Scientologija: išsilaisvinimo kelias ar manipuliavimas žmonių iliuzijomis?

Versija spausdinimui

Andrius Navickas

Noriu trumpai aptarti vieną iš populiariausių šiandien žmogaus proto „pertvarkymo“ strategijų – scientologiją, kuri netgi pretenduoja į naują religiją. Scientologijos kūrėjas R.Hubbardas tvirtino, kad jis atrado „kelią, kuriame atskiras žmogus per studijas ir sielovadą gali įsisąmoninti savo paties nemirtingumą ir pasiekti aukščiausią tiesą“. Scientologijos kritikai savo ruožtu įsitikinę, jog tai gudrių manipuliacijų ir vergavimo organizacijai kelias, vedantis ne į laisvę, bet į visišką priklausomybę nuo tariamos religijos lyderių. Šio straipsnio tikslas – atskleisti įvairius scientologijos ypatumus, tiek demonstruojamus, tiek tuos, kurie paprastai slepiami nuo pašaliečio akių.

Kelio pradžia – testas

Pažintį su scientologija pradėsite gavę reklaminį lapelį, kuriame esate kviečiamas(-a) apsilankyti Dianetikos centre ir atlikti nemokamą testą, arba per scientologų leidinius, kurių galite šiandien rasti internete, beveik kiekvienoje bibliotekoje (čia jie siunčiami kaip dovanos), knygynuose. Į klausimą, ko galime tikėtis iš dianetikos, mums bus atsakyta: „Gilindamiesi į Dianetinę terapiją, jūs sužinosite, kodėl darėte tai, ką darėte, kas sukėlė tas tamsias ir nežinomas baimes, kurios atsirado jūsų vaikystės košmarų naktimis, suprasite, kur glūdi jūsų skausmo ir malonumų momentai“ (R.Hubbardas. „Dianetika“, p. 1).

Kuriam žmogui nekyla psichologinių problemų? Kam nesinori kontroliuoti savo psichikos? R.Hubbardas žada naują, veiksmingą ir moksliškai pagrįstą terapijos metodą, be to, knygoje įtaigiai kritikuojama visa tai, kas esą sudrumsčia mūsų mąstymą: antidepresantai, elektrošokas, psichotropiniai vaistai. Skamba viliojamai, bet išlieka keletas svarbių klausimų. Kas yra R.Hubbardas, sukūręs nepaprastą terapijos metodą? Kaip medicina vertina šį metodą? Kiek kainuoja toks „gydymasis“?

Paprasčiausia iš visų šių klausimų atsakyti į paskutinį. Nors ir šiuo atveju pateikti konkrečius skaičius nėra paprasta. Visuotinai sutariama, kad kaina gana solidi. Tik vieni mano, jog tai – pinigų išmėtymas vėjais, kiti – kad tai išmintinga investicija į sveikatą ir laimę, treti – jog tai šėtono pinklės, kuriose pražūva ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela. Dianetikos centrų atstovai paprastai nelabai mėgsta kalbėti apie gaunamą užmokestį. Neoficialiomis žiniomis, Lietuvoje tokiai terapijai „pacientai“ išleidžia nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių litų, o pereiti visą Scientologijos bažnyčios siūlomą „išsilaisvinimo kelią“ (mūsų šalyje tai padaryti nepavyktų) kainuoja, skirtingais apskaičiavimais, nuo šimto iki kelių šimtų tūkstančių JAV dolerių.

Bet kuriuo atveju pirmą žingsnį dianetikos siūlomu keliu kiekvienas gali žengti nemokėdamas pinigų. Asmenybės analizės testą, kuris dar vadinamas Oxfordo galimybių testu, jūs nemokamai galite atlikti ne tik kiekviename Dianetikos centre, bet ir internete. Prieš atliekant testą jums veikiausiai dar kartą bus paaiškinta, kad jis padeda „tiksliai atkreipti dėmesį į asmenines silpnybes, labiau susidomėti savo asmeniu ir šį tą sužinoti apie asmenines tobulėjimo galimybes“. Deja, tikriausiai jums nepasakys, kad testo nėra patvirtinę jokie profesionalūs psichologai nescientologai, jog jis nuo pat sukūrimo nėra revizuotas, jog tai, kad testas vadinasi „Oxfordo“, yra komercinė gudrybė, nes jis niekaip nesusietas su Oksfordo universitetu ir tikrai nėra parengtas šioje mokymo įstaigoje.

Įdomu tai, jog instrukcijoje testo rezultatų vertintojams teigiama, kad netgi jei rezultatai atrodo itin geri, tai nereiškia, jog žmogui nereikalinga pagalba. Veikiau tai ženklas, kad asmuo nerealiai suvokia savo būseną bei pervertina savo sugebėjimus. Taigi Dianetikos centro darbuotojas, kad ir kokie būtų testo rezultatai, pasiūlo komunikacijos kursus, kurie gali jus paversti „nauju“, savimi labiau pasitikinčiu žmogumi, taip pat užsimenama apie specialios terapijos (auditingo) galimybę, pasiūlo nusipirkti R.Hubbardo leidinį „Dianetika“. 

Dianetika – genialus išradimas ar psichoanalizės karikatūra?

„Dianetika“ – iš tiesų įstabi knyga, atnešusi autoriui didžiulę šlovę ir, atrodo, atitikusi daugelio žmonių norą gauti aiškius savęs keitimo receptus. Leidinyje pateikiama specifinė žmogaus proto samprata. Hubbardo tvirtinimu, protą, be somatinio, sudaro dvi labai svarbios dalys: analitinis bei reaktyvusis protas. Analitinis protas – tai tobulas kompiuteris, kuris niekuomet neklysta. Tačiau kiekvienas žmogus taip pat turi ir reaktyvųjį protą, kurio pagrindas – įvairių deformacijų sankaupa. Šios deformacijos trukdo asmeniui būti racionaliam, jos yra daugumos ligų priežastis. Dianetikos tikslas – išlaisvinti žmogų iš reaktyviojo proto valdžios ir padėti visiškai atsiskleisti analitiniam protui. Pacientas išlaisvinamas terapija. Jos pagrindinis tikslas – pašalinti reaktyvųjį proto turinį. Pacientas negali matyti savo deformacijų, jam reikalingas auditorius (mokytojas), kuris drąsintų pažvelgti į nežinomus ar slepiamus sąmonės klodus. Sunaikinus reaktyvųjį protą, žmogui atsiveria galimybė pasiekti ramybės ir gerovės būseną.

Tik pasirodžius „Dianetikai“, žymus psichologas Erichas Frommas rašė: „Nepaisant fantastinių autoriaus pretenzijų, sunku rasti ką nors originalaus jo teorijose, nebent naujų žodžių, atitinkančių blogai suprasto ir nesuvirškinto froidizmo bei hipnotizmo epochos regresijos eksperimentų mišinį. <...> Skaitant šias ligos istorijas, kyla klausimas: gal autorius ketino sukurti linksmą kai kurių psichiatrijos teorijų parodiją patikliems skaitytojams? Tačiau knyga visiškai rimtai turi būti laikoma pavojingos tendencijos simptomu. Jei tai būtų tik maksimaliai supaprastinta ankstyvųjų Freudo teorijų populiarizacija, ji būtų nekenksminga. Tačiau ‘Dianetika’ išreiškia nuostatą, kuri yra diametraliai priešinga Freudo mokymui. Freudas siekė padėti pacientui suvokti savo psichikos sudėtingumą, o terapija buvo pagrįsta tuo, kad suvokdami save mes išsivaduojame iš iracionalių jėgų, sąlygojančių mūsų sutrikimus, vergijos pančių. <...> ‘Dianetikai’ nebūdinga pagarba žmogaus asmenybės sudėtingumui. Žmogus yra mašina, o racionalumas, vertinimai, psichikos sveikata, laimė pasiekiami inžinieriaus darbu. <...>“ (1950, „New York Herald Tribune Book Review“).

Nuo dianetikos prie scientologijos

Nors akademinių sluoksnių reakcija buvo neigiama, dianetika sparčiai populiarėjo ir netrukus R.Hubbardas pareiškė, kad ji tėra pirmas didelės religinės sistemos – scientologijos – lygmuo. Pradžioje pasiūlytas kaip mokslinė terapija, proto „tobulinimas“ ilgainiui buvo paskelbtas „tobuliausios“ religijos dalimi. Kartu buvo papildytas mokymas, kuris skelbė, kad žmogus iš esmės yra dvasinė būtybė, suvaržyta „kūniškumo rūbu“. Jo tikslas – suvokti savo dvasiškumą, išsivaduoti iš kūniškumo priemaišų ir taip susigrąžinti begalines galias, kurias kažkada jis prarado. Praradimo aplinkybes aiškino įspūdinga kosmologija, tiesa, skirta tik tiems, kurie per įvairias scientologijos programas pakankamai ištobulėjo.

Kuo Scientologijos bažnyčia skiriasi nuo kitų organizacijų, siūlančių galių „praplėtimo“ paslaugas? Kodėl ji kelia tiek daug kontroversijų? Patys scientologai atsakytų, kad tai vienintelė tikrai moksliškai pagrįsta religija, ją puola tie, kurie negali pakęsti harmonijos ir tiesos, jog psichiatrai ir kiti mokslininkai bijo konkurencijos, todėl visais būdais kovoja prieš scientologiją. Kritikai savo ruožtu įsitikinę, kad scientologų pretenzijos vadintis religija yra noras išvengti mokslinės kritikos bei būdas manipuliuoti žmonėmis. Jie atkreipia dėmesį, kad Scientologijos bažnyčia yra turtinga organizacija, viešiesiems ryšiams skirianti labai daug pinigų. Scientologai esą bando paveikti politikus bei persekioja visus, kurie nors kiek kritiški jų atžvilgiu. Dar vienas kritikų argumentas: iškreiptai vaizduodami žmogaus psichiką ir „taisydami“ ją tarsi kompiuterį, scientologai siekia kontroliuoti žmogaus smegenis, taip pat labai dažnai jų gydymas gali turėti labai destruktyvių padarinių.

Kol vyksta scientologų bei jų kritikų ginčas, tūkstančiai žmonių visame pasaulyje moka didžiulius pinigus, tikėdamiesi nusipirkti scientologų žadamą laisvę bei laimę. Žmogus turi teisę pats nuspręsti, kuo jam tikėti, tačiau labai svarbu, kad jis žinotų ne tik tai, kas rašoma reklaminiuose bukletuose, bet ir kritikų perspėjimus.