nuo laisvės ir dialogo aspektų. Žmogus, žiūrintis į triasmenį Dievą, į santykio Dievą, jis ugdomas interpersonaliam dovanos, atvirumo, atleidimo, susitaikymo santykiui. Deja, žmogus dažnai bando gyventi tik galios santykiu, kuris pirmiausiai išbandomas su Dievu. Tas išmėginimą galima įžvelgti ir biblijiniuose tipuose, kad ir minėtoje Jokūbo istorijoje. Jokūbas galinėjasi su Dievu ir paskui jis yra Dievo palaiminamas. Tas galios santykis dar labiau išryškėja žvelgiant į moderniąją visuomenę, į modernųjį socialinį mentalitetą ir į jo atsiradimą.

Galima išskirti tris galios santykio mėginimo su Dievu būdus:

1. Vyliaus (manipuliacijos arba savų tikslų emancipuoto siekinio) santykis. Pirmą kartą šis santykis pasireiškė Renesanso epochoje. Modernybė ir individualizmas duoda daugybę literatūros kūrinių, kur toks santykis pripažįstamas ne tik efektyviu, bet ir etiškai geru. Tai yra santykis, kuris leidžia manipuliuoti Dievo atlaidumu. Ši manipuliacija žmogui suteikia apčiuopiamą naudą bei konkrečius rezultatus. Žmogus lieka laimingas ir pakankamai galintis naudotis visais įmanomais malonumais šiame gyvenime, nenukenčia ir kitame. Tipiškas Renesanso gudrybių rinkinys yra Bokačo „Dekameronas“, kur puikiai sugebama sausam išlipti iš vandens ir pasinaudoti viskuo, ką teikia gyvenimo malonumas. Kartu tarsi apgaunant patį Dievą ir išliekant teisiu. Toks manipuliacinis santykis rodo individualią galią arba tariamą proto sveikumą, kuris visada yra priešprieša santykio skaidrumui.

2. Prietaringas santykis apima krikščionybės istorijos dalį, ypač tos, kuri prasidėjo nuo tada, kai Bažnyčia tampa valstybine religija. Šis santykis susijęs su liaudies pamaldumu, bet tai ne tas pats, kas pats liaudies pamaldumas. Prietaringas santykis dažnai kuriamas perduodant ypatingus, efektyvius maldų receptus, ypatingus elgesio būdus šventose vietose ar prie šventųjų paveikslų, ypatingas ekstatines patirtis tokiu beveik ezoteriniu būdu: slaptu, kurį žino nedaugelis ir kuriuo sekant garantuojama sėkmė. Vadinasi, toks santykis kuria ypatingumo ir išskirtinumo jausmą. Kita vertus, jis kuria baimės ir paralyžiaus jausmą, nes prietaringame santykyje svarbu nenuklysti nuo instrukcijų, yra baisu elgtis laisvai, negalima burnoti prieš Dievą, nes Jis vykdys tavo užsakymus tik esant tam tikrai būsenai ir įvykdžius tam tikras sąlygas. Prietaringas santykis gali būti susijęs ir su tam tikrais psichologiniais dalykais, kai žmogus jaučia nuolatinę kaltę ir nuolatinę baimę, įtakotą tos kaltės. Jis gali dukart per dieną eiti išpažinties ir vis tiek nesijaus švarus prieš Dievą. Kad tą kaltę bent kiek sumažintų, dažnai griebiasi efektyvių maldos ar kokių nors dvasinės technikos būdų. Prietaringame santykyje yra ir savo išskirtinumo, ir daug kentėjimo nuo galios, kuri priskiriama Dievui, kuris tokiame santykyje tampa tik galia. Toks santykis gimdo teisuoliškumą, baimę ir reikalavimų kėlimą. Jo siekis – savo pusėn palenkti dievybę.

3. Prosperity santykis. Čia svarbus pats santykio su Dievu būdas, kuris labai panašus į prietaringumo santykį. Tačiau jeigu pastarasis santykis garantuoja tik tam tikrą egzistencijos minimumą, , pvz., savo išskirtinumo jautimą, nepatekimą į pragarą, išsigelbėjimą, tai prosperity santykis siūlo sėkmingumo formules. Šiuo atveju Dievas suvokiamas kaip juridiškai įpareigotas savo sandoros. Jeigu Jis viską atleido, jeigu nuplovė mane savo krauju, vadinasi, aš esu tarsi „išimtas“ iš pavaldumo šito pasaulio dėsniams ir įgaunu kito pasaulio dėsnių jėgą bei galią, kuri garantuoja visada esančią sveikatą, finansinę, karjeros sėkmę ir gerą nuotaiką, nes gyvenu ta galia. Čia nėra gyvenama tikėjimu, o ta galia, kurią pats Dievas suteikė žmogui. Vadinasi, Dievas čia pajungiamas tam tikrai technikai, ir Jis pats tam tikra prasme tampa mažesniu už žmogų. Galia niekuomet nedovanojama, o gali būti tik nusiperkama. Dar dažniau ji yra įsigyjama, prisiimama. Tam, kad Dievą suvoktum vien tik kaip galios objektą ir kad su Juo kurtum vien tik galios santykį, reikalingi tam tikri Dievo įvaizdžiai, kurie dažniausiai yra demoniški. Prosperity santykyje Dievas suvokiamas kaip teisėjas, vykdantis juridines sutartis. Tai toks Dievas, kuris manipuliacijų ar tikėjimo technikų pagalba padeda pasiekti reikiamus rezultatus. Jis priimamas ne kaip asmuo, o kaip Visatos principas ir mėginamas pajungti žmogaus tarnystei. Žmogus, eidamas į santykį su tokiu galios Dievu, negali būti silpnas, būti blogos nuotaikos, negali sirgti (o ypač prisipažinti sergąs), nes tada neįtiks tokiam Dievui, ir tas principas nustos veikęs.

Galios santykis dažniausiai yra legalistinis santykis, įtakojantis baimės atsiradimą, nors ta baimė gali būti išstumta. Visada tokiame santykyje galima įžvelgti vidinio išdidumo. Galios santykis padeda sukurti žmoguje specifinę nuostatą. Galios santykis visuomet panašus į maginį santykį. Pamatinis magijos principas ir yra toks – egzistuoja kažkokia kosmoso energija, pamatinis Visatos principas, vienijanti jėga, kurią norint galima palenkti savo ego tarnystei. Tokiu būdu magijos principas yra galios ir pažinimo (suvokto kaip valdymo įrankio) principas. Kai šitas principas išbandomas su Dievu, nuasmenina ne tik santykį su Juo, bet ir žmogiškus santykius, nes juk jiems turėtų būti būdinga autentiška asmens sklaida, kuri randasi dovanojimo santykyje. Grynosios dovanos gamtoje nėra, tai yra specifiškai žmogiško, asmeniško santykio būdas. Kurdami santykį su Transcendencija, paremtą galia, neišvengiamai nutolstame nuo to specifiškai žmogiško santykio būdo į kitus santykio būdus. Galios principą pradedame taikyti visai tikrovei, neišvengiamai prašydami, kad ta galia mus valdytų.

Dovana kuria santykį, kuris, pasak M. Buberio, yra tikrasis santykis ir kuris įvardijamas: Aš – Tu. Nuo jo prasideda žmogiškumo erdvė. Prievarta grindžiamame, galios kuriamame santykyje atpažįstame žmogiškumo ribą ir tragišką pabaigą.

Pranešimas, skaitytas VU RSTC vykusiame seminare "Okultizmas šiandien". Pirmą kartą skelbtas 2003-08-05 www.skrynia.lt

raktiniai žodžiai: