Kaip teisingai suprasti popiežiaus Motu Proprio dėl lotyniškosios liturgijos?

Versija spausdinimui

Liepos 7 dieną popiežius Benediktas XVI paskelbė Motu proprio, t.y., iš jo paties iniciatyvos kylantį ir visą Bažnyčią saistantį dekretą dėl iki Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos buvusios lotyniškosios liturgijos naudojimo. Šis Motu proprio, kuris buvo pavadintas „Summorum Pontificum“ (tai pirmieji teksto lotynų kalba žodžiai), nustatė naujas taisykles kaip galima naudoti ankstesnę už 1970 metų reformą Romos liturgiją.

rumpai priminsime pagrindinius Šventojo Tėvo dokumento teiginius. Ko gero, svarbiausias yra šis: Romos liturgija turi dvi formas.

Pirmoji yra „eilinė“, „įprastinė“ (ordinaria) forma – ta, kuri šiandien yra visuotinai paplitusi ir visiems gerai pažįstama. Jos pagrindinis tekstas yra 1970 metų Romos mišiolas, dar vadinamas „Pauliaus VI mišiolu“, mat šio popiežiaus buvo patvirtintas. Tai Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos vaisius.

Antroji yra „išskirtinė“, „išimtinė“ (extraordinaria) forma. Tai daugiaamžė Romos liturgijos tradicija, kuri buvo kodifikuota ir tapo vienu nuosekliu tekstu 1570 metais, valdant popiežiui Pijui V ir sekant Tridento Susirinkimo nurodytas gaires. Todėl tame tekste nustatyta Mišių tvarka kartais vadinama tiesiog „tridentinėmis Mišiomis“, o pats tekstas dažnai vadinamas „Pijaus V mišiolu“, nors tokie pavadinimai yra tik sąlyginai teisingi. Popiežius Jonas XXIII 1962 metais patvirtino paskutinę šio mišiolo redakciją, kurią pakeitė minėtas ir šiuo metu visuotinai naudojamas 1970 metų mišiolas. Labiausiai pastebimas, bet anaiptol ne vienintelis skirtumas tarp šių mišiolų yra tas, kad sekant ankstesniojo mišiolo tvarką Mišios yra aukojamos lotynų kalba.

Popiežiaus Motu proprio nustatė normas, kurios leidžia daug platesnį ir laisvesnį 1962 metų mišiolo – „ekstraordinarinės formos“ - naudojimą, negu kad buvo iki šiol. Kelios reikšmingiausios (bet ne visos) normos yra šios:

Visų pirma, bet kuris lotynų apeigų katalikų kunigas, jei celebruoja Mišias vienumoje, savo nuožiūra ir be jokio papildomo leidimo renkasi kokiu mišiolu naudotis: 1962 metų ar 1970 metų.

Antra, nereikalaujant papildomų leidimų leidžiama aukoti Mišias pagal 1962 metų mišiolą visoms to pageidaujančioms bendruomenėms ar vienuolijoms jų maldos namuose. Į šias Mišias gali įsijungti ir pasauliečiai, jei to nori ir jei jiems tokia galimybė suteikiama.

Trečia, Mišios pagal 1962 metų mišiolą gali būti aukojamos ir parapijoje, jei joje yra stabili tikinčiųjų grupė, prisirišusi prie ankstesnės liturginės tradicijos, su sąlyga, kad tai bus harmoningai suderinta su įprastine parapijos sielovadine veikla.

Ketvirta, galima naudoti senesnįjį apeigyną švenčiant sakramentus, jei yra to pageidaujančių.

Popiežiaus Motu proprio sukėlė daug atgarsių ir neteisingų interpretacijų. Visų pirma, pasigirdo nuogąstavimų, kad Mišios lotynų kalba pakeis Mišias gimtąja kalba. Tačiau Šventasis Tėvas savo laiške, kuriame aiškina savo potvarkio prasmę ir tikslus, aiškiai išsklaido šiuos nuogąstavimus.

Jo dekretas suteikia didesnes galimybes tiems, kurie trokšta melstis pagal ankstesnę liturgijos formą, tačiau jokiu būdu jos neprimeta tiems, kurie gerai jaučiasi dalyvaudami Mišiose pagal 1970 metų mišiolą. Popiežiaus Motu proprio neleidžia parapijose įprastinių Mišių pakeisti Mišiomis lotynų kalba pagal 1962 metų mišiolą. Pastarosios gali būti aukojamos tik kaip „ekstraordinarinės“, (papildomos) Mišios greta „ordinarinių“, (įprastinių) Mišių gimtąja kalba, jei yra, kaip minėta, pastovi tikinčiųjų grupė, kurie to pageidauja.

Kita neteisinga popiežiaus Motu proprio interpretacija liečia kur kas gilesnę teologinę ir liturginę kontraversiją, kurioje, kraštutiniais atvejais, viena pusė iš viso abejoja Vatikano II Susirinkimo metu ir po jo išplaukusių reformų pagrįstumu, o kita pusė – nubraukia arba ignoruoja visa tai, kas buvo iki Vatikano II Susirinkimo. Taip susikuria dvi stovyklos su niekaip nesutaikomomis doktrinomis.

Tad nenuostabu, kad toji stovykla, kuri kritikuoja Vatikano II Susirinkimą ir jo nulemtas reformas, popiežiaus Benedikto XVI dokumentą interpretuoja būtent šia linkme – kaip patvirtinantį, jog Vatikano II Susirinkimo reformos buvo netikusios ar net neteisėtos ir džiaugiasi matydamos popiežių „savo gretose“. Tuo tarpu kita stovykla reaguoja priešingai.

Tačiau labiau susipažinus su popiežiaus Benedikto XVI mąstymo visuma pasidaro aišku, kad tiek vienos, tiek kitos stovyklos interpretacijos yra klaidingos. Jis nėra nė vienos iš jų pusėje. Šventasis Tėvas ne kartą kritikavo pagrindinę šias stovyklas skiriančią prielaidą, pasak kurios iki Vatikano II Susirinkimo buvo „vienokia“ Bažnyčia, o po jo – „visai kitokia“, tarsi Bažnyčios Tradicija būtų „lūžusi“ ir praradusi tęstinumą.

Iš tiesų, korektiškai popiežiaus Benedikto XVI Motu proprio interpretuoti gali padėti kai kurie Šventojo Tėvo pasisakymai, liečiantys globalų Vatikano II Susirinkimo supratimą ir priėmimą.

Ypač reikšminga šiuo klausimu yra popiežiaus pontifikato pradžioje prieškalėdiniame susitikime su Romos kurija (2005 metų gruodžio 22 dieną) pasakyta kalba, kurioje Šventasis Tėvas pasisakė prieš Vatikano II Susirinkimo supratimą kaip „lūžį“ Bažnyčios Tradicijoje ir istorijoje.

„Jei ir visiškai teisėtai įžvelgiame tam tikrą nevientisumą tarp to kas buvo prieš ir po Susirinkimo, tas nevientisumas liečia įvairias konkrečias istorines sąlygas ir aplinkybes, o ne Bažnyčios esmę, kuri ir prieš, ir po Susirinkimo yra viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia“, - tuosyk sakė popiežius.

Taigi, esminis vientisumas buvo išlaikytas, o Vatikano II Susirinkimas ir jo sprendimai yra tokie pat teisėti, kaip ir kitų didžiųjų Bažnyčios Susirinkimų.

Panašus Benedikto XVI požiūris į katalikų Bažnyčios liturgijos istoriją. Joje yra „augimas ir pažanga“, tačiau nėra lūžio. Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma nebuvo „lūžis“, tačiau „augimas“.

Tokia popiežiaus Benedikto XVI Vatikano II Susirinkimo tęstinumo su ankstesniu Magisteriumu ir liturgijos istorijos samprata pagrindžia jau minėtų dviejų priešingų stovyklų kritišką vertinimą, nes jos abi remiasi „lūžio“ modeliu, tik save suvokia skirtingose „lūžio“ pusėse.

Dabar galime aiškiau suprast, kodėl savo paaiškinamajame laiške, kuriuo palydėjo Motu proprio „Summorum Pontificum“, Šventasis Tėvas rašo, jog negalima uždrausti ar laikyti žalinga tos liturgijos, kuri buvo šventa ir didinga ankstesnėms kartoms. Ši pastaba skirta tiems, kurie nuvertina iki Vatikano II Susirinkimo buvusią liturgiją. Tačiau lygiai taip pat tie, kurie yra prisirišę prie ankstesnės lotyniškosios liturgijos iš principo negali atmesti ir atsisakyti celebruoti Mišias pagal posusirinkiminę liturgiją. Ši pastaba skirta tiems, kurie nuvertina po Vatikano II Susirinkimo reformuotą liturgiją.

Nėra principinio prieštaravimo tarp senesnės ir dabartinės Mišių formų, jos nepaneigia viena kitos. Priešingai, jos yra vieno ir to paties ritualo išraiškos, savo laiške pažymi popiežius, paaiškindamas, kad galutinis jo dekreto siekis yra vienybės Bažnyčios viduje didinimas.

Vatikano radijas