Pilietinė religija Amerikoje

Versija spausdinimui

Santrauka: Vieno žinomiausių bei įtakingiausių šiuolaikinių amerikiečių religijos sociologų R. Bellah įvesta „pilietinės religijos“ sąvoka tapo jau įprastu šio mokslo diskurso elementu. Daugiausia triukšmo sukėlęs šio mokslininko darbas buvo būtent šis straipsnis, - „Pilietinė religija Amerikoje”, - pirmąkart paskelbtas 1966 metais DAEDALUS žurnale. Straipsnis sukėlė nemažą kritikos bangą, tačiau ne mažiau susilaukė ir liaupsių. Pats Bellah ne kartą pabrėžė, jog nuo tariamų bendraminčių jis kenčiąs nepalyginamai daugiau nei nuo kritikų: jo pozicija labai dažnai iškraipoma bei suprimityvinama kai kuriems autoriams bandant savo ekstravagantiškas idėjas apdengti Bellah teorijos šydu.

Robert N. Bellah

Vieniems teigiant, jog krikščionybė yra valstybės religija, kitiems tvirtinant, kad bažnyčia bei sinagoga skelbia tik apibendrintą „amerikietiško gyvenimo būdo“ religiją, nedaugelis tesuvokė, jog, faktiškai,  greta to Amerikoje gyvuoja aiškiai atsiskirianti nuo bažnyčių, sudėtinga ir kaip reikiant institucionalizuota pilietinė religija. Šiame straipsnyje svarstoma ne tik apie tokio reiškinio egzistavimą, bet ir apie tai, jog ši religija, - ar, veikiau, ši religinė dimensija, - turi savo svarbą ir vientisumą bei siekiant ją suprasti reikia tokio pat nuodugnumo, kaip ir nagrinėjant bet kokią kitą religiją[1].

Kennedy inauguracinė kalba

1961 m. sausio 20 d. Kennedy inauguracinis kreipimasis yra palanki medžiaga šiai sudėtingai temai nušviesti bei geras šio reiškinio pavyzdys. Kreipimasis prasidėjo taip:

Šiandien mes stebime ne partijos pergalę, bet laisvės pašlovinimą, simbolizuojantį tiek pabaigą, tiek ir pradžią, žymintį tiek atsinaujinimą, tiek ir pokyčius. Aš prisiekiau prieš jus ir Visagalį Dievą tais pačiais iškilmingais žodžiais, kuriuos daugiau nei prieš pusantro šimtmečio nurodė mūsų protėviai.

Pasaulis dabar labai sudėtingas. Juk mirtingos rankos įgijo galią panaikinti visus žmogiškojo skurdo pavidalus bei pakeisti visus žmogiškojo gyvenimo modelius. Be to, pasaulyje vis dar nesutariama dėl tų pačių revoliucinių įsitikinimų, už kuriuos kovojo mūsų protėviai,- pavyzdžiui, kad žmogaus teisės pareina ne iš valstybės didžiadvasiškumo, bet iš Dievo.

Bei baigėsi:

Galiausiai, ar jūs būtumėte Amerikos piliečiai, ar pasaulio, reikalaukite iš mūsų tiek pat tvirtumo bei pasiaukojimo, kiek mes iš jūsų reikalausime. Leiskite mums žengti pirmyn ir vadovauti šaliai, kurią mylime su mūsų vieninteliu tikru atlygiu – gryna sąžine, su paskutiniu mūsų poelgių teisėju – istorija. Suprasdami, jog čia, žemėje, Dievo darbas iš tikrųjų turi būti ir mūsų pačių, prašome Jojo palaiminimo ir pagalbos.

Tai yra trys trumpo kreipimosi vietos, kuriose Kennedy pamini Dievo vardą. Jei mes galėtume suprasti kodėl jis paminėjo Dievą, būdą, kuriuo tai padarė, bei ką šiais trimis teiginiais jis norėjo pasakyti, nemažai suvoktume apie amerikietišką pilietinę religiją. Tačiau tai nėra tokia jau paprasta ir aiški užduotis, bei studijuojančių religiją amerikiečių interpretacijos apie šias tris nuorodas ko gero kaip reikiant skirtųsi.

Pirmiausia apsvarstykime šių nuorodų panaudojimą. Jos pasirodo dviejose įvadinėse pastraipose bei baigiamojoje pastraipoje, tuo būdu savitai įrėminamos konkretesnes pastabas kalbos viduryje. Pažvelgę  ne vien į šią konkrečią kalbą, mes pamatytume panašias, beveik nekintančias nuorodas į Dievą  Amerikos prezidentų pareiškimuose skirtuose iškilmingom progom paminėti, nors paprastai to nėra darbiniuose pranešimuose, prezidento skirtuose kongresui, sprendžiant įvairias konkrečias problemas. Taigi, kaip interpretuoti šių nuorodų į Dievą panaudojimą?

Gali būti ginčytina, ar cituotosios pastraipos atskleidžia iš esmės nepakankamą religijos vaidmenį labai sekuliarioje visuomenėje, kokia yra Amerikoje. Tokių nuorodų vartojimas šioje kalboje, kaip ir bendrai viešajame gyvenime, parodo, kad religija turi „tik formalią reikšmę”; ji tesusilaukia sentimentalaus linktelėjimo prieš pradedant diskusiją apie išties svarbius reikalus, su kuriais religija neturi nieko bendra, kai reikia nuteikti savo naudai daugiau neapsišvietusių bendruomenės narių.  Ciniškas stebėtojas galėtų netgi pastebėti, jog Amerikos prezidentas privalo paminėti Dievą, idant nerizikuotų prarasti balsų. Oficialaus pareigūno dėjimasis pamaldžiu yra tiesiog viena nerašytų taisyklių, šiek tiek labiau tradicinė, tačiau iš esmės nesiskirianti nuo šiųdieninių reikalavimų patraukliai televizijos asmenybei.

Tačiau mes pakankamai žinome apie ceremonialų ir ritualų funkcionavimą įvairiose visuomenėse, kad galėtume įtarti, jog kai kas, tariamai nesvarbaus, čia yra praleidžiama pro pirštus; juk tai „tik ritualas”. To, ką žmonės deklaruoja minėdami iškilmingas sukaktis, nebūtina priimti, kaip pagrindinės vertybės, tačiau tai dažnai nurodo į giliai įsišaknijusias vertybes bei įsipareigojimus, kurie nėra aiškiai apibrėžti kasdienio gyvenimo. Vadovaujantis šiais argumentais, yra verta apsvarstyti, ar ypatingas nuorodų į Dievą išdėstymas Kennedy kreipimesi, negalėtų atidengti kai ko gan svarbaus ir rimto apie religiją Amerikos gyvenime.

Gali būti tam prieštaraujama, tačiau būdas, kuriuo Kennedy vartoja nuorodas, iš esmės atskleidžia nykstančią religijos vietą šiandienoje. Prezidentas nesirėmė jokia konkrečia religija. Jis nesirėmė nei Jėzumi Kristumi, nei Moze, nei krikščionių bažnyčia; žinoma, jis nesiremia nei katalikų bažnyčia. Jis remiasi vien Dievo sąvoka, t.y. žodžiu, kuris, viena vertus, priimtinas kone visiems amerikiečiams, kita vertus, turintis tiek daug skirtingų reikšmių skirtingiems žmonėms, kad, praktiškai, yra beveik nieko nesakantis ženklas. Ar iš to galima suprasti, kad Amerikoje religija laikoma miglotai geru reiškiniu, tačiau žmonėms ji rūpi tiek mažai, jog yra praradusi bet kokį turinį? Ar tik ne Eisenhower’is yra pasakęs: „mūsų vyriausybė neturėtų jokios prasmės, jei nesiremtų giliai išgyventu religiniu tikėjimu, ir man nerūpi koks jis yra“[2], ar tuo nėra paneigiama bet kokia reali religija?

Šie klausimai svarstytini, nes jie iškelia diskusiją apie tai, kaip pilietinė religija siejasi su, viena vertus, politine visuomene, kita vertus, su atskirom religinėm organizacijom. Prezidentas Kennedy buvo krikščionis, jei tiksliau – krikščionis katalikas. Bendros nuorodos į Dievą jo kalboje dar nereiškia, jog jis stokojo specifinio religinio atsidavimo. Tačiau kodėl tada jis neįtraukė keleto žodžių, kad pabrėžtų tai, jog Kristus yra pasaulio Viešpats, ar kad parodytų pagarbą katalikų bažnyčiai? Jis taip nepadarė, nes tai yra jo asmeninio religinio tikėjimo ir santykio su konkrečia bažnyčia dalykai; jie nėra tiesiogiai susiję su jo valdiškom pareigom. Ir kiti piliečiai skirtingais religiniais įsitikinimais bei įsipareigojimais skirtingoms bažnyčioms ar denominacijoms yra lygiaverčiai politinių procesų dalyviai. Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principas garantuoja religinio tikėjimo ir bendruomenių laisvę, tačiau tuo pat metu aiškiai izoliuoja religinę sferą, kuri iš esmės laikoma asmeniniu apsisprendimu, nuo politinės.

Kaip galima išvis pateisinti prezidentą, vartojantį žodį Dievas, jei vadovausimės bažnyčios ir valstybės atskyrimo principu? Atsakymas būtų toks – valstybės ir bažnyčios atskyrimas nepaneigė religinės dimensijos politinėje srityje. Nors manoma, kad asmeninio religinio tikėjimo, pamaldų ir bendruomenių klausimai yra privataus pobūdžio reikalai, tačiau, tuo pačiu metu, esama ir aiškiai bendrų religinės orientacijos elementų, kurie būdingi didžiajai daliai amerikiečių. Jie vaidino pagrindinį vaidmenį Amerikos institucijų formavimesi bei iki šiol teikia religinę dimensiją visai amerikietiško gyvenimo struktūrai, įskaitant ir politinę sferą. Ši viešoji religinė dimensija yra išreikšta įsitikinimuose, simboliuose bei ritualuose, kuriuos aš vadinu Amerikos pilietine religija. Prezidento inauguracija yra svarbus ceremonialas šioje religijoje. Jis, be kitų dalykų, patvirtina ir tai, jog aukščiausiasis politinis autoritetas legitimuoja religiją.

Pasižiūrėkime nuodugniau, ką gi iš esmės Kennedy pasakė. Pirmiausia jis pasakė Aš prisiekiau prieš jus ir Visagalį Dievą tais pačiais iškilmingais žodžiais, kuriuos daugiau nei prieš pusantro šimtmečio nurodė mūsų protėviai. Ši priesaika yra užimančiojo pareigas, besistengiančio išlaikyti jų suderinamumą su konstitucija, priesaika. Jis prisiekia prieš žmones (tave) ir Dievą. Žvelgiant ne vien konstituciškai, prezidentas įsipareigoja ne tik žmonėms, bet ir Dievui. Pagal amerikietišką politikos teoriją, suverenumas priklauso žmonėmis, tačiau dažnai besąlygiškai ir aiškiai aukščiausiasis suverenumas priskiriamas Dievui. Tokia yra ir moto „Dievu mes pasitikime“ (angl.: "In God We Trust"), tokia yra ir frazės  „Dievo valioje“ (angl.: "Under God"), įterpiamos į priesaiką vėliavai, prasmė. Ką keičia tai, kad suverenumas priklauso Dievui? Nors balsų dauguma išreikšta žmonių valia atidžiai institucionalizuojama, kaip politinės valdžios operatyvus šaltinis, iš jos atimamas pagrindinis vaidmuo. Pati savaime žmonių valia nėra kriterijus gėriui ar blogiui nustatyti. Esama aukštesnio kriterijaus, kurio ribose galima spręsti apie šią valią; yra tikėtina tai, jog žmonės gali būti neteisūs. Prezidento įsipareigojimams taikomas dar aukštesnis kriterijus.

Kada Kennedy sako, jog  žmogaus teisės pareina ne iš valstybės didžiadvasiškumo, bet iš Dievo, jis ir vėl pabrėžia tą patį aspektą. Tai nereiškia, kad valstybė yra autokratinio monarcho ar „žmonių“ valios išraiška; žmogaus teisės yra svarbesnės už bet kokią politinę struktūrą, kartu jos sukuria revoliucinę situaciją, kuria gali būti radikaliai pakeista bet kokia valstybės struktūra. Tai sudaro tyrimo pagrindą apie revoliucijos reikšmę Amerikoje.

Tačiau Kennedy pripažinta religinė dimensija politiniame gyvenime ne tik pagrindžia žmogaus teises, kurios paverčia bet kokią politinio absoliutizmo formą neteisėta, bet ir suteikia transcendentinį tikslą politiniam procesui. Šitai implikuoja ir paskutiniai jo žodžiai čia, žemėje, Dievo darbas iš tikrųjų turi būti ir mūsų pačių. Tai, ką jis turi omenyje, manau, daugmaž aiškiai aptarta ankstesnėje pastraipoje, kurios formulavimas turi neabejotinų biblinių sąsajų:

Dabar trimitas mus vėl šaukia, tačiau tai nėra kvietimas griebtis ginklo, nors ginklo mums ir reikia, nėra kvietimas į mūšį, nors mes ir išsirikiavę mūšiui, tai yra kvietimas metai po metų nešti ilgos sutemų kovos naštą „džiaugiantis viltyje, kenčiant išmėginimus“, kovos prieš bendrus žmogaus priešus: tironiją, skurdą, ligas ir patį karą.

Visas kreipimasis gali būti suprastas, kaip vienas naujausių temos, kuri giliai įsišaknijusi amerikietiškoje tradicijoje, konstatavimas, o būtent, kaip kolektyvinis ir individualus įsipareigojimas vykdyti Dievo valią žemėje. Šia dvasia vadovavosi tie, kurie įkūrė Ameriką, ši dvasia nuo tada buvo gyva kiekvienoje kartoje. Viso Kennedy inauguracinio kreipimosi potekstėje išryškėja finalinė mintis, jog Dievo darbas iš tikrųjų turi būti ir mūsų pačių. Tai, kad labai energinga ir ne kontempliatyvi fundamentalaus religinio įsipareigojimo, kuris istoriškai susijęs su protestantiška pozicija, koncepcija buvo taip aiškiai suformuluota pirmo prezidento kataliko pirmajame pagrindiniame teiginyje, parodo, kaip giliai tai yra įsitvirtinę amerikietiškoje pasaulėžiūroje. Taigi, dabar apsvarstykime pilietinės religijos tradiciją, kurioje Kennedy kalbėjo, jos formą ir istoriją.

Pilietinės religijos idėja

Išsireiškimas pilietinė religija, be abejo, priklauso Rousseau. Socialinio sandėrio 4–osios knygos 8–ajame skyriuje jis įvardija nesudėtingas pilietinės religijos dogmas: Dievo buvimas, pomirtinis gyvenimas, atlygis už dorybę ir bausmė už ydas, religinio nepakantumo pašalinimas. Visos kitos religinės nuomonės yra už valstybės kompetencijos ribų ir piliečiai gali laisvai jų laikytis. Nors, kiek man žinoma, sąvoka pilietinė religija nebuvo vartojama Amerikos įkūrėjų (be to, aš tikrai nesiginčiju dėl konkrečios Rousseau įtakos), yra aišku, kad panašios idėjos, kaip dalis aštuoniolikto amžiaus pabaigos kultūrinio klimato, jau buvo pastebimos tarp amerikiečių. Pavyzdžiui, Franklin’as savo autobiografijoje rašo:

Man visada galiojo tam tikri religiniai principai. Pavyzdžiui, aš niekada neabejojau, jog egzistuoja dievybė; jog ji sukūrė pasaulį, kuris valdomas jos apvaizdos; jog daryti žmonėms gera yra labiausiai Dievui priimtina tarnystė; jog mūsų siela nemirtinga; jog už visus nusikaltimus bus baudžiama; jog už dorybę bus atlyginta arba čia, arba anapus. Aš laikau šiuos dalykus esminiais kiekvienoje religijoje ir gerbiu juos; viso to esama visose mūsų šalyje egzistuojančiose religijose. Aš jas visas gerbiu, nors ir skirtingai, nes  pastebiu, jog jos, daugiau ar mažiau, susimaišiusios su kitom idėjom, kurios be jokios tendencijos įkvėpti, skatinti ar įtvirtinti moralumą, iš esmės mus skyrė ir darė nedraugiškus vieni kitiems.

Yra lengva užimti tokią poziciją, kuri, iš esmes, būtų utilitarinė religijos atžvilgiu. Washington’o atsisveikinimo kalboje (nors tie žodžiai gali būti ir Hamilton’o) utilitarinis aspektas dar aiškesnis:

Religija ir moralė yra nepamainoma atrama visiems polinkiams ir įpročiams, vedantiems į politinį klestėjimą. Juk žmogus veltui apeliuotų į patriotizmą, kuris be minėtų dalykų tik sunaikintų svarbiausią žmogiškosios laimės šaltinį, kertinę žmonių ir piliečių pareigos atramą. Tikras politikas, kaip ir pamaldus žmogus, turėtų tai gerbti ir puoselėti. Daugelis negalėtų atsekti visų savo ryšių su asmenine ir visuomenine gerove. Galima tiesiog paprastai paklausti, kuo besiremtų teisės į nuosavybę, reputaciją, gyvybę be religinės pareigos jausmo padiktuotų priesaikų, kuriomis vadovaujasi teisminių tyrimų teisingumas? Pamėginkim padaryti atsargią prielaidą, jog moralę galima išsaugoti be religijos. Kaip bebūtų, galima pripažinti patobulėjusio švietimo įtaką savitai struktūrai, tačiau tiek supratimas, tiek  patirtis mums neleidžia tikėtis, jog valstybės moralė galėtų gyvuoti be religinių principų.

Yra pagrindo manyti, jog religija, o konkrečiai Dievo idėja, vaidino esminį vaidmenį ankstyvosios Amerikos valstybės veikėjų mąstyme.

Kennedy inauguracinė kalba išryškino nepriklausomybės deklaracijos religinį aspektą ir būtų tikslinga į ši dokumentą pažvelgti įdėmiau. Čia esama keturių nuorodų į Dievą. Pirmojoje kalbama apie „gamtos dėsnius ir prigimties Dievą“, kurie visiems žmonėms suteikia teisę į laisvę. Antra – žymus teiginys, jog visi žmonės „yra savo Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis tei sėmi s“. Čia Jefferson’as pakloja naujos valstybės teisinį pamatą „aukštesniojo įstatymo“ sąvokoje, kuri pati pagrįsta tiek klasikiniu gamtos dėsniu, tiek bibline religija. Trečiojoje apeliuojama į „aukščiausią mūsų ketinimų sąžiningumo teisėją pasaulyje“, o paskutinis nurodo „tvirtą pasitikėjimą dieviškos Apvaizdos apsauga“. Paskutinės dvi nuorodos žymi biblinį istorijos Dievą, kuris teisia pasaulį.

Šių religinių sąvokų dažnas vartojimas ankstyvuosiuose oficialiuose dokumentuose žymi jų artimą ryšį su naujos respublikos savivoka. Pavyzdžiui, 1789m. balandžio 30-osios Washington’o inauguraciniame kreipimesi mes matome tokius žodžius:

Šioje pirmojoje mano oficialioje kalboje būtų keista ir neteisinga apsieiti be karštų prašymų, nukreiptų į Visagalę Būtybę, kuri viešpatauja visatoje, vadovauja tautų taryboms, kurios apdairi pagalba panaikina kiekvieną trūkumą. Tik Jos palaiminimas pašventina Jungtinių Valstijų žmonių laisves ir gerovę, - esminius tikslus keliamus tų pačių žmonių išrinktai vyriausybei; tik jis įgalina vyriausybei priskirtų funkcijų sėkmingą įgyvendinimą kiekvienu jos naudojamų administravimo būdų.

Jokiam žmogui negali būti uždrausta pripažinti ir garbinti Nematomą Galią (angl.: "Invisible Hand"), kuri žmogiškiems reikalams vadovauja daugiau  negu Jungtinių Valstijų funkcionieriai. Kiekvienas žingsnis į priekį, link nepriklausomos nacijos pripažinimo, mums būdavo išskirtas Apvaizdos ženklų.

Ignoruojanti paties Dangaus lemtas amžinąsias tvarkos ir teisingumo tiesas nacija negali tikėtis ir Dangaus palankumo… Šventos nepriklausomybės ugnies ir respublikinio vyriausybės modelio išsaugojimas yra, ko gero, teisingai laikomas sunkiu, tačiau pagaliau Amerikos žmonių rankoms patikėtu išmėginimu.

Šie religiniai sentimentai neapsiriboja prezidento asmeniniais posakiais. Prašyme, adresuotame abiems Kongreso Rūmams, kurį Washington’as paskelbė pirmų savo prezidentavimo metų spalio 3 d. siūloma lapkričio 26 d. paskelbti „vieša padėkos ir maldos diena“, t.y. pirmąja konstituciškai pagrįsta Padėkos Diena.

Žmonių, dėjusiųjų pagrindus valstybingumui, o ypač pirmųjų prezidentų, žodžiai ir darbai sukuria pilietinės religijos, kuri nuo tada pradėta tvirtinti, formą ir toną. Nors daugelis dalykų joje kildinti iš krikščionybės, tačiau ši religija aiškiai nėra krikščionybė. Nei Washington’as, nei Adams’as, nei Jefferson’as nemini Kristaus savo inauguracinėse kalbose; to nedarė ir nei vienas iš paskesnių prezidentų, nors nė vienas jų ir nevengia minėti Dievo[3]. Pilietinės religijos Dievas ne tik „unitarinis“, jis taip pat ir griežtas, turintis daugiau bendro su tvarka, teise ir teisingumu, nei su išganymu ir meile.  Net jei jis yra kažkiek deistinis, jis jokiu būdu nėra tik stebintis Dievas. Jį domina ir jis yra aktyviai įsitraukęs į istoriją, bei ypač aktyviai dalyvauja Amerikos gyvenime. Čia analogija su gamtos įstatymais turi mažiau ką bendra, nei su senovės Izraeliu; Amerikos ir Izraelio lyginimas, „amerikietiško Izraelio“ idėja nėra reta[4]. Tai, kas buvo numanoma jau cituotuose Washington’o žodžiuose, tampa aiškiai apibrėžta Jefferson’o antrojoje inauguracinėje kalboje. Jis sako: „Man taip pat reikės Būtybės, kurios rankose mes esame, kuri vedė mūsų tėvus, kaip senuosius izraelitus iš jų gimtų žemių, ir atvedė į kylančią, su visom gyvenimo būtinybėm ir privalumais, šalį,  malonės“.  Europa yra Egiptas, o Amerika – pažadėtoji žemė.  Dievas vedė savo žmones, kurie įkūrė naują socialinės tvarkos tipą, į kurį orientuosis visos tautos[5]. Ši tema taip pat yra nuolatinė pilietinės religijos tema. Mes jau užsiminėme apie ją, kalbėdami apie Kennedy inauguracinę kalbą. Prezidento Johnson’o inauguraciniame kreipimesi mes vėl ją randame:

Jie – tremtiniai ir išeiviai, drąsūs, bet įbauginti – čia ir atvyko, kad surastų vietą, kur žmogus būtų savo paties teisių šeimininkas. Jie sudarė sandorą su šia žeme. Suformulavo teisingumo sampratą, įrašytą laisvėje, apribotą sąjungos, kuri įkūnijo vieną dieną įkvėptas visos žmonijos viltis; kuri mus iki šiolei įpareigoja. Jei mes laikysimės jos sąlygų, klestėsime.

Taigi, nuo pirmųjų respublikos metų esama tam tikros kolektyviai institucionalizavusios visumos įsitikinimų, simbolių, ritualų ir pagarbos šventiems reiškiniams. Ši religija, - kitaip jos negalima apibūdinti, - nors ir ne prieštaraujanti bei išties turinti daug bendro su krikščionybe, nebuvo nei sektiška, nei jokiu specifiniu aspektu krikščioniška. Nepanašu, jog tuo metu, kai didžioji visuomenės dalis buvo krikščioniška, krikščioniškų nuorodų būtų vengiama sąmoningai, siekiant neužgauti negausios nekrikščioniškos mažumos. Veikiau pilietinė religija išreiškė išankstinį žmonių jausmą, priklausomą nuo susiklosčiusių aplinkybių. Ji atspindėjo tiek jų asmeninę, tiek ir viešąją nuomonę. Pilietinė religija nebuvo ir „apskritai religija“. Kol visuotinumas buvo kai kurių neabejotinai laikomas dorybe, kas atsispindėjo ir Franklin’o citatoje aukščiau, pilietinė religija įgijo pakankamo specifiškumo, jai tapus Amerikos diskursu. Greičiausiai būtent dėl savo specifiškumo pilietinė religija buvo apsaugota nuo tuščio formalizmo ir buvo priemonė valstybiniam religiniam supratimui įgyti.

Tačiau nei Washington’o, nei Franklin’o, nei Jeferson’o, nei kitų lyderių, išskyrus nebent keletą radikalų, tokių, kaip Tom’as Paine, mintyse pilietinė religija niekada nebuvo pakaitalas krikščionybei. Krikščionybės ir pilietinės religijos funkcijos buvo gan aiškiai ats kirtos. Remiantis religijos laisvės doktrina, nepaprastai plati asmeninio pamaldumo ir laisvanoriškos socialinės veiklos sfera buvo palikta bažnyčioms. Tačiau bažnyčios nei kontroliavo valstybės valdžią, nei buvo šios kontroliuojamos. Valstybinė valdžia, kokios bebūtų jai atstovaujančiųjų asmeninės religinės pažiūros, vadovaujasi pilietinės religijos taisyklėmis tol, kol turi oficialius įgaliojimus būti valdžioje; mes jau matėme panašius dalykus Kennedy atveju. Toks prisitaikymas neabejotinai išplaukia iš konkretaus istorinio momento bei kultūrinės aplinkos, kurioje dominavo keletas protestantizmo šakų ir švietimas, tačiau jis išliko nepaisant vėlesnių kultūrinio bei religinio klimato pokyčių.

Pilietinis karas ir pilietinė religija

Iki pilietinio karo amerikietiška pilietinė religija fokusavosi ties įvykiais, susijusiais su nepriklausomybės įgijimu, į kurį buvo žiūrima kaip į pagrindinį egzodo iš senųjų kraštų, esančių už vandenynų, veiksmą. Nepriklausomybės deklaracija ir konstitucija buvo tarsi šventieji raštai, o Washington’as – dieviškai paskirtasis Mozė, išlaisvinęs savo žmones iš tironijos gniaužtų. Pilietinis karas, kurį Sindey Mead’as vadina „Amerikos istorijos centru“[6], buvo antrasis didis, taip giliai susijęs su valstybine savimone, įvykis, irgi reikalaujantis apibūdinimų pilietinės religijos kontekste. 1835 m. Tocqueville rašė, kad Amerikos respublika niekada neturėjo rimtų išmėginimų, jog pergalė Nepriklausomybės kare buvo pasiekta veikiau dėl galingo sąjungininko buvimo greta bei britams nepalankios situacijos pasaulyje, o ne dėl amerikiečių karinio galingumo. Tačiau 1861m. atėjo išties rimtų išmėginimų metas. Pilietinis karas buvo ne tik tragiška brolžudiška kova, bet ir vienas kruviniausių karų devynioliktajame amžiuje; amerikiečių žuvo daug daugiau, nei bet kada anksčiau.

Karas iškėlė giliausius valstybinio masto klausimus. Žmogus ne tik juos suformulavęs, bet ir savo asmeniu amerikiečiams įkūnijęs jų prasmę, buvo Abraham’as Lincoln’as. Jo supratimu pagrindinė problema buvo ne vergovė, bet tai, „ar ši nacija, ar bet kuri kita nacija gali ilgai gyvuoti tokia susivokusi ir tokia atsidavusi“. 1861 m. vasario 22 d. Filadelfijoje, Nepriklausomybės salėje jis pasakė:

Visi politiniai sentimentai, kuriuos turiu, ir kiek galiu juos atsekti, kilo iš sentimentų, atsiradusių čia bei buvo pasauliui perduoti iš šios salės. Visi mano jausmai, susiję su politika, yra išaugę iš sentimentų, įkūnytų Nepriklausomybės deklaracijoje[7].

Jefferson’o frazės dažnai ataidi Lincoln’o kalbose. Jo tikslas, pirmiausia, buvo išlaikyti sąjungą – ne vien dėl pačios Amerikos, bet ir dėl Amerikos reikšmės visam pasauliui. Ši mintis ryškiai atskleista paskutinėje Getisburgo kalbos frazėje.

Tačiau neišvengiamai buvo susidurta su vergovės, kaip gilesnės konflikto priežasties, problema. Antrojoje inauguracinėje Lincoln’o kalboje vergovė sugretinta su karu:

Jei mes manytume, kad vergovė Amerikoje yra viena iš blogybių, kuri Dievo apvaizdos dėka ir turėjo būti bei tęstis Jo numatytą laiką, bet dabar ją Jis nori pašalinti, ir kad dabar Jis duoda tiek šiaurei, tiek pietums baisų karą kaip bausmę tiems, pas kuriuos ta blogybė atėjo, ar pastebėtume dėl to bet kokį nuklydimą nuo šių dieviškųjų atributų, kuriuos tikintieji gyvuoju Dievu visada priskiria Jam? Pasikliaudami tikimės, karštai meldžiamės, kad ši galinga karo rykštė kuo greičiau liautųsi žiauriai plakusi. Bet, jei Dievo valia tokia, kad ji nesiliaus tol, kol visas per du šimtus penkiasdešimt metų neatlygintino triūso vergų sukrautas turtas nepradings, kol kiekvienas kraujo lašas, ištryškęs nuo botago kirčio, nebus atlygintas kalavijo kirčiais, kaip buvo pasakyta prieš tris tūkstančius metų, tai ir dabar turi būti pasakyta, kad „Viešpaties sprendimai yra ir teisingi, ir teisūs“.

Jis pabaigia jei ne atpirkimo, tai sutaikymo gaida – „Be piktų ketinimų niekam, su geraširdiškumu visiems…“ Nuo Pilietinio karo į pilietinę religiją įsijungia naujos mirties, aukos ir atgimimo temos. Tai simbolizuoja Lincoln’o gyvenimas ir mirtis. Šitai niekur ryškiau nėra atskleista, nei Getisburgo kalboje, kurią galima laikyti linkolniško „Naujojo Testamento“ dalimi tarp pilietinių raštų. Robert’as Lowell’is neseniai jo kalbose išryškino „reikalaujantį dėmesio gimimo įvaizdžių vartojimą“ išimtinai skirtą „šiems pagerbtiems žuvusiesiems“: „duotas vaisius“, „išreikštas“, „sukurtas“, „naujas laisvės gimimas“. Jis tęsia sakydamas:

Getisburgo kalba yra simbolinis ir sakramentinis įvykis. Gerai parinkti žodžiai joje jungiasi su logišku, iš tiesų, proziniu trumpumu… Savo kalboje Lincoln’as simboliškai miršta, taip, kaip iš tikrųjų miršta Sąjungos kareiviai, taip, lyg jis pats turėtų greitai mirti. Savo žodžiais jis suteikė kovos laukui simbolinę reikšmę, kurios stigo. Mums ir mūsų šaliai jis paliko Jefferson’o laisvės idealus ir lygybę, sujungtą su krikščionišku mirties ir atgimimo aukojimo aktu. Aš tikiu, šitai turi prasmę, pakylančią virš sektos ar religijos, virš taikos ir karo. Dabar tai mūsų gyvenimo, kaip iššūkio, kliūties ir vilties dalis[8].

Lowell’is, išryškindamas krikščioniško simbolizmo kokybę esančią čia, yra visiškai teisus, taip pat jis teisus ir neigdamas bet kokias sektiškas implikacijas. Ankstyvasis pilietinės religijos simbolizmas buvo hebrajiškas, be jokios specifinės žydiškos prasmės. Getisburgo simbolizmas („…tie, kurie atidavė savo gyvybes, kad išliktų gyva nacija“) yra krikščioniškas, nors ir neturįs nieko bendra su krikščioniška bažnyčia.

Lincoln’as simboliškai palygintas su Jėzumi gana anksti.  Herdon’as, Lincoln’o teisės partneris, rašė:

Penkiasdešimt metų Dievas vedė Abraham’ą Lincoln’ą per jo patiriamus išmėginimus. Jis darė tai, kad išbandytų Abraham’ą, kad išgrynintų jį savo tikslams. Tai Lincoln’ą padarė nuolankų, jautrų, susilaikantį, užjaučiantį kenčiančius, malonų, tolerantišką; praplėtė, pagilino ir išplėtė visą jo prigimtį. Tai darė jį kilniausiu ir mieliausiu asmeniu po Jėzaus Kristaus… aš tikiu, kad Lincoln’as buvo Dievo išrinktasisis.[9]

Tokiu krikščionišku archetipu Lincoln’as, „mūsų prezidentas-kankinys“, buvo prilygintas žuvusiesiems kare, kurie „atidavė paskutinę didžiausią auką“.  Aukos tema yra neištrinamai įrašyta į pilietinę religiją.

Naujasis simbolizmas greit įgavo tiek fizines, tiek ritualines išraiškas. Daugybei žuvusiųjų kare buvo įsteigta daugybė valstybinių kapinių. Vienos jų, Getisburgo valstybinės kapinės, kurias žymusis Lincoln’o kreipimasis paskatino įkurti, buvo nustelbtos nebent tik Arlingtono valstybinių kapinių. Pastarųjų atsiradimas Lee dvare, kitame upės krante nuo Vašingtono, buvo kažkiek spontaniškas, iš dalies ir dėl to, kad Lee šeima niekaip negalėjo jo atgauti[10], šios kapinės palaipsniui tapo vienu labiausiai gerbiamų pilietinės religijos paminklų. Kapinėse buvo paliktas sklypas ne vien tik žuvusiesiems konfederatams, bet ir visiems žuvusiesiems paskesniuose Amerikos karuose. Šioje vietoje po Pirmo pasaulinio karo atsirado naujas svarbus simbolis – nežinomo kareivio kapas; dar vėliau šiose kapinėse atsirado dar vieno nužudyto prezidento kapas ir simbolinė amžinoji ugnis.

Atminimo diena, kilusi iš Pilietinio karo, suteikė mūsų seniau diskutuotoms temoms ritualinę išraišką. Amerikos miestuose ir miesteliuose žuvusiųjų Atminimo dienos šventimas, kurį puikiai išanalizavo Lloyd’as Warner’is, yra svarbus įvykis visai bendruomenei, kuris stiprina pasiaukojimo dvasią ir amerikietišką viziją[11]. Panašiai kaip ir Padėkos diena, kuri galutinai, kaip kasmetinė valstybinė šventė, institucionalizavosi tik Lincoln’ui prezidentaujant, ji skirta integruoti šeimą į pilietinę religiją. Taigi, Atminimo diena pasitarnavo vietinių bendruomenių integracijai į valstybinį kultą. Kartu su mažiau religiška Liepos ketvirtąja bei mažesnėmis Veteranų dienos ir Washington’o bei Lincoln’o gimtadienių iškilmėmis, šios dvi yra pagrindinės kasmetinio pilietinės religijos kalendoriaus šventės. Ir visuomeninių mokyklų sistema tarnauja, kaip ypatingai svarbus kultinio pilietinio ritualo šventimo kontekstas.

Ji įkūnija ir suteikia vardą kažkam, kas tampa tik pusiau sąmoninga, nors, įdėmiau pažvelgus, ir pakankamai atskleidžiama, o tokia padėtis suteikia rizikos smarkiai iškraipyti duomenis. Tačiau įkūnijimas ir įvardijimas jau prasidėjo. „Religijos apskritai“, „amerikietiško gyvenimo būdo religijos“ ar „amerikietiško šintoizmo“ kritikai iš tiesų kalbėjo apie pilietinę religiją. Kaip ir įprasta religinėje polemikoje, jų vertinimo kriterijai rėmėsi tuo, kas geriausia jų pačių religinėse tradicijose ir tuo, kas tipiškai blogiausia pilietinės religijos tradicijoje. Prieštaraudamas šiai kritikai aš turėčiau pasakyti, kad pilietinė religija yra nuoširdus visapusiškos ir transcendentinės religinės realybės suvokimas, kuri, galima pasakyti, buvo apreikšta per Amerikos žmonių patirtį. Panašiai kaip ir visos religijos, ji patyrė įvairias deformacijas bei demoniškus iškraipymus. Geriausia tai, jog ji nebuvo nei tiek visuotinė, kad joje stigtų kandžių atitikmenų Amerikos gyvenimui įvardinti, nei tiek konkreti, kad būtų pakeitusi Amerikos visuomenėje universalias žmogiškas vertybes. Aš visai nesu įtikintas, jog bažnyčių lyderiai atstovavo aukštesniam religinio įžvalgumo lygmeniui, nei pilietinės religijos šaukliai. Reinhold’as Niebuhr’as apie Lincoln’ą, kuris niekad nepriklausė jokiai bažnyčiai, o pilietinę religiją reprezentavo puikiausiai, šitaip kalba:

Abraham’o Lincoln’o religijos analizė šio laikmečio ir šių vietų tradicinės religijos kontekste bei jo polemika vergijos, kuri temdė religinį gyvenimą prieš ir per Pilietinį karą, klausimu, verčia daryti išvadą, jog Lincoln’o religiniai įsitikinimai buvo gilesni ir tyresni ne tik už politinių, bet ir religinių to laikmečio lyderių įsitikinimus.[12]

Galbūt religinių kritikų tikrasis priešiškumas buvo nukreiptas ne tiek prieš pačią pilietinę religiją, kiek prieš jos besiskverbiančią ir siekiančią dominuoti bažnytinės religijos sferoje įtaką. Kaip neseniai parodė S. M. Lipset’as amerikiečių religijoje, bent jau nuo devynioliktojo amžiaus pradžios, veikiau vyravo aktyvistinės, moralistinės bei socialinės, nei kontempliatyvios, teologinės ar vidujiškai dvasinės nuotaikos[13]. Tocqueville apie Amerikos bažnytinę religiją kalbėjo kaip apie „politinę instituciją, kuri prisideda prie demokratinės amerikiečių respublikos įtvirtinimo“[14], ji tai daro palaikydama tvirtą moralinę darną tarp nuolatinių politinių vaidų. 1902 m. Henry Bargy Amerikos bažnytinę religiją pavadino „la poésie du civisme“[15]. Tiesa, kad Amerikoje religijos ir politikos santykis išlaiko pusiausvyrą. Šitai didele dalimi pareina iš dominuojančios tradicijos. Tocqueville rašė:

Didžioji britiškos Amerikos dalis buvo apgyvendinta žmonių, patyrusių popiežiaus valdžios spaudimą, ir dėl to nebenorinčių pripažinti išvis jokios religinės viršenybės: į Naująjį pasaulį jie su savimi atsivežė krikščionybės formą, kurios aš negaliu geriau apibūdinti, kaip tik pavadindamas ją demokratijos ir respublikos religija[16].

Bažnyčios netrukdė nei Revoliucijai, nei demokratinių institucijų įkūrimui. Net jei kai kurios jų ir prieštaravo visiškam religinės laisvės institucionalizavimui, galutinį jo rezultatą priėmė palankiai ir be ancien régime [senojo režimo] nostalgijos. Amerikos pilietinė religija niekada nebuvo antiklerikalinė ar karingai sekuliari. Priešingai, ji buvo selektyviai pasiskolinta iš religinės tradicijos, tokiu būdu, kad vidutinis amerikietis tarp jų nematė jokios prieštaros. Tokiu būdu pilietinė religija galėjo rastis be didesnės trinties su galingais bažnytiniais nacionalinio solidarumo principais ir mobilizuoti gilius asmeninės motyvacijos lygmenis valstybiniams tikslams pasiekti.

Šio pasiekimo jokiu būdu negalima laikyti savaime suprantamu. Atrodytų, jog pilietinės religijos problema yra pakankamai visuotinė moderniose visuomenėse, ir kad būdai, kuriais ši problema sprendžiama ar nesprendžiama, turės atoveiksmį daugelyje sferų. Tereikia prisiminti Prancūziją, kad pamatytume, kaip skirtingai tokie reikalai gali būti sprendžiami. Prancūzijos revoliucija savo esme buvo antiklerikališka ir bandė įvesti antikrikščionišką pilietinę religiją. Šiuolaikinėje Prancūzijos istorijoje visais atžvilgiais dunksojo didžiulė praraja tarp katalikiškų simbolių ir 1789 metų simbolizmo.

Amerikos pilietinė religija vis dar sėkmingai gyvuoja. [1963metais] mes galėjome stebėti kaip pasiaukojimo tema per sąsajas su mūsų nužudytojo prezidento laidotuvėmis buvo atgaivinta. Amerikietiško Izraelio tema aiškiai atsispindi tiek Kennedy Naujųjų ribų, tiek Johnson’o Didžiosios visuomenės idėjose. Leiskite man pateikti neseną pavyzdį, kaip pilietinė religija įgalina mobilizuoti pagalbą valstybiniams tikslams pasiekti. 1965 m. kovo 15 dieną prezidentas Johnson’as prašė Kongreso priimti stiprų balsavimo teisių bilį.  Pradėdamas kalbą jis pasakė:

Mes retai susiduriame su iššūkiu, ne tiek mūsų vystymuisi ar turtingumui, mūsų gerovei ar saugumui, kiek, veikiau, mūsų mylimos valstybės vertybėms, tikslams ir prasmei.

Lygių teisių Amerikos negrams klausimas yra šito išdava. Ar mes būtume kiekvieno priešo sumušami, ar padvigubinę savo gerovę užkariautume žvaigždes, neišsprendę šios problemos mes ir kaip žmonės, ir kaip valstybė liktume pralaimėję.

Visai šaliai ir kiekvienam asmeniui sakau „ką žmogus laimėtų, jei pelnytų visą pasaulį, bet prarastų savo sielą?“

O baigdamas jis kalbėjo taip:

Didžiajame Jungtinių Valstijų antspaude virš piramidės lotyniškai parašyta „Dievas savo pažadu suteikė mums malonę.“

Dievas neglobos visų mūsų žingsnių. Tai veikiau mūsų pareiga paklusti viškai Jo valiai.  Aš galiu tiktai tikėti, jog Jis išties supranta, ir kad tikrai savo pažadu suteiks malonę tam, ką mes šį vakarą pradedame[17].

Pilietine religija remtasi ne tik garbingiems dalykams. Vidinėje valstybės scenoje, amerikietiško legiono tipo ideologija, kuri saugo Dievą, šalį ir vėliavą, dažnai buvo naudojama užsipuolant nonkomformistines ir liberalias idėjas ir įvairias kitas grupes. Vis dėlto, sunku vadovautis Jefferson’o ir Lincoln’o žodžiais, siekiant specialių interesų ar bandant apriboti asmens laisvę. Vergovės šalininkai prieš Pilietinį karą atmetė idėjas apie Nepriklausomybės deklaraciją. Kai kurie jų visiškai atsisuko ne tik prieš džefersonišką demokratiją, bet ir prieš Reformacijos religiją; jie svajojo apie pietuose dominuosiantį viduramžišką riteriškumą ir monarchiją, paremtą Dievo teise[18]. Visame šiandien atsiskleidžiančiame radikalios teisės religingume, jų santykis su pilietine religija yra trapus, panašėjantis ir į John’o Birch’o draugijos užsipuolimus prieš patį Amerikos demokratijos simbolį.

Atsižvelgiant į Amerikos vaidmenį pasaulyje, išsigimimo pavojai yra didesni, o įmontuoti tradicijos saugikliai – silpnesni. Amerikietiško Izraelio tema, kone nuo pat pradžių buvo naudojama, kaip bandymas pateisinti gėdingą elgesį su indėnais mūsų istorijoje. Tai galima atvirai ir besąlygiškai sujungti su deklaruojama lemties idėja, kuri naudota legitimuoti keletui devyniolikto amžiaus pradžios imperializmo įvykių. Niekada nebuvo didesnio pavojaus, nei šiandien. Problema ne tiek imperialistinėje ekspansijoje, kuria mes esame kaltinami, kiek tendencijoje suvienodinti visas  pasaulio vyriausybes ar partijas, kurios, apeliuodamos į laisvų institucijų ir demokratinių vertybių sampratą, rėmė mūsų tiesioginius veiksmus ar atsiliepė į mūsų pagalbos šauksmus. Valstybės, kurios šiuo metu yra „mūsų pusėje“ tapo „laisvojo pasaulio“ dalimi. Represinė ir nestabili karinė diktatūra Pietų Vietname tapo „laisvų Pietų Vietnamo žmonių vyriausybe“. Dėl to Amerikos, kaip Naujos Jeruzalės ir „paskutinės vilties žemėje“ vaidmens dalis, yra ginti tokias vyriausybes tiek pinigais, tiek, galiausiai, ir krauju. Kai mūsų kareiviai išties pradeda žūti, atsiranda galimybės savotiškai, apeliuojant į didžiąją pasiaukojimo temą, pašventinti kovą. Didžiajai daliai Amerikos žmonių, kurie negali tiksliai žinoti, ar žmonės Pietų Vietname (ar kur kitur) yra „laisvi, kaip ir mes“, tokie argumentai yra įtikinantys. Laimei, prezidentas Johnson’as neakcentavo, jog „Dievas savo pažadu suteikė mums malonę“ Vietnamo atveju. Bet kiti tuo neabejoja. Pilietinė religija buvo išmankštinta ilgalaikio spaudimo priimti žmogišką sprendimą dėl elgesio su Amerikos negrais, kuris buvo mūsų didžiausia vidinė problema. Ji primena, koks svarbus gali būti mūsų vaidmuo pasaulyje apskritai ir ar galime mes tvirtai kovoti už, John’o F.Kennedy žodžiais, „mūsų protėvių turėtus revoliucinius įsitikinimus“.

Pilietinė religija akivaizdžiai dalyvauja nagrinėjant opiausias šiandienos moralės ir politikos problemas. Bet, tuo pat metu, ji yra įklimpusi į kitą tam tikrą teorinę ir teologinę krizę, apie kurią šiuo metu dar nenujaučiama. Nuo pat pradžių ir po šiai dienai centrinis pilietinės religijos simbolis aiškiai buvo „Dievas“. Šis simbolis ne tik pilietinėje religijoje, bet ir judaizme bei krikščionybėje yra pagrindinis. Aštuoniolikto amžiaus gale tai nekėlė problemos; net Tom’as Paine, priešingai nei pavydintys jam, nebuvo ateistas. Visiškai visiems, nesvarbu kokiai bažnyčiai ar sektai priklausantiems, Dievo idėja yra priimtina. Tačiau šiandien, kaip yra pripažinęs net Time, žodžio Dievas prasmė bet kuriuo atveju nėra tokia jau aiški ir akivaizdi. Pilietinė religija neturi suformuluoto savo tikėjimo išpažinimo. Mes turėjome prezidentą kataliką, įmanomas  dalykas, kad galėtume turėti ir žydą. Bet ar mūsų prezidentu galėtų būti agnostikas? Ar galėtų žmogus, kuriam kiltų sąžinės skrupulų vartoti žodį Dievas taip, kaip jį vartojo Kennedy ar Johnson’as, būti išrinktas vyriausiuoju mūsų šalyje? Jei visas Dievo simbolizmas pareikalautų performulavimų, pilietinėje religijoje atsirastų akivaizdžių liberalaus susvetimėjimo ir fundamentalistinio sąstingio, kurie dar ne taip seniai buvo paplitę šioje valstybėje, pasekmių. Pilietinė religija yra bendras gilios vakarietiškos religinės pareigos, filosofinės tradicijos ir plačiai paplitusių paprastų amerikiečių tarpe įsitikinimų artikuliacijos taškas. Dar ne greit suprasime, kaip gilėjanti teologinė krizė gali paveikti šios artikuliacijos ateitį.

Trečiasis išmėginimas

Daranat išvadas yra verta pilietinę religiją susieti su svarbiausia situacija, kurioje mes kaip amerikiečiai dabar atsiduriame; aš ją pavadinčiau trečiuoju išmėginimu. Pirmasis išmėginimas buvo susijęs su nepriklausomybės klausimu, ar mes galime ir turime patys tvarkyti savo reikalus. Antrasis išmėginimas buvo susijęs su vergovės problema, kuri, savo ruožtu, buvo tik labiausiai akis drąskantis, platesnės visiško demokratijos mūsų šalyje institucionalizavimo problemos, aspektas. Mes dar nesame iki galo išsprendę antrosios problemos, nors savo labui turime pasakyti, kad mums labai sekėsi. Tačiau mes patyrėme trečiąją didelę problemą, kuri sukėlė trečiąją didžiąją krizę, kurios mes esame dabar apimti. Tai atsakingo elgesio revoliucingame pasaulyje, pasaulyje, siekiančiame įgyti daugelį tiek materialių, tiek dvasinių dalykų, kuriuos mes jau esame įgiję, problema. Amerikiečiai nuo pat pradžių žinojo, kokią atsakomybę ir reikšmę visam pasauliui turi mūsų respublikos eksperimentas. Pirmoji naujos nacijos vidinė politinė poliarizacija buvo įtakota mūsų požiūrio į Prancūzijos revoliuciją. Tačiau tuo metu mes buvome menki ir silpni, o „vėlimasis į užsienio reikalus“ atrodė grasinąs mūsų gyvybiškumui. Per paskutinį amžių mūsų svarba pasauliui nebuvo pamiršta, tačiau mūsų vaidmuo buvo regimas kaip pavyzdinis. Mūsų demokratinė respublika pačiu savo egzistavimu pašalino tironiją. Išsyk po Pirmojo pasaulinio karo mes buvome beprisiimą kitokį vaidmenį pasaulyje, bet  vėliau mes nuo jo nusigręžėme.

Po Antrojo pasaulinio karo laikytis senojo modelio tapo nebeįmanoma. Nuo Roosevelt’o kiekvienas prezidentas vis ieškojo naujo veiklos pasaulyje modelio, kuris atitiktų mūsų galią ir įsipareigojimus. Per Truman’o ir John’o Foster’io Dulles’o periodus į šį modelį buvo žiūrima, kaip į didžiąją manichėjistišką rytų ir vakarų konfrontaciją, konfrontaciją tarp demokratijos ir „klaidingos komunizmo filosofijos“, kuri įtakojo ir Truman’o inauguracinės kalbos struktūrą. Tačiau per paskutinius Eisenhower’io prezidentavimo metus bei po vykusios vėlesnių dviejų prezidentų politikos, toks modelis ėmė keistis. Didžiųjų problemų priežastis imta kildinti ne vien tik iš piktų kokios nors žmonių grupės kėslų, bet iš kur kas sudėtingesnių ir įvairesnių šaltinių. Kennedy tai buvo kova ne tiek prieš konkrečius žmones, kiek prieš bendrus žmogaus priešus: tironiją, skurdą, ligas ir pat į karą.“

Tačia u vadovaudamiesi vis sudėtingesnėmis savęs ir mūsų pasaulio suvokimo koncepcijomis, mes, nors nieks iš tiesų to ir nesitikėjo, suklupome įsiveldami į karines konfrontacijas ir gavome pajusti, jog mūsų garbė atsidūrė pavojuje. Šiame netikrumo pilname laike mes buvome linkę labiau pasikliauti savo triuškinančia fizine galia, nei savo protu ir mes iš dalies pasidavėme šioms pagundoms. Kai mūsų grėsminga galia neatnešė staigios sėkmės, mes, išmušti iš vėžių ir netekę pasitikėjimo, atsidūrėme ant giliausios bedugnės krašto.

 Negaliu nepacituoti Robinson’o Jeffers’o, kurio poezija šiems laikams regis labiau pritaikytina, nei tam metui, kada ji buvo rašyta, minties:

O nelaimingoji šalie, kokie sparnai tave nešioja!…
Rauda (dažnai ji žmogų lydi), rauda dėl priemonių baisios didybės,
Kvailai juokingų priežasčių, krauju sulaistyto, vargingo pasekmės patoso.

Tačiau, kaip ir anksčiau panašiais atvejais, mes šalia turime pranašiškomis savybėmis disponuojantį žmogų, kuris, be Jeffers’ui būdingo kandumo ir mizantropijos, kviečia, kaip kadaise ir Lincoln’as kvietė, naciją apsispręsti:

Kada nacija turi daug galios, bet mažai pasitikėjimo savimi, labai tikėtina, kad jos elgesys gali pradėti kelti pavojų ir jai pačiai, ir kitoms tautoms.

Neabejotinai Amerika po truputį ima klupti ties iš galios kylančia arogancija, kuri praeityje kišo koją, silpnino, o kai kuriais atvejais ir sunaikindavo didžias tautas.

Jei karas ir toliau nesiliaus bei plėsis, jei šis fatališkas procesas tęsis įgydamas vis didesnį pagreitį kol Amerika taps, - kokia dabar nėra ir nebuvo niekada anksčiau, - siekiančia neribotos galios imperija, reiškia Vietnamas bus atnešęs išties didžiulių ir tragiškų pasekmių.

Aš netikiu, kad taip atsitiks. Būdamas labai susirūpinęs, vis dėlto viliuosi ir net esu tikras, kad Amerika, vadovaudamasi savo demokratinėmis ir humaniškomis tradicijomis, ras būdą įgyti išminties, prilygstančios jos jėgai.[19]

Be žinojimo, jog mūsų tauta yra pavaldi aukštesnei jėgai, pilietinės religijos tradicija būtų išties pavojinga. Laimei, niekada netrūko pranašaujančių balsų. Mūsų nūdienos situacija verčia prisiminti Meksikos Amerikos karą, kuriam Lincoln’as, kaip ir daugelis kitų, nepritarė. Pilietinio nepaklusnumo dvasią, kuri šiandien gyva judėjime už pilietines teises bei Vietnamo karo priešininkų gretose, aiškiai pabrėžė jau Henry David Thoreau: „jei įstatymas yra tokio pobūdžio, kad reikalauja būti neteisingam kito žmogaus atžvilgiu, tada aš sakau - nusiženk įstatymui.“ Thoreau žodžiai „aš priminčiau savo bendrapiliečiams, kad jie pirmiausiai yra žmonės, o tik po to amerikiečiai"[20], turi būti esminis bet kokių adekvačių ketinimų ir veiksmų principas trečiojo mūsų išmėginimo metu. Kaip amerikiečiai mes pasaulyje esame gerbiami, tačiau teisiami būsime kaip žmonės.

Pagrindiniai Amerikos pilietinės religijos simboliai, kaip matėme, pareina iš pirmojo ir antrojo išmėginimo laikų. Abejotina, jog trečiojo išmėginimo sėkminga baigtis - gyvybingos ir sklandžios pasaulio tvarkos atsiradimas - įgalintų rastis naują simbolinių formų sistemą. Kol kas Jungtinės Tautos savyje dar neturi pakankamos galios tapti tokio kulto objektu, tačiau tikros tarpvalstybinės valdžios atsiradimas galėtų tai pakeisti. Manau, jog į mūsų pilietinę religiją yra būtina inkorporuoti esminius tarptautinio simbolizmo elementus. Geriausia, jei visa tai įgalintų Amerikos pilietinę religiją tapti naujos pasaulinės pilietinės religijos dalimi. Bergždžia spėlioti, kokias formas tokia pilietinė religija galėtų įgyti, tačiau aišku, kad ji neišsitektų vien tik biblinės religijos sferoje. Laimei, kol Amerikos pilietinė religija pasižymi ne tiek Amerikos nacijos garbinimu, kiek amerikietiškos patirties suvokimu aukščiausios ir visuotinės tikrovės šviesoje, reorganizacija, kurios galėtų pareikalauti naujai susiklosčiusi situacija, nesutrikdytų Amerikos pilietinės religijos tęstinumo. Pasaulinę pilietinę religiją reikėtų suvokti ne kaip Amerikos pilietinės religijos paneigimą, bet kaip jos įgyvendinimą. Tokios pasekmės kaip tik ir buvo Amerikos pilietinės religijos eschatologinė viltis nuo pat pradžių. Neigti šias pasekmės reikštų neigti ir pačios Amerikos prasmę.

Po kiekvienu pilietinės religijos teiginiu glūdi bibliniai archetipai: išėjimas, išrinktoji tauta, pažadėtoji žemė, naujoji Jeruzalė, mirties auka ir prisikėlimas. Tačiau tuo pat metu ji yra amerikietiška ir nauja. Joje esama savų  pranašų bei kankinių, savų šventų įvykių bei šventų vietų, savų iškilmingų ritualų bei simbolių. Ji rūpinasi, kad Amerikos visuomenė maksimaliai, kiek tai yra žmonių jėgose, atitiktų Dievo valią, bei būtų pavyzdys visoms tautoms.

Dažnai ja naudotasi, o ir šiandien naudojamasi tarsi apsiaustu, pridengiant siaurus interesus ir nesveikas aistras. Ji, kaip ir bet kuris gyvas tikėjimas, turi atitikti visuotinius standartus ir nuolat keistis. Tačiau nėra aišku, ar ji pajėgi vystytis ir kelti naujas įžvalgas.

Ji nepriima sprendimų už mus. Ji mus palieka moraliniame dviprasmiškume, ji nenuima atsakomybės nuo mūsų, kaip, - cituojant vykusius Lincoln’o žodžius, - „beveik išrinktosios tautos“. Ji yra moralinės ir religinės patirties palikimas, iš kurio mes vis dar galime daug pasimokyti, spręsdami ateities uždavinius.

IŠNAŠOS:

[1] Įdomu jau vien tai, kad toks akivaizdus reiškinys prasprūdo iš rimto analitinio akiračio. Iš dalies taip galėjo atsitikti ir dėl šios temos kontroversiškumo. Jau nuo pat devyniolikto amžiaus pradžios konservatyvios religinės ir politinės grupės tvirtino, jog krikščionybė, faktiškai, yra valstybinė religija. Kai kurie jų laiks nuo laiko siūlydavo konstitucines pataisas (nesenas 1950 metais matytas pavyzdys), idant joje aiškiai būtų pripažintas Kristaus suverenumas. Tokių grupių oponentai, gindami bažnyčios ir valstybės atskirties doktriną, atkakliai neigė, jog valstybė ir religija išvis turi ką bendra. Nuosaikieji, svarstydami šį klausimą, reikalavo, jog Amerikos valdžia religinėms grupėms skirtų paramą ir papildomą dėmesį (atleistų nuo mokesčių ir pan.); tai pasitarnavo religijai, tačiau trukdė pozityviai jos institucionalizacijai, kuri mane domina. Iš dalies ši problema buvo palikta nuošalėje dėl savitos vakarietiškos „religijos“sampratos, nurodančios vienintelį kolektyviškumo tipą, pagal kurį individas vienu metu gali išpažinti vieną vienintelę [religiją]. Durkheim’o pastebėjimas, jog bet kokioje grupėje esama religinės dimensijos, būtų visiškai akivaizdus pietų ar rytų Azijoje, tačiau mums jis yra svetimas. Tai mums ir trukdo įžvelgti tokias dimensijas mūsų visuomenėje.

[2] Cituota iš Will Herberg, Protestant-Catholic-Jew (New York, 1955), p. 97.

[3]Visose inauguracinėse kalbose yra minimas Dievas arba esama nuorodų į Jį, tačiau antroji Washington’o kalba yra trumpa (du paragrafai) ir aiškiai tai patvirtinanti. Įdomu tai, jog konkrečiai žodis Dievas pirmą kartą pavartojamas Monroe antroje inauguracinėje kalboje, pasakytoje 1821m. kovo 5 dieną. Savo pirmojoje inauguracinėje kalboje Washington’as daro nuorodas į Dievą kalbėdamas apie „Visagalę Būtybę, kuri viešpatauja visatoje“, „didį visuomeninės ir asmeninės gerovės Sutvėrėją“, „Nematomą Galią“ ir „švelnų žmonijos Tėvą“. John’as Adams’as nurodo į Dievą kalbėdamas apie „Apvaizdą“, „viskam viešpataujančią Būtybę“, „tvarkos Globėją“, „teisingumo pagrindą“ ir „padorios laisvės pasaulyje visais amžiais Saugotoją“. Jefferson’as kalba apie „Neribotą Galią, kuri valdo visatą ir lemia jos likimą“ bei „Būtybę, kurios valioje mes esame“. Madison’as kalba apie „Visagalę Būtybę, kurios galia tvarko tautų likimus“ ir „Dangų“. Monroe vartoja „Apvaizdos“ ir „Visagalio“ sąvokas savo pirmoje inauguracinėje kalboje, o antrojoje pagaliau įvardyja „Visagalį Dievą“. Žr. Inaugural Addresses of the Presidents of the United States from George Washington 1789 to Harry S Truman 1949. 82nd Congress, 2d Session, House Document No. 540, 1952.

[4] Pavyzdžiui, Pirmos Heverhill’o bažnyčios Masačiuseče pastorius Abiel’is Abbot’as 1799 m. sakė Padėkos dienai skirtą pamokslą Jungtinių Amerikos Valstijų ir senovės Izrailio žmonių panašumai, kuriame buvo tokia mintis: „dažnai pastebima, jog Jungtinių Valstijų žmonės yra lengviau sugretinami su senovės izraelitais, nei bet kuri kita tauta pasaulyje. Iš čia dažnas termino ‘Mūsų amerikietiškas Izraelis“ vartojimas; bendras sutarimas leidžia jį tinkamai vartoti,“ Cituota iš Hans Kohn, The Idea of Nationalism (New York, 1961), p. 665.

[5] Ši moziška analogija buvo populiari jau pačioje respublikos gimimo stadijoje; ji atsispindi ir Franklin’o bei Jefferson’o siūlytuose Jungtinių Amerikos Valstijų antspaudo variantuose. Drauge su Adams’u jie sudarė trijų narių komitetą, kuris 1776 m. liepos 4 dieną kontinentinio kongreso [Continental Congress] buvo įpareigotas pateikti idėją naujai emblemai. „Franklin’as pasiūlė emblemoje pavaizduoti Raudonąją jūrą lazda perskirianį Mozę ir jos vandenų užliejamą faraoną bei užrašyti motto ‘Priešinimasis tironams yra paklusnumas Dievui’. Jefferson’as pasiūlė pavaizduoti Izraelio palikuonis dykumoje bei užrašą ‘debesies vedami dieną, naktį – ugnies stulpo.’“ Anson Phelps Stokes, Church and State in the United States, Vol. 1 (New York, 1950), pp. 467-468.

[6] Sidney Mead, The Lively Experiment (New York, 1963), p. 12.

[7] Cituota iš Arthur Lehman Goodhart in Allan Nevins (ed.), Lincoln and the Gettysburg Address (Urbana, III.,1961), p. 39.

[8]Ibid., „On the Gettysburg Address,“ pp. 88-89.

[9] Cituota iš Sherwood Eddy, The Kingdom of God and the American Dream (New York, 1941), p. 162.

[10] Karl Decker and Agnus McSween, Historic Arlington (Washington, D.C., 1892), pp. 60-67.

[11] Warner’is atskleidžia Atminti es dienos šv entės daugiapusiškumą: „šventas simbolinis elgesys Atminties dieną, kurios minėjimuose dalyvauja gausybė miesto organizacijų, paprastai dalinamas į keturis etapus. Daugelį skirtingų ritualų, kuriuos įvairios bendrijos skirdavo mirusiesiems paminėti, bei su tuo susijusią veiklą galima sieti su vėlesniais Atminties dienos įvykiais. Antrąjį etapą sudaro trijų keturių savaičių pasiruošimas ceremonijai bei kai kurių bendrijų vieši ritualai. Trečiąjį – gausybė  atliekamų ritualų kapinėse, bažnyčiose bei bendrijų patalpose. Šie ritualai susideda iš iškilmingų kalbų bei smarkiai ritualizuoto elgesio. Jie trunka dvi dienas ir pasiekia kulminaciją ketvirtajame, paskutiniajame etape, kada Atminties dienos popietę visi atskirų iškilmių dalyviai susitenka biznio rajono centre. Per miestą traukia atskirų organizacijų narių, pasipuošusių uniformomis arba pasidabinusių kitais atitinkamais ženklais eisenos, kurios aplanko šventomis laikomas vietas ir didvyrio mirtimi mirusiųjų paminklus, bei, galiaisiai, atžygiuoja į kapines. Čia atliekama daugybė simbolinę reikšmę turinčių ir formalizuotų ceremonijų.“ Šių ceremonijų metu Lincoln’as ir pasakė nuolat čia cituojamą Getisburgo kalbą. W. Lloyd Warner, American Life (Chicago, 1962), pp. 8-9.

[12] Reinhold Niebuhr, The Religion of Abraham Lincoln, Nevins (ed.), op. cit., p.72. J. Wolf’as iš Kembridžo Vyskupijos Teologinės Mokyklos Masačiūseče rašo: „Lincoln’as, - ne kaip doktrinos sistemos narpliotojas tikrąja prasme, ne kaip kokios nors denominacijos apologetas, bet kaip žmogus matantis Dievo rankos veikimą tautų reikaluose, - yra vienas geriausių Amerikos teologų. Panašiai ir Izraelio pranašai kritikavo savo laikmečio įvykius iš Dievo, susirūpinusio esama padėtimi ir apreiškiančio Savo valią jų kalbose, perspektyvos. Lincoln’as yra vinas iš nūdienos Dievo pranašų.“ The Religion of Abraham Lincoln (New York, 1963), p. 24.

[13] Seymour Martin Lipset, „Religion and American Values,“ Chapter 4, The First New Nation (New York, 1964).

[14] Alexis de Tocqueville, Democracy in America, Vol. 1 (New York, 1954), p. 310.

[15] Henry Bargy, La Religion dans la Société aux Etats-Unis (Paris, 1902), p. 31.

[16] Tocequeville, op. cit., p. 311. Vėliau jis rašo : „Jungtinėse Valstijose daugumos piliečių religija yra respublikos religija. Kadangi ji priima ano pasaulio tiesas – asmeninę atsakomybę [private judgement], tai ir politikoje rūpesčiai dėl žemiškų interesų yra paliekami sveikai žmonių nuovokai. Dėl to kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinti kelią, kuris, jo manymu, atves jį pas Dievą [to heaven], lygiai kaip įstatymas kiekvienam piliečiui suteikia teisę balsuoti už tokią vyriausybę, kokią jis nori matyti.“ (p. 436).

[17] U.S., Congressional Record, House, 15 March 1965, pp. 4924, 4926.

[18] Žr. Louis Hartz, „The Feudal Dream of the South,“ Part 4, The Liberal Tradition in America (New York, 1955).

[19] Senatoriaus J.William’o Fulbright’o 1968m. balandžio 28 dienos kalba, išspausdinta The New York Times 1968 m. balandžio 29 dienos numeryje.

[20] Cituota iš Yehoshua Arieli, Individualism and Nationalism in American Ideology (Cambridge, Mass., 1964), p. 274.

Vertė Gediminas Pulokas

raktiniai žodžiai: