Irake persekiojami krikščionys

Versija spausdinimui

Cecilia Wikström

Kasdien girdime apie Irake vykstančius pagrobimus bei apie savižudžius sprogdintojus. Tačiau turbūt tik nedaugelis žino, kad grėsmė kyla ir vienos seniausių tos šalies mažumų, krikščionių bendruomenės, tolesniam egzistavimui.

Šiems krikščionims, kurių yra beveik milijonas, ir kurie dažniausiai žinomi kaip chaldėjai asirai, skubiai reikalinga stipri pasaulio pagalba.  Antikrikščioniško smurto banga iš tiesų prasidėjo pernai rugpjūčio 1 d., kai prieš šešias Mosulo bažnyčias buvo įvykdyta sprogdinimo kampanija, tada žuvo ir keletas žmonių. Po serijos sprogdinimų spalio 16 d., įvykdytų prieš penkias Bagdado bažnyčias, baimindamiesi tolesnių ekstremistų išpuolių, apie keturiasdešimt tūkstančių Irako krikščionių pabėgo į kaimynines šalis.

Iki sausio rinkimų maištininkai sustiprino savo vykdomus persekiojimus, siedami krikščionis su okupacinėmis pajėgomis. Žudymai yra viena iš naudojamų taktikų; kita taktika – krikščionių verslininkų grobimas. Už juos reikalaujama išpirkos, jie dažnai nužudomi. Krikščionės merginos, kurios gatvėmis vaikšto nepridengtais veidais, ne kartą buvo aplietos rūgštimi. Nina Shea, atstovaujanti Laisvės Rūmams (Freedom House), praneša apie tai, kaip kurdų administratoriai sulaiko Jungtinių Valstijų suteiktą rekonstrukcijos paramą, kad ši nepasiektų chaldėjų asirų gyvenamų vietovių, o taip pat konfiskuoja krikščionių ūkius bei kaimus. Dešimtys tūkstančių krikščionių negalėjo balsuoti sausį vykusiuose rinkimuose. 

Daugeliui krikščionių atrodo, kad jie nebeturi kito pasirinkimo, o tik masiškai palikti savo senąją tėvynę. Tai būtų baisus pliuralistinio, sekuliaraus ir demokratinio Irako vizijos regresas. Nors chaldėjai asirai tebekalba senovine aramėjų kalba, tačiau jie yra viena šiuolaikiškiausių, kvalifikuočiausių ir labiausiai išsilavinusių Irako bendruomenių.

O rimta ilgalaikė Vidurio Rytų demokratijos politika privalo deramą elgesį su tautinėmis ir religinėmis mažumomis laikyti prioritetiniu.

Kad neįvyktų masinis išsikėlimas, Europa ir Junginės Valstijos privalo veikti suderinusios veiksmus ir tai reikia kuo skubiau padaryti. Nors daugelis europiečių dėl invazijos į Iraką turėjo pagrįstų dvejonių, dabar visoms Europos šalims, įskaitant manąją Švediją, metas atsisakyti nesikišimo pozicijos. Sėkmingam Irako atstatymui reikia gerai parengtų karių, kurie saugotų civilius kontraktininkus, statybininkus, tarnautojus, santechnikus, elektrikus, mokytojus, dvasininkus ir paprastus civilius gyventojus jų kasdieniniame gyvenime. Kariškiai, policijos pareigūnai ir patikimi teismai reikalingi, kad būtų užtikrintos lygios įvairių tautinių ir religinių mažumų teisės. 

Tačiau kol kas Švedija iš savo pusės padarė apgailėtinai mažai, kad šios teisės būtų apsaugotos. Švedija atsisako iš naujo atidaryti savo ambasadą Bagdade ar mokyti Irako karines pajėgas tiek pačiame Irake, tiek ir kitose šalyse. Be abejo, nesikišimo politika nėra išimtinai švediškas reiškinys, tačiau šiuo metu ji itin neatsakinga, kai Švedijos pilietis Minas Ibrahim al-Yousifi Irake ir toliau laikomas pagrobtas grasinant mirtimi. Šis žmogus yra iškilus chaldėjų asirų bendruomenės narys. Akivaizdu, kad Švedija privalėtų toje šalyje bent jau turėti savo diplomatų.

Chaldėjai asirai palaipsniui išstumiami iš savo senosios tėvynės. Nejaugi vakarų europiečiai gali tik stebėti iš saugaus atstumo, kaip pačiame civilizacijos lopšyje vykdomas prievartinis etninis valymas?

Cecilia Wikström yra Švedijos liberalų partijos atstovė Vidurio Rytų reikalams.

„International Herald Tribune“, 2005 III 02
vertė Kęstutis Pulokas