2005 m. Lygių galimybių kontrolierė nagrinėjo pirmąjį skundą dėl diskriminacijos religijos pagrindu

Versija spausdinimui

Nuo 2005 m. įsigaliojus naujajam Lygių galimybių įstatymui, Seimo Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga pradėjo tirti skundus ir dėl diskriminacijos dėl išpažystamo tikėjimo ar religijos. Praėjusiais metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išnagrinėjo pirmąjį skundą dėl diskriminacijos religijos pagrindu. Skundas, kuriame siūloma inicijuoti įstatymą, kuris užtikrintų galimybes kitų tikėjimų žmonėms (jis pats yra krišnaitas) maitintis pagal tikėjimo taisykles mokyklose, ligoninėse, tarnaujantiems kariuomenėje, esantiems įkalinimo įstaigose. Skundas atmestas, tačiau pati tokių skundų pateikimo galimybė yra reikšminga pradžia užtikrinant lygių galimybių religijos srityje plėtrą Lietuvoje.

Žemiau skaitytojams pateikiame ištrauką iš Lygių galimybių kontrolieriaus ataskaitos, kurioje išdėstoma visa skundo nagrinėjimo eiga, pateikiama Valstybės institucijų nuomonė dėl skundo pagrįstumo.


<...>

2.5. DISKRIMINACIJA DĖL RELIGIJOS IR ĮSITIKINIMŲ. SKUNDŲ TYRIMAI

Naujasis Lygių galimybių įstatymas, įsigaliojęs nuo 2005 m. sausio 1 d., draudžia tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją dėl asmens amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Taigi 2005 metais buvo gauta ir išnagrinėta, vienas skundas dėl religijos ir vienas skundas dėl įsitikinimų.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje ištirtas, S. B. skundas, kuriame siūloma inicijuoti įstatymą, kuris užtikrintų galimybes kitų tikėjimų žmonėms (jis pats yra krišnaitas) maitintis pagal tikėjimo taisykles mokyklose, ligoninėse, tarnaujantiems kariuomenėje, esantiems įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas teigia, kad jis ir jo šeima šiuo metu yra diskriminuojami religijos pagrindu.

Skundo tyrimo metu kreiptasi į Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministeriją, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministeriją, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministeriją ir paprašyta pateikti ekspertinę nuomonę.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija informavo, kad uždaruose kolektyvuose (kariuomenėje, įkalinimo įstaigose, ligoninėse, senelių namuose ir pan.) maitinimas organizuojamas atsižvelgiant į juose esančių asmenų fiziologinius, amžiaus bei sveikatos ypatumus, laikantis Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 510 patvirtintų rekomenduojamų paros maistinių medžiagų ir energijos normų (Žin., 1999, Nr. 102-2936).Taip pat, ministerijos ekspertų teigimu, atviruose kolektyvuose, tokiuose kaip ugdymo įstaigos, kurių nariai dalį maisto raciono vartoja namuose, esant laisvos rinkos sąlygomis mitybos neįmanoma griežtai reguliuoti. Nors pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 89-1985) religija yra atskirta nuo valstybės, o Lietuvoje šiuo metu yra daug įvairių religijų bei sektų, kurių nariai kelia skirtingus, kartais nesuderinamus su sveikos mitybos principais reikalavimus, LR Sveikatos apsaugos ministerijos nuomone, nereliginės paskirties įstaigų vadovai protingo kompromiso ribose galėtų padėti organizuoti tokių asmenų specialų maitinimą, atitinkantį jų religines reikmes. Taip pat ministerijos ekspertai siūlo atskiruose kolektyvuose, kuriuose yra asmenų reikalingų specialaus maitinimo pagal religijos nuostatas, organizuoti tokią mitybą savo iniciatyva.

LR Krašto apsaugos ministerija, (toliau – KAM), išnagrinėjusi tarnybos prašymą, pateikė savo nuomonę, kad KAM sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASOKTĮ) (Žin., 1998, Nr. 49-1325) 21 str. 3 dalyje nustatyta, kad kariui tikėjimo ir sąžinės laisvė garantuojama ir nevaržoma. KASOKTĮ 63 str. 11 ir 12 dalyse numatyta, kad kariai aprūpinami maistu pagal Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas fiziologines mitybos normas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1178 „ dėl karių mitybos fiziologinių normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos karių mitybos fiziologinės normos, maisto energetinė vertė ir pagrindinės medžiagos, kurias turi gauti karys. Taip pat šiuo nutarimu KAM buvo įpareigota suderinti su Sveikatos apsaugos ministerija ir patvirtinti kariams skiriamų maisto produktų vidutinius dienos rinkinius. Todėl Krašto apsaugos ministerijos ekspertų nuomone, nustatytų vienodų visiems kariams mitybos fiziologinių normų, į kurias įtraukti visi būtiniausi maisto produktai ir kurios parengtos remiantis tarptautine patirtimi, taikymas neatitinka Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme pateiktų tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos sąlygų, t.y. S.B. nėra taikomos prastesnės sąlygos nei kitiems kariams. Nustatant vienodas visiems kariams mitybos fiziologines normas neatsiranda jokių apribojimų arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimo tam tikros religijos ar įsitikinimų asmenims, todėl vienodų visiems kariams mitybos fiziologinių normų nustatymas negali būti laikomas diskriminacija religijos pagrindu. LR Teisingumo ministerija, pateikė savo nuomonę dėl galimybės maitintis pagal religinius įsitikinimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis nustato bendruosius religijos laisvės principus. Galimybė laikytis išpažįstamos religijos maitinimosi nuostatų laikytina teisės praktikuoti savo tikėjimą dalimi, ir skirtingose religijose gausu tokio religijos praktikavimo pavyzdžių (pvz.: krikščionių bažnyčiose paplitusi tradicija laikytis pasninko – nevalgyti mėsos – penktadieniais ar gavėnios ir advento laikotarpiais, žydų košer maisto tradicija, draudimas musulmonams gerti svaiginamuosius gėrimus bei valgyti kiaulieną, budistų ar Krišnos sąmonės judėjimo pasekėjų praktikuojamas vegetarizmas ir pan.

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnis numato principus, kai religijos laisvė gali būti apribota – tai atvejai, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešėją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat – kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Taigi, asmens religijos laisvė bei galimybės ją išpažinti ir praktikuoti gali būti ribojama siekiant užtikrinti kitų asmenų (visuomenės) teises ir laisves.

Siekiant geriausių visuomenės interesų ne visuomet įmanoma užtikrinti visų tikėjimų atstovams vienodas galimybes išpažinti ir praktikuoti savo religiją (pvz., nacionalinėmis šventėmis paprastai tampa religinės daugumos, o ne religinių mažumų religinės šventės, ir nėra galimybės suteikti tokį patį statusą religinių mažumų šventėms, taigi sąlygos švęsti religines šventes yra geresnės daugumos religiją išpažįstantiems). Tais atvejais, kai vienodų galimybių sudarymas visų konfesijų tikintiems nėra tikslingas, valstybė turėtų siekti užtikrinti, kad įstatymai leistų valstybės institucijoms lanksčiau taikyti bendrąsias normas sudarant galimybę savo tikėjimo taisyklių laikytis ir mažumų tikėjimų išpažinėjams, išskyrus tuos atvejus, kai tokių sąlygų sudarymas reikalautų neproporcingai daug valstybės resursų ir keltų grėsmę kitų asmenų pagrindinėms teisėms ir laisvėms, viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ir dorovei.

Pažymėtina, kad valstybės pareiga užtikrinti teisę išpažinti ir praktikuoti savo religiją ir tikėjimą yra svarbesnė tose institucijose, kuriose nėra privačių alternatyvų, ir kur asmuo patenka ne savo noru (pvz., privalomos karinės tarnybos atveju). Pvz., draudimas nešioti pastebimą religinę simboliką valstybinėje mokykloje (toks draudimas galioja Prancūzijoje) yra santykinai mažesnė problema lygių galimybių ir religijos laisvės požiūriu tuo atveju, jei egzistuoja ir privačios (taip pat ir – konfesinės) mokymo įstaigos, kuriose yra įmanoma tokių simbolių nešiojimas, įgyvendinant teisę praktikuoti išpažįstamą religiją.

2001 m. gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje gyveno 3 483 972 gyventojų, iš jų 5 729 priklausė religinėms mažumoms, kurių tikėjimas nustato kitokias nei visuomenėje įprasta maitinimosi nuostatas (skaičiuojamos musulmonų sunitų (2860 asmenys), karaimų – (258), judėjų (12720, septintos dienos adventistų (547), budistų (408), Šri Satja Sai Babos pasekėjų (107), Krišnos sąmonės judėjimo (265), Ošo pasekėjų (12), religinės mažumos).

Pažymėtina, kad šiuo metu laisvės atėmimo vietose bausmę atlieka apie 8 tūkstančius nuteistųjų. Darant prielaidą, kad įkalinimo įstaigose esančių kalinių religinių įsitikinimų demografija atitinka Lietuvos gyventojų religinių įsitikinimų demografija bei remiantis 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis apie Lietuvos gyventojų religinę tapatybę, galima manyti, kad įkalinimo įstaigose kalinių, kurių religija reikalauja kitokių maitinimosi taisyklių, yra tik apie 0,16%, arba maždaug 13 asmenų. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, manytume, kad keisti šiuo metu galiojančius teisės aktus ar priimti naują įstatymą dėl teisės maitintis pagal religinius įsitikinimus įkalinimo įstaigose yra netikslinga.

Skundo tyrimo metu įvertinus visų apklaustų institucijų atsakymus ir nuomones, galima daryti išvadą, kad šiuo metu nėra tikslinga keisti jau galiojančius teisės aktus dėl maitinimosi pagal tikėjimo taisykles.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nustačius, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nepažeidžia Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 3 straipsnio reikalavimų ir vadovaujantis Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuspręsta atmesti skundą, jeigu nepasitvirtino jame nurodyti pažeidimai.

<...>

raktiniai žodžiai: