Ošo judėjimas: kelias į laisvę?

Spausdinimo versija

Donatas Glodenis

Straipsnis atnaujintas 2006-03-22

Ošo judėjimas - vienas iš daugelio dvasinių - terapinių grupių sąjūdžių, atsiradusių po antrojo pasaulinio karo suklestėjus humanistinei psichologijai ir rytų meditacijos praktikoms vakaruose. Ošo judėjimo grupėse jungiamos rytietiškos meditacijos formos ir vakarietiškų psichoterapijų elementai. Judėjimas ir šiandien vertinamas ganėtinai prieštaringai, nors daugelis praktikų, šokiravusių visuomenę judėjimo veiklos pradžioje, šiuo metu jau nebėra judėjimui tiek svarbios.

Judėjimo pradžia

Judėjimo įkūrėjas Radžnešas, vėliau pasivadinęs Ošo, gimė Indijoje 1931 m., baigė magistrantūros studijas ir pradėjo dėstyti filosofiją koledže. Vėliau jis liudijo, jog dar būdamas 21-ų patyrė nušvitimą, kurį taip pat vadino ir visiška savojo ego mirtimi. Septintajame dešimtmetyje Rajneeshas pradėjo skaityti viešas paskaitas kontroversiškais klausimais, vėliau metė filosofo karjerą ir pradėjo rengti meditacijos stovyklas. Pamažu aplink jį telkėsi įtikėję, kad Radžnešas iš tiesų yra nušvitęs mokytojas.

Aštuntajame dešimtmetyje Radžnešas įkūrė savo organizaciją bei ašramą Poonos priemiestyje ir pradėjo inicijuoti pasekėjus į „neo-sanjasas“, šią sąvoką aiškindamas kaip šventimą, kaip pasinėrimą į gyvenimą, kartu atsisakant visko, kas žmogui trukdytų gyventi čia ir dabar. Jo pasekėjai, neretai – turtingi verslininkai, išgyvenantys gyvenimo vidurio krizes, aukodavo judėjimui didelius pinigus, išreikšdami savo pasirengimą nerti į nežinią kartu su Radžnešu.

Nuo 1971 m. Radžnešas vis daugiau dėmesio pradėjo skirti ne viešiems debatams, o terapijoms, kurios padėtų pasekėjams pasikeisti. Radžešas bandė jungti rytietiškos meditacijos ir vakarietiškos psichoterapijos metodus. Būtent šios terapijos-meditacijos ir pritraukė daugiausia dėmesio, jos buvo ir iki šiol tebėra vertinamos prieštaringai.

Judėjimo ideologija: psichologiniai ir pasaulėžiūros aspektai

Ošo mokymas buvo formuojamas įvairių įtakų, tarp kurių reikėtų paminėti Freudą, Nietzschę, rusų mistiką Džordžą Gurdžijevą, „seksualinės revoliucijos“ pranašą psichoanalitiką Wilhelmą Reichą. Iš rytietiškų įtakų reikėtų paminėti hinduistinę tantrizmo tradiciją ir Zen budizmą.

Ošo aiškino, kad žmonės yra reaktyvios būtybės, nė nežinančios, kad gyvena mechaniškai, iš įpročio, kartodamos tas pačias senas, iššūkių neatitinkančias reagavimo formas. Taip neturėtų būti: pasak Radžnešo, visi esame „budos“, visi gebame patirti džiaugsmą, nušvitimą, palaimą. Kūrybiškai atsiliepti, o ne mechaniškai, tarsi užprogramuotai, reaguoti į iššūkius.

Kelią į laimę mums užtveria mūsų protas arba ego. Tam, kad galėtume atsiskleisti, ego turi būti nugalėtas, peržengtas. Tuo tarpu ego užspausta asmenybė yra apnuodyta „neurozėmis, supresijomis, troškimais, ambicijomis, kūno blokais“. Prie represyvių struktūrų Ošo priskiria ir politines sistemas bei religijas, socialines institucijas (pvz., šeimą), kurių kritikai paskyrė nemažą dalį savo mokymo.

Pasak Ošo, žmonės visų pirma turi suvokti, kad problema slypi represiniuose mechanizmuose, esančiuose prote, ir taip pasiruošti ją įveikti terapine meditacija. Tik medituodamas žmogus atsiskleidžia, tampa sąmoningas, pamažu „bunda“.

Čia jau susiduriame ir su specifiškai rytietišku pasaulėžiūros aspektu. Ošo moko, kad žmogus turi septynis kūnus, kurie jame egzistuoja tarsi sėkla ir kurie vienas po kito turėtų užaugti per žmogaus gyvenimą. Visų pirma tai – fizinis kūnas, po to – vitalinis (emocinis asmenybės aspektas), trečiasis – astralinis (intelektualinis aspektas). Vystant aukštesnius kūnus atsiveria antgamtiniai gabumai, žmogus pasidaro visiškai laimingas, tampa „buda“ ir galiausiai išvis pasitraukia iš reinkarnacijų rato. Deja, pasak Radžnešo, daugelis žmonių nustoja augti išvystę trečiąjį kūną, ar užstringa dar žemiau. Todėl jie neretai domisi tik žemais dalykais: maistu, gėrimu ir seksu.

Išsivaduodamas iš tokios apverktinos padėties su meditacijos pagalba, žmogus turi visiškai pripažinti savo blokus ir „išveikti“ juos. Pasak Vilniaus Ošo meditacijos centro vadovo Svamio Prem Budos (Mečislovo Vrubliausko), pakeliui į nušvitimą „nereikia drausti nei homoseksualizmo, nei lesbianizmo, nei onanizmo, nei grupinio sekso... Lai žmogus pradeda nuo tos vietos, kurioje jis yra. Vienas pradės nuo homoseksualizmo – ateis į normalų seksą. Vėliau atsiras meilė, dar vėliau ir seksas atkris“.

Radžnešo meditacijos ryškiai skyrėsi nuo tradicinių rytietiškos meditacijos formų. Nors Ošo yra pateikęs ne vieną dešimtį metodų, turbūt pastebimiausios yra jo išrastos, terapinių elementų turinčios meditacijos, kuriomis siekiama katarsio. Žinomiausia yra pati pirmoji – „Dinaminė meditacija“, kurią sudaro penkios dalys iš tokių aktyvių ir pasyvių periodų, kaip kvėpavimas, šokinėjimas, rėkimas, sustingimas ir džiaugsmingas šokimas.

Judėjimo pradžioje aktyviosios meditacijos buvo ypač dinamiškos ir vizualiai pritrenkiančios: daugybė žmonių šoka, kratosi, rėkia, kai kurie jų – nuogi. Būta ir vadinamųjų susidūrimo terapijos bei tantros grupių, kuriose buvo skatinami lytiniai santykiai su daugeliu partnerių. Žinoma, tokia „eksperimentinė laboratorija“, kaip savo ašramą vadino Radžnešas, negalėjo nepatraukti aplinkinių dėmesio: judėjimas tapo labai kontroversiškas.

Į JAV ir atgal

Blogėjant Radžnešo sveikatai buvo nuspręsta, kad jis turi keliauti gydytis į JAV. Bėgdamas į JAV jis taip pat bandė išvengti 4 mln. dolerių pajamų mokesčių, kuriuos Indijos valdžia jam užskaitė atėmusi Punos ašramui nepelno organizacijos statusą. 1981 m. Radžnešui atvykus į Ameriką, jo sekretorė Shyla Silverman pakeitė ankstesnius planus: judėjimas įsigijo didelį ūkį Oregono valstijoje ir pradėjo statyti ašramą. Veikiai Shylos svajonė tapo realybe: nederlinga ir nualinta žemė virto oaze. Radžnešas nebuvo patenkintas šiuo eksperimentu, tačiau, priėmęs tylėjimo įžadą, pasyviai jame dalyvavo. Kolonijoje, pavadintoje Radžnešpuramu, apsigyveno 6000 Ošo pasekėjų. Tačiau naujojo miesto reikalai klostėsi ne taip jau gerai: teko nuolat sukti galvas, kaip išvengti JAV migracijos pareigūnų dėmesio, o didžiausia problema tapo vietos gyventojų nepasitenkinimas.

Shyla nesugebėjo valdyti situacijos ir aštriais pareiškimais dar labiau ją kaitino, galiausiai imdamasi nelegalios veiklos: apnuodydama gretimo miestelio gyventojus salmonelėmis, bandydama nunuodyti vietinį prokurorą ir net įtaisydama pasiklausymo aparatūrą savo oponentų bei paties Rajneesho apartamentuose. Situacijai tapus nevaldoma, Sheela 1985 m. pabėgo. Rajneeshas, nutraukęs savo tylėjimą, kaltę už visą nelegalią veiklą suvertė jai, tačiau taip susikaupusių problemų neišsprendė: pats buvo suimtas ir nuteistas lygtinai už migracijos įstatymų pažeidimą bei išsiųsdintas iš JAV.

1986 m. Radžnešas grįžo į Puną, kur po patirto nuosmukio judėjimas pamažu atsigavo. Tačiau Radžnešui tuo džiaugtis teko nebeilgai: jis mirė 1990 m., prieš tai paskyręs 21 sanjasiną vadovauti Punos ašramui.

Šiandien pasaulyje, kai kuriais apskaičiavimais, egzistuoja apie 300 Ošo meditacijos ir informacijos centrų bei keletas skirtingų judėjimo atšakų. Maždaug penkios nedidelės Ošo pasekėjų grupės yra ir Lietuvoje.

Donatas Glodenis

Straipsnis atnaujintas 2006-03-22

Ošo judėjimas - vienas iš daugelio dvasinių - terapinių grupių sąjūdžių, atsiradusių po antrojo pasaulinio karo suklestėjus humanistinei psichologijai ir rytų meditacijos praktikoms vakaruose. Ošo judėjimo grupėse jungiamos rytietiškos meditacijos formos ir vakarietiškų psichoterapijų elementai. Judėjimas ir šiandien vertinamas ganėtinai prieštaringai, nors daugelis praktikų, šokiravusių visuomenę judėjimo veiklos pradžioje, šiuo metu jau nebėra judėjimui tiek svarbios." data-share-imageurl="">