Islamiškoji teisė – musulmonų išganymo kelrodis

Versija spausdinimui

Egdūnas Račius

Žiniasklaida, pranešdama apie musulmonų pasaulio įvykius, neretai pamini, kad vienoje ar kitoje musulmoniškoje šalyje siekiama „įvesti šariatą“. Dažniausiai nesivarginama paaiškinti, kas slypi po šiuo žodžiu: skaitytojui ar klausytojui tiesiog leidžiama suprasti, kad tai kažkas panašaus į įstatymų rinkinį ar baudžiamąjį kodeksą. Žiniasklaidos minimas šariatas paprastai turi neigiamą atspalvį ir yra siejamas su radikaliais (suprask, neprogresyviais) musulmonais. Taip eiliniam žmogui sukuriamas stereotipas, iš kurio retas išsivaduoja, o islamiškoji teisė ir patys musulmonai – stigmatizuojami.

Kas yra toji islamiškoji teisė, kurią taisyklingai lietuviškai reikėtų vadinti šaryja? Šaryją būtų galima apibrėžti kaip tikėjimą, kad visa ko Kūrėjas Dievas savo kūrinijai, visų pirma žmonijai, numatė taisykles bei ribas, ir jei jų neperžengs, žmonija eis išganymo keliu. Šaryja nesensta – ji amžina ir nekintanti, kaip amžinas ir nekintantis yra ir pats Kūrėjas. Todėl žmonės savo nuožiūra negali ir neturi teisės keisti nei Dievo jiems numatytų taisyklių, nei nubrėžtų ribų. Maža to, žmonija visuomet privalo gyventi pagal dieviškąją teisę. Kita vertus, šaryja yra ne daugiau nei principas, neturintis materialios, žmogui apčiuopiamos išraiškos – ji nėra koks nors pavienis tekstas ar tekstų rinkinys, kuriame Dievas būtų surašęs savo taisykles ir įsakymus. Koranas, žinoma, gali būti laikomas šaryjos išraiška, bet teigti, kad visa dieviškoji teisė sutalpinta į Koraną, reikštų jį pervertinti, o dieviškąją teisę – nuvertinti. Šaryja nėra tapati Koranui, ji apima kur kas daugiau nei jame parašyta.

Kadangi šaryja kaip Dievo valia visa savo apimtimi nėra savaime pažini ir ne visiems prieinama bei suprantama, ja rūpintis ėmė musulmonų teisininkai, vadinami fukaha (vienaskaita – fakyh). Jų veikla pavadinta fikh – jurisprudencija, arba teisės mokslu. Fukaha tikslas – suformuluoti konkrečias teisinio elgesio taisykles ir normas musulmoniškoms visuomenėms, kuriomis jos galėtų vadovautis kasdieniame gyvenime. Tad kalbant apie islamiškąją teisę kaip apie teoriją ir praktiką, o ne abstraktų principą, teisingiau būtų vartoti žodį fikh, nes jis apima musulmonų teisininkų pastangas teoriškai paaiškinti dieviškosios teisės principus ir juos praktiškai taikyti.

Musulmoniškos jurisprudencijos šaltiniai

Pirmiausia tarp pačių musulmonų fukaha buvo susitarta dėl jų mokslo – fikh – „pagrindų“, teisės šaltinių. Pirmuoju ir pagrindiniu musulmoniškos jurisprudencijos šaltiniu, savaime suprantama, buvo paskelbtas islamo šventraštis – Koranas. Jame išdėstyti nurodymai ir draudimai visiems musulmonams yra privalomi ir nekvestionuotini – visas Koranas yra etalonas ir Šaltinių Šaltinis. Vis dėlto jame esančių nurodymų nepakanka susidaryti visapusį tikrojo islamiško gyvenimo vaizdą, kuriuo vadovaujantis būtų galima eiti išganymo keliu.

Sunitai, šiandien sudarantys 85 proc. visų pasaulio musulmonų (istorijoje šis skaičius svyravo, bet apskritai sunitai visuomet sudarė didžiąją musulmonų daugumą), pasitelkė Muchamedo, anot musulmonų, paskutinio ir didžiausio Dievo žmonijai siųsto pranašo, Suną. Suną sudaro dvi dalys: Syra (Muchamedo) biografija ir Chadysai (Muchamedui priskiriami pavieniai veiksmai ir kalbos).

Praėjus maždaug šimtmečiui po Muchamedo mirties Syrą užrašę musulmonai patys asmeniškai Muchamedo niekada nebuvo matę. Jie paprastai, bet smulkiai surašė tai, kas jau buvo tapę žodine Muchamedo biografija-legenda, vyresniųjų perduodama jaunesnėms musulmonų kartoms. Syra apima visą Muchamedo gyvenimą nuo gimimo iki pat mirties, joje daugiausia dėmesio skiriama aktyviajam šios asmenybės gyvenimo periodui – jo kaip pranašo veiklai. Muchamedo biografams, be kita ko, rūpėjo parodyti savo pranašo išskirtinumą, todėl Syroje apstu stebuklų. Tačiau apskritai Muchamedo kaip idealaus ir tobulo žmogaus biografijoje musulmonai gali rasti gyvenimiškų pavyzdžių, kuriais turėtų sekti.

Praktiniu požiūriu daug naudingesni yra chadysai. Tiesa, jie buvo surašyti dar vėliau nei Syra – praėjus daugiau nei dviem šimtams metų nuo Muchamedo mirties. Musulmonai tikina, kad tai, jog jų pranašui priskiriami veiksmai ir pasisakymai užrašyti taip vėlai, nėra esminė problema – anot jų, surašinėtojai itin kruopščiai atrinko neabejotinus Chadysus nuo tų, kurie kelia abejonių.

Būtent Chadysai tapo beveik neišsemiamu fikh šaltiniu, mat jie apima daugybę žmogaus gyvenimo sričių ir kompiliatorių buvo surašyti pagal temas. Pavyzdžiui, Sachych al-Bukhari rinkinyje be grynai religiniams ritualams ir prievolėms skirtų temų išskirtos ir tokios problemos kaip apranga, medžioklė, gėrimai ir maistas, žemdirbystė, medicina, skyrybos ir pan. Kiekviena šių temų Muchamedas yra arba kalbėjęs, arba ką nors padaręs, ir tai tapo pavyzdinio elgesio, kuriuo turi kaip įmanoma artimiau sekti kiekvienas dievobaimingas ir išganymo siekiantis musulmonas, pavyzdžiu.

Po Korano ir Sunos musulmonų teisininkai prie fikh šaltinių priskyrė analogijos principą (kijas). Šis principas pasitelkiamas norint priimti sprendimą tais atvejais, kai identiško precedento dar nėra buvę, bet panašus arba analogiškas jau yra užfiksuotas arba Korane ir Sunoje, arba anksčiau gyvenusių teisininkų. Taip senesnių teisininkų praktika pateikiama šalia šventraščio ir Muchamedo Sunos.

Ketvirtas musulmoniškos jurisprudencijos šaltinis yra bendrasis sutarimas (idžma). Šis principas numato bendrą musulmonų teisininkų (visų sulig vienu, kurie tuo momentu yra gyvi) sutarimą, ir jis pasitelkiamas spręsti tuos klausimus, kuriais neįmanoma rasti analogijos, t. y. kurie niekaip neaptariami Korane, Sunoje ar ankstesnių teisininkų darbuose, arba dėl kurių ankstesniais laikais nebuvo vieningai sutarta.

Penktas ir paskutinis šaltinis yra pavienio teisininko pastangomis priimamas sprendimas (idžtihad). Šis principas pirmaisiais islamo amžiais būdavo pasitelkiamas gan dažnai, bet pamažu jo naudojimas „bendru sutarimu“ buvo pradėtas smarkiai riboti, kol galiausiai jo praktiškai atsisakyta.

Šie penki, o vėliau keturi šaltiniai, musulmonų teisininkų manymu, buvo pakankami, kad per visą savo istoriją musulmonų visuomenės galėtų ne tik sėkmingai funkcionuoti, bet ir būtų teisiškai saugios – laikytųsi dieviškosios teisės ir eitų išganymo keliu.

Pozityvioji teisė

Nors ir sutardami dėl jurisprudencijos pagrindų-šaltinių, kalbant apie pozityviąją teisę arba teisės šakas, musulmonų teisininkai vis dėlto nuėjo skirtingais keliais: pamažu susikūrė skirtingos teisinės tradicijos. Skirtumai tarp jų išryškėjo dar ankstyvuoju musulmoniškos jurisprudencijos etapu, kai iškiliausi teisininkai, remdamiesi skirtingomis Korano, kurio nuosekliu tekstu tikrai nepavadinsi, eilutėmis, savo nuožiūra iš esmės vienodomis aplinkybėmis priimdavo skirtingus sprendimus. Tų teisininkų mokiniai sekė pradininkų pėdomis ir taip didino atotrūkį, kol pamažu susikūrė tuzinas teisinių tradicijų. Tiesa, tik keturios sunitinės teisinės tradicijos ištvėrė laiko išbandymus ir įsitvirtino ilgiems šimtmečiams. Reikia pastebėti, kad šios teisinės tradicijos buvo geografiškai pasiskirsčiusios – dominuodavo viename ar kitame regione, o kitos funkcionuodavo mažumų teisėmis. Tačiau formaliai visų keturių atstovai vieni kitus laikė tikraisiais (ortodoksiniais) musulmonais, o tarpusavio skirtumuose ne tik nematė trūkumų, bet netgi laikė juos privalumais.

Kuo gi praktiškai skiriasi tos teisinės tradicijos, ir kaip galėjo atsitikti, kad, remdamiesi tais pačiais šaltiniais, musulmonų teisininkai prieidavo prie skirtingų išvadų? Pirmiausia teisinės tradicijos skiriasi būtent praktinių sprendimų lygyje. Pavyzdžiui, į klausimą „Kada musulmonė moteris gali inicijuoti skyrybas su sutuoktiniu?“, skirtingos teisinės tradicijos atsako skirtingai. Todėl, esant identiškai situacijai, gali nutikti, o istorijoje neabejotinai ir nutikdavo, taip, kad vienai tradicijai priklausantis teisininkas moterį išskirs, o kitai – ne. Kitas pavyzdys galėtų būti pa veldėjimas: skirtingose tradicijose paveldėtojų ratas šiek tiek skiriasi, skiriasi ir paveldimos dalys. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad sunitų teisinės tradicijos skiriasi ne radikaliai, o tik detalėmis, kurios, tiesa, gali turėti esminių padarinių atskiriems individams.

Tačiau kodėl tos tradicijos apskritai yra skirtingos? Atsakyti labai paprasta: visų pirma todėl, kad nei Koranas, nei Suna nėra nuoseklūs tekstai – juose pilna painiavos ir vienas kitą neigiančių teiginių. Neretai Sunoje esantys nurodymai prieštarauja Korano paliepimams. Tokiais atvejais Korano eilutėms turėtų būti teikiama pirmenybė, bet praktiškai taip būdavo ne visada. Konkrečiai dėl Korano, siekdami sumažinti kenksmingą ten esančių prieštaravimų poveikį, musulmonų teisininkai sukūrė apreiškimo sąlygų mokslą: naudojantis tam tikrą metodiką, mėginta išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis buvo apreikšta viena ar kita Korano eilutė. Dar svarbiau tai, kad, pasitelkę šį kvazimokslą, jie mėgino paaiškinti, kurios eilutės kurias „panaikina“ arba „atšaukia“, t. y. kuriomis galiausiai reikėtų vadovautis norint išvengti prieštaravimų ir painiavos. Deja, „bendro sutarimo“ daugeliu atvejų musulmonų teisininkai nerado. Tad skirtingos teisinės tradicijos skirtingai perskaito net tas pačias šventraščio vietas ir, vadovaudamosi skirtingu jų supratimu, priima netapačius sprendimus. Sprendimų skirtumai itin išryškėjo kalbant apie baudžiamąją ir šeimos teisę – būtent jas musulmonų teisininkai daugiausia išplėtojo.

Baudžiamosios teisės ypatumai

Baudžiamoji islamo teisė įdomi tuo, kad čia nusikaltimai skirstomi į dvi grupes: tuos, kuriais pažeidžiamos Dievo teisės, ir tuos, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės. Už nusikaltimus prieš Dievą taikomos vadinamosios ribinės bausmės – jos minimos arba Korane, arba Sunoje. Šiai nusikaltimų grupei priskiriama vagystė (už ją nukertamos galūnės), ginkluotas plėšikavimas (skiriama mirties bausmė), alkoholio vartojimas (žmogus nuplakdinamas), atsimetimas nuo islamo arba atsivertimas į bet kurį kitą tikėjimą (taikoma mirties bausmė), svetimavimas (skiriama mirties bausmė arba nuplakdinimas, priklausomai nuo nusikaltėlių šeiminės padėties), melagingas kaltinimas svetimavimu (nuplakdinimas).

Būtent šių bausmių taikymas kelia didžiausią nemusulmonų pasipiktinimą – esą jos nehumaniškos, netgi žvėriškos. Musulmonai tokius kaltinimus atmeta, argumentuodami tuo, kad tokia buvusi Dievo valia – jei būtų norėjęs, Jis būtų nurodęs kitokias bausmes. Tačiau dabar dievobaimingiems musulmonams nelieka nieko kita, kaip paklusti Kūrėjo valiai ir būtent taip elgtis su nusikaltėliais. Beje, daugelis bausmių musulmoniškoje baudžiamojoje teisėje yra būtent fizinės.

Antrajai nusižengimų grupei priklauso visi kiti nusikaltimai, už kuriuos skiriama bausmė Dievo nėra kaip nors atskirai numatyta. Šių nusikaltimų grupei priskiriama ir žmogžudystė. Bausmė už ją, vadovaujantis Taliono principu „akis už akį“, kuris islame yra pamatinis, turėtų būti mirties bausmė. Tačiau nukentėjusioji pusė gali vietoj jos pareikalauti vadinamųjų „kraujo pinigų“ – sumos, kuria giminės įvertino nužudytąjį. Giminės gali ir apskritai atleisti žudikui.

***

Kaip matome, islamiškoji teisė – sudėtingas mechanizmas. Viena vertus, ji turi nepajudinamus principus – šaltinius, kita vertus, nestokoja įrankių evoliucionuoti. Šiandien musulmonų pasaulis blaškosi tarp sustabarėjusių tradicijų ir naujoviškų idėjų. Musulmoniškoji jurisprudencija taip pat stovi kryžkelėje – senoji praktika nebeatitinka laiko dvasios, bet pirmyn eiti vis nesiryžtama.

Sunku pasakyti, kokias formas ir metodus pasirinks šiandienos musulmonų teisininkai, bet nepaisant jų pobūdžio, krikščioniškajam pasauliui neišvengimai teks skaitytis tiek su esama, tiek su būsima musulmonų teisininkų karta. Todėl turime ir netgi privalome kuo nuodugniau susipažinti su musulmoniškosios jurisprudencijos istorija, sekti dabartinio musulmonų teisininkų pasaulio įvykius. Tik tuomet šių dviejų pasaulinių religijų atstovai galės išvengti baisaus nesusikalbėjimo, kuris abiem pusėms ištisus šimtmečius temdė akis.

Egdūnas Račius – Vilniaus universiteto TSPMI Azijos ir Afrikos studijų centro vedėjas. Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „Katalikų pasaulis“. Visos teisės priklauso „Katalikų pasaulio redakcijai, skelbiama redakcijai sutikus.

raktiniai žodžiai: