Islamas – kelias į išganymą

Versija spausdinimui

Egdūnas Račius

Straipsnyje apžvelgiami pagrindiniai islamo bruožai, musulmonų religinės prievolės, musulmonų požiūris į šeimą.

Penkios islamo prievolės

Penkios islamo prievolės, vadinamos „stulpais“ (arab. arkan), yra privalomos visiems musulmonams. Tai:

  • Liudijimas, arba tikėjimo išpažinimas – šahada. Pamatinė viso pasaulio musulmonų pareiga – išreikšti savojo tikėjimo išpažinimą ištariant: „Nėra jokios kitos dievybės, tik Dievas[1], o Muchamedas yra Dievo pasiuntinys“. Ištaręs tokius žodžius ir jais įtikėjęs, žmogus tampa musulmonu. Šis tikėjimo išpažinimas – tai patys pirmieji žodžiai, kuriuos musulmonų šeimoje vos gimusiam kūdikiui į ausį pašnibžda tėvas.
  • Ritualinis meldimasis – sala. Musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną: prieš patekant saulei, tuoj po vidurdienio, įpusėjus popietei, iškart po saulėlydžio ir sutemus. Melstis galima mečetėje (arab. masdžid – „ nusilenkimo vieta“ ) arba bet kurioje kitoje švarioje vietoje. Kad ir kur būtų, melsdamiesi musulmonai privalo atsigręžti veidu į Kabos šventovę, stovinčią Mekoje, dabartinės Saudo Arabijos karalystės teritorijoje. Prieš pradėdami melstis, tikintieji turi tam pasirengti – rituališkai apsiprausti; tai būtina padaryti kiekvienąkart prieš meldžiantis. Korane pasakyta: „O Jūs, kurie tikite, prieš pradėdami melstis, nusiprauskite veidus ir nusiplaukite rankas iki alkūnių; perbraukite rankomis per plaukus ir nusiplaukite kojas iki kulkšnių“ (Koranas 5, 6). Apsiprausę musulmonai pasitiesia maldų kilimėlį ir ima arabiškai kalbėti formules, kurias lydi griežtai reglamentuoti judesiai. Judesiai kartojami du, tris ar keturis kartus, nelygu, koks dienos metas. Tiesa, yra ir neprivalomų maldų (arab. dua), kurias galima atlikti gimtąja kalba.
  • Religinis mokestis – zaka. Atitinkantys turto cenzą musulmonai kasmet privalo sumokėti 2,5 proc. nuo turimo finansinio turto. Apmokestinti ir gyvuliai bei žemės ūkio produkcija. Zaka mokamas musulmoniškų metų pabaigoje. Šis mokestis laikomas viena Dievo garbinimo formų, nes manoma, kad taip išreiškiama padėka Dievui už suteiktą materialinę gerovę. Musulmonai taip pat skatinami aukoti vargšams (duoti sadaqa). Aukoti galima tiek, kiek norisi, tik pageidautina, kad tai būtų daroma paslapčiomis, nesigiriant.
  • Pasninkavimas – saumas. Tai dar vienas padėkos Dievui būdas, visiems atsakingiems už savo veiksmus ir sveikiems musulmonams privalomas devintą islamo kalendoriaus mėnesį – Ramadaną. (Kadangi mėnesiai skaičiuojami ne pagal Saulę, o pagal Mėnulį, musulmonų metai 11 dienų trumpesni už grigališkojo kalendoriaus metus, o Ramadano pradžia kiekvienais metais „ankstėja“). Ramadano pasninkas – ne tik padėkos, bet ir pagarbos Dievui ženklas, nes šį mėnesį buvo pradėtas apreikšti Koranas. Kasdienis pasninko laikymasis prasideda auštant ir pasibaigia saulei leidžiantis. Pasninkaujant reikalaujama, kad žmogus susilaikytų nuo valgio ir gėrimo šviesiuoju paros metu, nerūkytų, neturėtų lytinių santykių. Ligoniai, nėščiosios, keliaujantieji ir kovotojai gali perkelti pasninko dienas vėlesniam laikui. Jei pasninkas sulaužomas tyčia, be jokios pateisinamos priežasties, už bausmę reikia pasninkauti 60 dienų iš eilės arba sočiai pamaitinti 60 vargšų, kartu pasninkaujant už praleistą dieną.
  • Piligrimystė – chadžas. Islame išskirtos dvi piligrimystės formos – chadžas ir umra (mažasis chadžas). Chadžas atliekamas paskutinį musulmoniškojo kalendoriaus mėnesį, kuris taip ir vadinasi – „turintis chadžą“ (arab. zū al-chidža). Umrą, trumpesnę chadžo formą galima atlikti bet kuriuo metų laiku. Ši penktoji prievolė reikalauja, kad fiziškai ir finansiškai pajėgūs musulmonai bent kartą gyvenime nukeliautų į Meką (Kabos šventovę) ir jos apylinkes (Miną, Arafatą, Muzdalifą). Piligrimai vyrai apsijuosia dviem baltos drobės juostomis – per juosmenį ir per kairį petį. Toks apdaras panaikina klasių ir kultūrų skirtumus – Dievo akivaizdoje visi stoja lygūs. Šiais laikais chadžą kasmet atlieka daugiau nei du milijonai musulmonų.

Kaba – svarbiausia šventovė

Abraomas Korane minimas kaip vienas didžiųjų pranašų ir vadinamas „Dievo draugu“. Pagal Koraną, Dievas Abraomui ir jo sūnui Izmaeliui įsakė pastatyti Viešpaties garbinimo vietą, vadinamą Kaba. Korane taip pat parašyta, kad Dievas įsakė Abraomui sukviesti visą žmoniją aplankyti šią vietą, ir kai šiandien ten eina keliaujantys maldininkai, jie taria: „O, Dieve, aš tau tarnauju“, taip atsiliepdami į Abraomo kvietimą.

Kaba arabų kalba reiškia „kubas“. Tai išties yra kubo formos akmeninis pastatas. Musulmonams jis – svarbiausia Dievo garbinimo šventovė, dar vadinama „Dievo namais“ (arab. bait allah). Rytiniame jos kampe yra įmūrytas „Juodasis akmuo“ – kaip manoma, meteoritinės kilmės dangaus kūnas. Musulmonai tiki, kad tai Adomo, pirmojo žmogaus, angelas sargas. Kaba apgaubta juodu audeklu – kisva, ant kurio auksu išsiuvinėti Korano tekstai.

Nuodėmės

Islame nuodėmės samprata nėra išplėtota. Ją veikiau keičia smerktini, negarbingi veiksmai, už kuriuos paskutinio teismo dieną nubaus pats Dievas, ir nusikaltimai, už kuriuos bausmės susilaukiama dar čia, žemėje. Apskritai islamiškoji teisė visus žmogiškus veiksmus suskirsto į penkias kategorijas: privalomus, skatinamus, nutylimus (neutralius), smerkiamus ir draudžiamus. Draudžiamų veiksmų sąrašas gan įspūdingas. Daugumas draudimų yra moraliai motyvuoti, pavyzdžiui, draudimas vartoti alkoholį, paleistuvauti, neteisėtai žudyti, vogti ir pan.

Musulmonams gan paprasta sužinoti, kuris veiksmas islamiškosios teisės yra vertinamas palankiai, o kuris nepalankiai: praėjus keletui šimtmečių nuo Muchamedo mirties, musulmonai sudarė pranašui priskiriamų veiksmų ir pasisakymų sąvadus, kuriuose jis leidžia suprasti, kokie veiksmai Dievui malonūs, priimtini, o kokie –atgrasūs. Musulmonai teisininkai, vadovaudamiesi Koranu ir Chadysais (taip vadinasi Muchamedui priskiriami veiksmai ir pasisakymai), dar labiau išplėtė veiksmų legalumo ir nelegalumo paletę. Susiorientuoti teisinėje kazuistikoje eiliniams musulmonams pagelbsti muftijai – teisininkai, duodantys teisines nuomones – fatvas.

Džihadas

Kai kurie musulmonų teisininkai linkę džihadą priskirti prie prievolių – arkanų. Tačiau daugelis laikosi nuomonės, kad džihadas nepatenka į arkanų kategoriją. Džahada arabiškai reiškia „stengtis“, todėl žodis džihadas verstinas kaip „pastangos“. Koranas kalba apie pastangas įtvirtinti tikėjimą. Musulmonų teisininkai išskyrė keturias džihado rūšis: sielos, žodžio, pavyzdžio, kardo.

Sielos džihadas nukreiptas į tikinčiojo vidų – jis arba ji privalo visomis išgalėmis gryninti savyje tikrą ir nuoširdų tikėjimą ir atsidavimą Dievui (islamą – būtent tai žodis islam reiškia arabiškai). Žodžio džihadas – misionieriška veikla. Musulmonams privalu skelbti savo tikėjimą aplinkiniams. Tai jie turi daryti visais prieinamais būdais ir visuomet. Pavyzdžio džihadas taip pat yra misionieriškos veiklos forma – savo pačių gyvensena musulmonai turi demonstruoti islamo pranašumą prieš kitas religijas. Ir galiausiai yra kardo džihadas – prieštaringiausiai vertinama džihado forma. Daugelis musulmonų mano, kad kardo džihadas gali būti tik gynybinis – iškilus grėsmei musulmonų bendruomenei, jos turtui, žemei, kiekvienas musulmonas privalo gintis jam ar jai prieinamomis priemonėmis. Tačiau būta ir tokių musulmonų teisininkų, kurie propagavo puolamąjį džihadą, tik puolamosioms karinėms operacijoms pavadinti arabų kalboje yra kiti žodžiai: ghazva („karo žygis“), charb („karas“), kital („kovojimas“), fatch („užgrobimas“). Pažymėtina, kad Korane džihadas praktiškai nesiejamas su smurtu, nors tam tikros smurto rūšys pateisinamos ar net išaukštinamos. Ten, kur kalbama apie ginkluotą kov ą prieš nemusulmonus, vartojamas būtent kital („kovoti, žudyti“).

Tiesa, dabartiniais laikais, kai islamiškosios teisės tradicijos nustojo relevantiškumo, radikalūs musulmonai savo smurtavimus mėgina pateisinti tendencingai parinktomis ištraukomis iš Korano ir Chadysų, puolamąjį džihadą skelbdami kiekvieno musulmono pareiga.

Moterys islame

Europoje įsivyravusi nuomonė, kad musulmoniškose kultūrose moters statusas yra žemesnis nei vyro. Iš dalies tai tiesa – daugelis musulmoniškų visuomenių yra itin patriarchalios, jose dominuoja vyrai. Vyrai priima svarbiausius sprendimus – net ir tuos, kurie tiesiogiai susiję su moters asmeniu. Tačiau islamiškoji teisė, nors iš principo ir yra patriarchali, nepadaro moters visiška beteise. Tiesa, moters „teisinis svoris“ nelygus nė pusei vyro „teisinio svorio“. Tai akivaizdžiai liudija reikalavimas, kad vieną liudininką vyrą teisme atstotų dvi liudininkės moterys; dukra paveldi tik pusę to, ką paveldi jos brolis, ir pan. Dėl savo „teisinio svorio“ vyrai gauna ir daug didesnę atsakomybę – už tą patį nusižengimą moteris paprastai baudžiama švelniau. Beje, pagal islamišką teisę vyras turi užtikrinti šeimos gerovę ir uždirbti savo, žmonos ir vaikų pragyvenimui – žmonos vertimas dirbti už šeimos namų vertintas nepalankiai.

Religinių ritualų ir prievolių atžvilgiu vyrai ir moterys yra lygūs – ir vieniems, ir kitiems vienodai prisakyta vykdyti prievoles. Tiesa, penktadienio bendruomenės maldos mečetėje moterims nėra privalomos.

Santuoka ir šeima

Islamiškoji teisė labai nepalankiai žiūrėjo į viengungystę. Sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių buvo laikoma natūralia žmogaus gyvenimo ciklo dalimi. Tiesa, santuokos pagrindu niekada nebuvo sutuoktinių domėjimasis vienas kitu (tai, kas dabar vadinama įsimylėjimu ar meile) – santuoka suprasta kaip socialinis kontraktas tarp dviejų šeimų, su visomis iš to atsirandančiais padariniais – įsipareigojimais ir teisėmis. Vyras, norėdamas vesti moterį, turėdavo gauti jos legalaus globėjo (tėvo, o jam nesant – kito artimo giminaičio) sutikimą. Kontrakte būdavo numatomas dovanos jaunajai, vadinamos mahr, dydis. Dažniausiai tai būdavo tokie daiktai, kuriuos lengva paversti pinigais, arba tiesiog pinigų suma. Po sutuoktuvių ši dovana turėdavo tapti žmonos nuosavybe ir turėdavo užtikrinti jos išlikimą vyrui mirus ar ištuokos atveju.

Anksčiau musulmoniškose šeimose vyravo lyčių segregacija – moterys ir vyrai gyvendavo skirtinguose namų fligeliuose. Vaikai iki maždaug aštuonerių metų galėdavo laisvai judėti po visus namus. Islamiška teisė santuoką traktavo kaip amžiną sąjungą, bet numatė ir ištuokos procedūrą. Tiesa, ji buvo palankesnė vyrui nei žmonai.

Nūdien daugelis islamiškosios teisės principų musulmoniškose visuomenėse prarado aktualumą, o podraug susilpnėjo ir musulmonų tradicijos: liberalus ir neatsakingas požiūris į moralę, vertybes, atneštas iš europietiškų kraštų ir brukamas per populiariąją kultūrą (kiną, spaudą, muziką) – visa tai negrįžtamai keičia musulmoniškų visuomenių veidą. Dievobaimingi musulmonai mėgina kovoti prieš šias visuomenines ydas, bet panašu, kad jų tikėjimo nebepakanka sulaikyti nudievėjimo bangos musulmoniškuose kraštuose.

[1] Arabiškai daiktavardis ‚Dievas‘ yra ‚allah‘ – šiuo žodžiu Dievą vadina ir į jį kreipiasi tiek arabai musulmonai, tiek arabai krikščionys, tame tarpe ir katalikai. Žodžio ‚Alachas‘ vartojimas nurodo į neišprusimą; jo turėtų būti atsisakyta žodžio ‚Dievas‘ naudai.

Egdūnas Račius - Vilniaus universiteto TSPMI Azijos ir Afrikos studijų centro vedėjas. Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „Katalikų pasaulis“. Visos teisės priklauso „Katalikų pasaulio redakcijai, skelbiama redakcijai sutikus.

raktiniai žodžiai: