„Tikėjimo žodžio“ judėjimo Lietuvoje transformacija

Versija spausdinimui

Donatas Glodenis

Istorinė ir teologinė apžvalga

Tikėjimo žodžio judėjimas priskirtinas charizminių, evangelikalų protestantų bažnyčių tradicijai. Lietuvoje judėjimo pradžia laikytini 1988 m., kuomet asmenų grupė susibūrusi iš keleto sekmininkų bendruomenių, įkūrė bažnyčią „Tikėjimo žodis“ Vilniuje. Tikėjimo žodžio vardas mums daugiausiai pažįstamas iš kontroversiškos praeities, ir turbūt tik nedaugelis žino, kaip šis judėjimas atrodo šiandien. Ankstyvoji konfrontacija su katalikų Bažnyčia (kuri, beje, nesiekia pačių judėjimo ištakų), didelis atsivertusių, iš naujo tikėjimą atradusių narių angažuotumas, dėl kurio kartais būdavo nepaisoma aplinkinės visuomenės ar šeimos standartų, keletas plačiai išgarsintų savižudybių Tikėjimo žodžio (toliau – TŽ) narių tarpe (jų sąsaja su TŽ doktrina ir veikla atrodo nebuvo tokia betarpiška, kaip buvo linkstama tikėti), kai kurių buvusių narių pasisakymai spaudoje daugeliui gerai žinomi, kaip ir kiek mažiau nei draugiškas žiniasklaidos dėmesys, „nedraugišku“, beje, tapęs irgi ne iš karto, nes iki 1991 m. daugelis atsiliepimų apie bendruomenę spaudoje buvę ganėtinai teigiami.

Pasak apklausų, TŽ Lietuvos gyventojai žino geriau, nei bet kurį kitą naują religinį judėjimą. Šitai geriau suprantama atkreipus dėmesį ne tik į ankstyvąsias kontroversijas, bet ir į TŽ veiklos mastus bei statistiką. 1999 m. duomenimis, TŽ judėjimui priklausė apie 50 bendruomenių įvairiausiuose Lietuvos miestuose, TŽ bendruomenes nuolat lanko apie 2800 – 3500 Lietuvos gyventojų. Žinoma, šie skaičiai galėjo smarkiai pakisti per pastaruosius trejus metus – yra duomenų, kad šiuo metu judėjimas yra gerokai sumažėjęs. Dėl smarkiai susilpnėjusių ryšių tarp skirtingų judėjimo centrų nebėra aišku, ar galima priskirti Klaipėdos krašto Evangelijos bažnyčios bendruomenes (iki 1995 m. – šios bendruomenės vadinosi „Meilės žodžio“ pavadinimu) tam pačiam judėjimui, kaip ir aplink Vilniaus,  Kauno ir Šiaulių bažnyčias susitelkusias bendruomenes, ypač po to, kai šios bendruomenės 2002 m. pradžioje susijungė į vieną bendriją, turinčią vieną vadovybę. Tačiau 1999 m. TŽ judėjimas, įskaičiuojant ir Evangelijos bažnyčią, užėmė  9 vietą Lietuvoje pagal formalių narių skaičių bei 5 vietą pagal aktyvių narių skaičių (žr. grafiką, kuriame lyginamas religinių bendruomenių savaitinių susirinkimų lankytojų skaičius).

Lentelė 1. Tikėjimo žodžio judėjimo bendrijų statistika [1]
Bendrija

Bendruomenių skaičius

Narių skaičius

Lankytojų skaičius

Tikėjimo žodis 33 2048 2500-3000
Tiesos žodis
(2002 m. susijungė su TŽ)
16 500 600
Evangelijos bažnyčia 5 Nefiksuota Apie 300
Viso: 54 ~ 2800 3400-3900

Religijos sociologai seniai pastebėjo, kad naujieji religiniai dariniai yra labai dinamiški, sparčiai transformuojasi. Pastebėtina ir tai, visuomenės priešiškumo naujiesiems religiniams judėjimams sustiprėjimas paprastai ryškiausias būtent pirminių NRJ vystymosi fazių metu, ir neretai, net judėjimams praradus beveik visus priešiškumą kėlusius bruožus, judėjimo kritikai tebesivadovauja judėjimo vaizdiniu, suformuotu ankstyvaisiais judėjimo raidos etapais.

Ši tendencija pastebima ir šiandieniniame visuomenės požiūryje į Tikėjimo žodžio judėjimą. Dažniausiai šiandien pasirodantys kritiški žiniasklaidos atsiliepimai mini prieš gerą dešimtmetį įvykusius ir daug triukšmo sukėlusius įvykius, visiškai nesistengiant išsiaiškinti, kaip  judėjimas atrodo šiandien.

TŽ judėjimas, savo augimo laikotarpiu buvęs klasikiniu sektos tipo judėjimu [sektos sąvoka čia naudojama neutralia sociologijoje vartojama prasme; jos paaiškinimą rasite toliau], šiuo metu pamažu juda link denominacijos tipo, nors nuo pat judėjimo pradžios iki dabar jo raiška buvo nevienareikšmė ir sunkiai įsitenkanti į aiškias  kategorijas.

Šiame  tekste sieksiu į TŽ judėjimą pažvelgti iš sociologinės perspektyvos ir pasvarstyti jo, kaip kolektyvinio religingumo išraiškos, dinamiką. Apsiribosiu sociologinės analizės metodu, kuris viešajame diskurse nėra labai įprastas ir dėl to neretai neteisingai interpretuojamas.  Pirmiausia pasistengsiu  aiškiai apibrėžti vartojamas sąvokas, pvz., kultas, bažnyčia, denominacija, sekta.

Kolektyvinių religinių  darinių tipologija

Pagal sociologų išvystytą religinių darinių skirstymo modelį, visus kolektyvinius religinius junginius galima skirstyti į keturis idealius tipus: sektas, kultus, denominacijas, bažnyčias.

Ši tipologija  remiasi dviem kriterijais. Visų pirma taikomas religinio junginio savivokos kriterijus: vienoje spektro pusėje šiuo atveju yra unikalumo deklaravimas, kitoje – pliuralizmo deklaravimas, taigi, religiniai judėjimai save suvokia arba kaip išskirtinę, vienintelę teisėtą tikėjimo išraišką, arba laiko save vienu iš daugelio galimų religinių ieškojimų variantų.

Iš kitos pusės, taikomas santykio su visuomene kriterijus: vieni religiniai judėjimai yra pozityvūs pasaulio atžvilgiu, iš esmės pasauliui pritariantys, „pasaulis“, t.y., visuomenė palaiko juos, o kiti judėjimai yra  negatyvūs, „pasaulį“ atmetantys, kritikuojantys, tai dažniausiai sukelia taip pat ir neigiamą visuomenės reakciją.

Lentelė 2. Kolektyvinių religinių darinių tipologija

  Grupės santykis / įtampa
su visuomene

Pozityvus

Negatyvus
Savo legitimumo
suvokimas
Unikalus BAŽNYČIA SEKTA
Pliuralistinis DENOMINACIJA KULTAS

Šioje sociologinėje tipologijoje žodžiai SEKTA ar KULTAS labai mažai bendra teturi su populiariomis šių žodžių reikšmėmis, o taip pat ir bandymais apibrėžti sektą kaip destruktyvią religinę grupę, šią sąvoką taikant tik išskirtiniais atvejais.

Jei populiarioje sektos / religijos dichotomijoje, kuria neretai vadovaujasi žiniasklaida, „sekta“ yra religinė grupė, kuri prievartauja iš narių pinigus, užsiima nelegalia veikla, apgaule įtraukia asmenis į sa vo veiklą, neatskleidžia tikrųjų savo tikslų bei įsitikinimų, kol naujasis narys nėra pakankamai įsitraukęs į religinę grupę,  sociologinėje tipologijoje „sektos“ sąvoka neturi vertinamojo aspekto, ji yra aprašomojo pobūdžio. Sociologinėje plotmėje „sekta“ yra elitistinė religinė grupė, skelbianti savo unikalumą ir išskirtinumą, atmetanti visuomenę, t.y., esanti negatyviame santykyje su „pasauliu“, atmetanti masinį religingumą, būdingą bažnyčioms ir siekianti religinio tyrumo, aktyvumo. Visuomenė atsako tuo pačiu – sekta visuomenės daugumai yra marginali religinė grupė.

Ankstyvoji krikščionybė, o taip pat ir daugelis šiandien visuomenėje įsitvirtinusių, gerbiamų protestantiškų grupių, veiklos pradžioje reiškėsi kaip tipiški sektos tipo judėjimai, savo veikla keliantys įtampas visuomenėje ir deklaruojantys savo išskirtinumą. Krikščionybė tapo pasaulinė religija; JAV kūrėsi visų pirma sektų, kurios Europoje buvo persekiojamos arba dėl kitų priežasčių nusprendė iš Europos pasitraukti, pagalba. Viduramžiais sektos neretai kovodavo už vertybes, kurios yra šiandieninės visuomenės pamatas – tai galima pasakyti kad ir apie anabaptistų sektas, siekusias bažnyčios atskyrimo nuo valstybės reformacijos laikais, deklaruojančių laisvą asmens apsisprendimą tikėti; dėl to anabaptistai buvo žiauriai persekiojami. Sektos neretai būdavo teigiamų visuomenės pokyčių varomąja jėga.

Bažnyčios taip pat deklaruoja savo išskirtinumą, ir šiuo aspektu jos yra toje pačioje plotmėje, kaip sektos, tačiau jų išskirtinumas yra visuomenės pripažįstamas, ir jos yra tam tikrame simbiotiniame santykyje su visuomene: visuomenė pabrėžia bažnyčios išskirtinumą, o bažnyčia legitimuoja visuomenės gyvenimą. Kultas, kaip ir sekta, yra negatyviame santykyje su visuomene, tačiau kultas nedeklaruoja savo išskirtinumo. Iš Lietuvoje egzistuojančių religijų bažnyčia galima vadinti tik katalikų Bažnyčią.

Denominacija yra religinė grupė, kuri yra įgavusi pozityvų santykį su visuomene, t.y. ji yra visuomenės „palaikoma“ ir tuo pačiu didele dalimi yra prisitaikiusi prie visuomenės – tuo ji panaši į bažnyčią ir skiriasi nuo kulto ar sektos. Tačiau, skirtingai nuo bažnyčios ar sektos, denominacija nesiekia išskirtinio pripažinimo, nedeklaruoja unikalaus legitimumo. Net jei ji tai deklaruoja, visuomenė tokio legitimumo jai nepripažįsta. Denominacijomis Lietuvoje laikytinos kad ir tradicinės, kelis šimtus metų gyvuojančios protestantiškos ar rytų bažnyčios.

Tikėjimo žodžio vieta tipologijoje

Bandydami TŽ judėjimą įtalpinti į šią tipologiją iškart galime prisiminti, kad Tikėjimo žodžio didesnis išplitimas po 1990 m. sukėlė nemažą visuomenės ir katalikų Bažnyčios reakciją, ir kad TŽ pats palaikė ir skatino įtampą su visuomene. TŽ visų pirma oponavo tradiciniam religingumui: katalikiškoji (ar, sakykime, stačiatikių ar tradicinių protestantų bažnyčių) tradicija buvo matoma kaip išskirtinai sustabarėjusi, negyva, reikalaujanti jau ne reformos, bet esminio atmetimo; krikščionišką gyvenimą, pasak konfrontacijos laikotarpio TŽ mokymo, reikėjo statyti ant visiškai kitų pamatų. Tuo pačiu buvo oponuojama ir visuomenės sekuliarumui, nukrikščionėjusioms vertybėms, nors pastarąją opoziciją buvo galima veikiau įžvelgti betarpiškai stebint TŽ, ji ne itin gerai atsispindi žiniasklaidoje ir todėl yra visiškai nežinoma.

Ankstyvąsias „Tikėjimo žodžio“ judėjimo raidos fazes teologiškai labai įtakojo iš JAV bei Švedijos charizminių bendruomenių perimti akcentai – „tikėjimo“, „išgydymo“, „klestėjimo“, „tikinčiojo teisumo“ doktrinos. Bendruomenės, sekančios šiais mokymais, įvairiai vadinamos „visos evangelijos judėjimu“, „Tikėjimo judėjimu“, „Tikėjimo žodžio judėjimu“, o skelbiamas judėjimo mokymas – „tikėjimo ir klestėjimo“ mokymu. Jau pats TŽ bendruomenių pasirinktas pavadinimas liudija apie būtent šią bendruomenės kryptį. Ankstyvasis Tikėjimo žodis didele dalimi tiesiog atspindėjo vakaruose paplitusias „tikėjimo ir klestėjimo“ mokymo sampratas, pabrėžiančias aktyvų, gyvą tikėjimą, kuris sulaukia rezultatų, besimaterializuojančių šiandien, dabar. Sociologiškai šis mokymas funkcionavo kaip dar vienas išskirtinumo pabrėžimo faktorių, atitolinantis TŽ judėjimą nuo kitų, net ir charizminių krikščioniškų bendruomenių (pvz., sekmininkų ar Emanuelio).

Į šią opoziciją galima pažvelgti ir iš kitos perspektyvos. Pasak sociologų, sektos įtampa su visuomene yra palaikoma ne vien sektos, bet ir visuomenės išreiškiamo priešiškumo, nepritarimo. Tolerantiškoje visuomenėje sektai sunkiau išlaikyti atsiribojimą pabrėžiančią laikyseną, nes visuomenės tolerantiškumas nepadeda sektai sutvirtinti savo savivokoje barjerų, kurie sektą atskiria nuo visuomenės, leidžia sektai laikyti visuomenę tamsos valdoma. Tokios tolerantiškos laikysenos negalime priskirti visuomenei ar dominuojančiai bažnyčiai TŽ vėlyvesniojo augimo fazės periodui. Antai norėčiau paskaityti keleto Šiaulių kunigų raštą, šiuo atveju atspindintį tiek dominuojančios religijos reakciją, tiek ir visuomenėje įsivyraujantį požiūrį:

ŠIAULIŲ MIESTO KUNIGŲ PAREIŠKIMAS DĖL RELIGINĖS SEKTOS „TIESOS ŽODIS“
Visos religinės sektos, nors jos ir remiasi Evangelija, yra nesuderinamos su Katalikų Bažnyčios mokslu. Yra tik viena  Kristaus įkurtoji Bažnyčia. Visos sektos atsirado vėliau ir jos yra atskalos nuo bendro kamieno.
Sektos „Tiesos žodis“  įstatai skamba gražiai, juose daug ištraukų iš Šv. Rašto, bet tos ištraukos ištrauktos ir taip suklijuotos, kad mintis skambėtų jų naudai. Sektų vadovų pagrindinė mintis ir noras – paimti teisiškai iš asmens ne tik dešimtą dalį uždarbio, bet įvairiais būdais išvilioti ir likusius pinigus.
<…>
Kunigai ir suklaidintų vaikų motinos prašo, kad būtų atšauktas … šios sektos užregistravimo potvarkis ir kad būtų uždrausta sektoms viešai skelbti savo agitaciją (pasirašo du kunigai; Šiaulių kraštas, 1992 m. balandžio 4 d.).

Galima būtų minėti daugybę straipsnių, oficialių asmenų pareiškimų, kur išreiškiamos panašios mintys. TŽ šią ir panašią kritiką dažniausiai atmesdavo, kiek pakoreguodamas (paprastai – nesakant, į ką atsižvelgiant tai daroma) kai kuriuos veiklos aspektus. Tokia konfrontacija yra klasikinis pavyzdys, kaip eskaluojant įtampą tarp sektos ir visuomenės stiprėja ir sektos išskirtinio legitimumo savivoka.

Pokyčiai Tikėjimo žodyje

Tikėjimo žodis unikalus ne tik ankstyvuoju sektantišku (vėlgi tai – sociologinė, ne vertinamoji sąvoka) raiškos pobūdžiu, bet ir labai greitai įvykusiomis ir žymiomis transformacijomis, kurios judėjime įvyko per maždaug 14 jo egzistavimo metų. Šiandien turime visai geriau patyrinėjus atrastume visai kitokį paveikslą, nei ką tik nupieštasis.

TŽ šiandien atsisakė radikalistinių teologijos elementų, būdingų Švedijos „gyvenimo žodžio“ judėjimui, su kuriuo TŽ buvo glaudžiai susijęs veiklos pradžioje, o tai pasitarnavo kai kurių perskyrų tarp TŽ ir kitų evangeliškų – charizminių krikščionybės pakraipų Lietuvoje. Tai ypač gerai atsispindi tendencijoje tarp TŽ pamokslininkų pripažinto teologinio išsilavinimo, anksčiau atrodo sunkiai įsivaizduojamo dalyko. G. Saulytis, anksčiau ne kartą teigęs, kad Dievas jį pašaukė tarnauti neatsižvelgdamas į teologinio išsilavinimo trūkumą, kuris greičiau buvęs privalumu nei nuostoliu, šiandien mokosi Trinity Evangelical Divinity School – seminarijoje – vienoje labiausiai pripažintų evangelikalų seminarijų, visiškai neatitinkančioje ankstesnių TŽ standartų. Tokias tendencijas galima interpretuoti ir kaip tam tikro pripažinimo kitų bendruomenių tarpe siekį.

Teologinis išskirtinumas išvis nebedeklaruojamas, nors toliau pabrėžiama gyvo, veiklaus tikėjimo svarba. Tačiau toks tikėjimas iškart pripažįstamas galimu ir kitose krikščioniškose konfesijose.

Organizaciškai TŽ pa judėjo nuo l aisvo, autoritetu grįsto charizminio vadovavimo link didesnės institucionalizacijos. Antai anksčiau veikusi „Lietuvos misija“, kurią sudarė keletas dešimčių pamokslininkų, važinėjančių po TŽ satelitines bendruomenes pamokslauti, buvo paleista, vietoje to siekiama ugdyti ganytojus kiekvienai vietinei bendruomenei. Kitas institucionalizaciją liudijantis įvykis: Šiaulių Tiesos žodžio bendruomenės susijungimas su Krikščionių bendrija TŽ.

Vienu metu TŽ gan stiprios tendencijos atsiriboti nuo „pasaulio“, visuomenėje dominuojančios pop kultūros – pasaulietinės muzikos, pasaulietinės veiklos, - šiandien gerokai susilpnėjusios. Šiandien greičiau ieškoma galimybių tikėjimą integruoti, jį pozityviai išreikšti visuomeninėje veikloje, politinėje sferoje. Negalima teigti, kad anksčiau to nebuvo siekiama, tačiau šiandien ši tendencija yra grynesnė, jai skiriama daugiau dėmesio.

Visi šie pokyčiai liudija apie esminę TŽ judėjimo transformaciją iš daugiau sektos tipo judėjimo į denominacijos tipą, nors šis perėjimas anaiptol nėra užbaigtas ar negrįžtamas. Iš paties judėjimo perspektyvos žiūrint, šios transformacijos pabaigimas greičiausiai ir nėra labai siektinas, nes, tokia transformacija reikalauja prisitaikymo prie visuomenės, pozityvaus santykio su ja nustatymo, o TŽ įtalpinimas į idealų denominacijos tipą iš esmės reikštų visišką jo buvusiojo identiteto praradimą. Krikščionims apskritai visuomenėje tampant kognityvine mažuma ir įsitvirtinusios denominacijos, siekdamos išlaikyti evangelinį tyrumą, gali pamažu pradėti judėti link sektos tipo.

Kodėl transformacija?

Belieka pasvarstyti, kas sukėlė tokią TŽ judėjimo transformaciją. Iš dalies galime minėti stiprius smūgius judėjimo entuziazmui, pamažu vedusius į TŽ mokymo pokyčius ir mažėjančią įtampą su visuomene. Minėta transformacija sutampa ir su dideliu TŽ narių skaičiaus augimo lėtėjimu, sustojimu, o vėliau ir gan pastebimu nuosmukiu. 1991 m. judėjime dalyvauja apie 4000 pasekėjų, kai kuriais 1992 m. duomenimis, šis skaičius jau siekia 5000, tačiau 1999 m. pabaigoje TŽ judėjimo bendruomenių lankytojų yra jau tik apie 3400-3900[2]. Narių skaičiaus augimas savu laiku vedė į didesnį radikalumą, o skaičiaus mažėjimas – į didesnę refleksiją ir atsargumą, bandymą įsitvirtinti, atrasti vietą visuomenėje.

Taip pat turėtume nepamiršti visuomenės požiūrio transformacijų, kurios, pasak religijos sociologinių tyrimų, turi didelės įtakos sektų laikysenai ir gali įtakoti tos laikysenos pasikeitimus. Nors ankstyvesnėse didelio TŽ augimo stadijose Katalikų Bažnyčios pareiškimuose buvo galima jausti konkurencijos baimę, kuri sustiprino pasisakymų TŽ atžvilgiu radikalumą, Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo judėjimo propaguotojai vėliau bandė tiesti tiltus į TŽ. Čia galima paminėti ir Religijos studijų ir tyrimų centrą, 1994 m. organizavusį konferenciją „Dėl tavęs, Jėzau“, po kurios TŽ ekumeninė laikysena ypač sustiprėjo. Sušvelnėjusios Katalikų Bažnyčios reakcijos, kurios kartu sumažino ir visuomenės konfrontaciją TŽ atžvilgiu (visuomenės nuomonė „sektų“ klausimu daug kur buvo įtakojama nuo atviresnių katalikų bažnyčios atstovų nuomonės), leido ir TŽ pažvelgti į krikščioniškojo tikėjimo bendrumą ir atsikratyti jo sustabarėjusių formų.

Toks žvilgsnis TŽ nebuvo nauja, niekada anksčiau neišgyventa patirtis. Reikia pastebėti, kad TŽ nuo pat pradžių savo identiteto sudedamosiomis dalimis laikė „atvirumą“ ir „nepriklausomumą“.  Tai buvo esminiai judėjimo savivokos elementai, kurie tik nesąmoningai buvo suvaržomi vieno ar kito mokymo ar „importuotos laikysenos“ (pvz., išskirtinumo deklaravimas ankstyvaisiais judėjimo metais buvo didele dalimi susijęs su Švedijos pamokslininkų įtaka), kurių populiarumas pamažu praeidavo. Galima teigti, jog nepaisant kai kurių pastovių sektantiškumo elementų TŽ laikysenoje (pvz., elitinio apraiškų), kiti sektantiškumo elementai yra ganėtinai atsitiktiniai ir todėl gali būti pakeisti, judėjimo tipui kintant denominacijos linkui.

Negaliu nepaminėti ir dar vieno dalyko: pačioje ankstyviausioje TŽ judėjimo stadijoje, maždaug iki 1991 m., kuomet susiformavo rimtesnė visuomenės opozicija judėjimui, TŽ buvo didele dalimi atviras ir savitai ekumeniškas judėjimas, kuriame būta aiškių ne-sektantiškų bruožų,  vyravo siekis išsiveržti iš  esą per daug radikaliai pasaulį atmetančių sekmininkų judėjimo,  aktyviai bendradarbiauta su kitomis krikščioniškomis bažnyčiomis, entuziastingai palaikytas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Taip pat ir to meto žiniasklaidoje TŽ buvo įvardijamas kaip iš esmės teigiamas fenomenas. Dėl to, bent iš dalies, dabartinę TŽ slinktį  denominaciškumo linkui galima vadinti  sugrįžimu į daugeliui nežinomą ar pamirštą iki-sektantiškąjį  judėjimo laikotarpį.

IŠNAŠOS

[1] duomenys iš: Religijos Lietuvoje, Šiauliai: NovaVita, 1999.

[2] Arūnas Peškaitis ir Donatas Glodenis. Šiuolaikinis religingumas. Vilnius: Vaga, 2000 p. 49; bei Holger Lahayne ir Donatas Glodenis. Religijos Lietuvoje. Šiauliai: Nova Vita, 1999.

 

Pranešimas skaitytas 2002 m. VU religijos studijų ir tyrimų centro konferencijoje „Religija ir visuomenė“. Skelbti ar platinti be autoriaus sutikimo DRAUDŽIAMA.

raktiniai žodžiai: