Opus Sanctorum Angelorum: nuo ištakų iki ateities perspektyvos

Versija spausdinimui

Religija.lt kviečia susipažinti su Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro steigėjos, katalikų teologijos magistrės Jovitos Markevičės straipsniu apie naująjį religinį judėjimą "Opus Angelorum". Jovita šiuo metu gyvena Austrijoje ir rašo disertaciją apie angelologiją Tobito knygoje (Zalcburgo universitete) ir studijuoja integratyvią geštalto psichoterapiją (tarptautiniame Kremso universitete prie Dunojaus, Austrijoje).

Apie “Opus Sanctorum Angelorum”, arba “Šventų angelų darbą” (Werk der heiligen Engel), dažniausiai sutinkamą sutrumpinta forma „Opus Angelorum“ (toliau: OA), retai ką būna girdėję net uoliausi katalikai. Judėjimo centras įsikūręs atokiame vienuolyne-pilyje Šv. Petersberge, esančiame netoli Zilco (St. Petersberg bei Silz) Tirolio žemėje Austrijoje, dar labiau užslaptintas yra jo narių gyvenimas: knygos bei ritualai, kilę iš įtartinos kilmės apreiškimų, savita angelologija bei demonologija, griežti OA narių įsipareigojimai nekalbėti apie vidinius OA dalykus su šiam judėjimui nepriklausančiaisiais.

Gabrielės Bitterlich apreiškimai
Opus Angelorum pradžia siejama su namų šeimininkės Gabrielės Bitterlich, kilusios iš Austrijos, asmenybe, kurios apreiškimų tekstai davė impulsą OA atsiradimui. 1949 metų balandžio 24 diena laikoma OA pradžia, nes tada, pasak regėtojos, didelis angelas, pasivadinęs „Dievo akimi“, liepęs užrašyti vizijas. Tokiu būdu per 20 dienų atsirado pirmieji tekstai: „Angelų karalystė„ (Das Reich der Engel), „Demonų karalystė“ (Das Reich der Dämonen) ir „Abiejų sričių veikimas“ (Die Wirksamkeit der beiden Bereiche).

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus OA motina, kuri organizacijoje beje tik taip ir vadinama, praleido Šv. Petersbergo pilyje, garbinama kaip gyvas mitas. Sklido gandai, esą ji skirianti konsekruotas ir nekonsekruotas ostijas, nešiojanti paslėptas Jėzaus žaizdas, nuolatos bendraujanti su skaistyklos sielomis, dvasiniu būdu dalyvaujanti karščiausiuose pasaulio politikos įvykiuose, dvasinio pasaulio hierarchijoje užimanti vietą po Dievo Motinos.

G. Bitterlich, mirusios 1978 metais, gyvenimo istorija, anot jos pasekejų, yra šventumo įrodymas ir steigėjos paskelbimo šventąja prielaida. Viena didžiausių problemų šioje istorijoje yra Gabrielės Bitterlich užrašytų apreiškimų, kurie pateikiami dvasinio dienoraščio forma, kilmė. Šių privačių apreiškimų autentiškumu buvo įsitikinę OA pasekėjai, tarp jų ir jos sūnus, OA kunigas, vėliau atsiradusio vienuolių ordino prioras Hansjörgas Bitterlichas, kuris netgi teigė, jog su ja (Gabriele Bitterlich) Dievas pradėjo naują tarpsnį išganymo istorijoje. Pati Gabrielė Bitterlich tikėjo, jog jos apreiškimas yra aukštesnio plano dalis, kurio tikslas esąs „sukurti vienovę tarp angelo ir žmogaus, kuri būtų Jo paskutinių laikų plano išpildymas“.

Svarbu pažymėti, kad pagal Bažnyčios mokymą, krikščionybės Apreiškimas baigėsi su apaštalų mirtimi. Bažnyčia pripažįsta kai kurių privačių apreiškimų antgamtinę galimybę, tačiau aiškiai nustato, jog jie nepriklauso Bažnyčios tikėjimo lobynui, todėl katalikai neprivalo jais tikėti. Privatūs apreiškimai naujai nusako kai kurias išganingas tikėjimo tiesas arba siekia atgaivinti ir pagilinti dvasinį gyvenimą įvairiomis pamaldumo priemonėmis, duodant Bažnyčiai naują dvasinį impulsą. Tų apreiškimų tikslas yra aktualizuoti Dievo Apreiškimą. Ne kartą pasitaikė, kad pažodinis ir fundamentalistinis apreiškimų turinio aiškinimas, išimant jį iš katalikiško tikėjimo mokslo konteksto, trukdė teisingai suvokti galutinį Kristaus Apreiškimą (Vol). Todėl Bažnyčia yra itin atsargi privačių apreiškimų atžvilgiu.

G. Bitterlich raštai susideda iš asketinės bei dogmatinės pakraipos tekstų, kurių giminystė su kabalistine literatūra, anot vieno tekstų recenzento Auerio, užaštrina jų autorystės problemą. Ir nors Georgas Blasko, buvęs vedantysis OA kunigas, teigė, jog panašumai su Kabala esą „charizmos“ tikrumo įrodymas, kritikai laikosi kitos nuomonės. Beje, regėtojos sutuoktinio, praktikavusio spiritisto, asmeninėje bibliotekoje rasta ezoterinės pakraipos literatūros, kuri, anot kritikų, taip pat galėjo įtakoti raštų atsiradimą.

Monumentalus Gabrielės Bitterlich veikalas apima 80.000 puslapių. Redaguojant tekstus, neaiškumai bei nesvarbios ištraukos vėliau buvo išbraukti bei įterpti naudingi paaiškinimai. Pasak Soden-Fraunhofeno, kai kurie tekstai visiškai perrašyti. Todėl iškyla klausimas, kas yra tikrasis tekstų autorius bei kurie tekstai laikomi apreikštais: dienoraščio lapai, santraukos ar neperrašyti tekstai (Sod, 129).

Visais OA raštais iki jų uždraudimo disponavo centrinė OA biblioteka, ir jie būdavo išduodami atsižvelgiant į narių priklausomybę OA bei gebėjimą suprasti tekstus. Dauguma OA rėmėjų bei prijaučiančių iš viso nieko nežino apie tokių raštų egzistavimą. Po 1992 metų Romos dekreto, uždraudusio šių raštų naudojimą, Gabrielės Bitterlich užrašai saugomi Vatikane.

Bendruomenių tinklas

Bendras pavadinimas „Corpus Operis Angelorum“, kurio įkūrimui akstiną davė Gabrielės Bitterlich apreiškimai, apjungia keletą bendrijų, turinčių skirtingą teisinį (pagal bažnytinius kanonus) statusą. „Angelų sargų brolija“ atsirado iš kunigų sąjungos, kuri 1949 metais įsteigė „Angelų darbą“. Bažnytinis statusas (pia unio) pirmiausiai buvo suteiktas „Angelų sargų brolijai“ (Schutzengelbruderschaft) Innsbrucko (Austrija) diecezijos vyskupo Pauliaus Ruscho iniciatyva 1961 metais. Ši brolija buvo dvasinis judėjimas, iš kurio kilo elitinė OA grupuotė: vyrų ordinas Ordo Canonicorum Regularium Sanctae Crucis, Švento kryžiaus regulinių kanauninkų ordinas. Kontroversiškai vertinama ordino atsiradimo istorija: po keleto nesėkmingų bandymų gauti Bažnyčios pripažinimą, buvo pasitelkta į pagalbą senas, 1131 metais įkurtas ir 20 amžiaus pradžioje, mirus paskutiniam vienuoliui, išnykęs portugališkas ordinas. Pagal bažnytinę teisę, vienuolių ordinas gali būti atnaujintas per 100 metų laikotarpį po jo išnykimo. Būtent šia kryptimi OA dirbo, tačiau nesėkmingai, kol vienas jo mecenatų, tuometinis Leirios vyskupas Joao Pereira Venancio, 1979 metų Didžiąją savaitę, kaip skelbiama, sergantis mirtina liga, išreikšdamas paskutinę valią, paprašė popiežiaus leidimo įstoti į šį ordiną. Popiežius sutiko, ir po keleto savaičių Romoje buvo uždegta žalia šviesa ordino atnaujinimui. Stulbinamai greitai pasveikęs vyskupas kurį laiką ėjo atnaujinto vienuolių ordino generalinio vyriausiojo pareigas (Bob1, 170).   

Egzistuoja ir „Švento Kryžiaus seserija“, moteriška ordino šaka bei keletas kitų bendruomenių. Taigi, 1965 metais brolija įsigijo Šv. Petersbergo pilį Tirolyje, 1976 metais buvo „atgaivintas“ ordinas, ir nuo 1979 metų šioje pilyje įsikūręs vienuolynas.

Labiausiai OA išplitęs Vidurio Europoje ir Lotynų Amerikoje, t.p. plintantis Šiaures Amerikoje, Azijos bei Afrikos šalyse. Nauji nariai verbuojami rekolekcijų metu, ypač populiarios taip vadinamos kalnų kopimo rekolekcijos (Bergsteigerexerzitien), organizuojamos jaunimui Austrijos Alpėse, t.p. Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje. Aktyviai judėjimas veikia Portugalijoje, Fatimoje, t.p. Rytų Europoje. Oficialūs ordino ir OA centrai yra ir Romoje. OA kunigai lavinami Pietų Amerikoje (Brazilijoje).

Narystė OA: verbavimo metodai ir statistika      

Pasak vyskupo Soden-Fraunhofeno, kunigai OA verbuojami tarp jaunuolių, kilusių iš šeimų, turinčių fundamentalistines pažiūras. Kai kurie jauni žmonės iškeičia studijas savo diecezijos seminarijoje į OA aukštąją mokyklą, kadangi normalios seminarijos aplinka jiems yra nepakankamai pamaldi, o pasaulis, kuriame jie gyvena, per blogas. OA ir ordinas verbuoja žmones, jau pasirinkusius dvasinį kelią: lengviausiai pavyksta užverbuoti idealistiškai nusiteikusius jaunuolius, dar nesusikūrusius konkrečių ateities planų, jaunus vienuolius, turinčius sunkumų su savo vyresnybe, vyrus, siekiančius kunigystės šventimų, tačiau neprileidžiamus savo diecezijoje dėl netinkamumo.

Pasak vieno OA organizuotų „Informacijos savaičių“, kurių metu verbuojami nauji nariai OA, vykusių Madeiros salos atokiausiame negyvenamame kampe, liudininko seminaristo, jų metu nebuvo leidžiama kritikuoti pranešimų, kadangi „visa tai apreikšta angelo, siekiant išgelbėti mūsų laikmetį. Kritika kylanti iš angelo priešo velnio. Taigi, bet kuris kritikuojantis esąs šėtono pagalbininkas“ (Bob1, 174).

Gabrielės Bitterlich rekomenduota taip vadinama „povandeninio laivo taktika“ (Bob1, 170), kuri reiškia dingimą tinkamu laiku ir atsiradimą tinkamoje vietoje, t.p. tylėjimo pažadas ar įžadas - tai OA praktikuojami metodai, kuriais siekiama užsitikrinti saugumą, nes, anot Hansjörgo Bitterlicho, “angelas turi daugybę priešų”, ir “mūsų priešai, Dievo ir angelų priešai, turi nepaprastai dideles ausis” (Bob1, 137).

Svarbu pastebėti, jog sunku sužinoti, kurie žmonės priklauso OA: nei pasauliečiai, nei kunigai, nei vienuoliai neišpažįsta savo narystės OA. Todėl atsirasdavo įtampų, nes, pasak Soden-Fraunhofeno, „vienuoliai, dėl pasiaukojimo angelams susaistyti paklusnumo ir tylėjimo įžadais, sukurdavo subkultūrą savo vienuolyno bendruomenėje, prieš kurią bejėgiai pasirodydavo teisėti vyresnieji“ (Sod, iš: Bob1, 174). Neretai pasitaikydavo, kad vienuolynų seserys išvykdavo atostogų atseit aplankyti namiškių, o iš tikrųjų slapta dalyvaudavo OA rekolekcijose, uždraustose vienuolyno vyresniųjų, savo neklusnumą argumentuodamos tokiu savo angelo „liepimu“ (Bob1, 174).

Todėl sunku nustatyti, kiek narių esama OA. 1983 metais Georgas Blasko, vienas tuometinių vedančiųjų OA kunigų, pateikė Tikėjimo kongregacijai tokią OA statistiką: virš 20.000 narių, iš jų dauguma yra uolūs katalikai, keletas šimtų kunigų, 20 vyskupų, 5 kardinolai. 1988 metais Hansjörgas Bitterlichas, iki 1992 metų buvęs ordino prioras, viename interviu teigė, OA priklauso milijonas narių, tarp jų 7 kardinolai ir apie 50 vyskupų. Jo ištarta ir kita frazė „Informacijos savaičių“ Madeiros saloje metu: „Jūs nustebtumėte išgirdę, kokiuose judėjimuose ir iki kokių aukščiausių pozicijų šiandien atstovaujamas OA“, kuri leidžia manyti, kad OA narių galima rasti tarp kunigų, daugybėje vienuolijų, katalikiškų grupuočių. OA pavyzdys rodo, kaip tarpusavyje susiję žmonės, priklausantys vadinamajam „dešiniajam Bažnyčios sparnui“ (Bob1, 181). Paskutiniais paskaičiavimais, pateikiamais judėjimo, šiuo metu pasaulyje jam priklauso 25.000 narių (Nied, 58).

Gabrielės Bitterlich apreiškimų teologija ir OA dvasingumas

“Žinynas“ (Das Handbuch) pateikia apie 400 angelų ir 200 demonų vardus bei jų savybes ir nurodo, kuris angelas su kuriuo demonu kovoja. Šiai knygai ir kitoms apreiškimų knygoms būdingas dualistinis pasaulėvaizdis, apokaliptinis paskutinių laikų kovos motyvas: žmonija įtraukta į šių paskutinių laikų kovą, kiekvienam paskiram žmogui susijus su geru ar blogu angelu. Į šią dualistinę kovą itraukta visa kūrinija. Kiekviena profesija, vieta ar bendruomenė turi savo angelą sargą arba velnią sargą. Žmogaus ir angelo santykis glaudus kaip rožinio grandinės ir jo perlo. Tokios sąvokos kaip kryžius, Marija, Bažnyčia, inkarnacija įterptos į vizijų tekstus. Dievo trejybiškumas pabrėžiamas ir dėl reikšmingos skaičių simbolikos (Sod, 130).

“Angelų darbo žinyne” (Handbuch des Engelwerkes), kurio tekstai pirmą kartą 1987 metais publikuoti už OA ribų ir kuris naudojamas kaip žinynas egzortus (kurie yra dažnas reiškinys judėjime) praktikuojančių OA kunigų tarpe, ypač akcentuojama demonologija: pvz. išvardijami lengvai demonų įtakai pasiduodantys gyvūnai (“pilkos, dėmėtos bei juodos katės, dėmėtos bei juodos vištos, kiaulės ir tiesių plaukų šunys”), tam tikrų profesijų žmonės (“akušerės, valstietės, čigonės, pasiuntinės“, -  tai žmonės, užsiimantys juodąja magija, per kuriuos demonai persiunčia savo energijos srautus (Strahlen), demonai priskiriami ir miestams (“pagal kai kurių miestų ir šalių nuodėmių ženklus galima nesunkiai atpažinti tų demonų susibūrimus, kurie virš jų susirinkę. - Aišku, jog virš Rytų joja kunigaikštis Samaelis, ir ten savo derlių surinks taip pat Belcebubo, Lamechso ir  Bistuaso būriai. - Mes t.p. žinome, kad virš Vakarų stovi auksinis povas, auksinis pinigų bei valdžios veršis”). Knygoje sutinkami rasistiniai argumentai, pvz. specialūs demonai priskiriami čigonams (merinin), žydų kvartalams (chanastai): pažymėtina, jog kitoms tautoms nepriskiriami jokie demonai.

Tokie tekstai yra, pasak Insbruko vyskupo R. Stecherio, absurdiškumo ir giliausio prietaringumo įrodymas (Bob1, 177), o Johannas Aueris 1987 metais Tikėjimo kongregacijai pateiktoje recenzijoje apie OA šiuos tekstus priskiria „paranoidinei šizofrenijai“.
Citata iš minėtos knygos: Žinynas, 185:
“Kiekvienas demonas veikia savo skaičiaus dažniu ir turi ženklą, -  tai tam tikras atskiras mokslas. Skaičiai dažnai yra padalinti ir įterpti i ženklus, pvz. “magiškasis kvadratas”,  ir teisingai juos susumavus, galima iššaukti tam tikrą demoną… Demonai taip pat ir  žmonėms dažnai suteikia ženklus, kurie veikia kaip simboliai arba iškvietimo numeriai. Pvz., jei demonų įtakoje esantis žmogus įdeda demono ženklą į kaimyno tvartą, siekdamas jam pakenkti, tai tvartas greitai knibždės nuo šio demono tarnų, su kuriais susijęs tikslo ir veikimo lauko ženklas bei užduotis. Tokie „iškvietimo numeriai“ gali būti ne vien ženklai ar skaičiai, o ir „įkrauti“ (užkalbėti) daiktai: ką tik išpeštos vištos plunksnos, plaukai, kanopos, koks nors purvas, kurį, suvyniojus į popierių su šiuo ženklu ar skaičiumi bei paslėpus keršto vykdymo vietoje, dar tiksliau nukreipiama tikslo link“.

OA dvasingumo pagrindą sudaro pasiaukojimas angelams (Engelweihen): nuo pasižadėjimo angelui sargui (Schutzengelversprechen), kuris (pasižadėjimas) rekomenduojamas bet kurių OA rekolekcijų metu, po to pasiaukojimas angelui sargui (Schutzengelweihe), kuriuo tarsi prasideda žmogaus auklėjimas per savo angelą ir įstojama į OA, iki pasiaukojimo angelui (Engelweihe), kuris reiškia mistinį susižadėjimą tarp žmogaus ir jo angelo, ir kuriuo įsipareigojama kovoti susijungus su savo angelu už Dievą ir prieš velnią. Labai reikšmingas yra trikopis kaltės išpirkimo pasiaukojimas (Sühneweihe) (Sod, 131).

Visi ritualai OA betarpiškai nukreipti į žmogaus santykį su angelu. Dievas dalyvauja tik kaip liudininkas!
Angelų mistikos viršūnė - šventoji sąjunga - “Angelų darbo” narių susijungimas su angelais per šv. Komuniją. “Angelų darbas” laikosi nuomonės, jog ir angelai yra Corpus Christi Mysticum dalis. Todėl kuo dažniau jų narys eina šv. Komunijos, su tuo daugiau angelų jis gali jungtis. Pirmojo patikrinimo metu 1983 metais Tikėjimo kongregacija uždraudė daugkartinį šv. Komunijos priėmimą (per dieną). Naujajam Kodeksui leidus du kartus (per dieną) priimti Komuniją, OA iš karto buvo nuspręsta išpirkimo mišias švęsti du kartus (Sod, 133).

Tylos pasižadėjimas įpareigoja kiekvieną, davusį pasišventimus angelui. Šėtonas neturi sužinoti, kaip Dievo pusėje bendruomenė kovoja prieš demonų pasaulį (Sod, 132).

Vertinimas

Bažnyčia taip vėlai sureagavo į OA ir dėl judėjimo uždarumo: dėl praktikuojamos “arkanų disciplinos”, kuri neleidžia kalbėti apie raštus, pasiaukojimus bei narius. Galiausiai Vokietijos vyskupų sprendimu, Regensburgo teologui Johannui Aueriui buvo pavesta ištirti bei recenzuoti G. Bitterlich apreiškimų tekstus, kurių ataskaita 1977 metais buvo pateikta Tikėjimo kongregacijai Romoje. Aueris teigė: “naujoji angelų sargų teologija negali remtis “privačiu apreiškimu”, siekiant išlaikyti biblinį Apreiškimą ir teologinę bažnytinės angelologijos Tradiciją. Apreiškimas negali prieštarauti pats sau”.   

Tikėjimo kongregacija neskubėjo tikrinti OA veiklos. Tik 1983 metais (tada jai jau vadovavo Josefas Ratzingeris, būsimasis popiežius Benediktas XVI) ji išplatino tekstą, raginantį OA paklusti Bažnyčios mokymui apie angelus, neplatinant angelų vardų, susijusių su Gabrielės Bitterlich privačiu apreiškimu, t.p. neminint jų maldose; OA uždrausta iš savo narių reikalauti duoti tylėjimo pažadą; raginta tiksliai laikytis liturginių normų, visų pirma susijusių su Eucharistija bei su taip vadinama OA praktikuojama “(kaltės) išpirkimo komunija”.

Buvęs Bavarijos vyskupas augziliaras Heinrichas Grafas von Soden-Fraunhofenas, užsiangažavęs OA priešininkas, teigė OA esant sekta: „Esama grupuočių, kurios šalia Biblijos turi kitas „Apreiškimo knygas“ ar „pranašų siuntimus“. Jos (šios grupuotės) turi autoritetu grįstą struktūrą. Jos praktikuoja tam tikrus smegenų plovimo būdus ir proto kontrolę. Jos sukelia kaltės ir baimės jausmus“. Soden-Fraunhofeno nuosprendis : „Visi šie charakteringi sektos elementai pastebimi „Angelų darbe“ (Sod, is: Bob2, 167).

Olandų religijotyrininkas ir Kumrano tyrinėtojas Johannes van der Ploegas t.p. atkreipė dėmesį į OA dvasinį giminingumą su dualistinį pasaulėvaizdį turinčia sekta prie Negyvosios jūros iš 1a. po Kr. ir negailestingai kritikavo OA knygą: „Knyga yra okultizmo, ezoterikos, magijos kratinys, primenantis apokrifinę literatūrą ir Kabalą, pseudo hebrajų kalbą ir t.t. Akivaizdi kabalistinės tradicijos įtaka, kurią galima pagrįsti daugybe pavyzdžių” (Ploeg, iš: Bob2, 178).

Pasak vokiečių teologo Ulricho Hoffmanno, sulyginusio vėlyvosios žydų Kabalos mistiką (tai ezoterinė teosofija, antroposofija bei historiosofija, atsiradusi 12a. ir įsigalėjusi 13a. Ispanijoje bei 16/17a. Palestinoje tarp žydų) ir OA teologiją, stebina panašumai tarp OA „pasiaukojimo angelui sargui“ (Schutzengelweihe) ir Kabalos „šventų vestuvių “ (Hoff). T.p. panaši OA soteriologija ir Kabalos sefirot-mokymas bei abiems būdinga skaičių mistika.

Soden-Fraunhofeno manymu, pirminė problema kyla ne dėl specifinių angelų vardų, o dabarties įvykių kaip paskutinių laikų interpretacijos, kuriai būdingos kovos bei dualistinis mąstymas, t.p. specifinės angelo ir žmogaus santykio interpretacijos.

Dievas ir Jėzus Kristus nukelti į tolumas, nors OA nuolatos pabrėžiama, jog angelai rodo į Dievą ir nori vesti žmones Dievo pažinimo link. Dievas ir angelai labiau primena galybes bei ugnies liepsnas, o ne asmenis, Dievo kūrinius. Anot Soden-Fraunhofeno, OA teologija yra error per excessum (Sod, 131). Jėzaus kryžiaus prasmė bei sekimas juo praranda savo svorį: ne sekimas yra išganingas, o apokaliptinė kovojanti bendruomenė su angelais (Sod, 131).

Be to, šis teologas pabrėžia, jog Bažnyčioje dar nebūta pasiaukojimo kūriniams, išskyrus pasiaukojimą Marijai, kuriai pats Dievas patikėjo savo Sūnų (Sod, 131).

T.p. Wenischas G. Bitterlich tekstams priskiria okultinius bruožus: Biblijos vietos apie angelus ir demonus papildytos ir susistemintos naudojant (privačius) apreiškimus, “Biblija laikoma vos ne slaptu mokymu apie (...) kosmines būtybes” (Wen, 773).

Aukos ir priešai

Visa eilė dramatiškai susiklosčiusių žmonių, susijusių su OA, likimų, kurių paskiros istorijos nuskambejo Austrijos žiniasklaidoje, skandalingi buvusių OA narių liudijimai apie prietaringas tikėjimo formas, dažnai praktikuojamus egzortus, manipuliaciją, psichinį spaudimą bei smegenų plovimą sukūrė keistos reputacijos aureolę apie šią organizaciją.

Miunchene įsikūrusi iniciatyva, vienijanti Vokietijos ir Austrijos šeimas, kurių bent vienas narys nukentėjęs nuo OA, liudija apie skaitlingus žalingos OA įtakos žmonių psichikai atvejus. Ypač pavojinga OA įtaka nestabiliems, psichikos problemų turintiems asmenims (apie tai kalba net žurnalistas Heinzas Gstreinas, parašęs OA ginančią knygą) (Gstrein, iš: Bob1, 163).

Soden-Fraunhofenas nelaime vadina tai, jog “jauni OA interesentai tiesiogine žodžio prasme prarado savo tėvų namus bei asmeninę erdvę. Visiškas izoliuotumas, asmeninė priklausomybė iš dalies dėl kasdienės išpažinties, išpirkimo aukos, dėl didelio maldos krūvio ir išsižadejimo - tai pažįstami metodai, kuriais siekiama sutrukdyti jaunų žmonių asmenybės brendimui” (Sod, 145).   

Romos pozicija ir OA reforma

Taigi, po Vokietijos ir Austrijos vyskupų išsakytų draudimų OA atžvilgiu, Roma pirmą kartą sureagavo 1983 metais, išsiųsdama OA raginimą laikytis Bažnyčios mokymo, o jos pozicija dar aiškiau buvo suformuluota 1992 metais išleistame dokumente.
Ištraukos iš 1992 metų dokumento:
Neleidžiama mokyti ar kitu būdu eksplicityviai ar implicityviai OA judėjime, „Angelų  darbo“ praktikuojamuose ritualuose, maldose, dvasinės lavybos srityje, viešame bei privačiame dvasingume, sielovadoje arba skelbiant evangeliją naudoti iš tariamų Gabrielės Bitterlich apreiškimų kylančių teorijų apie angelų pasaulį, t.p. jų asmeninių vardų, paskyrimų bei funkcijų. Šios nuorodos galioja taip pat kitiems Bažnyčioms pripažintiems institutams bei sąjungoms.

Knygų bei kitų raštų, skelbiančių anksčiau minėtas teorijas, naudojimas bei platinimas uždraustas tiek sąjungos viduje, tiek už jos ribų.
Uždraustos įvairios pasiaukojimo angelams formos, praktikuojamos OA. Be to, uždraustas taip vadinamas “nuotolinis” sakramentų teikimas bei tekstų, maldų ar ritualų, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių su minėtomis teorijomis, įterpimas į Eucharistijos liturgiją ar valandų maldą. Egzortus galima atlikti tik pagal Bažnyčios numatytas normas ir tvarką bei naudojant Bažnyčios aprobuotas formules.

Atrodė, jog pasirodžius šiam dekretui, judėjimui ateis galas, tačiau tuo metu jam vadovaujantys asmenys, Švento kryžiaus regulinių kanauninkų ordino generalinis abatas Jeanas Marcas Bonvinas ir kun. cistersas Theobaldas Stibitzas išreiškė judėjimo klusnumą Romos sprendimų atžvilgiu. Tuo pačiu 1992 metų dekretas judėjime buvo viešai interpretuotas kaip galutinis Bažnyčios pripažinimas.

Toliau sekė palaipsniai pokyčiai: 2000 metais Tikėjimo kongregacija patvirtino naujai suformuluotą pasiaukojimą angelui. 2002 metais vyskupas Kothgasseris iš Insbruko diecezijos (Austrija) angelų sargų broliją (Schutzengelbruderschaft) pavedė Šv. Petersbergo vienuolyno vadovybei. 2002 metais tas pats vyskupas suteikė diecezinio pašvęstojo gyvenimo instituto teises Šv. Kryžiaus seserijos pamaldžiai sąjungai (Pia Unio Schwesternschaft vom Hl. Kreuz). Šie abu judėjimai sudaro dvasinį judėjimą.

2003 metais buvo aprobuotos Švento kryžiaus regulinių kanauninkų ordino konstitucijos, patvirtintas ordino vadovavimas angelų sargų brolijai; Zilco prioru tapo angelų sargų brolijos rektorius Tėvas Philippus Seeanner ORC. 2004 metais Insbruko diecezijos vyskupas vėl leido šiam ordinui vesti rekolekcijas, vienuoliams gavus leidimą iš prioro. Šiandien angelų sargų brolija (Schutzengelbruderschaft) prilyginama tretininkų ordinui.

Tačiau šis dekretas sukėlė ir tam tikrą sumaištį tiek pačiame judėjime, tiek ordine. Į šį dekretą sureaguota nevienodai: tai rodo ir Tėvo Bitterlicho, mirusio 1998 metais, pozicija: "Angelų darbas“ po Romos dekreto sunaikintas. Tačiau dar paaiškės, kas yra tiesa ir kas netiesa". Buvęs ordino vadovas nesitikėjo tokios Romos pozicijos ir, jos nepriėmus, buvo pašalintas iš prioro pareigų.  
Po dekreto paskelbimo buvo pranašaujamas judėjimo atskalų atsiradimas, kurios nesutiks su Bažnyčios sprendimu ir pasitrauks į pogrindį, o vėliau galbūt išlįs į viešuma. Šiuo metu esama išstojusių, (reformuotą) judėjimą palikusių žmonių, kurie įkūrė savas sąjungas. Tokie du Austrijoje įsikūrę yra: Šv. Rafaelio religijotyrinių tyrimų sąjunga (Verein für religionswissenschaftliche Forschung St. Raphael (Žemutineje Austrijoje, St. Pölteno diecezijoje) ir Bad Fuscho Namai (Haus Bad Fusch an der Glocknerstrasse, Zalcburgo diecezijoje); kurie įkurti „disidentų“, nepriėmusių Bažnyčios dekreto nuorodų ir po reformos atsiskyrusių nuo OA (Nied, 59). Būtent tokios organizacijos, kritikų neteisingai priskiriamos OA, sukelia nesusipratimus.

Visuomenės nuomonė reformuoto OA atžvilgiu taip pat skiriasi. OA gynėjai teigia, jog, įžengusi į naują tūkstantmetį, OA reformavosi, todėl negalima šio judėjimo vadinti sekta, raginama pasitikėti vadovaujančiais žmonėmis (Nied, 59). Kiti, kaip antai jau minėtas Boberskis teigia, jog išoriškai tiek OA, tiek ordinas signalizuoja ypatingą ištikimybę Šventojo Sosto atžvilgiu. Tačiau pasisakymai žiniasklaidoje stiprina įtarimą, jog būtų iliuzija tikėti visų OA narių visišku atsivertimu. „Visiškai patikimais šie žmonės taps tada, kai jie nebus priešiškai nusiteikę atžvilgiu tų, kurių kritika OA atžvilgiu atitinka Tikėjimo kongregacijos poziciją (Bob2, 294). Tokiam apsivalymui ir požiurio į judėjimą visuomenėje pokyčiams reikia laiko.

Tikėjimo kongregacijos sprendimas yra kietas, tačiau ji siekia, „Angelų darbui“ nutiesti tiltus, kad būtų išlaikyta bendruomenės, garbinančios angelus, egzistencija. Tokioje grupuotėje, griežtai besilaikančioje Bažnyčios angelologijos, negali būti vietos bauginimams, arkanų disciplinai, prietarams, magijai ar okultizmui. Kyla klausimas, ar OA sugebės laikytis Romos sprendimų. Nuo to priklausys ir tai, kiek reiškimosi laisvės šiam judėjimui ateityje suteiks vyskupai bei kiek patrauklus bus judėjimas žmonėms, pasitikintiems Romos pozicija.

„Angelų darbo“ priminimas apie seną Bažnyčios mokymą apie angelų ir demonų egzistenciją, skelbiantis tradicinę Bažnyčios angelologiją mūsų laikmečiui, yra jo užduotis. Tačiau pagrindinė jo, kaip Bažnyčios judėjimo, užduotis yra evangelijos, džiaugsmingosios išganymo naujienos per Jėzų Kristų, skelbimas.    

Literatūra:

Eberhard Bauer, Bernhard Wenisch, Okkultismus, in: Gasper, Müller, Valentin, Lexikon der Sekten, Sondergruppen und Weltanschauungen, Freiburg, 2000, 768-775
Hansjörg Bitterlich, Sie schaute die Engel, Goldach 1990
Heiner Boberski, Im Reich der Engel und Dämonen. Was steckt hinter dem Opus Angelorum? in: Boberski, Gnaiger, Haidinger, Schnaller, Weichinger, Mächtig, männlich, mysteriös, Salzburg 2004 (Bob1)
Heiner Boberski, Das Engelwerk - Theorie und Praxis des Opus Angelorum, 2.Auflage, Salburg 1993 (Bob2)
Heinz Gstrein, „Engelwerk“ oder Teufelsmacht, Mattersburg-Katzelsdorf 1990
Heinrich Graf von Soden-Fraunhofen, Das Engelwerk, in: Beinert, „Katholischer“ Fundamentalismus. Häretische Gruppen in der katholischen Kirche? Regensburg, 1991, 127-147    
Roman Hanig, Die dämonische Hierarchie des Engelwerkes, in: Münchener Theologische Zeitschrift 1998, H. 3, 245-246
Kun. Oskaras P.Volskis, Privatūs apreiškimai: Dievo pagalba ar šėtono pinklės? XXI amžius  2004 09 03
Sonja Niederbrunner, Kein Friede mit den Engeln: Echo 7/8, 2007, 56-59.

raktiniai žodžiai: