Smegenų plovimo mitas ir disciplinuoto religingumo iliuzija

Versija spausdinimui

Andrius Navickas

Kiekviena religijų tyrimo sritis turi savo mitologiją, prietarus, savą Bermudo trikampį, kur klimpsta diskusijos, savus stabus. Šie stabai neretai deformuoja dialogą disciplinos viduje, trukdo naujiems ieškojimams ar, paprasčiausiai, nervina. Aišku, ilgainiui prie stabų galima priprasti, tačiau akademiniai svarstymai tuomet neišvengiamai palaipsniui virsta atnašavimu stabams. Taip pat galima rinktis tiesiausią kelią, kaip kad talibai su Budos statulomis, kurios jiems kasdieną liudijo kitokybę, konkuruojančią su nelygstamą Alacho didybe. Stabai, nekreipiant dėmesį į viso pasaulio virkavimus apie jų kultūrinę vertę, buvo išsprogdinti, sunaikinti fiziškai.

Kiekviena religijų tyrimo sritis turi savo mitologiją, prietarus, savą Bermudo trikampį, kur klimpsta diskusijos, savus stabus. Šie stabai neretai deformuoja dialogą disciplinos viduje, trukdo naujiems ieškojimams ar, paprasčiausiai, nervina. Aišku, ilgainiui prie stabų galima priprasti, tačiau akademiniai svarstymai tuomet neišvengiamai palaipsniui virsta atnašavimu stabams. Taip pat galima rinktis tiesiausią kelią, kaip kad talibai su Budos statulomis, kurios jiems kasdieną liudijo kitokybę, konkuruojančią su nelygstamą Alacho didybe. Stabai, nekreipiant dėmesį į viso pasaulio virkavimus apie jų kultūrinę vertę, buvo išsprogdinti, sunaikinti fiziškai.

Tačiau greitas sprendimas toli gražu ne visada labai veiksmingas, nes paprastai stabai pirmiausia įsispaudžia širdyje ir protuose ir jų pašalinimas iš čia yra ilgas erozijos procesas. Ne visada tokia erozija sulaukia aplodismentų, nes gyventi su stabais yra lengviau nei be jų. Žodžiai „stabas“ ir „stabilus“ turi daugiau bendrumų nei vien panašus skambesys. Todėl ir šios dienos konferencijos pavadinimą galima skaityti su apgailestavimo gaidele: gyvename pasaulyje, kai stabų erotiką keičia stabų erozija, atverdama tuštumą, kuri šaukiasi naujų stabų.

* * * *

Šiandien pasidalinsiu su jumis keliomis, mano supratimu, provokuojančiomis tezėmis apie sritį, kurią pastaruosius keletą metų bandau analizuoti. Kalbėsiu apie šiuolaikinę religinę sąmonę ir labai svarbią jos dimensiją – netradicinį religingumą. Nepaisant šio religingumo tyrimų naujumo, stabų čia nemažiau kaip kitose religijų studijų srityse.

Kiekvienoje istorinėje epochoje naudojamos skirtingos retorinės strategijos, skirtingi teoriniai įrankiai, brėžiant ribą tarp tiesos ir paklydimo, tarp tikrosios religijos ir erezijos. Daugelyje epochų tai, kodėl plinta klaidingi mokymai, erezijos, kodėl žmogus nesugeba išsilaikyti tiesoje, buvo aiškinama Gundytojo egzistavimu. Eretikas buvo suvokiamas kaip žmogus, paslydęs tiesos kelyje, sugundytas pasukęs klystkeliais. Naujaisiais laikais apie Gundytąją šnekama vis mažiau, dar daugiau, pati ortodoksijos/erezijos perskyra vis labiau praranda savo pirminę įtampą. Gyvename pasaulyje, kur būtent žodis „ortodoksas“ skamba paniekinamai, o žodyje „eretikas“ skleidžiasi simpatijos apraiškos. Gyvename pasaulyje, kuriame daug kalbama apie religijos laisvę, apie kiekvieno žmogaus teisę savarankiškai daryti egzistencinius apsisprendimus. Tačiau išvaryta pro duris, tikro/klaidingo religingumo perskyra sugrįžta per langą -- nūdienos pasaulyje ne mažiau nei bet kada anksčiau yra naudojamos retorinės strategijos atskirti deramą religinį elgesį nuo nederamo. Būtent į šias strategijas aš ir noriu atkreipti jūsų dėmesį. Tačiau idant geriau jas suprastume, bandysiu pirmiausia trumpai nusakyti, kaip aš suprantu šiuolaikinę religinę situaciją.

* * * *

Viena iš šiuolaikinio pasaulio charakteristikų yra viešosios sferos nureligėjimas, sekuliarizacija. Pasaulio nureligėjimas paprastai suprantamas kaip neišvengiama lemtis. Šią lemtį galima sveikinti ar keikti, tačiau ji esą nepriklauso nuo žmonių siekių ar norų, bet yra neišvengiamas modernizacijos padarinys. Apšvietos epocha įskiepijo įsitikinimą, kuris ypač stiprėjo XIX amžiuje, kad religija nūdienos pasaulye tėra auklė, kuri vaikams užaugus, kraunasi daiktus ir išvyksta visiems laikams. Pažvelkime į religijų studijas XIX amžiuje – XX amžiaus pirmojoje pusėje – jos buvo virtusios savotiška religijų archeologija, turėjusią pasauliui priminti apie turėtą kultūrinį paveldą. Tačiau jau XIX amžiuje pamažu pradėjo reikštis netikėta tendencija, kuri XX amžiaus II pusėje tapo ypač ryški. Šią tendenciją galima nusakyti kaip šventybės kontrataką.

Šiandieną daugybė ženklų rodo paklausą to, kas visai neseniai buvo vadinta praeities atgyvena. Religinio ir pseudoreliginio pobūdžio lektūra šiandien didžiausiais tiražais, kasmet atsiranda vis nauji religiniai žurnalai, beveik kiekvienoje televizijoje išvysime pamokslininką, parapsichologą, astrologą ar teleevangelistą, įvairiuose dabarties studijose priskaičiuojama tūkstančiai įvairių religinių ir pseudoreliginių grupių, pasklidusių po visą pasaulį.

Galima ironiškai, ar net radikaliai neigiamai vertinti „šiuolaikinį religinį balaganą”, tačiau sunku ginčytis, kad modernybė nesugebėjo ištrinti tų žmogaus poreikių, jausmų, kuriuos, kaip garsiai buvo skelbta, žmogus neva prarado visiems laikams. Šiandien mus vis dar traukia paslaptis, vis dar ieškome ritualinių religingumo išraiškos būdų.

Intereso antgamčiui „prabudimas“ nėra paprasčiausia religijos kontrataka, sugražinanti institucionalizuotai religijai pastaruosius amžius tirpdytą socialinę galią. Šiandien, mano įsitikinimu, stebime ne tiek religinio dėmens atgaivinimą institucionalizuotoje kultūrinėje tradicijoje, kiek veikiau kontrkultūrinį atspalvį turintį šventybės įsiveržimą į kasdienį gyvenimą. Daugeliu atveju šis įsiveržimas, kuris paprastai nusakomas kaip naujasis religingumas, yra nukreiptas ne tik prieš sekuliarią žmogaus sampratą, bet taip pat prieš „sukultūrintą“ religinę tradiciją, esą praradusią gyvybingumą. Taigi galima kalbėti apie mažiausiai dvi reikšmingas įtampas šiuolaikiniame religingume: atgaivintą sacrum ir profanum įtampą bei priešstatą tarp tradicinio ir naujojo religingumo.

Tikintieji šiuolaikiniame pasaulyje toliau išlieka „kognityvine mažuma”, tačiau ši mažuma nebepaiso jai išskirto „kultūrinio rezervato“ ribų ir tampa vis didesniu iššūkiu sekuliaraus humanizmo palaikomai šiuolaikinei visuomenei. Dar vienas svarbus bruožas – atsirado daug naujų erdvių, į kurias galima nukreipti savo religinus ieškojimus. Dauguma šių erdvių yra kultūriškai svetimos žmogui, išaugusiam tradicinėje vakarietiškoje kultūroje. Islamo plitimas, naujieji religiniai ar kvazireliginiai judėjimai implikuoja naujus kultūrinius paternus, besikertančius su įprastu gyvenimo būdu, kurie kartu ir traukia, ir baugina. Didelei daliai žmonių, kurie save sieja su „įprastomis“ religinėmis tradicijomis, nepaprastai išaugęs religiškumo pavidalų repertuaras yra ne kas kita kaip tvarkingo, kad ir vis labiau apsąmanojančio, kelio sudarkymas.

Noriu pabrėžti, kad šiandien neketinu vertinti susidariusios situacijos, palaikyti ar smerkti naujo religingumo, veikiau noriu kalbėti apie pseudomokslinius stabus, kuriais neretai bandoma dangstytis nuo šiuolaikinio religingumo įtampų.

* * * *

XIX amžiuje, kaip daugelis žinote, JAV atsirado mormonų religinis judėjimas. Mormonai daug kuo šokiravo aplinkinius. Viena vertus, jie teigė gavę naują apreiškimą, skelbė keistą teologiją, kita vertus, praktikavo poligamiją. Visa tai vyko valstybėje, kuri nepaprastai didžiavosi religine tolerancija. Netrukus mormonų priešininkai atrado būdą, kaip paaiškinti išpuolius prieš mormonus. Pradėta skelbti, kad žmonės į mormonų bendruomenes įsijungia ne savo noru. Arši to meto mormonų priešininkė Maria Ward 1855 metais rašė: „žmonės prie mormonų prisideda tik todėl, kad patiria magišką poveikį, burtus, kurie atima iš jų valios laisvę.“ Mormonai, pasak kritikės, naudojasi „hipnotizmo“ paslaptimi, kurios jų įkūrėją Joseph Smithą esą išmokė klajojantis vokiečių magas.

Idėja, kad, kalbant apie šiuolaikinį religingumą, reikia skirti tikras religines grupes, į kurias žmonės stoja savo noru, ir kultus ar sektas, į kurias jie yra pagaunami, antrą kvėpavimą įgijo po II Pasaulinio karo, tuomet ji įgijo „smegenų plovimo teorijos“ pavadinimą. Tai, kad sąvoka „smegenų plovimas“ labai išplito JAV ir vėliau Europoje, daugiausia yra žurnalisto Edvard Hunterio nuopelnas, kuris rašė didžiulius straipsnius apie tai, kad Kinijos bei Korėjos kalėjimuose kaliniai sėkmingai psic hologi škai apdorojami. Po tokio apdorojimo jie praranda laisvą valią, tampa robotais ar zombiais. Tuo buvo aiškinamas faktas, kad kai kurie amerikiečių jaunuoliai, patekę į Kinijos kalėjimus, vėliau tapdavo aršūs komunizmo idėjų propaguotojai bei kovodavo priešų pusėje. Pasibaigus Korėjos karui, grupė žymių psichologų (tarp jų žymiausi Schein ir Lifton) ėmėsi mokslinių tyrimų, apklausė iš Kinijos kalėjimų išvaduotus kalinius. Jie pripažino, kad kaliniams buvo taikytas specialus psichologinis spaudimas.

Kai XX amžiaus  7 dešimtmetyje JAV itin sparčiai plito nauji religiniai judėjimai, daugeliui iškilo klausimas – kaip respektabilių šeimų jaunuoliai gali prisijungti prie religinių judėjimų, kurie skelbia visiškai svetimas jų šeimos aplinkai idėjas? Atsakant į šį klausimą prisiminta „smegenų plovimo“ idėja. Paaiškinimas, kad „sektos“ ar „kultai“ naudoja specialias psichologinės įtakos priemones, kurios paralyžuoja jaunų žmonių valią ir paverčia juos aklais tų sektų sekėjais, tapo šių jaunuolių tėvams panacėja. Juo labiau, kad buvo apeliuojama į jau minėtų Liftono ir Scheino darbus, atsirado organizacijos, siūlančios „deprogramavimo“ pasalugas, t.y. siūlamčios dar kartą praplauti „sektantų: smegenis ir įrašyti į juos tai, ką reikia.

Netrukus „smegenų plovimo“ teorija susilaukė stipraus mokslinio atkirčio. Pirmiausia, patys Lifton ir Schein pareiškė protestą, kad jų darbai iškreiptai interpretuojami. Pasak mokslininkų, kalinių tyrimas parodė, jog, norint modifikuoti žmogaus mąstymą ir elgesį, reikalinga izoliacija, fizinės sankcijos. Kita vertus, tokia modifikacija veiksminga tik labai retai bei tik trumpą laiką.

Kiti mokslininkai atkreipė dėmesį, kad labai mažas nuošimtis žmonių, susidūrę su naujaisiais religiniais judėjimais, juose pasilieka, jog „smegenų plovimo“ apologetai nebando savo idėjų patvirtinti rimtesniu empiriniu pagrindu. Kitas dalykas – jei pripažinsime „smegenų plovimo“ idėją, tai reiškia pripažinsime, kad žmogus niekuo nesiskiria nuo kompiuterio, kurį galima programuoti ir perprogramuoti.

Labai stiprus smūgis „smegenų plovimo“ teorijai buvo suduotas XX amžiaus 9 dešimtmetyje. 1984 metais Amerikos Psichologų Asociacija leido žymiai kovotojai su naujomis religijomis Margaret Singer sukurti darbo grupę, pavadintą „Specialios paskirties grupė tirti apgaulingiems ir netiesioginiams įtikinėjimo ir kontrolės metodams”. 1987 metais galutinis šios grupės pranešimas buvo pateiktas Psichologų asociacijai, kuri griežtai atmetė ją, motyvuodama, kad kalbos apie „smegenų plovimą“ nėra psichologijos mokslo dalis.

Tiesa dar iki 1990 metų teismuose neretai buvo griebiamasi „hipnozės“ kortos, tačiau Fishman byla ir čia padėjo svarbų tašką. Minėtoje byloje atsakovo, apkaltinto komercine apgavyste, gynyba rėmėsi argumentu, kad jis nėra visiškai atsakingas už savo veiksmus, kadangi jis buvo paveiktas Scientologijos proto kontrolės. Teismas konstatavo, kad proto kontrolės teorijos nėra psichologijos ar socialinių mokslų dalimi. Šioms teorijoms trūksta empirinių įrodymų ir jos tėra įrankis, naudojamas paneigti religinių grupių, suvokiamų destruktyviomis bei deviantinėmis, statusą.

Noriu pabrėžti, kad, kai kritiškai vertinu „smegenų plovimo“ mitą, visai nenoriu neigti, kad psichologinis spaudimas nėra taikomas, siūlant žmogui įsijungti į kurią nors bendruomenę. Kalbu apie tam tikrų žmogaus pasirinkimų demonizavimą, kuris yra tapęs stabu naujojo religingumo tyrimuose.

Deja, Lietuvoje iki šiol „išplautų smegenų“ mitas dėstomas kaip empirinį pagrindą turinti teorija. Nesant rimtesnių tyrimų, taip lengviau.  Atrodo, kad šis stabas suaižės tik daugėjant diskusijų bei rimtų rytimų šioje srityje.

* * * *

Kodėl naujasis religingumas baugina? Pirmiausia dėl to, kad jis, kaip jau minėjau, paprastai reikalauja didesnio įsipareigojimo nei sukultūrintos religinės tradicijos. Kiekviena socialinė tvarka turi išspręsti religijos problemą. Paprastai valstybė remia religiją tiek, kiek ji yra disciplinuota, atlieka stabilizuojančią funkciją. Tačiau, mano įsitikinimu, teiginys – disciplinuota religija yra toks pats absurdiškas, kaip ir apvalus kvadratas. Religija savo esme yra ekstatiška ir nedisciplinuota, todėl įtampa tarp socialinės tvarkos ir religijos neišvengiamai kyla, jei tik religija iš tiesų yra gyva, o ne virtusi muziejiniu eksponatu. Prisiminkime, pirmuosius krikščionis romėnai metė liūtams ne dėl to, kad neturėjo kuo žvėrių šerti ar dėl to, kad buvo religiniai fanatikai – krikščionybė grėsė jų socialinei tvarkai, reikalaujančiai socialinio religijų lojalumo. Krikščionių dievas buvo nelojalus imperatoriui, todėl jį reikėjo išstumti anapus socialinės tikrovės. Kiek vėliau krikščionys imperatoriai jėga malšino religinius nesutarimus, nes erezijas suprato kaip grėsmę, pirmiausia, valstybei.

Sekuliarizuotame moderniajame pasaulyje religiją tarsi buvo pavykę disciplinuoti, parodyti jos vietą. „Normalus“ šiuolaikinis žmogus gali privačiai tikėti į ką tik nori, bet viešumoje jis turi „disciplinuoti“ savo religinius įsitikinimus. Sekuliarizuotame pasaulyje labiausiai bijomasi fanatizmo. Nieko keisto – būtent fanatikai pelenais pavertė New York dangoraižius. Tačiau, deja, fanatizmu labai dažnai vadinamas bet koks egzistencinis angažavimasis kuriai nors religinei sistemai, atsisakymas absoliutizuoti socialines konvencijas. Naujasis religingumas nepaiso sekuliaraus rezervato ribų ir jį bandoma disciplinuoti. „Smegenų plovimo“ mitas yra viena iš disciplinavimo priemonių. Pasistačius stabą gyventi tariamai saugiau, o perskyra mes/jie aiškesnė, tačiau turėti dulkėtas ir apkerpėjusias smegenis ne mažiau pavojinga nei išplautas.

Pranešimas skaitytas 2001-12-07 Lietuvos religijotyrininkų draugijos konferencijoje „Stabų erozija“

raktiniai žodžiai: