Kūnas islame: sielos tarnas pakeliui į išganymą

Versija spausdinimui

Egdūnas Račius

Didžiosiose pasaulio religinėse tradicijose esama skirties tarp materialiosios žmogaus dalies – kūno – ir neapčiuopiamos jo sielos. Dažnai kūnas vadinamas atsitiktiniu indu, kuriame dieviškąja valia laikinai patalpinta nemari siela. Siela amžina, o kūnas – laikinas, todėl pasmerktas sudūlėti ir išnykti.

Kūnas turi religinę funkciją

Ši skirtis neabejotinai egzistuoja ir islame. Siela čia suprantama kaip žmogaus esmė: sielą reiškiantis arabų kalbos žodis reiškia ir „pats“. Musulmonai tiki pranašui Muchamedui priskiriama kalba, kurioje jis neva teigęs, kad dar įsčiose esančiam vaisiui Dievo pasiųstas angelas per šnerves įpučia sielą, kurioje iš anksto surašyti gimsiančio žmogaus charakterio bruožai ir jo gyvenimo kelias. Kai kuriose šio pasakojimo versijose netgi teigiama, kad sieloje įspaustas ir lemties ženklas, Dievo skirtas konkrečiam žmogui.

Kad ir kaip būtų, kūnas islame toli gražu nenuvertinamas iki paprasčiausio atsitiktinio nereikšmingo indo ar, dar blogiau, – sielos kalėjimo. Kūnas turi savas funkcijas – ne tik fiziologines, bet ir religines. Pirmiausia tai sietina su tikėjimo ritualais: pavyzdžiui, meldžiantis, vykdant piligrimines apeigas pagrindinė kūno paskirtis – atlikti ritmiškus ir kitokius judesius. Norint palyginti, galima pasitelkti maldos pavyzdį: krikščionybėje maldos esmę sudaro žodžiai arba mintys, kurie nebūtinai garsiai artikuliuojami ir kuriuos nebūtinai lydi kūno judesiai. Kitaip tariant, besimeldžiančiojo ir Dievo santykis yra verbalinis (žodinis). Tuo tarpu islame ritmiški griežtai reglamentuoti judesiai sudaro pagrindinę ritualinio meldimosi dalį. Krikščionybėje fiziškai neįgalus žmogus melsdamasis gali būti tobulas dievo „pašnekovas“, o islame jis negalėtų atlikti Dievo garbinimo ritualo. Žinoma, neįgaliems ir senyviems žmonėms maldos judesius leidžiama atlikti mintimis, bet tai veikiau išimtis nei taisyklė.

Kitas pavyzdys: trisdešimt dienų trunkančio kasmetinio pasninko – ramadano – mėnesį visų pirma kenčia kūnas. Šviesiu paros metu atsisakius ne tik maisto bei gėrimų, bet ir kūniškų malonumų – rūkymo, lytinių santykių – patiriami nepatogumai yra fiziologiniai, nors psichologinis pasninkavimo poveikis taip pat didelis. Būtų galima sakyti, kad apvalant sielą (pasninkaujant) ir pakylėjant ją Dievo link (meldžiantis) kūnas panaudojamas sielos labui – galimam žmogaus išganymui.

Kūnas nenuvertinamas ir anapusiniame gyvenime. Pamatiniuose islamo tekstuose pristatomuose rojuje ir pragare kūnas atlieka svarbų vaidmenį – gal net svarbesnį nei siela. Taip yra todėl, kad pasaulio pabaigoje visi žmonės bus prikelti ir stos prieš paskutinį teismą su siela ir kūnu. Pats pomirtinis gyvenimas islame, kitaip nei krikščionybėje, įsivaizduojamas materialus. Rojus ir pragaras vaizduojami kaip fizinės vietos: pirmasis – kaip begaliniai sodai, antrasis – kaip degančios dervos duobė. Rojuje išganytieji galės nuolat tenkinti fiziologinius savo poreikius, patirs kūniškų malonumų, tuo tarpu pragare pasmerktieji kentės nepakeliamas fizines kančias. Be kūno tai būtų neįmanoma. Kai kurių musulmonų teologų aiškinimu, rojuje ir pragare žmonių kūnai bus jaunatviškai standūs, bet subrendę, ne vyresni nei trisdešimties metų amžiaus.

Islame nėra kūno kulto

Musulmonų teologai ir teisininkai tikinčiuosius dar žemėje ragina kūnui skirti deramą dėmesį, ypač jo higienai. Muchamedas daug dėmesio skyrė musulmonų švarai: nepaisant vandens stygiaus, prieš pradėdami kiekvieną iš penkių kasdienių meldimųsi, jie privalo apsiprausti tekančiu vandeniu. Muchamedas liepęs savo sekėjams po bet kokių didesnių kūno išskyrų nusimaudyti ir atskirai įspėjęs moteris laikytis švaros per menstruacijas. Pats islamo pranašas maudęsis dažnai, kartais – kartu su viena iš žmonų. Muchamedas naudojo kvepalus, todėl kvėpintis, musulmonų nuomone, leistina tiek moterims, tiek vyrams. Tarp musulmonų paplito ir įvairiausi smilkalai, bet jie neturi jokios religinės reikšmės ir naudojami tik dėl malonaus kvapo.

Kad musulmoniškuose kraštuose labai paisyta kūno higienos, liudija ir išplėtota pirčių kultūra. Kiekvienas miestelis turėjo viešųjų pirčių kompleksą. Jame būdavo galima ne tik nusiprausti, bet ir apsikirpti, nusiskusti. Tokios viešosios pirtys buvo tapusios vietovės gyventojų susitikimų, bendravimo vieta, kurioje moterys ir vyrai – žinoma, atskirai vieni nuo kitų – praleisdavo daug laiko aptarinėdami reikalus ar tiesiog plepėdami. Pirtyse būdavo priimami verslo sprendimai, sutariama dėl vaikų santuokų ir pan. Dar ir dabar turime išlikusį „turkiškos pirties“ pavadinimą. XIX a. europiečių keliautojai šias pirtis aprašė ir vaizdavo labai egzotiškomis spalvomis. Vengrijos, kuri daugiau nei šimtmetį buvo okupuota turkų, sostinės Budos pusėje yra išlikusios ir tebeveikia tokios „musulmoniškos“ pirtys, o musulmoniškuose kraštuose jų – šimtai tūkstančių.

Higiena neatsiejama nuo sveikatos. Rūpestis kūno sveikata viduramžiais musulmonų buvo itin vertinamas, kaip vertinti ir gydytojai. Musulmonų gydytojai ištobulino gydymo meną taip, kad jų patirtimi ilgus šimtmečius rėmėsi ir europiečiai. Tokie vardai kaip Razi ar Avicena žinomi dar ir šiandien. Sveikatai dėmesio skyrė ir Muchamedas. Nors islamo pranašas neišmanė gydymo meno ar vaistų, jam priskiriami keli pasisakymai, kuomet jis kalba lyg būtų gydytojas. Vėliau jo sekėjai sukompiliavo keletą tekstų ir pavadino juos „Pranašo medicina“. Muchamedo sveikatos supratimas rėmėsi daugiau įžvalgumu nei profesionaliu požiūriu. Pavyzdžiui, jis pataręs musulmonams valgyti tiek, kad maistas ir gėrimai nespaustų diafragmos, miegoti siūlęs ant dešiniojo šono, kad nebūtų spaudžiami skrandis bei širdis, pjautines ir kirstines žaizdas siūlė uždeginti. Muchamedas taip pat nurodė, kokio tipo mėsa netinkama maistui ruošti ir visiškai uždraudė vartoti kraują – taigi kraujiniai vėdarai musulmonams yra neįsivaizduojamas patiekalas. Be kita ko, sveikatos sumetimais Muchamedas neleido piktnaudžiauti alkoholiu.

Labai svarbiais žmogaus sveikatai pranašas laikė lytinius santykius. Būtų per drąsu teigti, kad islamo pranašas aukštino seksą (žinoma, visuomet tik legalų, t. y. išimtinai tik tarp sutuoktinių), bet jo palankumas kūniškiems santykiams užfiksuotas daugybėje Muchamedui priskiriamų kalbų ir pasakojimų apie jo elgesį su žmonomis. Pranašas laikėsi nuomonės, kad seksualinis susilaikymas yra žalingas kūnui, o per jį – ir sielai. Todėl jis griežtai uždraudė celibatą, o lytinius santykius paskelbė viena iš neatimamų žmogaus teisių.

Nors kūno švara bei sveikata islame svarbūs, kūno grožio kulto šiame tikėjime tikrai nėra. Musulmonų teisininkai, vadovaudamiesi pranašo nurodymais, besąlygiškai uždraudė vaizduoti nuogą kūną. Tiesa, menininkai šio draudimo dažnai nepaisė – yra išlikusių daug musulmonų menininkų sukurtų miniatiūrų, kuriuose vaizduojami nuogi žmonės: dažniausiai besimaudantys, kartais – ir besimylintys. Mokslininkams, ypač medikams, vaizduoti atskiras žmogaus kūno dalis buvo leista, tačiau reikalauta, kad medikų traktatuose vaizduojami nuogi kūnai nekeltų geidulių, t. y. kad būtų nuasmeninti, be pagražintų linijų. Draudimas atidengti kūną viešumoje lėmė ir tai, kad paplūdimiuose nerasime besikaitinančių apsinuoginusių musulmonų – jie net jūroje maudosi apsirengę. Todėl maudymosi kostiumų siuvėjams musulmoniškuose kraštuose tikrai nėra kas veikti.

Skrodimas ir kremavimas – draudžiami

Atskira tema, susijusi tiek su sveikata, tiek kūnu apskritai, yra sportas. Šiuo klausimu musulmonai yra priešingybė antikos graikams. Dar visai neseniai musulmonai netoleravo bet kokio sporto, kurio metu demonstruojamas nuogas kūnas ar jo dalis, pavyzdžiui, plaukimo. Jei vyrus plaukikus dar galima įsivaizduoti, apie baseine visų žiūrovų akivaizdoje plaukiančias musulmones negali būti nė kalbos. Taip pat ir gimnastika – kūną aptempiantis drabužis išryškina figūrą, o tai nepriimtina. Kita vertus, būtų neteisinga teigti, kad musulmonai apskritai neužsiėmė jokiu sportu: jojimas, šaudymas iš lanko, polas ir pan. buvo labai paplitę.

XX a. pradžioje musulmonų lyderiai i š naujo suvokė, kad fizinis pasirengimas ir kūno grūdinimas yra svarbūs bendrai žmogaus savijautai gerinti bei valiai stiprinti. Todėl imti steigti sporto klubai jaunimui, kuriuose jaunuoliai kultivavo įvairiausiais sporto šakas – daugiausia tas, kurios susijusios su ištverme ir savigyna. Fiziniam pasiruošimui daug dėmesio šiais laikais skiria ir musulmonų radikalai, treniruočių stovyklose derinantys religinę indoktrinaciją ir karinį pasirengimą.

Apie musulmonų požiūrį į kūną daug pasako ir tai, kaip jų kultūroje elgiamasi su mirusiu žmogumi. Islame kremavimas draudžiamas, nes, kaip jau minėta, paskutinio teismo dieną žmonės bus prikelti su kūnu ir siela, todėl neleistina sąmoningai sunaikinti kūną mirusįjį sudeginant. Dėl tos pačios priežasties neleidžiama atlikti skrodimo (nebent to reikėtų siekiant išsiaiškinti mirties priežastį smurtinės mirties atveju). Organų donorystė, kaip ir kraujo perpylimas, daugelio musulmonų teisininkų nuomone, irgi yra draustini: žmonėms, kad ir kokių gerų ketinimų jie turi, neleistina pretenduoti į Kūrėjo, t. y. Dievo, vaidmenį – tik Jis vienas gali sukurti žmogų, o jei sukūrė jį netobulą, turėjo tam savų priežasčių. Todėl organų transplantacija laikoma kišimusi į Dievo reikalus, apie kuriuos žmonija neišmano. Bet kuriuo atveju, laidojant mirusįjį reikia pasistengti, kad prieš Dievą jis stotų nepraradęs savo kūno dalių. Sekant Muchamedo parodytu pavyzdžiu, kūnas turi būti nuplaunamas, nuogas suvyniojamas į baltą drobulę ir iki saulėlydžio palaidojamas. Toks ritualas atliekamas tam, kad mirusysis Dievo akivaizdon stotų švarus kūnu.

Kaip matome, nors islame kūnas ir nėra aukštinamas taip, kaip tai buvo daroma Antikoje, jis deramai vertinamas ir jo integralumui skiriamas didelis dėmesys. Tiesą sakant, musulmonams pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp kūno ir jo poreikių demonizavimo (pastarasis buvo būdingas kai kurioms krikščionių denominacijoms) ir jo kulto, ryškaus nūdienos pokrikščioniškame pasaulyje. Musulmonai neneigia kūniškų poreikių – juos tenkina, bet nesureikšmina. Būtų galima sakyti, kad musulmonai išlaikė pagarbą kūnui kaip Dievo kūriniui. Maža to, islame kūnas vertinamas kaip sielos įrankis tikinčiojo išganymui.

Egdūnas Račius – Vilniaus universiteto TSPMI Azijos ir Afrikos studijų centro vedėjas. Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „Katalikų pasaulis“. Visos teisės priklauso „Katalikų pasaulio redakcijai, skelbiama redakcijai sutikus.

raktiniai žodžiai: