Raganų religija?

Versija spausdinimui

Stephen Hollinghurst

„Ko gero geriausias būdas, kaip pradėti suvokti paprastame žodyje „ragana“ glūdinčią galią, būtų įžengti į ratą... Bene geriausia tą padaryti per pilnatį, parke arba miško laukymėje. Tam visiškai nereikia jokių įnagių, apie kuriuos gali pasiskaityti raganavimų knygose. Nereikia nei ypatingos aprangos ar apsinuoginti. Galbūt gali susikurti giesmę – iš vaikystės pasakų mylimų ar pažįstamų dievų ir deivių vardų virtinę - paprasčiausią žemę, mėnulį ir žvaigždes įvardinančių vardų virtinę, kurią galėtumei lengvai kartoti tarsi mantrą.

Ir ko gero, kai kartosi šiuos pažįstamus vardus bei pajusi žemę ir orą, mėnulis pasirodys kiek priartėjęs, o vėjo keliamas lapų šlamesys staiga pasirodys prisiderinęs prie tavo kvėpavimo ritmo. Ir galbūt giesmė regėsis garsesnė, o visi kiti garsai nutols. Ar galbūt miškas prisipildys keistų garsų. Ar taps neapsakomai tylu. Ir galbūt aiški riba, kuri skiria tave nuo paukščio ar medžio, ar mažo driežiuko, pasirodys pranykusi. Kad ir kas dar nutiktų, tavo ir gyvosios gamtos santykis pasikeis”.

Taip siūlo Margot Adler, svarbiausia Wicca tradicijos autorė (Drawing Down the Moon [Boston Beacon Press, 1986] pp 43). Jos susižavėjimas gamta ir senovės pagonių tikėjimų atgaivinimo vizija yra kaip tik tai, kas randa vis didesnį atgarsį tarp gyvenančiųjų postmodernios sumaišties bei ekologinės katastrofos akivaizdoje. Toji pati vizija daugeliui krikščionių kelia į baimę peraugantį rūpestį. Kas gi toji šiuolaikinė pagonybė ir kaip krikščionims derėtų į ją reaguoti?

Pirmiausia, moderni (tiksliau sakant, postmoderni) pagonybė neskelbia vienos „tiesos”. Esminė jos dogma, sąmoningai šią pagonybę siejanti su postmodernizmu, yra įvairovės teigimas. Vis dėlto, esama dalykų, su kuriais sutiks dauguma pagonių. Nenuostabu, kad pagrindinis dėmesys skiriamas žemei, kuri laikoma šventa. Šio įsitikinimo pobūdis pagonims nurodo, kaip jie turėtų gyventi. Svarbiausioji vertybė, kurią jie randa gamtoje, yra tai, kad jos biologinė įvairovė lemia jos sveikatą ir gerovę. Būtent tai sudaro pagrindą, skelbiant pliuralizmą tarp žmonių. Tačiau ši įvairovė visada regima bendradarbiavimo, o ne konflikto aspektu. Tad pagoniškoji etika pabrėžia harmonijos tarp, - anot vieno pagonių mokslininko, - „žmogiškų ir nežmogiškų žmonių“ ( human and unhuman people) vertę[1]. Nors daugeliui pagonių būdinga patiems susikurti savo tikėjimo išpažinimus bei ritualus, kurių centrinė ašis yra tasai tapatinimasis su gamta, esama keleto skirtingų „srovių”, į kurias juos galime suskirstyti. Ko gero pagrindinė srovė būtų Wicca. Dėl jos kilmės nesutaria ir patys pagonys dar nuo Geraldo Gardnerio, kuris ją „atgaivino“ po Antrojo pasaulinio karo, remdamasis egiptologe Margaret Murray, teigusia, jog šiuolaikinėje raganystėje yra išlikusi tikroji ikikrikščioniškoji Britų salų religija. Būtent šią religiją, kartu su ritualinės magijos tradicijos elementais, laisvai paimtais iš žydiškosios kabalos, ir įkūnytų Wicca. Kai kurie pagonys šiai Murray tezei visiškai pritaria, tačiau daugelis, regis, mielai pripažįsta, kad Wicca, kaip ir kitos srovės, yra neseni senoviniais mitais paremti dariniai.

Pagonių istorikas Ronald Hutton labai aiškiai teigia, kad daugelis senovės britų buvo lygiai taip pat linkę niokoti aplinką, kaip ir mes dabar, ir kad, priešingai šiuolaikiniam lyčių lygybės akcentavimui (kuris dažnai regimas deivių garbinimo ritualuose), dauguma senovės pagonių buvo labai patriarchališki. (Šiuo atžvilgiu jis stoja į vieną gretą su tomis feminisčių judėjimo atstovėmis, kurios atmeta kai kurių feminisčių teologių bei archeologių teiginius, jog praeityje buvęs matriarchato amžius). Kaip ir Wicca’os išpažinėjai (Wiccans), taip ir šiuolaikiniai druidai (kurie ko gero būtų antroji srovė pagal didumą), išpažįsta visiškai šiuolaikines vertybes, tačiau naudojasi keltų mitais joms išreikšti bei „iškerėti“.

Šiuo atžvilgiu išimtis būtu Asatru, kartais kiek nepagrįstai vadinamas „odinizmu”. Jis regisi esąs autentiškas senovės saksų ir skandinavų mitologijos atkūrimas, iš dalies įmanomas todėl, kad ši mitologija geriau nei keltiškoji išliko rašytiniuose šaltiniuose. Tai pagonis gali priversti pasijusti kiek nejaukiai, nes skandinaviškoji tradicija yra labai vyriška, karinga ir išskirtinai ariška. Tampa aišku, jog Asatru apima kai kuriuos elementus, kurie nedera su pagoniškomis vertybėmis. O tai sukuria problemą tokiam judėjimui, kuris norėtų laikytis stiprios etinės pozicijos ir tuo pačiu išvengti ortodoksiškų dogmų bei pripažinti religinį pliuralizmą.

Šių dienų pagonims būdingas visiškai kitoks dievų suvokimas nei jų seniesiems bendratikiams, kurie dievus manė esant kaprizingus ir besivaržančius tarpusavyje. Tad jie manė, kad metų laikų kaita priklauso nuo trapios pusiausvyros, kylančios iš panteone vykstančių konfliktų, ir kad ta trapi pusiausvyra gali suirti, jei atitinkami dievai atitinkamu metu nebus numaldomi. Dėl šios priežasties dievai garbinti bei jų bijota.

Šiandieniniai pagonys gamtą laiko labiau harmoninga ir iš esmės tiki, kad metų laikus valdo dievus viršijantis dėsnis. (Su tuo gerai dera Gajos idėja). Tad kad ir kokius dievus jie garbintų, jie tai daro veikiau švęsdami gyvenimo įvairovę, nei stengdamiesi dievus pašlovinti ar juos numaldyti. Panašiu būdu paprastai jie neprašo dievų pagalbos; daug labiau paplitęs magiškas požiūris, kuris galią veikti tikrovę „antgamtiniu būdu“ įkurdina žmogaus mintyse.

Kaip ir postmodernistai, pagonys neigia modernius dualizmus tarp dvasinio ir fizinio bei tarp proto ir jo vertinamų objektų. Tai reiškia, jog pasaulį galima paveikti vien mintimis, nesiimant jokių fizinių veiksmų. Tad, kadangi kai kurie pagonys yra politiškai aktyvūs, jie dažnai atlikinėja magiškus ritualus, kuriais siekia įtakoti valdžios sprendimus, gydyti aplinką ar skatinti taiką bei harmoniją su gamta.

Dievybės moteriškumo skelbimas į pagonybę pritraukė nemažai feminisčių iš krikščioniškos aplinkos. Daugelis jų įsiliejo į mišrias grupes, tačiau kai kurios susibūrė į grynai moteriškas grupuotes, tokias kaip „dianiškoji“ Wicca, kuri pagarbiai žvelgia tik į moteriškumą. Ir nors dauguma pagonių tam simpatizuotų kaip reakcijai į patriarchališką visuomenę, daugeliui jų tai kelia susirūpinimą, nes tai prieštarauja įvairovės skelbimui, kuris yra pagonybės pamatas.

Panaši įtampa tvyro ir tarp kai kurių pagonių grupių ir homoseksualų. Apskritai, pagonys neprieštarauja homoseksualiam gyvenimo būdui, tačiau tai, kad daugelis pagonių pabrėžia vyro ir moters santykius kaip dieviškumo atspindį, nėra priimtina kai kuriems homoseksualiems pagonims. Tam tikra prasme šis prieštaravimas randasi iš pastangų kildinti etiką iš gamtos ir tuo pat metu teigti pliuralizmą.

Dauguma pagonių sutinka, jog esama dalykų, kurie tikrai yra amoralūs. Daugelis laikosi tokios etikos: „Jei tai niekam nepakenks, daryk, ką panorėjęs”. Ši nuostata sustiprinama „trigubos grįžties dėsniu”, teigiančiu, jog jei pasinaudosi savo laisve kitam nuskriausti, tavo padaryta žala tau atsilieps trigubai.

Vis dėlto, pagonys kategoriškai atmes bet kokį griežtą apibrėžimą, kokie veiksmai yra, o kokie nėra žalingi, nes tokius apibrėžimus jie įtartų esant kai kurių žmonių pastangomis demonizuoti kitų žmonių elgesį ir tokiu būdu pastariesiems primesti savo valdžią. Šitaip atsiradęs dviprasmiškumas dar labiau sujaukiamas gamtos embivalentiškumo – į gamtą galima žvelgti harmoningos pusiausvyros bei tarpusavio sąsajų aspektu arba, remiantis Nietzche bei nihilistine tradicija, konflikto bei stipriausiojo išlikimo aspektu. Ir nors pagoniškoji etika neigia pastarąją interpretaciją, jau dėl paties fakto, kad pagonys sutinka su gamtos valdžia ir neigia, jog bet kuri dievybė galėtų ją viršyti, jiems yra sunku atmesti nihi lizmą.

Nors pagonybė iškilo platesniame Naujojo Amžiaus kontekste, jos „ekocentrizmas“ reiškia, jog ji iš esmės nesutaria su rytietišku mąstymu, kuriuo šis judėjimas labiausiai paremtas. Naujaamžininkai taip pat skelbia įvairovę, tačiau jie tai daro griežtai individualistiškai. Taip yra dėl to, kad pastariesiems religinė „tiesa“ randasi iš vidaus, kaip savęs pakėlimas į dieviškumo lygmenį. Pagonybė priešingai, pabrėžia grupės galią individo atžvilgiu, ir nors kiekvieną individą pagonybė laiko esant šventu, ji tvirtina, kad savęs suvokimas kyla iš “aš-tu“ santykio su individą supančiais kitais dieviškaisiais (divine others).

Taip pat, Naujasis Amžius iš esmės tai kas fiziška laiko iliuzija, o tai kas dvasiška – realybe. Šiuo atžvilgiu jis krypsta link rytietiškojo monizmo, skelbiančio, kad „visa yra viena”, nes galiausiai visi mūsų regimi skirtumai tėra netikri iliuzinio fizinio pasaulio pavidalai. Tai labai artima postmodernizmo idėjoms apie tai, kaip mūsų protai sukuria sutartinius skirtumus, stebėdami pasaulį, kuris iš tiesų esąs nediferencijuotinas chaosas. Tad abu šie požiūriai tiesą paverčia reliatyvia, nes „išorinis pasaulis“ yra „vidinio pasaulio“ konstruktas. Tai patvirtina įvairovę, tačiau ironiška, kad tai daroma paneigiant, jog egzistuoja tikri skirtumai bei ypatybės, kurias reikia patvirtinti.

Kita vertus, pagonims fizinis pasaulis yra tikras, o dvasinis pasaulis atspindi esamus gyvybės formų skirtumus tiek tarpusavyje, tiek formos viduje. Dėl šios priežasties daugelis pagonių yra politeistai. Ne dėl garbinamų dievybių skaičiaus, bet todėl, kad visa turtinga gyvybės įvairovė yra laikoma šventa. Kai kuriems jų tie dievai yra ne daugiau negu Jungo archetipai, išreiškiantys šią įvairovę. Kitiems jie yra dvasinė realybė, gyvenantys anapusiniame pasaulyje, apgyventame mitinių būtybių, skirtingų nuo fizinio pasaulio, tačiau visada esančių labai arti.

Daugelis pagonių, su kuriais yra tekę bendrauti, laiko Naująjį Amžių „švelniakailio triušio garbinimu”, nes jų supratimu Naujasis Amžius viską laiko esant švelniu bei nepiktybišku. Pagonių supratimu dievybės gali būti piktos ir pavojingos. Iš dalies todėl, kad jie pripažįsta, jog nuolatinė ekosistemos pusiausvyra priklauso nuo gimimo ir mirties ciklo. Padarai valgo ir būna suvalgomi, jie pūna ir tręšia dirvą. Ir nors tai reiškia, kad pasaulyje visada egzistuos kančia, pagonys ją priima kaip neatsiejamą gyvenimo dalį. Regisi, jog tai neatbaido jų nuo pastangų sušvelninti kentėjimą, tačiau jie atmeta krikščionišką nemirtingumo suvokimą.

Jie taip pat pripažįsta, kad kaip gamta turi savo „tamsiąją pusę”, taip ją turi ir žmonės. Jie siekia ją pažinti ir pažaboti, nepataikauti jai, nes jos neigimas skatina teisiančią poziciją aplinkinių atžvilgiu. Prie to daugelis dar prideda įsitikinimą, kad susidurdamas su mirtimi ir kančia, ugdai savo asmenybę.

Pagonys nėra satanistai. Pastarieji yra linkę į pasaulį žvelgti iš hedonistinių pozicijų ir paprastai propaguoja ateizmą, o gamtą gerbia dėl to, kad joje išgyvena stipriausias. Tarp kitko, kai kurie pagonys kaip ir kai kurie krikščionys nuogąstauja, jog satanizmas yra plačiai paplitęs ir laiko jį pavojingu. Iš tiesų, organizuotų satanistų grupių yra mažai, o jų narių, kartu paėmus, kažin ar būtų daugiau nei šimtas. Tačiau esama individų, daugiausia vyrų, kurie paaugliškai maištaudami save vadina satanistais.

(Britanijoje tokios organizuotos grupės būtų šios: “Seto šventykla“, kuri laiko „šėtoną“ pažinimo šaltiniu, kuris mus išlaisvina iš dievų valdžios priespaudos, kad galėtume džiaugtis savo tikruoju dieviškumu; panaši grupė yra “Juodoji lelija“; nihilistinė grupė, pasivadinusi “Devynių angelų ordinu“, kartu su hedonizmu pritaria ir silpnųjų išbrokavimui, nes šitaip skatinamas žmonijos progresas; nebeegzistuojantis Anton’o le Vey’aus “Pasaulinės šėtono bažnyčios“ Britanijos filialas, kurio nariai tiesiog amoralūs hedonistai; ir, ko gero, “Tikroji princo šventykla“ – JAV „Šėtoniško išlaisvinimo bažnyčios“ atšaka, apie kurią neturiu žinių, tačiau drįstu spėti, jog ji taip pat propaguoja nihilistinį hedonizmą).

Vaikų seksualinis išnaudojimas pagonims yra toks pats smerktinas kaip ir krikščionims. Verta prisiminti, jog kažkada krikščionys buvo kaltinami ritualiniu vaikų niekinimu, daug laiko iki tol, kai bažnyčia pati ėmė tuo kaltinti „raganas”, ir kad daugelis tų „raganų“ iš tiesų buvo žydai, arba protestantai ir katalikai vieni kitų atžvilgiu, arba anabaptistai ir kiti, laikyti eretikais.

Santuoką pagonys taip pat laiko šventa, į ją įeinama per savitą tuoktuvių („handfastings“) ceremoniją, per kurią sutuoktiniai vienas kitam prisiekia meilę ir ištikimybę. Pagonys neprieštarauja, kad nesusituokusi pora gyventų kartu, tačiau ir iš tokios poros tikisi santykių ištikimybės (nors, kaip ir krikščionims, tai pavyksta ne visiems). Tarp krikščionių sklando gandai, jog raganos renkasi visoje šalyje ir stengiasi užkeikimais sugriauti santuoką, tačiau tokie gandai, tiesą sakant, neįtikėtini – tai visiškai prieštarautų pagonių įsitikinimams ir mokymui.

Šiuo atžvilgiu pagonybė siūlo geresnį būdą harmoningai įvairovei skelbti negu tiek Naujojo Amžiaus, tiek postmodernizmo individualizmas. Ji taip pat stipriau skatina ir gamtosaugos veiksmus. Iš tiesų, ekologijos svarbai augant, Naujajame Amžiuje pastebima tendencija pasukti nuo rytietiškų idėjų, neigiančių pasaulio realumą, pagonybės idėjų link.

Čia pagonybė gan sėkmingai pateikia religinę alternatyvą postmodernizmo sumaiščiai ir nihilizmui, be konflikto atliepdama jų įvairovės paieškoms. Silpnoji pagonybės vieta šiuo atveju būtų tai, jog ji neturi atramos anapus gamtos, dėl ko jai sunku atremti nihilizmo iššūkį.

Dėl ekologijos kyla ir dar vienas prieštaravimas. Jei sistema dieviška, tai (kaip kai kas išvedė iš Gajos hipotezės) gamta gali pasirūpinti savimi ir, jei reikės, sunaikins žmoniją, kad išgelbėtų planetą. Kadangi tai atmeta rimtos ekologinės katastrofos grėsmę, žemės saugojimo motyvacija sumažinama iki meilės planetai ar, dar blogiau, siekių išlikti patiems. Priešingai, jeigu ekologinės katastrofos pavojus realus, o žmonės tikrai turi galią sunaikinti planetą, tai reiškia, kad iš tiesų žmogus, o ne žemė, yra tikroji dievybė.

Tokia problema nekyla krikščionims, kurie save laiko už jiems patikėtos gamtos valdymą atsakingais prieš Dievą, esantį anapus gamtos. Vargu ar tai tiktų pagonims, kurie prilygina transcendenciją su atskira nuo planetos dievybe, ir dėl tos priežasties laiko ją esant „antiekologiška”, o mintį apie žemės valdymą laiko pretekstu jos ištekliams grobstyti. Krikščionys tokį nusistatymą turi įveikti į ekologiją atsižvelgiančia doktrina apie Dievą, kuris yra anapus kūrinijos, tačiau nepaisant to, artimai dalyvauja ją išlaikant. Mes patys taip pat turėtume būti geresni valdytojai.

Kaip dar krikščionys turėtų reaguoti į šių dienų pagonis? Pirmiausia, negalime jiems tiesiogiai taikyti biblinio pagonybės pasmerkimo, nes senasis ir naujasis pagonybės variantai yra gan skirtingi. Šių dienų pagonys nepraktikuoja orgijiško garbinimo ir aukojimų – dar daugiau, būtent pagonys dažnai laiko krikščionybę barbariška dėl to, jog pati krikščionybė esminėje sutaikinimo doktrinoje remiasi auka.

Daugeliu atžvilgių savo etika pagonys yra daug artimesni krikščionims negu plačiosios masės nereligingų žmonių. Vis dėlto, galime šio to pasimokyti iš senovinio konflikto tarp izraelitų ir kanaanitų religijos (pastarųjų religija ko gero būtų daug artimesnė šiandieniniams pagonims, negu įvairios senųjų graikų religijos formos, su kuriomis susidūrė ankstyvoji krikščionybė).

Svarbiausias ginčas glūdi tarp politeizmo ir monoteizmo. Izraelitų dievas buvo atsakingas už visą tai, ką kanaanitai priskyrė daugeliui dievų. Be to, Jahvė nebuvo kaprizingas, jo maldyti nereikėjo. Kai izraelitai nusigręžė į pagoniškas dievybes, iš tiesų jie jį padarė vie nu i š daugelio ir šitaip paneigė jį esant vertą visiško pasitikėjimo. Daugelis Senojo Testamento fragmentų yra subtilūs kanaanitų panteono puolimai, kai Jahvei priskiriami tie uždaviniai ir savybės, kuriuos kanaanitai priskirdavo Eliui, Baalui ar Aštartėms.

Geras pavyzdys būtų Elijo iššūkis Baalo, audros dievo, pranašams. Žemė buvo išdžiūvusi ir Baalas turėjo atnešti lietų, bet veltui jo kunigai šaukėsi jo. Vietoje to, kai Baalas pasirodo bejėgis, Jahvė yra tasai, kuris nutraukia sausrą. Tuo pačiu būdu kosminis mūšis tarp Baalo ir jūros bei joje gyvenančios chaoso gyvatės Psalmėse priskiriamas Jahvei, kur jis perskiria vandenis ir įveikia Leviataną (74 psalmė yra puikus pavyzdys, dar daug kitų pavyzdžių rasime Psalmių, Jobo ir pranašų knygose). Toji jūrų pabaisa Apreiškimo knygoje virsta slibinu, kur Baalo priešą galiausiai įveikia Kristus.

Panašiu būdu ne Aštartės, o Jahvė pašalina nederlingumą ir leidžia derliui augti. Čia krikščionių žinia pagonims yra ta, jog toji pagonių garbinama gamtos harmonija iš tiesų yra Dievo darbas, tokio Dievo, kuris apsireiškė anapus gamtos ir todėl suteikia tvirtą pagrindą, nuo kurio galima atremti jo nihilistinę interpretaciją. Šitaip krikščionybė veikiau atsako į pagonišką ieškojimą, negu meta jam iššūkį.

Skirtumas regimas Baalo kovoje su Motu, arba mirtimi. Tiek senojoje, tiek naujojoje pagonybėje šią kovą Baalas visada pralaimi – mirtis jį praryja. Tačiau remiantis pranašais, kaip tik Jahvė sunaikina mirtį (Izaijo 25, 8, kaip tik po skyriaus, kuriame, kaip ir Baalas, Jahvė pavaizduotas audros kariu). Tai mums nurodo pamatinį skirtumą tarp pagonių teigiamo gimimo ir mirties ciklo ir krikščionių vilties dėl pasaulio, kuriame „Vilkas viešės pas avinėlį... Liūtas ės šiaudus kaip jautis...Visame mano šventajame kalne nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei“ (Iz 11, 6-9). Čia turime pasiremti tokiais epizodais kaip laiškų Romiečiams 8, 18-25, Kolosiečiams 1, 15 – 20 ir Efeziečiams 1, 3-10, kuriuose kalbama apie tai, kad visa kūrinija perkeičiama Kristaus. Kitaip pagonys rojaus idėją supras kaip kūrinijos gerumo paneigimą.

Taip pat krikščionys atmeta maginę pasaulėžiūrą. Tikime Dievą, kuris vienu metu yra ir visiškai artimas ir transcendentiškas, o kai meldžiamės jam, pasitikime jo dvasios galia, o ne savo. Pasitikime, kad jo dvasios galia mūsų gyvenimui atneš pilnatvę. Kaip ir pagonys, žinome apie bendraujant su dvasiniu pasauliu slypinčius pavojus, tačiau turime mesti iššūkį pagonių nenorui pripažinti dvasinę kovą tarp gėrio ir blogio, taip reikalingo jų etinei pozicijai. Taip pat turime parodyti, kad siekiant įveikti blogį, visai nebūtina kabinti žmonėms blogiečių etiketę ar paversti juos atpirkimo ožiais už visuomenės problemas, ko baiminasi pagonys.

Galiausiai, turėtume pagonis gerbti dėl jų nuoširdžios pagarbos kūrinijai bei troškimo gyventi santarvėje su ja bei tarpusavyje. Taip pat įtariu, jog nuoširdžiai ieškodami šventybės, daugelis pagonių su ja susiduria, net nežinodami, jog tai ir yra mūsų garbinamas Dievas (nors daugelis jų susitiks mažiau palankias dvasines jėgas). Verta paminėti, kad Pradžios knygos 14 perskyrime rašoma, jog pagerbti Abromo atėjęs Salemo (ko gero Jeruzalės pirmtako) karalius, palaimino jį vardan El Elyon Koneh shamayim-va-aretz (“Aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo”). Beveik akivaizdu, jog tai buvo pagoniškos kanaanitų religijos vartojamas pagarbą šios religijos panteono tėvui Eliui reiškiantis vardas, o Melchizedekas buvo šios religijos vyriausias kunigas.

Tai aišku ne vien iš biblinėje tradicijoje Melchizedekui tenkančios svarbios vietos (žiur. Laišką žydams 5, 4 – 10 ir 6, 20 – 7, 28, kur cituojama Psalmė 110, 4), bet ir dėl to, kad Elis tapatinamas su Jahve – po keturių eilučių skaitome, kad Abromas prisiekia „Viešpačiui El Elyon Koneh shamayim-va-aretz”. (Biblijoje vardas „Jahvė“ [“aš esu, kuris esu”, paprastai verčiamas kaip „Viešpats”] neminimas iki pat Išėjimo knygos 3, 14. Tačiau Pradžios knygoje šis vardas kelis kartus anachronistiškai pavartojamas, norint parodyti, jog taip įvardinama esybė yra ta pati, kuri vėliau pasirodys Mozei. Tad tikėtina, jog šioje vietoje Abromas Dievą pavadina tuo pačiu vardu, žodis žodin, kaip Jį pavadino Melchizedekas).

Tuo noriu pasakyti ne kad kanaanitai išpažino tą pačią religiją kaip Abraomo vaikai, bet kad pagonis Melchizedekas žinojo ir tarnavo tam dievui, kurį Abraomo palikuonys pripažino vieninteliu tikruoju Dievu.

Tas įžvalgus dėmesys, kurį Šventasis Raštas skiria pagonims – Išminčiai (magai) būtų dar vienas pavyzdys – yra liūdna priešingybė to tulžingumo, su kuriuo daugelis krikščionių puola pagonis, tarsi šie būtų satanistai. Ir šitaip tik patvirtina pagonių susidarytą nuomonę, kad krikščionys yra arogantiški, nepakantūs ar net linkę į smurtą.

Toks krikščionių nusistatymas rodo nepagrįstą baimę. Ir ne tik dėl to, kad pagonybė nėra tokia blogio linkinti jėga, kaip kai kurie įsivaizduoja ją esant, tačiau todėl, kad Dievo jėga yra daug galingesnė nei bet kuris dvasinis blogis, su kuriuo galėtume susidurti. Problema yra ne tiek neišmanymas, kiek tikėjimo trūkumas.

Vargu ar išankstinis nusistatymas ir agresija, su kuria susiduria daugelis pagonių, yra geras Kristaus meilės ir gailestingumo liudijimas. Pagonys, kaip ir bet kas kitas, nusipelno, kad su jais būtų elgiamasi su tokia pat pagarba, kokios iš jų tikėtumėmės savo atžvilgiu. Jei į juos žvelgsime būtent taip, pamatysime, kad jie yra nuoširdūs ir norintys atvirai diskutuoti. Išklausydami juos, pamatysime daug dalykų, kurie privers mus pačius geriau pažvelgti į savo tikėjimą bei paskatins ieškoti šių dienų problemų sprendimų. Tikiu, kad išklausydami musų, pagonys galės pamatyti, jog Kristus yra jų ieškojimų išsipildymas. Taip kaip kažkada pamatė jų pirmtakai senovės Britanijoje.

Išnašos

[1] Graham Harvey, kurio knyga Listening People, Speaking Earth: Contemporary Paganism (Christopher Hurst) pateikia nuoseklų pagonišką požiūrį šiuo klausimu.

Vertė Kęstutis Pulokas, šaltinis: „Third Way“