Musulmoniškasis fundamentalizmas: terminas ir realybė

Versija spausdinimui

Egdūnas Račius

Eilinis pilietis, paklaustas, kas yra fundamentalizmas, dažniausiai nė nemirktelėjęs atsakys, kad tai – musulmonų fanatikų siekis išžudyti kitatikius. Būtent tokią šio termino sampratą mums nuosekliai perša žiniasklaida ir ją mėgdžiojantys politikai. Paskutinius kelis dešimtmečius anglosaksiška spauda kimšte prikimšta tekstų apie musulmonų ekstremistus, kurie savo karingas ideologijas siekia primesti tiek tikėjimo broliams, tiek kitatikiams, ir tam dažniausiai pasitelkia brutalias priemones.

Nieko bendra su musulmonais

Islamiškojo fundamentalizmo šmėkla po pasaulio žiniasklaidos puslapius ir eterį ėmė šliaužioti septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, po 1967 m. arabų ir Izraelio karo. Ji įsivyravo aštuntajame (ir vėl – po 1973 m. arabų ir Izraelio karo), o masinės psichozės lygį pasiekė per islamiškąją Irano revoliuciją ir tuoj po jos (1978–1981 m.) Per tuos nepilnus du dešimtmečius susiformavo samprata, kad tiek savo retorika, tiek veiksmais karingi musulmonai parodo „tikrąjį islamo veidą“, kuris yra priešiškas Vakarams, nemodernus, archaiškas ir pan. – žodžiu, ekstremistinis. Pamažu visi musulmonai buvo pradėti matuoti fundamentalizmo matu – kiek kuris individas, visuomenė ar vyriausybė yra ekstremistiški, suprask, fundamentalistiški. Pavyzdžiui, Turkija dažnai įvardijama kaip nefundamentalistinė valstybė, o Saudo Arabija – kaip itin fundamentalistinė.

Tačiau fundamentalizmo terminas istoriškai neturi nieko bendra su musulmonais. XX a. pradžioje jis pradėtas vartoti Jungtinėse Valstijose ir buvo skirtas apibūdinti kai kurias protestantų grupes, kvietusias tvarkant visuomeninį (ir, žinoma, asmeninį) gyvenimą grįžti prie religinių pagrindų (angliškai – fundamentals). Tiesa, amerikiečių fundamentalistai dažnai būdavo kritiškai nusiteikę prieš materialinę pažangą, kuri, jų manymu, tapo moralinio ir dvasinio nuosmukio priežastimi. Tačiau amerikietiškasis protestantiškas fundamentalizmas taip ir neišplito – iki šiol liko antraeiliu margaspalvės amerikietiškosios kultūros (taip pat ir religinės) reiškiniu. Vis dėlto per pusę šimtmečio aptariamas terminas iš vienos socialinės ir religinės terpės persikėlė (veikiau, buvo perkeltas) į kitą, ir joje prigijo. Fundamentalizmas tapo neatsiejamu musulmoniškų visuomenių apibūdinimu.

Nors socialinis musulmoniškų visuomenių gyvenimas išties smarkiai persmelktas religingumo, vertinti jį supaprastintai, kaip tai iki šiol daro populiarioji žiniasklaida ir nekritiškai mąstantys politikai, vadinasi, suplakti keletą reiškinių į vieną krūvą ir išvesti bendrą neigiamą vardiklį. Negalima taip pasmerkti stereotipams didžiulės žmonijos dalies – juk musulmonai sudaro daugiau nei penktadalį pasaulio žmonių: 57 valstybėse jų yra dauguma, o dar bent dvidešimtyje šalių jų mažuma siekia daugiau kaip dešimtadalį tų kraštų gyventojų.

Dvasinis centras – teisinė tradicija

Musulmonų visuomenės tarpusavyje skiriasi ne tik ekonomine, demografine, išteklių ir geografine padėtimi bei politinėmis sistemomis, bet ir kultūrinėmis, religinėmis tradicijomis. Musulmonai neturi vieningo dvasinio centro ar dvasinio vadovo instituto. Žvelgiant iš istorinės retrospektyvos galima teigti, kad tam tikra prasme fizinį centrą ir vadovą jiems atstojo teisinė tradicija. Tačiau vieningos teisinės tradicijos musulmonai taip pat neturėjo: iš kelių tuzinų užsimezgusių tradicijų istorijos išbandymus atlaikė tik nepilna dešimtis. Pagrindinės jų yra chanifitų, chanbalitų, malikitų, šafiitų (visos sunitinės), imamitų-džafaritų (šyitų dvylikininkų), ismailitų-nizaritų, zaiditų ir dar kelios, labiau vietinio pobūdžio tradicijos.

Visos (bent jau sunitinės) teisinės tradicijos tarpusavyje sutaria dėl pačių pamatinių jurisprudencijos principų, bet praktinės teisės lygmenyje gana skirtumai gana ryškūs. Pavyzdžiui, baudžiamojoje teisėje mažiausia pavogto daikto vertė, už kurią būtų galima pritaikyti bausmę, skiriasi net keturis kartus. Skirtingos tradicijos skirtingai reglamentuoja skyrybas, paveldėjimą, aprangą, turtinius santykius ir kt. Kiekvienos teisinės tradicijos viduje specialistai laikėsi tų pačių pamatinių principų, kuriuos suformulavo konkrečios tradicijos „tėvai“ ir savo raštuose išdėstė iškiliausi teisininkai. Todėl, tarkime, Malajų archipelago chanifitų teisininkai mąstė panašiai kaip chanifitų teisininkai Turkijoje ar Egipte: jie visų pirma rėmėsi Abū Chanyfa – šios teisinės tradicijos pradininku.

Tačiau bet kuriame musulmoniškame krašte islamiška teisė niekada nebuvo vienintelė ar net dominuojanti teisinė tradicija – be jos gyvavo ir paprotinė teisė, tiesiogiai susijusi su vietine (ikimusulmoniška) kultūra, bei valdovų teisė, kuri iš principo buvo pasaulietinė. Religinės teisės specialistai, nors jie ir buvo gerbiami, klausta jų patarimo, nediktavo ir nepriiminėjo sprendimų. Kitaip tariant, islamiška teisė liko daugiau teorinė, o praktiškai dominavo daugialypės teisinės tradicijos (žinoma, būta ir išimčių).

Veidmainiškas kiautas

Viskas pasikeitė XIX a., kai didžiąją dalį musulmoniškų kraštų kolonizavo Europos imperijos. Vietinės teisinės sistemos buvo nustumtos į šalį, religinė teisė daug kur neteko ir tų menkų savo turėtų pozicijų, tapo išimtinai intelektualiniu užsiėmimu be jokio praktinio panaudojimo. Tose musulmonų valstybėse, kurios išlaikė nepriklausomybę (pavyzdžiui, Turkija, Iranas), pasaulietiniai teisynai, įdiegti pačių musulmonų valdovų valia, taip pat užgožė religinę teisę.

Tiesa, Arabijos pusiasalyje dar XVIII a. pradėjo plisti vahabizmas – nauja religinė teisinė tradicija, neigusi visas iki tol buvusias tradicijas. Jos pradininkas Muchamad Abd al-Vahab pats buvo teisininkas, tačiau manė, kad visos istorinės musulmonų teisinės tradicijos buvo neteisingos – jos nepaisė religijos pagrindų (fundamentals!); taigi jos klaidino musulmonus, kurie gyveno visai neislamišką gyvenimo būdą. Al-Vahab pasišovė tai pakeisti. Pirminė jo doktrina buvo fundamentalistinė: jis kvietė musulmonus sekti tik šventraščiu (Kuranu) ir pranašo Muchamedo pavyzdžiu. Tačiau netrukus vahabizmas išsigimė ir tapo itin karinga ideologija, kuria sumaniai pasinaudojo Al Saūd klanas, XX a. pradžioje įkūręs unikalią Saudo Arabijos valstybę. Vahabizmas kaip fundamentalistinis sąjūdis visiškai liovėsi egzistavęs trečiajame XX a. dešimtmetyje ir tapo oficialia Saudo Arabijos valstybine doktrina. Tačiau griežtai šnekant, Saudo Arabijos režimas nėra fundamentalistiškas – jis labiau pragmatiškas.

Saudo Arabijos karališkoji šeima, nors ji viešai propaguoja fundamentalistines idėjas – visame pasaulyje kviečia musulmonus gyvenime vadovautis tik Korano ir Sunos tiesomis – iš tikrųjų pati tų tiesų nepaiso. Iš naftos gaunamų pajamų neregėtai pralobę Al Saūd ir jiems artimi klanai mėgaujasi visais įmanomais žemiškais malonumais, kurių dauguma dievobaimingam musulmonui yra užginti tų paties Korano ir Sunos. Vienu žodžiu, tariamas Saūdų režimo fundamentalizmas tėra veidmainiškas kiautas.

Nuosaikiausia musulmonų dalis

XIX a. musulmoniškuose kraštuose išplito ir nevahabitiniai fundamentalistiniai judėjimai, kvietę musulmonus nepriekaištingai laikytis šventraščio raidės. Pabrėžtina, kad daugelis tų judėjimų buvo apolitiški. Jie turėjo itin didelį pasisekimą Indijoje, kur fundamentalistai nuolatos kovojo su konservatyviomis tradicionalistų jėgomis. Tradicionalistai iki pat praėjusio amžiaus pradžios sudarė didžiąją daugumą musulmonų visuomenių (mat jų lyderiai paprastai buvo religinės teisės žinovai, beje, tuo metu jau netekę įtakos oficialiajai valdžiai). Tradicionalistai tikino ir tikėjo, kad islamo istorijoje būta aukso amžiaus ir kad musulmoniškos visuomenės diktavo pasauliui savo sąlygas (čia galvoje būdavo turimi musulmonų užkariavimai) tol, kol neatsirado naujovių, sugriovusių kalifato galybę. Jie buvo priešiškai nusiteikę prieš bet kokias naujoves, ypač – kylančias iš nemusulmoniškosios pasaulio dalies, ir siekė išlaikyti arba atkurti iki kolonializmo eros buvusį status quo.

Tradicionalistai atstovauja nuosaikiausiai musulmonų be ndrijos daliai. Per savo ilgą istoriją jie apgludino aštriausius islamo kampus – paliepimus ir draudimus, randamus Korane ir Sunoje, ir taip sudarė sąlygas taikiam įvairių religinių konfesijų sambūviui. Tradicionalistai, nors visuomet jautė savo, kaip musulmonų, vertę, dažnai patys nejučiomis perėmė kitų religinių tradicijų tikėjimus ir praktikas. Jiems svetimas misionieriškumas ar savo pozicijos primetimas, jie linkę į sinkretizmą ir kompromisus. Būtent tai siutino XIX a. musulmonų fundamentalistus – tradicionalistus jie kaltino religiniu aplaidumu ar net atsimetimu nuo islamo.

Vienintelė ir teisinga?

Vienas sėkmingiausių musulmonų fundamentalistų sąjūdžių yra Tablighi džamaat, kilęs XIX ir XX a. sandūroje Indijoje. Esminis jo bruožas – Korano supratimas paraidžiui ir beatodairiškas pranašo Muchamedo Sunos sekimas. Sąjūdžio sekėjai net miega ant dešinio šono – veidu į Kabą, mat taip neva daręs Muchamedas, augina barzdas (tai skatinęs Muchamedas), kurias dažnai dažo chna (Muchamedas irgi taip daręs). Tablighi džamaat sąjūdyje nėra formalios narystės, nes jis nėra griežtai įtvirtinta visuomeninė institucija, bet jam priklausantys tikintieji yra misionieriškai motyvuoti: jie ne tik patys stengiasi būti kaip įmanoma fundamentalistiškesni, bet ir aktyviai kviečia kitus musulmonus jais sekti. Tiesa, ne visi musulmonų fundamentalistai taip socialiai orientuoti kaip tablighiai. Tiesą sakant, daugelis jų tėra tik pasyvūs misionieriai.

Esminis musulmonų fundamentalistų bruožas tas, kad jie šventai tiki savo teisybe – tuo, jog islamas yra vienintelė teisinga religija. Tai savaime sukuria šovinistinę dvasią – netikėliai iš principo yra ant žemesnio žmonijos laiptelio. Žinoma, tai nebūtinai reiškia, kad netikėlius reikia naikinti ar kitaip jiems kenkti, bet tikro susikalbėjimo tarp nemusulmonų ir musulmonų fundamentalistų galimybės tokiomis aplinkybėmis išties menkos. Dialogas tarp religijų, nors formaliai ir įmanomas, faktiškai tėra tik tuščia forma, nes bent viena pusė arba žiūrės į kitą iš aukšto, arba kaltins ją blogais kėslais

Jau minėtą XIX a. susidariusį religinį ir teisinį vakuumą iš dalies ėmėsi užimti ir menkiau islamiškosios teisės kazuistiką išmanantys, bet politiškai itin angažuoti musulmonų aktyvistai. Be vahabitų, kurie darėsi vis fanatiškesni, 1928 m. buvo įkurta „Musulmonų brolija“, kurios steigėjas Chasan al-Bana tapo aktyvaus religinio musulmonų judėjimo tėvu ir savotišku jo etalonu. Tačiau būtų klaidinga tiek patį al-Bana, tiek jo organizaciją priskirti musulmonų fundamentalistams: skirtingai nuo pastarųjų, skelbusių, kad šventraščio raidė yra absoliuti, al-Bana siūlė iš naujo (arba naujai) pažiūrėti į šventraštį bei Muchamedo pavyzdį – Suną. Al-Bana buvo pradinių klasių mokytojas, t. y. oficialiai neturėjo religinio išsilavinimo. Tačiau jo raštai uždegė šimtus milijonų musulmonų visame pasaulyje ir įžiebė islamistinį sąjūdį, kuris dabar praktiškai apima jau visą pasaulį. Ekstremistiškiausios šio sąjūdžio grupės savo ideologijoms įgyvendinti pasitelkė smurtą – taip gimė islamistiškasis terorizmas.

Islamistai nuo fundamentalistų iš esmės skiriasi dar ir tuo, kad yra agresyvūs. Fundamentalistai savo tiesas kitatikiams siekia įteigti misionieriškomis priemonėmis, o islamistai tai daro politiniais ir dažnai žiauriais būdais. Jų nevengia griebtis ir bendratikių atžvilgiu. Islamistai nepripažįsta jokio kompromiso: jų šūkis – „kas ne su mumis, tas prieš mus“. Tad nuo jų vienodai kenčia tiek nemusulmonai, tiek musulmonai. Islamizmas – pati ekstremaliausia musulmoniškosios tikėjimų ir ideologijų paletės dalis. Islamistai efektyviai „užgrobė“ islamo religiją ir dažnai jos tiesomis selektyviai naudojasi siekdami labai žemiškų politinių tikslų.

***

Iš šios trumpos apžvalgos matyti, kad religinė musulmonų veikla jokiu būdu nėra vienalytė. Į ją verta žiūrėti kaip į spektrą, kurio viename gale – tradicionalistai, o kitame – islamistai. Fundamentalistai įsiterpia tarp jų. Tiesa, čia liko neaptartos modernistų, pragmatistų ir sekuliaristų dalys. Be to, kiekviena jų turi savo atspalvius. Todėl, pavarčius spaudos puslapius ar paklausius radijo bei televizijos kanalais transliuojamo supaprastinto šio sudėtingo reiškinio pristatymo, visuomet pravartu prisiminti, kad žiniasklaidos vartojamas „musulmoniškasis fundamentalizmas“ dažniausiai tėra nieko nesakantis žodžių junginys. Realybė – kur kas sudėtingesnė.

Šioje sudėtingoje realybėje, nepaisant gal kiek niūroko čia pateikto pristatymo, visuomet turi likti dialogo galimybė. O pats dialogas prasideda, kai atmetami išankstiniai stereotipai ir kyla atviras noras pažinti – pažinti kitą, pažinti pokalbio partnerį. Todėl krikščionims galima patarti jau dabar pradėti susipažinti su tokiu daugialypiu ir neišvengiamu neišvengiamo dialogo partneriu – musulmonais, ir ieškoti tarp jų savęs vertų žmonių. O jų tikrai yra.

Egdūnas Račius - Vilniaus universiteto TSPMI Azijos ir Afrikos studijų centro vedėjas. Straipsnis pirmą kartą skelbtas žurnale „Katalikų pasaulis“. Visos teisės priklauso „Katalikų pasaulio redakcijai, skelbiama redakcijai sutikus.

raktiniai žodžiai: