Europos katalikų vyskupų konferencijos ir naujieji religiniai judėjimai

Versija spausdinimui

Irena Vaišvilaitė

Gegužės mėnesį Vatikane vyks pasitarimas, skirtas Naujojo religingumo keliamoms sielovados problemoms. Kalbama apie naujo, sielovadai skirto dokumento rengimą. Apie Naująjį religingumą ir naujus religinius sąjūdžius Katalikų bažnyčioje svarstoma jau kelintas dešimtmetis, per pastarąjį dešmtmetį įvyko du Europos katalikų vyskupų konferencijų konferencijos surengti susitikimai, skirti Naujiesiems religiniams judėjimams ir naująjam religingumui.

Nuo aštuntojo dešmtmečio, kai šios problemos pradėtos svarstyti, susiformavo bendra nuostata vengti žodžio „sekta“, kai kalbama apie Naujųjų religinių judėjimų fenomeną. Šis terminas dar naudojamas, bet tik siauresne, teologine prasme, kai reikia nusakyti kokios nors atskalūniškos grupės pačioje Katalikų bažnyčioje veiklą. Visais kitais atvejais stengiamasi vengti griežtų vertinimų. Verta pastebėti, kad Naujųjų religinių judėjimų problemą Europos katalikų vyskupų konferencijoje kuruoja tarpreliginio dialogo komisija. Romos kurijoje šias problemas bendromis jėgomis sprendžia Tikėjimo mokslo kongregacija bei Dialogo su kitomis religijomis ir Kultūros komisijos.

Kovo pabaigoje Baaro mieste Šveicarijoje Europos vyskupų konferencija surengė antrąjį susitikimą, skirtą Naujųjų religinių judėjimų problemai Europoje. Susitikimas buvo pavadintas „Europos vyskupų konferencijos požiūris į Alternatyvias religijas“.

Susitikime dalyvavo Europos valstybių vyskupų konferencijų deleguoti atstovai, joje kalbėjo ir Vatikano komisijų nariai. Buvo svarstomi sielovados ir geresnio naujųjų religinių judėjimo pažinimo klausimai.

Pastebėtina, kad beveik visos Vakarų Europos vyskupų konferencijos turi vienokią ar kitokią struktūrą, besirūpinančią Naujųjų religinių judėjimų klausimais. Bene stipriausios tos struktūros yra šalyse, kuriose būta skaudžių patirčių, susijusių su radikaliais religiniais sąjūdžiais – Šveicarijoje ir Prancūzijoje tai buvo vadinamos „Saulės šventyklos“ narių grupinės savižudybės.

Šveicarijos vyskupų konferencija turi infomacinį centrą, kurio padaliniai veikia visose vyskupijose. Centras rengia ir platina informaciją apie naujuosius religinis judėjimus, išlaiko biblioteką, kurioje gausu metodinės medžiagos. Jis glaudžiai bendradarbiauja su Universitetų Religijų studijų fakultetais, rengiančiais religijos mokytojus mokykloms. Centro veikla nėra antikultinė – tai yra, ji nėra nukreipta prieš naujuosius religinius judėjimus. Pagrindinis centro tikslas – visaip padėti žmonėms, ypač jaunimui, vertinti savo religinę patirtį. Kaip sako centro vadovas, kunigas Joachimas Miuleris, sekuliarizuotoje visuomenėje žmonės neturi religinio gyvenimo įgūdžių, tad nesugeba orientuotis savo pačių religinėje patirtyje. Vienas centro lankstinėlis taip ir pavadintas: „Ar tavo religija Tau nekenkia?“. Jame pateikiami klausimai ragina pažiūrėyi į savo santykius su šeima, artimiausia aplinka ir savo religine grupe bei paklausti savęs, ar tie santykiai nėra liguisti. Jei taip – iš kur  tas liguistumas. Taip pripažįstama, kad liguisto religinio gyvenimo priežastimi gali būti ir asmuo, o ne tik religinė grupė. Informaciniai centrai ne tik teikia žinias apie religinius sąjūdžius bet ir padeda kreiptis specializuotos psichologinės pagalbos.

Prancūzijoje į šią problemą ne tik žvelgiama labai rimtai, bet ir pripažįstama, kad ne tik už Bažnyčios ribų esantys Naujieji religiniai sąjūdžiai bet ir jaunos, neseniai įsteigtos katalikų vienuolijos ne visada sugeba deramai vertinti dvasines ir psichologines savo narių problemas ir vadovauti jų religiniam gyvenimui.  Todėl prie Prancūzijos  vyskupų konferencijos veikia ne tik informacijos apie Naujus religinius judėjimus centras bet ir grupė, teikianti psichologinę ir net teisinę pagalbą asmenims, dėl įvairių priežasčių pasitraukusiems iš katalikiškų sąjūdžių bei vienuolijų. 

Panašios nuostatos laikomasi ir Belgijoje. Tai yra ir čia pripažįstama, kad sunkumų gali kilti ir katalikiškuose sąjūdžiuose dalyvaujantiems asmenims ir kad būtina gerinti ne tik konkrečią informaciją apie sąjūdžius, bet ir padėti žmonėms gaudytis jų religiniame gyvenime.  Prie Belgijos Vyskupų konferencijos veikiantis Naujųjų Religinių sąjūdžių informacijos Centras bendradarbiauja su valstybės išlaikomu Informacijos centru, o kiekvienoje vyskupijoje yra paskirtas referentas šiems klausimams.

Iš pokomunistinių valstybių išsiskiria Slovakija, kurioje veikia vyskupų konferencijos kuruojamas Naujųjų religinių sąjūdžių informacijos centras, leidžiantis populiarų ketvirtinį žurnalą.

Baaro konferencijoje daug vietos buvo skirta ganytojiniam Katalikų bažnyčios požiūriui į Naujuosius religinius sąjūdžius. Diskusijose buvo dalijamasi patirtimi. Vyravo nuomonė, jog Naujieji religiniai judėjimai Katalikų Bažnyčiai kaip ir kitoms tradicinėms Bažnyčioms yra iššūkis, už kurio atsiveria naujos galimybės. Buvo sutarta, jog būtinas dialogas su Naujaisiais religiniais sąjūdžiais ir pripažinta, kad tokį dialogui būtinos būtinos vadinamos „dialogo struktūros“ – tai yra, kad dialogas galimas tik betarpiškas. Popiežinės dialogo su kitomis religijomis Komisijos narys arkivyskupas Cela pabrėžė, kad šio dialogo tikslas nėra „kito“ atvertimas, o savojo tikėjimo liudijimas.

Pasak daugelio konferencijos dalyvių, Bažnyčios laikysena Naujųjų religinių sąjūdžiu atžvilgiu turi skirtis nuo valstybės laikysenos – tai yra, Bažnyčiai turi rūpėti pirmiausia religinis sąjūdžių aspektas. Sąjūdžių nariai yra tikintys žmonės, todėl juos būtina gerbti ir suprasti, o reikalaui iškylant – ir padėti.

Buvo dar kartą atkreiptas dėmesys į tai, kad vadinami „sektų įstatymai“ pavojingai išplečia valstybės teises tikėjimo srityje ir gali sudaryti labai pavojingus religinės laisvės apribojimo precedentus. Švedijos ir Didžiosios Britanijos vyskupų konferencijų atstovai atkreipė dėmesį, kad jų šalyse Katalikų Bažnyčia dar neseniai buvo laikoma sekta, todė čia, kaip ir kitose šalyse, kur katalikai tėra mažuma, prieš sektas nukreiptiems įstatymams jie priešinasi daug radikaliau.

Nebuvo apsieita ir be ginčų dėl terminų. Visi pasitarimo dalyviai sutarė, jog terminas „sekta“ nėra vartotinas, bet atsirado abejojančių ir dėl „Naujųjų religinių sąjūdžių“ termino. Pasak kai kurių kalbėjusių, sunku vadinti „naujomis“ mormonų ar Jehovos liudytojų bendruomenes. Tad buvo pasiūlyta apsvarstyti „alternatyvių“ religijų terminą. Šis klausimas tačiau liko būsimiems susitikimams, kuriuos visi dalyviai ragino rengti dažniau.

raktiniai žodžiai: