Okultizmas ir pragmatinis mąstymas

Versija spausdinimui

Gintaras Beresnevičius

Okultizmas - XIX a. fenomenas, pritaikytas sekuliarizuotai visuomenei ir jos požiūriams į pasaulį; tokį, koks jis turi būti mago ar šamano akimis – aiškus, paprastas, tinkamas naudojimui.

XX-XXI a. okultizmas pratęsia tą pačią XIX a. tradiciją, kuri nori matyti, liesti, pažinti betarpiškai; tai buržuazijos poreikis, ir tas poreikis, kokį ji užsakė religingumui, realizuojamas būtent okultistinėje versijoje. Buržuazijos išradimas buvo ir spiritizmas, ir Agni joga – viskas matyti, pranašystės pildosi, siela varo devynmyliais žingsniais. Šiandien šis užsakymas įvykdytas, ir juo naudojamasi sekuliarizuotoje vartotojiškoje visuomenėje, kur viešpatauja kapitalizmo nurodytos vertybės ir pragmatizmas. Okultizmas išties yra pragmatiškas. Kaip tai suprastina?

Dvasiniame kelyje pragmatiškumas reiškia empiriškai patikrinamą dalyką; žmogus, keliaujantis dvasinio tobulėjimo keliu, turi būti tuo tikras, žinoti laipsnį, į kurį jis pakilo, turėti „okultinius antpečius“, vietą dvasių ir dievų hierarchijoje. Viską jis turi tikrinti empiriškai, čiupinėti; jo tikėjimo organas nususęs. Okultistui reikia eksperimentiškai demonstruojamų stebuklų, žinojimo, kad jis teisingame kelyje (čia jis kliaujasi storomis knygomis bei autoritetais), ir įsitikinimo, kad tam tikroje dvasinio tobulėjimo kelio atkarpoje, čia pat už posūkio, jo laukia kontaktas, galimybė susitikti akis į akį su dvasiomis, nematomais bet mokančiais gilių tiesų Mokytojais, bet ir nematomų dvasių realizacijos. Jis turi matyti ir regėti tai, kas nematoma ir neregima; tokie sąlyčiai su antgamtiškumu jo pragmatiškam intelektui – organui, kuriuo jis tiki, liudija pasirinkto kelio tikrumą ir kelia dar didesnį entuziazmą.

Visa tai, ką čia išvardijau, pokalbius su dvasiom ir dievais, materializacijas ir apčiuopiamybes turi, sakykime, šamanai; jie iš to, kaip sakoma, kulto nedaro. Abiem prasmėm, jiems neateina į galvą tokiais dalykais puikiuotis ar iš dvasių materializacijos daryti išvadas, kad tai nepaprastos šamano dvasinės sėkmės liudijimas. Ne, tiesiog šamano darbas toks. O su galiomis, kuriomis jis dirba, jis tikrai neužmezga kultinio santykio, atvirkščiai, tai, kad visi šamano drabužiai ir kūnas nukabinėti amuletais, rodo, kad šamanas iš paskutiniųjų stengiasi apsisaugoti nuo pernelyg artimo kontakto su tomis dvasiomis. Kaip specialiu kostiumu ir karštį atremiančia kauke dirba metalurgas, stovintis priešais aukštakrosnę, taip apsaugine uniformą dėvi ir šamanas; abu jie gali pasakyti, kad valdo – vienas aukštas temperatūras, antrasis dvasias, bet pirmasis nenori lįsti į aukštakrosnės žiotis, antrasis kliūti į dvasių, kuriomis jis dirba su dviguba triguba apsaugine technika ir mundiruote, rankas ar letenas.

Okultistui įspūdį daro apčiuopiami fenomenai. Pasitvirtinusios ar pasitvirtinsiančios pranašystės, dvasių matymas, aurų matymas, o jei nematyti šiaip, plika akimi – tam yra aurų fotografijos. Jam reikia dokumentacijos ir fetišų, kuriuos jis gali apčiupinėti. Kontempliacija jam turi duoti „informacijos srautą“, kuriuo jis gali naudotis kasdienėje veikloje bei siekdamas karjeros, o auros ar būrimai iš Toro kortų kontroliuoti neapčiuopiamą ateitį. Jis turi matyti, girdėti, čiuopti; tada jis pripažįsta fenomeno realumą ir su džiaugsmu tą fenomeną įtraukia savo dvasinio tobulėjimo apyvarton. Buržuazinis mentalitetas čia plūsta per kraštus, tai, kas nematoma, atmetama, tai, kas išgirstama ar pamatoma, pripažįstama tiesiojo, gerojo, teisingojo kelio vėliavėlėmis.

Vienas elementariausių reiškinių – Balsai, kuriais giriasi ir didžiuojasi nauji pranašai, nusižiūrėję į Senąjį Testamentą; manoma, kad Balsas, realiai girdimas, yra dvasinio Mokytojo ar Dievybės balsas. Pagal jį toks žmogus gyvena ir leidžiasi jo vedamas. Visiškai „netikrindamas dvasių“. Šiuo atveju – balsų. Lauko tyrimais remdamasis, paanalizuosiu vieną iš pragmatizmo apraiškų – kontaktus su Balsais, kurie yra realūs, girdimi to konkretaus asmens, tai gali būti ir Balsas ir balsai, - priklausomai nuo okultisto sąmoningo ar nesąmoningo noro ar pasirinkimo. Vienu ar kitu metu jis apsisprendžia dėl skaičiaus, ir su balsais susitariama. Kalbėsiu ne apie Sokrato daimoną, balsą, kuris perspėja nesielgti taip ar anaip. Balsai, kuriuos čia kiek nusakysiu, siūlo elgtis taip, kaip jie rekomenduoja, iš pradžių labai švelniai, vėliau – primygtinai.

Kalbėsiu ne apie Veničkos Jerofejevo aprašytas alkoholinės psichozės sukeltas Balsų haliucinacijas; balsai, kuriuos girdi okultistai, nėra sukelti narkotikų ar alkoholio, retai jie pasigirsta kontempliacijos metu ar kaip atsakas į maldą. Omenyje turiu pirmuosius susitikimus su balsais. Juos išgirsta žmonės, neturintys ydų, besistengiantys gyventi pakankamai švarų ir higienišką fiziologinį ir psichologinį gyvenimą. Balsai ateina, kai pats žmogus susikuria įtempto ženklų laukimo atmosferą, ima mėgautis deja vu, prekognicija, mėgina išlįsti iš nuosavo fizinio kūno su astraliniu; ir pan. Vis dėlto dažniausias metodas prisišaukti balsus - tai pats nekalčiausias spiritistinis seansas. Jo metu, nesvarbu, kaip jis vyko, kokius rezultatus davė, net neigiamu, kontakto neužmezgimo atveju, vis vien tai jau yra spiritistinis seansas, kuriuo nusimušamas gaubtas, saugantis nuo tokių kontaktų, ir tai yra kvietimas. Kitas atvejis, labai dažnas – balsai pasigirsta vaikystėje. Be jokių pastangų ir norų, tiesiog berniukas ar mergaitė ima tuos balsus girdėti ir su jais kalbasi; dažniausiai abiejų lyčių vaikams tai lytinio brendimo metas, paauglystė.

Kontakto pradžia

Balsas pirmąsyk užkalbina tiesiog iš oro. Tai gali būti emociškai įtempta ir pakylėta akimirka, tarkim, ypatingoje vietoje, kartais kelionėje, kartais pirmą balso apsireiškimą lydi gražus peizažas, - šitaip balsas atsako į žmogaus emocinį pakylėtumą ir susisieja su teigiama ar įspūdinga pirmojo kontakto aplinka; vėliau jam tai bus priskiriama; tas peizažo, ar vietos, ar žmogaus pakylėtumas.

Balsas girdisi ne menamai, bet iš tikrųjų, jis nuskamba ore. Balsas pademonstruoja savo nusimanymą žmogui rūpinčiu klausimu, savo antgamtinį žinojimą, o taip pat, ir tai labai svarbu, jau nuo pirmojo kontakto duoda žmogui pojūtį, kad jis išrinktasis. Kad jis ypatingas, nes Balsas jį pasirinko. Šis pakylėtumas gali būti gana grubus ir tiesioginis, gali būti išreikštas apylankomis; primityvesniam asmeniui tiesiai šviesiai pasakoma, kad jis yra Išrinktasis ar panašiai; ne tokiam naiviam tai duodama suprasti, nuvokti pačiam. Pirmoje kontakto fazėje šis aukštinimas bus pratęstas, išrinktojo savimonė bus stiprinama.

Pirmasis kontaktas gali baigtis, net nespėjus užmegzti dialogo, antrojo balso vizito gali tekti laukti kelias dienas ar kelis metus, - tai „psichologinio apdirbimo“ metodas, kuriuo balsai naudojasi, nes žmogus - sąmoningai ar ne - ima laukti antrojo užkalbinimo. Ir jam užsimezgus apsidžiaugia, kad kontaktas atsinaujino, nors, suprantama, jam gali kilti abejonės dėl savo psichikos normalumo.

Pirmoji kontakto fazė

Pirmąją kontakto fazę apibūdinčiau kaip balso ir žmogaus medaus mėnesį. Balsas visų pirma visais būdais atmetinėja žmogaus įtarimus, kad jis kuoktelėjo, antra, kelia tą žmogų į padanges ir miglotai užsimena apie jo laukiančią ypatingą misiją.

Žmogus empirikas, suprantama, turi įsitikinti, kad balsas ne haliucinacija. Tad balsas jam pametėja prekognicijos malonumus, pasako, kas bus su juo artimiausiu metu, pasako, tarkim, kur guli pamesta moneta, ką jis sutiks už kampo ar kitą dieną, kaip jam seksis ir panašiai. Žmogus, ypač nesusigaudantis dvasiniuose dalykuose, ištyžta nuo malonumo, balsas irgi. Abu labu smaginasi, balsas, anksčiau vizitavęs kaip malonė, dabar lankosi kasdien, ir atsiliepia pašauktas, užkalbintas. Jis prisistato tuo, kuo žmogus panori; dėl to susitariama, pats žmogus atsargiai yra klausiamas, ką jis manąs apie balso prigimtį; balsas gali pasisakyti esąs angelu, Dievo siųstuoju, tiesiog antgamtiniu bičiuliu; kad nesukeltų įtarimų, pačiu Ponu Dievu jis prisistato retai, nes tai kelia per didelius įtarimus.

Tokie kontaktai ypač veikia žmones, neturinčius dvasinės patirties ir ypač – sekuliarioje visuomenėje paprasčiausiai nesusigaudančius apie dvasių skyrimo poreikį. Empirikas, technokratas ypač – su džiaugsmu priima tai, kad su juo šnekama, ir jis gali pagrįsti sau tikėjimo kelią, neprieštaraujantį eksperimentiniam žinojimui. Eksperimentu jis susiduria su antgamčiu, ir antgamtis eksperimentais įrodo jam, kad kontaktas realus, nes kontaktuojantis balsas žino tai, kas įmanoma žinoti tik laiką ir erdvę pranokstančiai esybei. Čia norėčiau pridurti Šv. Dykumų Antano aiškinimą apie demonų visažinystę, kuria jie puikuojasi. Antrame a. po Kr. gyvenęs didysis kovotojas su demonais pripažino, kad velnias žino ateitį, bet ne ta pačia prekognicija kaip Dievas ar dieviškos esybės, angelai. Demonas tiesiog žino labai daug, žino esamą dalykų padėtį ir santykius; jis gali pranešti apie ateitį, kombinuodamas savo plačias žinias apie šiuo metu subrendusias būsimų įvykių priežastis.

Tai – čia jau pridursiu nuo savęs – ir paaiškina, kodėl kontaktai būna nevienalyčiai. Dažnai balsas išpranašauja fundamentalų įvykį, kartais užsiima visiškomis smulkmenomis, bet kartais ima ir suklysta. Kodėl? Todėl, kad dabartinis priežasčių išsidėstymas jam puikiai žinomas, tačiau gali įsipainioti ir nelaukti faktoriai, ir to įvykio, kuris išpranašauja, gali neatsitikti. Tai yra, su balsų prognozėmis kaip su oro prognoze iki meteorologinių kosminių palydovų laikų – jos tikėtinos apytiksliai penkiasdešimt procentų. Tačiau pirmoje fazėje balsas pranašauja tik tai, ką išties žino, vėliau žmogui ėmus norėti daugiau, jis ir gaus daugiau žinių, tačiau pasipils prašovimai. Šiais merkantilizmo laikais balsų prašoma padėti išlošti loterijoje. Vis dėlto šią sritį valdo atsitiktinumai, kurie nepavaldūs demonams, ir balsas paprastai atsako, kad tai nesutinka su jo moraliniais principais ir su aukštu dvasiniu lygiu. Kitais atvejais pažadamas laimėjimas loterijoje, kai Balso ir žmogaus kontaktai pasidarys tampresni, arba kad tai bus duota už kokį nors mūsų kalbamo asmens poelgį ar tobulėjimo lygį. Balsas kiša žmogui empiriškai pasitvirtinančią informaciją, ir žmogus yra patenkintas, balsas žmogų aukština, žada, ir žmogus pasipučia. Suprantama, yra dėl ko. Ne su kiekvienu pliauškia angelai ir dvasiniai Šambalos mokytojai.

Antroji kontakto fazė

Ji prasideda, kai žmogus neabejoja Balsu, kai kontaktai tampa narkotizuojančiu poreikiu. Balsas pasistengia žmogų išskirti, laiko jį pakylėtu, pažymėtu; žmogus gauna smulkias užduotis. Kur nors nueiti, tarkime, padėti gėlių ar ką visiškai nekalto; jis gali pasiūlyti ir žvakelę uždegti, ir pasėdėti su juo prie vyno taurės ir papliaukšti romantišką vakarą. Jis gali atsiųsti savo draugų, kurie jam pasakoja savo istorijas. Tie draugai gali būti viskas, kas nori - nuo Napoleono iki Editos Piaf. Dabar balsas ima aiškinti, kad reikalingi intensyvesni kontaktai, kurie palengvintų ir pagyvintų bendravimą. Jis gali pasiūlyti narkotikus. Dar daugiau – pasiųsti viziją, per kokius asmenis ir kur juos galima įgyti. Šiuo atveju žmogus galėsiąs lengviau atsiskirti nuo kūno ir bendrauti su juo „akis į akį“. Tolesnis kelias aiškus, veda į kriminalą arba suicidą.

Antras kelias irgi siejamas su intesyvesnio kontakto paieškomis. Balsas ima siųsti vizijas apie savo aplinką. Aplinka, tiesa, nėra rojus, tačiau ten yra savitos laisvės, gracijos, ir greičiau ją reiktų priskirti tarpinių dvasių pasauliui. Tos dvasios, paprastai turinčios savitai viliojančių bruožų, ima kviestis pas save. Siūloma laisva dvasinė būklė, kelionės laiku ir erdve. Į kai kurias tokias žmogus įtraukiamas. Pojūčiai ne visada būna labai jau teigiami, bet pats judėjimo ir matymo faktas žmogų sudomina; juolab, kad tai yra neabejotinai įspūdingiau nei žemėje. Žmogus, be Balso, įgyja daugiau pažįstamų ir bičiulių, kurie su juo kontaktuoja. Ką tai reiškia – iš tikrųjų, balsas perveda savo žmogų į atitinkamą kompaniją, ir jau perleidžia jos globai.

Trečias kelias, kuris siūlomas tada, kai balsas įsitikina visišku ir aklu žmogaus atsidavimu ir tuo, kad pavyksta sugundyti jo puikybę. Jam siūloma tapti mokytoju, balsas arba kažkas iš šalies jam pasakoja paslaptis, kurių jau – tiesą sakant – nebėra kaip patikrinti. Balsas siūlo asmeniui, kaip išrinktajam, pačiam tapti Mokytoju, o mokinių parūpinti pažadama, jei žmogus klausysiąs Balso visą gyvenimą.

Trečioji kontakto fazė

Lemiamoji. Vienus jis atrenka mokytojais, kitus narkomanais, tretiems įvaro psichinę ligą, ketvirtus pastūmėja tiesioginiam kriminalui, - tai gali būti ir dažniausiai bus žmogžudystė. Vis dėlto dalį žmonių jis ir malone ir gąsdinimais kviečia prisijungti prie jo ir jo kompanijos per suicidą. Tai pristatoma kaip paprastas išėjimas iš kūno. Grasinimai gali būti labai realūs, pagundos labai didelės, galimybės suicidui labai plačios ir lengvos – apkvaitus iššokti pro langą, vienas kelias, kitas kelias, - išeiti iš kūno ir neskausmingai pereiti į gerai pažįstamų dvasių kontrolę. Grįžti nereikės. Tiesa, tai tiems, kuriems jis pravedė „atsiskyrimo nuo kūno“ kursą. Toks irgi būna, parinktiesiems. Lygiai kaip ir levitacijos kursas, prasidėjęs realiomis trumpomis levitacijomis, tačiau jo baigiamasis egzaminas - šuolis per langą ar nuo daugiaaukščio stogo.

Ketvirtoji fazė

Kontaktuotojas arba atsipeikėja, arba patenka balso ir jo kompanijos valdžion, gyvas ar miręs. Atsipeikėjimas, atsisakymas nėra elementarus dalykas, atsisakymo balsas nei naujieji draugai nepriima; tai esą neįmanoma, jie pernelyg toli nuėję. Imamas kontroliuoti kiekvienas žingsnis, balsai užgožia visą eterį. Čia galima visiška psichinė destrukcija. Situaciją galima apibūdinti kaip labai pragarišką. Balsas duoda suprasti, kad per giliai įklimpta, Dievo pasaulis užvertas, ir jei jis nenori pragaro, yra ta sritis, kuri jam rodoma, iš principo, kaip sakiau, nelabai baisi, bet jos pakraščiai nerodomi.

Išsilaisvinimo fazė

Labai ilga. Bet balsai savo jėgas perdeda; jie uždengia kontaktuotojo horizontą taip, kad atrodytų, kad tik jis pats yra svarbus ir svarbiausias. Jis ir jie. Daugiau nieko nėra. Dievą užstoja daugybė astralinių realijų ir šešėlių. Bet tai nereiškia, kad Dievas nepasiekiamas. Vis dėlto čia pirmas kelias, kurį reikėjo panaudoti jau pirmojo kontakto metu – pasiųsti balsą ypač negražiai, ir nesidrovėti panaudoti rusų kalbos lobyną. Balsai pasirodo įžeidūs, bet tai tik vienas atvejis. Kitas atvejis - Marijos ir visų šventųjų pagalbos šaukimasis. Trečias atvejis – ėjimas pas psichiatrą, bet kontaktuotojas žino, kad tai tolygu ilgam užrakinimui ir ne kiekvienas tam ryžtasi. Žinia, geresnis atvejis - psichoterapeutas ar psichoanalitikas, o ne kiekvienas psichoterapeutas turi pakankamai supratimo, apie ką eina kalba. Be to, psichoterapija ne visada gali padėti. Praktiškai išsikapstymo nėra. Ėjimas pas ekstrasensą tolygus ėjimui pas tokį patį savo kolegą kontaktuotoją, kuris vietoj suicido pasirinko Mokytojo kelią. Žinoma - kunigas, bet ne kiekvienas kunigas gali pagelbėti, o ir kunigas dažniausiai įtars turįs reikalą su psichiniu ligoniu ir gali nesileisti į kalbas. Labai gerai yra šamanas, bet čia jau Sibiro taiga, profesionalus šamanas, kuris vienintelis iš karto gaudosi situacijoje, šitoks žmogus gali išgelbėti bent nuo dalies apsėdusių dvasių, o ne nuo paliktų pėdsakų ir įdagų. Jie sieloje žiaurūs ir baisūs, joks kontaktuotojas be pasekmių neišsikapsto.

Kelios pasekmės teigiamos, bet jų neminėsiu. Viena – kietai ir giliai įgytas ir išgyventas sugebėjimas skirti dvasias.

 

Gintaras Beresnevičius
Pranešimas, skaitytas 2003 m. gegužės 30 d. VU RSTC vykusiame seminare "Okultizmas šiandien". Pirmą kartą skelbtas 2003-06-02 www.skrynia.lt

raktiniai žodžiai: