Kultūrinė antropologija ir jos reikšmė krikščioniškajai teologijai

Versija spausdinimui

Šio teksto intencija - trumpai apžvelgti problemas, iškylančias antropologui, kuris yra dar ir krikščionis. Esė susideda iš dviejų dalių: pirmojoje stengsiuosi atskleisti, koks yra krikščioniškosios teologijos požiūris į antropologiją, antrojoje kalbėsime kuo antropologija gali padėti teologams. Nors „antropologija" apskritai apima taip pat fizinę antropologiją, archeologiją ir lingvistiką, visoms joms būdinga tarpkultūrinė perspektyva, todėl tekste vartosiu bendresnius terminus „antropologija", antropologas", o ne specifiškesnius atitikmenis (archeologas, fizinės antropologijos specialistas, etc. – Z. V).

Antropologai analizuoja žmonių elgesį, ypatingą dėmesį sutelkdami į kultūrines įtakas ir jų poveikį žmonių elgesiui. Teologai, kaip ir visi žmonės, priklauso tam tikroms kultūros matricoms, daro įtaką kitiems bei patiria kitų įtakas. Žvelgiant iš antropologijos perspektyvos į teologiją, neretai priekaištaujama, kad teologija per mažai dėmesio skiria savo kultūrinio sąlygotumo apmąstymui. Antropologui tai atrodo labai svarbu, nes teologijos disciplina atsirado specifinėje vakarietiškoje kultūrinėje terpėje ir buvo orientuota į vakarietišką auditoriją. Tačiau Šventasis Raštas nėra vakarietiškas, jis ir jį lydintys dokumentai nurodo į pasaulį, kurio du trečdaliai yra už Vakarų pasaulio ribų.

Kitas dalykas – tie, kurie nėra profesionalūs teologai, dažnai svarbesnių atsakymų į iškylančius klausimus atranda ne teologijoje, bet antropologijoje ar tokiose disciplinose kaip sociologija bei psichologija. Taip neretai teigia net tvirtai apsisprendę krikščionys. Pastaroji problema iš dalies susijusi su teologinio mąstymo, rašymo ir jos perteikimo kitiems akademiškumu. Didžioji dalis teologijos yra hermetiškai akademinė. Tiesa, tai pasakytina ir apie nemažą dalį akademinės antropologijos.

Antropologas, studijuojantis šiuolaikines krikščioniškąsias grupes, greitai pastebi, kad tarp paprastų žmonių egzistuoja „liaudies“ teologijos. Tai teologijos, kurios yra išgyvenamos aktualiai. Jos retai būna sistemintos, dažnai būna nerašytos, mažų mažiausiai parašytos ne specialistų, vartojančių akademinį žargoną. Tokios teologijos dažnai yra įtakingesnės nei akademinės ir labiau susijusios su kasdienio gyvenimo problemomis („life issues"), jos yra labiau išgyvenamos nei analizuojamos. Antropologas galėtų paklausti, ar teologinis mokymas ir rašymas (tai liečia ir pačią antropologiją) išties yra reikšmingas kam nors daugiau nei elitui, kuris gyvena iš akademinio rašymo?

Atrodo, jog daugelis dalyvaujančiųjų teologinėse diskusijose ir mokyme linksta savo perspektyvą, savo realybės suvokimą tapatinti su realybe pačia savaime, tarsi ji būtų tokia, kokią jie įsivaizduoja esant. Ši kritika tinka ne tik patiems konservatyviausiems. Tiek konservatyvieji teologai, tiek liberalai tvirtina, jog būtent jų, o ne kitų supratimai yra teisingi ir pagrįsti.

Antropologai sutinka, kad nors tikrovė gali būti viena, tačiau, nepaisant to, egzistuoja daugybė tiek pat vienodai vertingų ir pagrįstų, taip pat nepagrįstų tos tikrovės sampratų. Antropologai galėtų sakyti, jog mes, kalbėdami teologiškai, turėtume atsisakyti giliai įsišaknijusio pozityvizmo. Ir nors mūsų krikščioniškieji įsitikinimai paprastai veda mus į vienos Tikrovės pripažinimą, turime turėti omenyje, jog mes niekada negalime matyti Tikrovės absoliučiu žvilgsniu. Dievas visuomet yra didesnis nei mūsų supratimo galimybės.

Jeigu tikime duomenų, kuriuos studijuojame šventumu, mes neturime leisti sau ar kitiems tikėti, kad žmogiškieji supratimai, kurios mes generuojame, yra taip pat šventi ar įkvėpti (nepaisant to, galime tikėti, kad jie yra Dievo laiminami). Vėlgi toks pat kriticizmas gali būti pritaikytas ir kitoms disciplinoms. Dėl to verta skaityti Kuhną, Barbourą ir kitus mokslo filosofus – jie mums gali daug padėti.

Kadaise buvo madinga netgi pačioje antropologijoje aprašyti kultūras, kaip nekintančias fotografijas, tiksliai atvaizduojančias gyvenimą. Žmogaus gyvenimas vis dėlto yra neredukuojamas į tokias nekintančias reprezentacijas – o jeigu vis dėlto tai įvyksta, neįmanoma išvengti iškraipymų. Teologinėms diskusijoms buvo būdinga ta pati situacija. Teologijos (kalbėjimai apie Dievą – Z. V.) yra paprastai vaizduojamos kaip galutinės ir neginčijamos amžinos formulės, užrašytos vieną kartą ir visiems laikams, tinkančios visoms tautoms, visiems kultūriniams kontekstams – būtent dėl to jos ir yra kritikuotinos. Kultūrinis kontekstas, politiniai, socialiniai, asmeniniai veiksniai, visa tai lemia teologiją – visa tai dažnai neimama domėn ir šiandien. Būtų naudingiau, kaip teigia von Allmenas, jei tai nebūtų užmirštama - pernelyg paprasta mechaniškai perimti senąsias teologines perspektyvas.

Man keletą kartų teko dalyvauti diskusijoje, svarstant, kas yra „geras“ liuteronas, „geras“ kalvinistas, „geras“ Tomo Akviniečio, Pauliaus, Jėzaus Kristaus pasekėjas. Ar mes turime manyti, jog geras liuteronas yra tas, kuris gerai išstudijavo ir pritarė visam tam, ką Liuteris yra parašęs, pasakęs? Ar „geri“ yra tie, kurie gyvena taip, kaip Liuteris būtų gyvenęs, jeigu būtų gyvas šiandien? Ar Liuteris norėtų, kad jo pasekėjai paprasčiausiai priimtų visa tai, ką jis yra sukūręs, priimti gatavą produktą, imituoti jį šiandieniame kontekste?

Disciplina, kuri siekia kalbėti tinkamai, aktualiai kalbėti šiandien - argi to nesiekia teologija? - turi kreipti esminį dėmesį į procesus, būdus, kuriais teologijos susiformavo, kreipiant dėmesį į jų svarbą šiandieniam kalbėjimui apie Dievą.

Antropologinė perspektyva gali būti naudinga teologijai ne tik identifikuojant, bet ir atsakant į iškilusius klausimus ir problemas ir jas identifikuojant. Pirmiausia, kuo galėtų būti naudinga antropologija teologijai, tai tikslesniam kultūros supratimui. Teologai turi kiek įmanoma daugiau žinoti apie tokius dalykus kaip kultūros modeliai („patterns“), įtakas, tautų percepcijos skirtumus suvokiant tikrovę, kultūrinį priežastingumą, turint galvoje ne tik kultūras, bet ir subkultūras, pasaulėžiūras.

Tokios įžvalgos gali būti naudingos teologams įgalinant juos geriau suprasti biblinius ir kitus dokumentus, parašytus kitose kultūros matricose, įgalinant pritaikyti teologines įžvalgas šiuolaikinėms tautoms jų kultūrinėse ir subkultūrinėse matricose bei suprasti kultūrines įtakas, kurios veikia jų pačių percepcijas ir interpretacijas. Man atrodo, jog teologai yra gerai pasirengę tirti senuosius dokumentus jų atsiradimo kontekstuose, tačiau kultūriškai nulemtiems interpretacijos refleksams dėmesio skiriama mažai.

Tarkime Bultmanas ir jo mokiniai - jie buvo stiprūs kalbėdami apie tekstų atsiradimo kontekstus, tačiau, demitologizuodami biblinę medžiagą, atrodo, pakliuvo į europietiškojo pranašumo mito spąstus. Moksliniai aiškinimai taip pat yra kultūriškai sąlygoti, taip kaip kultūriškai sąlygoti yra įsitikinimai demonų ir dvasių egzistavimu – tai kultūrinė teorija. Ir mūsų teorija nebūtinai geresnė už biblinių tautų vien dėl to, kad ji mūsų – kiekviena kultūra turi savų privalumų ir savų trūkumų. Supratimai yra kultūrinės teorijos, išvystytos žmonių, norėjusių paaiškinti kokius nors faktus.

Dar vienas būdas, kaip antropologija gali padėti teologijai, yra platesnis kalbos fenomeno supratimas, ypač kalbos, santykiaujančios su kultūra. Kalba yra sudaryta iš minčių, ne vien tik iš žodžių ar sintaksės. Mintys taip pat yra kultūriniai dalykai, o reikšmės yra ne vien tik protaujamos, bet ir jaučiamos. Jausmai taip pat yra kultūriškai nulemti. Mokėjimas „jausti“ kartu su bibliniais autoriais (užuot, kaip yra įprasta, griežtai šifravus, skaičius senuosius tekstus) galėtų būti svarbus indėlis į šiuolaikinę egzegezę.

Teologai gali išmokti iš antropologijos preciziškiau suprasti ryšius tarp paviršinių kultūros formų ir gelminių reikšmių plotmės. Kultūrinės formos, tokios kaip papročiai, žodžiai, ceremonijos, elgesys, materialūs objektai yra svarbūs tuo, jog jie reiškia žmonėms, bet ne patys savaime. Nors formos ir turinio atskyrimas yra gerai žinomas ir už antropologijos ribų, dažnai, kai nepaisoma lingvistinių antropologijos įžvalgų, paviršinis lygmuo yra tapatinamas su kultūros esme. Manoma, jog, aprašius formą, ritualus, ceremonijas, kitas išraiškas, yra apčiuopiama kultūros esmė. Vis dėlto taip nėra. Svarbiausia yra reikšmės, įsišaknijusios pagrindinėse pasaulėžiūrinėse prielaidose, kurios yra žmogaus kultūros esmė ir elgesio pagrindas.

Kultūros formos yra įrankis, reikšmių perdavimo priemonė, sakytume, išraiškų talpykla, kuri glūdi po kultūros paviršiumi. Pavyzdžiui, jeigu kalbėtume apie Senojo ir Naujojo Testamento tautas, panašumus rastume labiau giluminiame lygmenyje nei paviršiuje. Žmonės patys priskiria reikšmes kultūrinėms formoms, priskiria jas pritaikydami tam tikrai kultūrinei patirčiai. Nėra kultūrinių ar lingvistinių formų, kurios automatiškai reikštų tą patį visose kultūrose ar net keliose kultūrose.

Ta pati forma visą laiką keičia savo reikšmę - kai yra perimama iš vienos kultūros į kitą arba net tuomet, kai yra pertransliuojama iš kartos į kartą toje pačioje kultūroje. Taigi kultūrinės praktikos, aukojimai, šventykla, ritualai, kuriems Dievas pritaria vienu metu, kitos kartos yra prakeikiami kaip netinkami – anksčiau priimtina reikšmė pasikeičia ir tampa nepriimtina. Tam, kad būtų išsaugota gelminė reikšmė, paviršinės kultūrinės formos turi būti pakeistos, reikšmei turi būti surastas naujas ekvivalentas. Toks reikšmės išlaikymo principas perkeičiant formą yra aiškus Raštuose.

Tokio principo taikymas įgalina tiems, kurie tiki Biblijos normatyvumu apibrėžti ir pritaikyti normatyvumą iš principo, atsisakant netinkamų naujam kontekstui dalykų. Toks principas, jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie moterų vaidmenį bažnyčios vadovavimui, leidžia mums pažymėti, kad mažų mažiausiai kai kurios formos, kurias Rašto autoriai, priklausydami savo kultūriniam kontekstui, rekomendavo kaip padorias ir teisingas, mūsų kontekste turi opresyvią reikšmę, Dievo malonės neigimą.

Kaip mes galime išlaikyti formas tokias, kokios yra nurodytos Naujajame Testamente? Turime suprasti, kad priesakai, kad ir apie moterų vaidmenį bažnyčioje, taip, kaip ir visi įsakymai Šventraštyje, yra įvilkti į tai kultūrai būdingas formas, o tos formos (kaip ir visos kitos formos) perteikia, išreiškia tam tikrą reikšmę. Tai reikšmės, tačiau ne formos, kaip tikėjo fariziejai, yra šiandien normatyvios. Turėtume klausti, kokios yra reikšmės, kurias šventraščio autoriai norėjo perteikti? Toks principas yra priešnuodis fariziejiškumui. Tai taip pat įgalina tuos teologus, kurie siekia išsaugoti tikėjimo autoritetą ir biblinio mokymo pritaikomumą šiuolaikiniams kontekstams, pasinaudoti liberalaus ir sekuliaraus mokslo įžvalgomis, kartu neapleidžiant Šventraščio įkvėpimo aukšto vertinimo.

Teologijos kontekstualizavimo klausimas yra dar viena antropologinė perspektyva, kuri gali būti naudinga teologams. Jeigu, kaip tvirtina antropologai, jokia forma neturi tos pačios reikšmės dviejuose skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, tas taip pat tinka ir teologijai. Taigi, jeigu tam tikra teologinė sistema yra perduodama iš vienos kultūros į kitą arba vienos kartos kitai, galima tikėtis, kad naujai grupei ši teologinė sistema reikš skirtingus dalykus. Pirmiausia tikėtina, jog ši sistema priimančiajai grupei pasirodys svetima – teologijos, iškilusios kitoje vietoje, laike, kultūroje, kitame kontekste, kur problemos, jų patyrimas yra kitoks, relevantiškumas bus ribotas ir tiks tik iš dalies.

Matome, kad visos teologijos yra plėtojamos tam tikrame kontekste, skirtingai kontekstualizuojamos, todėl iš dalies nėra pritaikytos kitiems kontekstams. Taigi teologija turi būti matoma ne kaip vieną kartą ir visiems laikams baigta, tačiau dinamiška specifiškų teologijų įvairovė, išauganti iš specifiškų poreikių, inkorporuojančių specifines įžvalgas, bylojančias skirtingoms situacijoms. Šaltinis visoms teologijoms yra vienas, tačiau interpretacijos, besiremiančios skirtingomis prielaidomis, problemomis, būdais joms spręsti skiriasi taip, kaip skiriasi kultūriniai kontekstai ir patys teologai.

Teologams reikia antropologijos įžvalgų, kai jie susiduria su kultūros kaita. Kultūrinių struktūrų, formų supratimas turi būti subalansuotas su procesų supratimu, procesų, kuriuose tos struktūros dalyvauja. Mes kalbame apie komunikaciją, edukaciją, socialinę kontrolę, adaptaciją. Krikščionybė yra susidomėjusi panašiais procesais, ypač kai kalbama apie komunikaciją, atsivertimus ir dvasinį augimą. Paprastai teologai, kaip ir daugelis kitų akademikų, daugiau domėjosi konceptualizacija, negu komunikacija .

Byrančios šeimos struktūros, pavyzdžiui, stimuliuoja „šeimos teologijos" reikalingumą. Tai vyksta, kalbama apie šeimą, aiškinamasi, kas yra sveika šeima, tačiau paprastai kalbama idealioje filosofinėje plotmėje. Konkretesni supratimai, žvelgiant į šeimą iš tarpkultūrinės perspektyvos, yra akivaizdžiai naudingi ir reikalingi. Šeimos struktūra ir dinamika yra kultūriniai reiškiniai, taip pat procesai, lemiantys šeimos ligą arba sveikumą, yra kultūriniai procesai, kurie, atsižvelgiant į teologiją, turi būti studijuojami kultūriškai. Dažniausiai tai, ką mums reikia žinoti apie Bažnyčią, galima geriau padaryti naudojantis antropologijos nei teologijos metodologija, neatmetant ir tradicinės teologijos įžvalgų – mano studentai dažnai būna entuziastingesni ir labiau susidomėję, kai apie Bažnyčią kalbame ne iš monokultūrinės, kaip yra įprasta, o iš tarpkultūrinės perspektyvos.

Antropologija taip pat gali pagelbėti teologams, parodydama kitokių, nei įprasta, tyrimo būdų. Ir nors kalbėjimas apie realybę empiriškai turi savų problemų, tačiau į žmones, o ne statistiką orientuoto empirizmo įliejimas į teologinį metodą gali būti naudingas norint subalansuoti pernelyg stiprią tendenciją teologijoje kalbėti apie tai, „kaip turi būti“, o ne akcentuojant, „kas iš tiesų vyksta“.

Antropologai jau labai seniai išmoko, kad jeigu norime sužinoti ką nors apie žmogų, turime studijuoti žmones, o ne vien tik knygas apie žmones - beje, dažnai parašytas sau. Mokantis stebėti, suvokti tiesiogiai, dalyvaujant „pajusti“ jų elgesį – visa buvo ir tebėra antropologijos skiriamasis ženklas. Ir priešingai, dažnam teologiniam rašymui ypač trūksta patirties su žmonėmis, gyvenančiais už akademinio geto, kuriame įkalinti teologai, ribų.

Pernelyg daug yra apibendrinimais grįstų teologijos sąvokų, kurios, nors ir buvo tinkamos situacijoms kada nors praeityje, tačiau šiandien yra nepritaikomos. Gėdos ir kaltės supratimai, sąžinė, tikėjimo sąryšis su psichologine, dvasine gerove, interakcija tarp reikšmės ir patirties - visa tai dalykai, kuriuos teologai turi studijuoti empiriškai. Antropologinis „dalyvavimo stebint“ („participant observation“) metodas turi būti naudojamas teologijoje norint geriau, veiksmingiau spręsti Bažnyčios problemas, geriau suprasti jos gyvenimą, turi būti naudojamas ten, kur taip trūksta supratimo, kas iš tiesų vyksta žmogiškuoju lygmeniu

Antropologija nėra naujasis mesijas, apie tai rašiau jau anksčiau. Tai yra klystanti disciplina, taip pat kaip klystanti yra ir teologija. Būtent kitas straipsnis turėtų būti apie tai, kuo teologija galėtų būti naudinga antropologijai. Tradiciškai teologija inkorporuodavo kitų disciplinų įžvalgas ir metodologijas. Norėčiau matyti tokį bendradarbiavimą ir kalbant apie kultūrinę antropologiją, ypač vertinant jos įžvalgos ir metodologijas. Tikiu, kad tai galėtų būti naudinga mums visiems. Nors neretai teologijos fakultetuose galime surasti žmonių, išmanančių sociologiją ir psichologiją, reta tų (išskyrus misijose dalyvaujančiuosius), kurie žvelgtų iš platesnių, tarpkultūrinių antropologinių perspektyvų. Tikiuosi, kad pastangos šioje srityje artimiausiu metu prisidės keičiant tokią situaciją.

 

Charles H. Kraft yra antropologijos ir tarpkultūrinės komunikacijos profesorius Kalifornijos ir Mičigano universitetuose.

Išvertė ir parengė Zigmas Vitkus
Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: