Tikėjimo doktrinos kongregacijos įspėjimas teologui Jon Sobrino

Versija spausdinimui

Tikėjimo doktrinos kongregacija skelbia įspėjimą ispanų kilmės, bet jau kelis dešimtmečius Pietų Amerikoje esančiame Salvadore gyvenančiam ir dirbančiam jėzuitui Jon Sobrino. Tėvas Sobrino yra vienas iš šiandien svarbiausių, o gal ir svarbiausias, taip vadinamosios „išsilaisvinimo teologijos“ atstovų Pietų Amerikoje. „Išsilaisvinimo teologija“ vadinamas prieš maždaug keturis dešimtmečius prasidėjęs teologinės minties judėjimas, kurio dėmesio centre buvo socialinio ir ekonominio neteisingumo sąlygos. Šiai krypčiai priklausantys teologai susiejo krikščionišką tikėjimą, gyvenimą ir išsigelbėjimą su „išsilaisvinimu“ iš minėtų neteisingumo sąlygų.

Tikėjimo doktrinos kongregacijos įspėjime minimi du teologo veikalai, kuriuose pastarasis istorinėje-teologinėje perspektyvoje nagrinėja Jėzaus Kristaus figūrą ir tikėjimą į Jėzų. Perspėjama, jog šių veikalų teiginiai gali pakenkti tikintiesiems dėl savo klaidingumo.

Dokumente yra kritikuojama tėvo Sobrino pamatinė prielaida, kad „vargšų Bažnyčia“ yra vienintelė „vieta“, kurioje deramai suvokiamas Kristus. Tikėjimo doktrinos kongregacija pažymi, kad vargšams Bažnyčia iš tiesų turi teikti pirmenybę, turi stoti į jų pusę ir būti jų balsu, tačiau būtų klaida tuo apriboti visą Bažnyčios doktriną ir gyvenimą.

Teologas Sobrino, remdamasis minėta prielaida, išvysto tokią kristologiją, t.y., doktriną apie Kristaus asmenį, kuri nukrypsta nuo teisingo svarbių tikėjimui tiesų supratimo. Rodos, kad tėvas Sobrino, plėtodamas Kristaus asmens viziją tik „vargšų Bažnyčios“ kontekste, išleido iš akių visą Bažnyčios Tradiciją, Bažnyčios Susirinkimų mokymą. Tikėjimo doktrinos kongregacijos dokumente primenama, kad Kristaus Asmuo gali būti teisingai suvokiamas tik Bažnyčios „apaštalinio tikėjimo“ tradicijos kontekste. Ši metodologinė teologo klaida nulėmė, pavyzdžiui, neaiškumus Kristaus dieviškumo atžvilgiu, kurie vėliau išsivystė į tolimesnius abejones keliančius teiginius: pavyzdžiui, kad Kristus buvo toks pat „tikintysis kaip ir kiekvienas iš mūsų“, taip mažinant Jo tiesioginio ryšio su savo Tėvu reikšmę. Kitas pavyzdys – Kristaus dieviškumo netinkamas suvokimas privertė teologą daugiau pabrėžti Kristaus mirtį ant kryžiaus kaip pavyzdį, o ne kaip išganomąjį veiksmą.

Bažnyčia moko, kad Kristus yra tobulai Dievas ir tobulai žmogus, kad dievystė ir žmogystė jame yra tobulai susiję, kad šios dvi prigimtys Jame yra susivienijusios ir kad būtent dėlto Kristus yra tobulas tarpininkas tarp žmonių ir Dievo. Supaprastinant problematiką, būtų galima sakyti, kad ši pamatinė vienovė išsprūsta tėvui Sobrino, todėl jo darbuose pasirodo tam tikras dualistinis Kristaus prigimties supratimas, išskirtinį akcentą suteikiant Kristaus žmogiškumui ir per tokią prizmę žvelgiant į Jo gyvenimą ir skelbtą mokymą. Neabejojant teologo geromis intencijomis, tokios jo mintys prieštarauja katalikiškai doktrinai.

Vatikano radijas