Religijos ir globalizacija

Versija spausdinimui

Peter Berger

Globalizacija - procesas, kurį skatina itin galingos ekonominės ir technologinės pajėgos. Žinome, jog šis procesas kartu teikia naudos ir reikalauja savos kainos, ne tik materialios, bet ir socialinės. Negaliu čia aptarti visų temos aspekto, kad ir kokie svarbūs jie būtų. Bet yra dar vienas paprastas, tačiau vertas dėmesio faktas: globalizacija reiškia išaugusias žmonių bendravimo galimybes visame pasaulyje. Vis mažiau pastangų reikia, kad galėtume bendrauti su kitu žmogumi.

Tai galima pasakyti ne tik apie žmones, einančius aukštas pareigas politikos ar ekonomikos srityse, bet ir visų kitų institucijų darbuotojus: mokslininkus, religinių ar ideologinių idėjų propaguotojus, gangsterius, įvairiausių hobių (nuo pašto ženklų kolekcionavimo iki pornografijos) mėgėjus, paprastus žmones, turinčius pinigų keliauti ar galimybę naudotis telefonu, faksu ar modemais. Manau, apie tai vertėtų bent minutėlę susimąstyti, nes šių faktų pakanka, kad suprastume, jog neįmanoma įvertinti šio globalaus plepėjimo fenomeno kaip gero ar blogo. Džiugu, kaip lengvai universiteto profesorius ar filatelistas Bostone gali bendrauti su savo kolegomis Bankoke, tačiau džiaugsmas greitai išblės, kai suprasime, kad tokių pat galimybių turi suteneriai, teroristai ir pedofilai.

Yra vienas bendras globalizacijos šalininkų ir oponentų požiūrio aspektas, susiejantis globalizaciją ir kultūrą. Teigiama, jog globalioji kultūra (savo kilme ir turiniu ji - vakarietiška, tiksliau - amerikietiška) vilnija per pasaulį lyg milžiniška, nenugalima jėga. Kai kurie čia mato didelę viltį, kad ji paskatins aukštesnius pragyvenimo standartus, sukurs palankią aplinką tarptautinei pilietinei bendruomenei ir demokratijai. Kitiems tai grėsmės šaltinis: geriausiu atveju kaip paviršutiniškos ir lėkštos kultūros plitimas, blogiausiu – neoimperalistų velniška konspiracija, naudojama grobuoniško kapitalizmo. Manau, jog ir viltys, ir grėsmės yra gerokai perdėtos. Bet kuriuo atveju kultūrinė situacija (nesvarbu ar žvelgiame pozityviai, ar negatyviai) yra kur kas sudėtingesnė.

Iš tiesų atsiranda globalinė kultūra, daugiausia vakarietiška ir amerikietiška. Jos apraiškų rasime tiek elito, tiek platesniuose sluoksniuose: tarp verslo elito, kurį Samuelis Huntigtonas taikliai pavadino „Davoso kultūra“, ir kitų elitinių grupių (tarp kurių globalizuota inteligentija); su populiariosios kultūros pagalba ji persmelkia ir platesnes visuomenės grupes. Visose apraiškose svarbiu faktu tampa beveik absoliuti anglų (amerikiečių anglų - taip pat) kalbos hegemonija. Čia tik užsiminsiu, jog kalbos vartojimas nėra atsitiktinis. Nesvarbu, ar tai mums patinka, ar ne, tačiau kartu su kalba gauname sunkų pažintinių, normatyvinių prielaidų krovinį.

Globaliosios kultūros tema vis dar gana nauja, bet šis fenomenas susisieja su modernizacijos procesu, apie kurį buvo kalbama daug ilgesnį laiką. Modernizacijos šaknys taip pat vakarietiškos, nors dar kalbame apie laikus, kai Amerika turėjo mažiau įtakos pasauliniame kontekste. Kad ir kaip būtų, globalioji kultūra yra modernizuojanti. Ji save suvokia ir yra kitų suvokiama kaip labai moderni, o tai reiškia susipriešinusi su tradiciniu tikėjimu, gyvenimo būdu ir tradicinėmis vertybėmis. Jaunas, perspektyvus afrikietis, besirengiantis darbui tarptautinėje bendrovėje; provincialus Kinijos biurokratas, teikiantis paraišką lankomajam vizitui į Jungtines Valstijas; Vladivostoko paauglys, žinantis naujausias roko žvaigždes, jų šokius bei dėvintis marškinėlius su Amerikos universitetų pavadinimais, – visi jie modernaus gyvenimo būdo ar bent modernios pasaulėžiūros siekiantys individai. Čia mums ypač svarbus individualizuojantis modernizacijos aspektas. Dėl priežasčių, į kurių aiškinimą nesileisiu, modernizacijos procesas dažnai ištraukia individą iš tradicinių (buvusių savaime suprantamais) tapatumą teikiančių dalykų ir nubloškia prie kiekvieno iš jų sumanumo. Kylanti globalioji kultūra (nesvarbu, ar elito, ar masių) suteikia pagrindą, kuris padaro šį skausmingą kitimą prasmingą ir pakeliamą.

Tai, ką iki šiol pasakiau, nebūtinai prieštarauja nusistovėjusiam požiūriui. Jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, jog tas požiūris turėtų būti truputėlį pakoreguotas. Kalbant abstrakčiai, globalinė kultūra nėra nenumaldoma, monolitinė ir nepakeičiama. Žmonės ją gali koreguoti ar jai pasipriešinti; jie gali rinktis tarp joje esančių, vienas kitam prieštaraujančių elementų.

Na ir labai trumpai paskutinis argumentas: tas pats kultūrinės globalizacijos procesas nešasi „Vašingtono sutarimą“ bei jo Vakarų kritikus, repo įvaizdžius (turinčius ištvirkusio seksualumo elementų) kartu su feministine ideologija ir krikščioniškosiomis dorybėmis, kaloringą greitą maistą bei sveikatingumo siekius ir t.t.

Leiskite pabrėžti ir kitą, silpnesnį globalizacijos charakterį, kuris geriausiai apibūdinamas kaip vangumas. Visai neseniai dalyvavau tarptautinės verslo konsultantų firmos darbuotojų seminare Europoje. Kalbama, žinoma, buvo angliškai. Dalyviai atvyko iš įvairiausių pasaulio kampelių, visi labai motyvuoti bei daug žadantys „Davoso kultūros“ atstovai. Jei ne skirtinga odos pigmentacija, būtų neįmanoma atskirti, iš kur kas atvyko. Jie atrodė panašūs, buvo apsirengę ir kalbėjo panašiai, juokėsi iš tų pačių dalykų, net jų kūno kalba buvo panaši. Galbūt kai kurie iš jų po seminaro grįžo namo į egzotiškas vietas, apsirengė tautiniais apdarais ir dalyvavo senoviniuose gentiniuose ritualuose, tačiau šiuo konkrečiu atveju tuo suabejočiau. Leidau su jais laiką po formaliųjų sesijų, ir man susidarė įspūdis, jog šie žmonės buvo iki kaulų smegenų socializuoti į globaliąją kultūrą, kurią puikiai reprezentavo jų firma. (Galėčiau pridurti tik tai, kad man šie žmonės nepasirodė labai patrauklūs).

Ta pati globali kultūra gali būti taip pat stipriai atmesta. Yra net keletas šio atsako būdų: nuo Europos intelektualų paniekos (pamenu buvusio Prancūzijos vyriausybės vadovo europietiško Disnėjaus pasaulio atšakos apibūdinimą – „kultūrinis Černobylis“) iki riaušių, kurios seka Pasaulio banko ir panašių į ją organizacijų susitikimus, ir islamo karių terorizmo. Nebereikia sakyti, jog tai labai svarbus fenomenas, bet čia nebeturiu pridurti jokių kitų naudingų komentarų. Tai, kas mano galva įdomu ir svarbu, yra tarpiniai atsakai tarp vangaus priėmimo ir aršaus pasipriešinimo. Pateiksiu vos vieną pavyzdį, kuriuo pereisime prie religijos temos.

Su juo susidūrėme jau anksčiau minėto projekto, kurio dalis buvo skirta Indijos žmonių, susijusių su kompiuterių industrija, tyrimo metu. Šie žmonės tokie pat modernizuoti, kaip ir bet kur kitur pasaulyje. Vis dėlto dauguma jų dievobaimingi induistai, kurie praktikuoja tradicinius ritualus ir kuriems svarbus kastų klausimas. Bent jau kai kurie iš jų be matomos įtampos sugeba suderinti gyvenimą globalaus verslo ir technologijų pasaulyje bei tradicinį induizmo pasaulį. Vienas pavyzdys paaiškinimui: induistų festivalio metu meistrai girliandomis puošia savo įrankius ir garbina juos kaip dieviškosios kūrybos instrumentus. Kai kuriose firmose (Bangaloro mieste) festivalis švenčiamas puošiant girliandomis kompiuterius. Tai iš tiesų iškelia įdomią mintį: tai, ką Izraelio sociologas Shmuelis Eisenstadtas pavadino galimybe keisti modernybes. Globaliosios kultūros pernešama modernybė nėra vienintelė. Įvairiuose pasaulio kampeliuose (dažnai su didele išmone) žmonės bando (ir dažnai jiems pasiseka) sujungti vakarietišką modernybę su tradicinės kultūros elementais. Man tai atrodo labai teigiamas vystymasis, kuriame religija vaidina svarbų vaidmenį.

Leiskite trumpai aptarti, kokie du religiniai judėjimai šiuo metu yra dinamiškiausi: pirmasis gali būti apibūdintas kaip „populiarusis protestantizmas“, o antrasis, žinoma, yra islamas.

Pirmojo pagrindas - sekmininkų masinis išplitimas. Tai taip svetima Vakarų mokslininkams bei žiniasklaidos atstovams, jog, nepaisant milžiniškų mastų, ilgokai užtruko, kol jie buvo pastebėti. Britų sociologas Davidas Martinas, kuris šį fenomeną studijavo daug metų, apskaičiavo, jog pasaulyje yra mažiausiai 250 milijonų sekmininkų (jų gali būti dar daugiau Kinijoje, kur šis judėjimas vis dar egzistuoja pogrindyje). Mūsų tyrimų centras parėmė pirmą Martino projektą Lotynų Amerikoje. Ten paaiškėjo, kad sekmininkų judėjimas savo požiūriu į darbą, švietimą, moters padėtį, asmens vaidmenį šeimoje ir už jos gali būti lyginamas su kultūrine revoliucija (į pietus nuo Rio Grandes šiuo metu yra apie 50 milijonų sekmininkų).

Sutinku su Martinu, jog ši kultūrinė transformacija yra modernizuojanti. Iš tikrųjų ji atkartoja „protestantišką etiką“, analizuotą Marxo Weberio, ir į ją reikėtų žvelgti kaip į globalios kultūros populiarią atšaką. Ji akivaizdžiai tęsia religinį judėjimą, kilusį Jungtinėse Valstijose dar XX amžiaus pirmaisiais metais, tačiau turi ir ryškių tenykštės -  Lotynų Amerikos kultūros bruožų. Daugiausia sekmininkų (dėl priežasčių, kurių iki galo nesuprantu) yra Gvatemaloje, t.y. mažiausiai 25 % populiacijos – ten netgi rasime amerikietišką gospelą, giedamą majų kalba.

„Populiariojo protestantizmo“ sąvoka aprėpia ne tik sekmininkus, bet ir kitas sėkmingai besiplečiančias krikščioniškas evangelines grupes – tokias kaip mormonų, Jehovos liudytojų bei vadinamųjų afrikietiškų bažnyčių. Kad ir kokių religinių pažiūrų ir praktikų būtumėte (tikriausiai derėtų įterpti, kad esu liuteronas, tačiau neprijaučiu nė vienai šių grupių) siūlyčiau čia įžvelgti sėkmingai pakeistų modernybių atvejus, kurie dažnai egzistuoja vis dar nelabai įmantriu lygmeniu. Šios grupės sukūrė pasaulinį tinklą, kuriuo per pasaulį keliauja žmonės ir idėjos.

Atgimstantis islamas (ne tik karinėmis grupuotėmis) taip pat tapo globalizuojančiu judėjimu. Musulmonų diaspora Vakaruose, ypač Europoje, vaidina strateginį vaidmenį. Plačiai prasiskverbė pasipriešinimas globalizuojančiai kultūrai, kurią populiariai išreiškė Khomeini, apibūdindamas Ameriką (turėdamas omenyje Vakarus platesne prasme) kaip „didįjį blogį“. (Reikėtų pažymėti, kad ir Biblijoje, ir Korane, velnias vaizduojamas kaip didysis gundytojas. Vakarų kultūra gali būti priešas, tačiau ji yra ir stipri pagunda.)

Manau, būtų teisinga sakyti, jog islamui sunkiau adaptuotis šalia modernybių (nei protestantizmui). Tam įtakos gali turėti skirtinga moters padėtis, bet, kad ir kaip ten būtų, egzistuoja svarbių islamo judėjimų (arabų pasaulyje, Turkijoje ir net tarp Irano dvasininkų), kurie užtikrintai siekia keisti modernybę. Visai neatsitiktinai svarbiausi judėjimai gyvuoja Indonezijoje (daugiausia gyventojų turinčioje musulmoniškoje šalyje). Du svarbiausi islamo judėjimai, turintys milijonus šalininkų – Nudhat‘ul-Ulama ir Muhammadiya – reprezentuoja visiškai kitokį islamo ir modernybės santykį nei karingi Artimieji Rytai. Mano kolega Robertas Hefneris (kaip mūsų tyrimų centro direktorius) savo naujausioje knygoje apie Indoneziją vartoja terminą „pilietinis islamas“. Tai ypač tinka pirmajam judėjimui, kurio lyderis Abdurrahmanas Wahidas išraiškingai kalbėjo apie islamo pasaulio viziją, kurioje atsirastų vietos demokratijai, rinkos ekonomikai, tikėjimo laisvei, moterų lygybei, valstybės ir religinių įstatymų atskyrimui, tačiau išliktų musulmoniškas tikėjimas, musulmoniški ritualai ir moralės principai. Wahidas yra įtaigus intelektualas, tik gaila, jog nėra sumanus politikas. Po šio trumpo lyderiavimo vyko „pilietinio islamo“ nuosmukis. Sėkmingas vadovavimas būtų suteikęs „puikų pamokslą“, tačiau ir dabar esu linkęs vertinti jį kaip gyvą pavyzdį to, kaip galėtų būti įsivaizduojama islamiškai pakeista modernybė.

Kiekvienas kalba su kiekvienu: Amerikos krikščioniška evangelinė grupė Campus Crusade for Christ ekranizuotą savo „Jėzaus filmą“ subtitravo daugybėje šalių tenykštėmis kalbomis. Anglijoje daugiau žmonių apsilanko mečetėse nei anglikonų mišiose. Monumentalios mormonų šventyklos pasklido už Buenos Airių oro uosto ir aplink iš Witwatersrando universiteto Johanesburge (ir neklauskite manęs kodėl, tačiau daugiausia atsivertusių mormonų aptiksime pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje). Krišnos sekėjai dainuoja ir šoka visuose Europos ir Amerikos miestuose. Lubavitch Hasidism, kurio centras Brukline, sekėjai bando atgaivinti judaizmą Rusijoje.

Beveik visos religinės bendruomenės šiandien yra jei ne globalizuojančios, tai bent jau peržengia savo tradicinių teritorijų ribas, tačiau skiriasi savo intencijomis ir galimybėmis kurti naujas modernybės formas. Romos Katalikų Bažnyčia šimtmečiais buvo globalinė institucija, tad, kad ji tokia ir šiandien, jau nieko nebestebina. Įdomūs įvairūs būdai, kuriais bandoma atrasti katalikybės ir modernybės sąlyčio taškų. Čia gali būti svarbus Opus Dei. Būdamas griežtai tradicinis savo mokymu, jis pasirodė esąs pakankamai lankstus, prisitaikydamas prie modernybės realijų. Ispanijoje (savo kilmės šalyje) jis suvaidino svarbų vaidmenį pereinant prie modernios rinkos ekonomikos ir (nors ne visai tiesiogiai) prisidėjo prie demokratijos atėjimo po Franko režimo. Jis vis dar turi didelę galią įvairiose Lotynų Amerikos šalyse bei Filipinuose. Tai įdomus pakeistos modernybės projektas. Visos didžiosios protestantų grupės įsitraukia į judėjimus visame pasaulyje. Kartais tai turi netikėtų padarinių. Anglikonų vyskupų, kurie periodiškai susitinka Lambetho konferencijoje, veidai vis dažniau yra ne balti – anglikonybė Anglijoje ir Amerikoje atsidūrė prastoje padėtyje, tačiau jos padėtis Afrikoje daug geresnė. Liberalūs baltieji bažnyčios vyrai buvo laimingi dėl šio daugiatautiškumo, tačiau jiems visai nepatiko atradimas, jog šie Afrikos vyskupai nesilaiko pažangaus požiūrio abortų ir homoseksualizmo klausimais. Stačiatikybė tikriausiai yra mažiausiai globalizuojanti iš visų krikščionių bendruomenių, tačiau religijos atgimimas Rusijoje įtraukė žmones, kurie siekia ne atkartoti vakarietišką modelį, bet ieškoti savo kelio modernybės link. Visgi kai kurios šių pastangų turi nemalonų nacionalistinį atspalvį.

Didelė dalis globalizacijos vyksta Pietų ir Rytų Azijos religingumo įsiveržimu į Vakarus. Tulasi Srinivas, antropologė, vadovavusi mūsų globalizacijos projekto Indijos daliai, išrutuliojo terminą „kontraemisija“, kuriuo ji norėjo pabrėžti kultūrines įtakas, keliaujančias iš Rytų į Vakarus, o ne atvirkščiai. Britų sociologas Colinas Campbellas tam pačiam fenomenui apibūdinti vartoja terminą „rytietizacija“. Induizmas, nepaisant (Hare Krišna bei Sai Baba judėjimų, Ramakrišna misijos ir Vedanta bendruomenės) pastangų, nesugebėjo to pasiekti. Induistų diaspora Vakaruose yra gana etniškos sudėties, tačiau bandymas sujungti induizmą ir egzistuojantį gyvenimo būdą yra įdomus savo pakeistos modernybės dalimi. Budizmas daug ryškesnis „kontraemisijos“ pavyzdys. Nors daugumą Amerikos budistų vis dar sudaro imigrantai iš Azijos, yra apskaičiuota apie 800 000 atsivertėlių. Jei pažvelgsime į Budistų leidinius, atrasime stulbinamų paaiškinimų, ką reiškia būti Amerikos budistu. Vis dėlto pirmenybė juose teikiama tradiciniam budizmo mokymui. Campbellą ypač domina vadinamasis Naujųjų amžių religingumas – neorganizuotas, tačiau labai svarbus Azijos idėjų ir praktikų antplūdis Vakaruose.

Šiuo metu mane ypač domina Afrikoje pradėtos kurti Bažnyčios, kadangi rengiame tiriamąjį projektą apie jų narių politinį ir ekonominį elgesį. Šios Bažnyčios yra gana sinkretiškos, jungiančios krikščionybę su įvairiais tradicinių Afrikos religijų elementais. Kol kas apie tai vis dar turime per mažai duomenų, tačiau ir iš nuotrupų susidaro įspūdis, jog Vakarų teologams atrodančios keistokai savo morališkumu (kaip sekmininkai) šios Bažnyčios atitinka „protestantišką etiką“. Joms priklauso milijonai Užsacharės Afrikoje gyvenančių žmonių, kurie turi milžiniškos svarbos socialinės jėgos potencialą. Thabo Mbeki, Pietų Afrikos prezidentas, kalbėjo apie „Afrikos renesansą“ – afrikietišką kelią modernybės link. Nemanau, jog jis kalbėjo apie Afrikos Bažnyčias, tačiau būtų įdomu, jei jos taptų svarbiomis tokios kultūrinės transformacijos tarpininkėmis.

Čia jau turiu užbaigti. Paliečiau daugybę dalykų, kurių kiekvienam reikėtų išsamesnės studijos, tačiau tikiuosi, kad sugebėjau perteikti du požiūrius: jog globalizacija ir kultūra yra labai susipynusios ir tai, kad jų santykiuose svarbus vaidmuo tenka religijai.

Parengė Rasuolė Baleišaitė pagal „European Judaism”, Spring2003, Vol. 36, Issue 1.
Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: