Musulmonių galvų apdangalai - politinis ar asmeninis įsitikinimas?

Versija spausdinimui

Pirmadienis, kovo 29 d. (Vilnius). Šiuo metu Europoje įnirtingai diskutuojama apie daugelio musulmonių moterų ant galvos dėvimas skraistes, o Prancūzija, kaip ir kitus ypatingai ryškius religinius simbolius, ketina jas uždrausti valstybinėse mokyklose. Musulmonai visame pasaulyje dėl to pyksta ir reiškia protestus. Koks gi hijab ir kitų islamiškų drabužių dėvėjimo pagrindas?

Esma pradėjo dėvėti hijab, kai jai buvo 13 metų. Jai tradicinė islamiška skara yra jos būdas išreikšti savo religinį identitetą nemusulmoniškoje šalyje, Didžiojoje Britanijoje.

“Aš esu musulmonė, o tai yra mano religinių įsitikinimų dalis,“ teigia ji. „Tai ritualas, kurio aš noriu laikytis ir man asmeniškai tai taip pat yra būdas išreikšti savo religinį identitetą. Ir ypač dabar, kai aš gyvenu Vakaruose, jaučiuosi patogiau, naudodama ją norėdama išreikšti tai, kuo aš tikiu.“

Tačiau daugelis Europoje nesijaučia patogiai matydami vis didėjantį musulmonių moterų, viešumoje uždengiančių savo veidus, skaičių. Prancūzija, baimindamasi musulmoniškojo ekstremizmo augimo, nori uždrausti šias galvos skraistes valstybinėse mokyklose. Dviejose Vokietijos žemėse įvedami įstatymai, kuriais draudžiama moterims mokytojoms dėvėti šias skaras.

“Universitete didelė dalis mano draugų nusprendė pradėti dėvėti hijab nepaisant savo tėvų – ankstesnės kartos – kurie beveik niekuomet jų nedėvėdavo, nes nemanė tai esant būtina.“ O daugelis vakariečių – ypač moterų – teigia, kad veido uždengimas yra moterų priespaudos išraiška.

Ši praktika yra paremta keliomis Korano eilutėmis ir pranašo Muhamedo mokymais ir posakiais, kuriais liepta moterims ir vyrams rengtis kukliai.

Šiose eilutėse moterims yra liepiama prisidengti daugiau nei buvo įprasta Pranašo laikais – nurodant, kad moterys taip pat turėtų uždengti ir savo galvas: „Ir sakoma, kad tikinčios moterys turėtų nuleisti savo žvilgsnį ir sergėti savo kuklumą; kad jos neturėtų demonstruoti savo grožio ir pažibos, išskyrus tai, kas akivaizdu; ir kad jos turėtų uždengti šydu savo krūtinę ir nerodyti savo grožio niekam, išskyrus savo vyrus, tėvus, savo vyrų tėvus, savo sūnus…“

Kitose eilutėse sakoma, kad moterų drabužiai turi būti tankūs ir pakankamai laisvi, kad paslėptų kūno formas. Tačiau kūno uždengimo laipsnis skiriasi. Kai kurios moterys dėvi hijab, kuris uždengia tik jų plaukus ir kaklą. Kitos dėvi ilgą abaya, arba juodą apsiaustą. Dar kitos vis dar uždengia savo veidą.

Šie skirtumai gali būti aiškinami tuo, ko neliepiama pridengti. Ta eilutė Korane teigia, kad moterys neturėtų rodyti savo grožio ir pažibos, „išskyrus tai, kas akivaizdu.“ Kai kurioms tai reiškia, kad veidas ir rankos gali likti nepridengti. Tačiau kita mažumos interpretacija teigia, kad veidas taip pat turėtų būti uždengtas.

Farid El-Shayyal, islamo tyrinėtojas iš Anglijos Markfield aukštojo mokslo instituto teigė RFE/RL: „Tai yra savotiška interpretacija, nes jeigu sakoma „kūnas”, tai reiškia, kad viskas yra kūno dalis. Tačiau neabejotinai egzistuoja pakankamai svarių įrodymų, kad musulmonės moterys netgi Pranašo laikais viso savo kūno neslėpdavo, o ir jų veidas būdavo nepridengtas, nes tai paprasčiausiai yra komunikavimo dalis ir taip toliau.“

Ibrahim Kalin yra islamo studijų dėstytojas iš Šventojo kryžiaus koledžo Masačiūsetse. Jis teigia, kad apsirengimo skirtumai atspindi vietines kultūrines tradicijas. „Apsirengimo principas pagal islamą yra kuklumas,“ teigia jis. „Dabar šis kuklumas skirtingose visuomenėse yra interpretuojamas skirtingai ir įgauna daugybę formų. Todėl, bent jau kalbant apie islamiškuosius įstatymus, svarbiausia yra pridengti galvą. Tačiau kaip tai darote, kokius papuošimus naudojate, ir kuo papildote hijab, priklauso nuo kultūrinės aplinkos, kurioje gyvenate.

Taigi, pavyzdžiui, burqa, kuri yra paplitusi Afganistane ir keliose kitose vietose, visiškai nėra islamiškojo apsirengimo kodekso dalis. Tai labai tradiciška – kultūrinis dalykas, aptinkamas Afganistane ir kitose vietose. Jeigu apsilankysime Malaizijoje ar Bosnijoje, ten moterys rengiasi kitaip, ir tai atspindi atitinkamų visuomenių kultūrines formas, lygiai taip pat kaip ir Turkijoje bei Saudo Arabijoje aptinkami neįtikėtini skirtumai tame, kaip moterys rengiasi ir pridengia savo kūną.“

Islamiškasis apsirengimo kodeksas moterims yra privalomas dviejose šalyse – Saudo Arabijoje, kur jos yra griežtai privalomas, ir Irane, kur per įvairius socialinius pokyčius kinta ir taisyklės.

Esma turi patirties dviejose skirtingose kultūrose. Ji savo paauglystę praleido Saudo Arabijoje, kur moterims yra privaloma dėvėti abaya, ilgą juodą apsiaustą. Dabar, kuomet ji sugrįžo į Didžiąją Britaniją, su vakarietiškais džinsais ir palaidine ji dėvi hijab.

Ji teigia, kad nors kai kurios musulmonės moterys ir yra verčiamos pridengti veidą, daugeliui tai yra asmeninio pasirinkimo klausimas. Iš tikrųjų, teigia ji, daugelis moterų apibūdina hijab kaip „išlaisvinantį”, o kitoms tai netgi yra maišto forma. „Yra pakankamai daug musulmonių, kurios nepriskiria savęs feministėms, tačiau jos yra tvirtai įsitikinusios, kad vakare dėvint skarą yra būdas pasirinkti, kam jos rodo savo kūną, o kam – ne, ir jos pačios nusprendžia, kaip nori rengtis,“ teigia ji.

“Universitete didelė dalis mano draugų nusprendė pradėti dėvėti hijab nepaisant savo tėvų – ankstesnės kartos – kurie beveik niekuomet jų nedėvėdavo, nes nemanė tai esant būtina. Taigi dabar Didžiosios Britanijos universitetuose ir kai kuriose arabiškose šalyse tampa labai madinga pradėti dėvėti galvą ir veidą dengiančias skraistes. Ir tai yra asmeninių įsitikinimų klausimas, o ne priespaudos forma ar kažkas prievartinio.“

Tokioms musulmonėms kaip Esma, hijab yra neabejotinai svarbus klausimas. Ji teigia, kad tai negali būti naudojama kaip kažkieno pamaldumo matas. Tai, ar žmogus yra geras musulmonas, ar ne, negali būti nusprendžiama „kažkuo tokiu dirbtiniu kaip medžiagos skiautė ant kažkieno galvos.“

www.delfi.lt

raktiniai žodžiai: