Naujojo religingumo tyrimai ir „objektyvumo“ problema

Versija spausdinimui

Donatas Glodenis

Šiame pranešime kalbėsiu apie naujojo religingumo fenomenų tyrimų problemiškumą ir tai, kiek tokie tyrimai gali būti „objektyvūs“. Naujojo religingumo tyrimai, lyginant su kitų religinių fenomenų analize, turi specifinių problemų – tokių tyrimo objektai dažnai būna marginalizuoti, uždari, apgaubti kontroversijų šleifu. Į visa tai turi būti atsižvelgta, ieškant tinkamos tokiems tyrimams metodologijos.

Naujojo religingumo ir „objektyvumo“ sampratos

Šiandien religijos tyrinėtojų išskiriamą „naujojo religingumo“ fenomeną galima apibūdinti kaip moderniosios ir postmoderniosios visuomenės formavimosi ir tradicinio religingumo įtakos silpnėjimo pasėkoje stiprėjantį religinės raiškos pobūdį.  Žinoma, naujas(is) (kitoks, netradicinis) religingumas negali būti laikomas išskirtinai šiandienos reiškiniu – jį galima rasti įvairiuose epochose ir įvairiose visuomenėse, ypač patiriančiose socialinius ir kultūrinius lūžius.

Naujasis religingumas pasižymi ypatingu religinio apsisprendimo vaidmeniu – apsisprendimo, kuris yra asmeniškas, nesaistomas išankstinės priklausomybės kokiai nors religijai. Kitas svarbus dalykas – naujojo religingumo paieškos ir atradimai vyksta bendruomenėse, paprastai naujose konvertitų bendruomenėse. Dėl to naujajam religingumui, lyginant jį su tradiciniu, būdinga keletas specifinių bruožų:  izoliuotumas, radikalumas, netgi fanatizmas, oponavimas tradiciniam religingumui. Sekuliarioje visuomenėje naujasis religingumas priimamas gan sunkiai, tuo tarpu tradicinis religingumas vis dar priimamas kaip saugotinas kultūrinis fenomenas, palankiai vertinamas muziejinis eksponatas, savo esme negalintis pakenkti. Aišku, naujojo religingumo apraiškos jokiu būdu nėra apribotos naujomis konvertitų bendruomenėmis, tuo labiau – naujaisiais religiniais judėjimais (NRJ), tačiau būtent čia jos itin aiškiai pasireiškia, tad nuo šiol kalbėsiu tik apie naująjį religingumą, kuris reiškiasi naujuosiuose religiniuose judėjimuose.

Kadangi naujasis religingumas, ir ypač NRJ yra už tradicinių religijų ribų, jis dažnai suvokiamas kaip grėsmė tradicinei religijai ir visuomenėje nusistovėjusiai „normalaus gyvenimo“ sampratai; grėsme NRJ laikomi taip pat ir dėl aiškių iššūkių tradicinei visuomenei ir tradicinėms socialinėms institucijoms (pvz., šeimai, santuokai, pilietiškumui, etc.). Į šiuos iššūkius visuomenės institucijos neretai reaguoja itin aštriai. Kylanti įtampa sukelia, jau ir taip neretai perdėm komplikuotos, religinių judėjimų socialinės raiškos pokyčius, tad tiek NRJ tyrinėjimų procesas, tiek tyrinėtojo vaidmuo ir jo santykis su tiriamu judėjimu tampa itin problematiški.

Prieš pradedant svarstyti NRJ tyrimų problematiškumą reikėtų stabtelėti ir apsvarstyti pačią „objektyvumo“ sampratą. Manau, kad, kalbant apie religinius judėjimus, nėra naudinga objektyvumo, kaipo absoliutaus ar visaapimančio socialinės tikrovės rekonstravimo matematiniu tikslumu, samprata. Bandydamas savo darbe atspindėti naujųjų religinių judėjimų tikrovę tyrinėtojai, pasak žymaus religijos studijų specialistų bei teisininko M. Introvigne, pateikia „naratyvus, kurie [neišvengiamai] yra socialiai konstruoti, kultūros sąlygoti ir politiškai įteisinti, veikiami ir formuojami įvairiausių veiksnių“. Tad objektyvumą, kurio dera siekti religijos studijose, apibūdinčiau kaip nešališkumą ir visapusišką tyrimų objekto apžvalgą ir analizę, pateikiančią kiek galima aiškesnę ir išsamesnę judėjimo socialinės tikrovės rekonstrukciją. Taip pat ir pristatant tyrimo rezultatus, ypač neprofesionaliai auditorijai, taip pat būtina tyrimo metu gautus duomenis pristatyti tinkamame kontekste, kuris leistų palyginti pastebėjimus apie konkretaus NRJ vidaus gyvenimą su mums geriau žinomais socialiniais konstruktais. Itin techniškas klausimo svarstymas gali nebent tik supainioti „žalią“ skaitytoją ar klausytoją, sudaryti klaidingą įspūdį. Į tai taip pat labai svarbu atsižvelgti.

Tyrimo problemiškumas

Tyrinėtojas, susiduriantis su nauju religiniu judėjimu ir siekdamas pateikti tinkamą antrinę socialinę konstrukciją – kiek galima objektyvesnį judėjimo aprašymą – susiduria su įvairiomis metodologinėmis problemomis, kurių, skirtingai nuo panašių problemų tiksliųjų mokslų srityje, neįmanoma išspręsti išskirtinai techniškai. Pasak britų sociologės E. Barker, „jei socialinių mokslų atstovas nori suprasti, kas vyksta, jam nėra kitos išeities kaip naudoti save ,kaip mediumą‘, nuo kurio iš dalies priklauso socialinės tikrovės rekonstravimo rezultatas."

Pirmoji NRJ tyrimo problema yra susijusi su visuomenėje įsitvirtinusiais stereotipais ir konvenciniais judėjimo veiklos aiškinimo būdais, ką būtų galima pavadinti tam tikru „rėmu“, kuriame paprastai matome vieną ar kitą reiškinį. „Rėmą“ galima būtų apibūdinti kaip „centrinę organizuojančią idėją ar veiksmo liniją, suteikiančią prasmę besivystantiems įvykiams, sujungiančią juos į vieną audinį“ (E. Schön). „Rėmas“ padeda susisteminti prieštaringą informaciją apie NRJ (ar bet ką kitą) bei užpildyti esančias informacijos spragas, tačiau taip pat ir trukdo pažvelgti į situaciją kitu rakursu, tad tyrinėtojams nėra lengva išvengti išankstinio jų tyrimų rezultato sąlygotumo. Pernelyg siauri ir stipriai surėdyti išankstiniai „rėmai“ gali trukdyti originaliai rekonstruoti NRJ socialinę tikrovę.

Nemaža kliūtimi NRJ tyrimams, gali būti dažnai pasitaikantis naujųjų judėjimų uždarumas, trukdantis priartėti prie religinės bendruomenės, stebėti ją, bendrauti su nariais. Dažniausiai nepasitikima tyrinėtojo nešališkumu arba jo tyrimų rezultatų panaudojimo „objektyvumu“, jau nekalbant apie neretą (ir iš dalies suprantamą) NRJ nusistatymą prieš jų veiklos ar narių nuostatų tyrinėjimą. Tyrinėtojui tenka įrodinėti savo nešališkumą, kas, žinoma, atima nemažai laiko, ir nebūtinai baigiasi sėkme.  Pirminio bendravimo su konkrečiu NRJ patirtis dažnai būna ne itin drąsinanti ir nebūtinai pozityviai nuteikianti tyrinėjamo NRJ atžvilgiu, tad vėliau, vien jau dėl šios patirties, tampa sunku laikytis metodologinio neutralumo.

Tyrinėtojo situaciją papildomai komplikuoja tai, kad kontroversiškos religinės grupės neretai būna giliai įtrauktos į politinę-socialinę dramą, ir, patirdamos nemažą pasipriešinimą visuomenėje, neišvengiamai suvokia tyrinėtojo pasirodymą kaip pavojų arba, atvirkščiai, galimybę pataisyti savo įvaizdį. Tad net ir labai didelis atsiskleidimo tyrinėtojui laipsnis dar nereiškia, kad jam suteikta galimybė matyti visus socialinės realybės judėjimo viduje aspektus. Tyrinėtojui tikrai neverta apsiriboti vien tiesioginiu judėjimo stebėjimu, ar bendravimu su nariais. Judėjimas beveik neišvengiamai stengsis pasirodyti geriau, nei atrodo. Gali būti paslapčia ribojami „nepatikimų“ narių kontaktai su tyrinėtoju, stengiantis pateikti tik pozityvią pusę  arba parodyti tik teigiamus pokyčius judėjime.

Esami judėjimo nariai beveik visuotinai NRJ tyrinėtojų laikomi vienpusės informacijos šaltiniais, tad tyrinėtojui tenka griebtis buvusių narių apklausų. Buvusių narių liudijimų patikimumas bei dažniausiai aprašomų patirčių tipiškumas tyrinėjant NRJ taip pat yra ganėtinai komplikuotas dalykas. Kiekvienas, net pats nekontroversiškiausias religinis judėjimas, visuomet turi jį palikusių narių, ir tie nariai užima skirtingas pozicijas savo patirties religiniame judėjime atžvilgiu. Pagal užimamas pozicijas judėjimo, kuriam kažkada priklausė atžvilgiu, eks-narius  galima suskirstyti į keletą idealių tipų: paprastai pasitraukusius, atkritusius (defector) ir apostatus.

Paprastai pasitraukusieji dažniausiai neturi ypatingai blogų ar gerų atsiliepimų apie judėjimą – dalyvavimas jame nepaliko nors kiek žymesnės žymės asmens gyvenime. Atkritusieji iš dalies gailisi palikę organizaciją, arba bent formaliai reiškia apgailestavimą dėl nesugebėjimo prisitaikyti prie judėjimo vizijos ir standartų. Kaltę dėl pasitraukimo jie prisiima sau. Apostatai paprastai gailisi dėl savo dalyvavimo judėjime ir visą kaltę dėl blogos patirties verčia judėjimui. Apostatai neretai tampa matomiausiais judėjimo priešais. Apostatai paprastai sudaro nežymią dalį visų buvusių bet kurio judėjimo narių – net labai kontroversiškuose judėjimuose jų skaičius gali siekti tik 10-15% (M. Introvigne). Tačiau būtent apostatai sudaro matomiausią pasitraukusiųjų dalį. Kiek mažiau matomi yra atkritusieji, o paprastai pasitraukusieji dažniausiai lieka šešėlyje, nors jie dažniausiai sudaro didžiąją dalį buvusių narių. Juos taip pat ganėtinai sunku pasiekti ir prikalbinti pasidalinti patirtimi. Objektyvumo siekiančio tyrinėtojo laukia nelengvas darbas atpažinti nešališkiausius atsiliepimus apie judėjimą.

Kita su buvusių narių apklausomis susijusi problema yra ta, kad apostatų skaičius didėja priklausomai nuo neigiamo judėjimo vertinimo visuomenėje – kuo kontroversiškesnis judėjimas, tuo daugiau tikimybės, kad jį palikęs asmuo bus linkęs savo patirtį judėjime rekonstruoti prisiimdamas apostato naratyvą. Jis taip darys net tuo atveju, jei judėjimo kontroversiškumas nėra susijęs su jo įtaka žmogaus asmenybei – tiesiog pasitraukus jam bus daromas spaudimas iš visuomenės pusės reikalaujant pateisinti savo buvusią priklausomybę judėjimui. Dėl šios priežasties religijos sociologai neretai skeptiškai žiūri į kontroversiškų religinių judėjimų apostatų pasakojimus.

Tyrinėtojo pozicijos problemiškumas

Tai, kokią poziciją turi užimti tyrimo metu tyrinėtojas, plačiai diskutuoja ne tik profesionaliuose sluoksniuose, bet ir politinėje arenoje. Prieš „sektas“ kovojančiose grupėse socialinių mokslų atstovais dažnai nepasitikima. Tokį nepasitikėjimą galima aiškinti tiek tyrinėtojų, tiek ir prieš sektas kovojančių grupių, vadinamojo anti-kultinio judėjimo, šališkumu. Dalis tyrinėtojų teigia, kad anti-kultinis judėjimas iškraipo faktus apie NRJ, demonizuoja juos, pernelyg pasitiki apostatų liudijimais ir ignoruoja kitų buvusių ir esamų narių liudijimus. Savo ruožtu anti-kultinis judėjimas kaltina religijos sociologus pernelyg įsijautus į NRJ narių teisių apsaugą ir pamirštant nukentėjusius nuo sektų žmones, o taip pat tyrimų selektyvumu, klaidingomis rekonstrukcijomis, nukentėjusiųjų nuo sektų patirties ignoravimu. Mokslininkų teiginiams diskredituoti griebiamasi įvairių priemonių – mokslininkai gali būti papirkti, tyrimai finansuojami pačių NRJ, jie gali patys priklausyti „neaiškiems“ religiniams judėjimams, kritikuojama naudojama metodologija; teigiama, kad tyrinėtojai leidosi apgaunami. Patys tyrinėtojai skirtingai reaguoja į jiems metamus kaltinimus, o taip pat į tai, kad jų reputaciją anti-kultinių judėjimų akyse gadina bendradarbiavimas su NRJ. Tiesa, šiuo atvejų reikėtų pabrėžti, kad toks bendradarbiavimas turi labai įvairius lygmenis.

Finansavimo iš NRJ priėmimas už tam tikrą paslaugą, pvz., trumpą judėjimo aprašymą judėjimo leidiniui, arba tyrimo organizavimą judėjimo užsakymu, turbūt reikėtų laikyti viena iš mažiau priimtinų bendradarbiavimo formų, nors paprastai tokie leidiniai ir nevirsta judėjimo propaganda. Kai kurie mokslininkai, ypač tiesiogiai dirbantys su informacijos apie NRJ teikimu visuomenei, yra aiškiai išsakę savo nusistatymą prieš tyrimo atlikimą judėjimo užsakymu (pvz., E. Barker).

Iš kitos pusės, įvairiapusiai tiriant NRJ, bendradarbiavimo su tyrimo objektu išvengti neįmanoma – norint įgyti tyrimui reikalingą judėjimo narių pasitikėjimą, tenka priimti jų svetingumą, nustatyti neformalius santykius, gal būt net padaryti vienokio ar kitokio pobūdžio paslaugą, pvz., skaityti pranešimą judėjimo organizuojamoje konferencijoje ir pan. Tyrinėtojo šaltumas ir bandymas išvengti asmeninio kontakto sukuria atstumą tarp judėjimo ir tyrinėtojo, kuris padaro tyrimą labai sunkų ar net neįmanomą.

Aišku, tyrinėtojo įsitraukimas, emocinių ryšių sukūrimas gali įtakoti tyrinėtoją. Jam tenka rinktis tarp savo asmeninio santykio su judėjimu ir „tiesos“, kurios atskleidimas ne visada atrodo labai pageidautinas dalykas, ypač tuo atveju, jei visuomenėje sklando nemažai klaidingų faktų apie konkretų judėjimą. Tyrinėtojas taip pat gali norėti panaudoti savo tyrimo rezultatus siekdamas įtakoti viešąją nuomonę, pateikti alternatyvų ir objektyvesnį judėjimo atspindį nei tie, kurie pateikiami žiniasklaidoje. Tokia tyrinėtojo pozicija beveik užtikrintai susilauks neigiamų reakcijų iš anti-kultinio judėjimo pusės ir tokiu būdu tyrinėtojas vis giliau įtraukiamas į iš esmės politinį diskursą, kuris kelia didelę grėsmę objektyvumo, kaip nešališkumo, išlaikymui.

Yra ir kitų iššūkių objektyvumui – pvz., religinė tyrinėtojo priklausomybė arba politinė priklausomybė, santykis su kitais tyrinėtojais ir tyrimų finansavimas. Pateiksiu kad ir tokį pavyzdį iš asmeninės patirties, kuris, manau, yra aktualus jei ne kitiems religijos tyrinėtojams, tai bent jau viešosios nuomonės formuotojams, politikams ir pan. Dalis Jūsų žino, kad nuo 1991 iki 1995 m. buvau „Tikėjimo žodžio“ narys. Pagal savo paties pateiktą idealių tipų modelį, matyt būčiau „paprasčiausiai išėjęs“, nes savo patirtyje „Tikėjimo žodyje“ matau tiek pozityvių, tiek negatyvių aspektų, esu savo straipsniuose tiek gynęs, tiek kritikavęs „Tikėjimo žodį“. Prisimindamas savo straipsnius, kurie buvo vieni pirmųjų mano kaip šiokio – tokio religijos tyrinėtojo bandymai eiti viešumon, galiu matyti, kaip aiškiai jie buvo sąlygoti mano patirties „Tikėjimo žodyje“. Iš kitos pusės, apie „Tikėjimo žodį“ Lietuvoje rašoma daug, tačiau kiek labiau objektyvių straipsnių ar tyrimų retai pasitaiko, tad manau, kad mano straipsniai ir mano asmeninė patirtis, sudėta kartu su besivystančiu patyrimu naujųjų religinių judėjimų tyrimų srityje, stumtelėjo bent kai kurių žmonių supratimą apie „Tikėjimo žodį“ pirmyn, o ne atgal. Juolab, kad ir buvusio insaiderio perspektyva gali pateikti mokslinei bendruomenei įžvalgų, kurios kitaip būtų nepasiekiamos.

Svarstydamas įvairias įtakas tyrinėtojui, jau minėtas M. Introvigne, vienas žinomiausių naujų religinių judėjimų tyrinėtojų Europoje (beje, taip pat aktyviai įsitraukęs į politinę kovą už NRJ narių teises), daro išvadą, kad neįmanoma visų įtakų atsekti, ir kad nebūtinai matomiausios įtakos yra svarbiausios. Pasitelkdamas Imre Lakatos, įtakingo mokslo filosofo, mintis jis išskiria išorinę ir vidinę mokslo teorijų istoriją. Vidinė mokslo teorija siekia atskleisti mokslo teorijų vystymąsi, modifikavimą, priėmimą ir atmetimą mokslininkų bendruomenėje, tuo tarpu išorinė mokslo teorijų istorija siekia atskleisti vidinį mokslininkų, siūlančių teorijas, gyvenimą. Nors, pasak M. Introvigne, vidinė mokslo teorija gali būti įdomi, ji yra faktiškai nereikšminga, jos neįmanoma įvertinti. Net jei išorinė istorija atskleistų tikras įtakas už mokslo teorijų, tai nebūtų reikšminga, nes mokslininkai neturi įrankių išorinės mokslo istorijos vertinimui. Todėl Introvigne siūlo visą dėmesį sutelkti į vidinę mokslų istoriją, ir tyrinėtojų pateikiamas socialines rekonstrukcijas kritikuoti remiantis empiriniais metodais, kurie ir veda „objektyvumo“ linkui.

Apibendrinimas

Šiame pranešime pabandžiau įvardinti sunkumus, kurie iškyla, tiriant naująjį religingumą. Kai kurie sunkumai, kaip jau minėjau, yra specifiniai, kurie neiškyla kitokio pobūdžio tyrimų metu.

Mano įsitikinimu, vienas svarbiausių žingsnių tyrimų „objektyvumo”, kad ir kiek riboto, linkui, būtų rimta metodologinių problemų, su kuriomis susiduria naujųjų religijų tyrimai, analizė, ir atsižvelgimas į jas tyrimų metu. Kitas svarbus dalykas užtikrinant objektyvumą, kurio, deja, kol kas Lietuvoje sunku pasiekti, yra NRJ tyrinėtojų, stebinčių bei vertinančių vieni kitų darbus, bendrijos formavimasis. Dialogas, kritiškas kito darbo tyrinėjimas skatina ir pačius tyrinėtojus pasitempti, ir išviešina mūsų išankstines nuomones, leidžia į problemą pažvelgti įvairias rakursais.


Pranešimas skaitytas 2001 m. kovo 15-16 VU RSTC vykusioje konferencijoje "Religija ir kultūra".

raktiniai žodžiai: