Apie Rytus Vakaruose, hinduizmą Lietuvoje ir religijos autentiškumą – Interviu su Milda Ališauskiene

Versija spausdinimui

Artėjant prie pabaigos pirmųjų Mildos Ališauskienės, jau ne pirmus metus einančios NRTIC direktorės pareigas, podoktorantūros stažuotės metams nutarėme ją pakalbinti. Apie atliekamą tyrimą, hinduizmą Lietuvoje, su religija susijusius virsmus vakarų visuomenėje.

Artėja prie pabaigos pirmieji jūsų podoktorantūros stažuotės „Religingumo raiška šiuolaikinėje Lietuvoje: neohinduizmo atvejis“ metai. Norime paprašyti, kad papasakotumėte religija.lt svetainės lankytojams, kokie šios stažuotės tikslai ir kaip sekėsi juos įgyvendinti šiais metais?

Jūsų minėtos podoktorantūros stažuotės tema – nuosekli mano disertacijoje pristatytų tyrimų tąsa. Disertacijoje analizavau naujųjų religijų raišką ir ypatumus Lietuvoje pasitelkdama religinės bendruomenės „Gyvenimo menas“ atvejo studiją. Šiame tyrime atsiskleidė ribotumai, su kuriais susiduria religijos sociologai šiuolaikinėje visuomenėje – apibrėžiant, kas yra religija, ieškant jos raiškos formų ir pan. Tačiau tuo pačiu su panašiomis problemomis susiduria ir visuomenė, neatrandanti savyje resursų identifikuoti naujas religijos raiškos formas, atsirandančias nuolat besikeičiančioje tikrovėje. Praktiškai tai reiškiasi įvairiais „nesusipratimais“ religijos srityje. Pavyzdžiui, skiriasi valstybės ir individų religinio gyvenimo sampratos, todėl valstybė remia vieną ar kitą religinę bendruomenę, tačiau šios neatliepia joms nepriklausančių individų dvasinių poreikių.

Mano disertacijoje analizuotos „Gyvenimo meno“ bendruomenės tyrimas leido pažvelgti į dvasingais, tačiau nereligingais save laikančių individų religinį gyvenimą, jų dvasinius poreikius. Viena vertus jie nenorėjo būti laikomi religingais, tačiau remiantis mano religijos apibrėžimu, ši organizacija laikytina religine, nes turi religinį tikėjimą, atliepiantį egzistencinius ir ontologinius klausimus, turi bendruomenę, kuri kartu atlieka tam tikras apeigas ir ritualus bei dalijasi patirtimi. Kita vertus „Gyvenimo menas“ yra naujoji religija, nes turi charizmatinį lyderį, čia vyrauja pirmos kartos narystė, suburia nedideles bendruomenes, jos nariai pabrėžia skirtumus tarp savęs ir juos supančios aplinkos, atskleidžia gyvenimo pokyčius, atsiradusius dėl narystės organizacijoje tai ir mitybos, dienotvarkės, santykių su artimaisiais, draugais ir bendradarbiais pokyčiai. Disertacijoje atlikau tyrimą tarp „Gyvenimo meno“ narių Lietuvoje ir Danijoje tokiu būdu siekdama atrasti ir parodyti visuomenių ypatumus. Paaiškėjo, kad skirtinguose socialiniuose kontekstuose veikiančiuose tos pačios organizacijos padaliniuose skiriasi prisistatymo būdai, savęs identifikacija, tačiau pasirodė, kad yra ir panašių dalykų, tokių kaip savotiškos dvasingumo ieškotojų terpės susikūrimas. Būtent ši, savotiška dvasingumo ieškotojų terpė ir tapo mano podoktorantūros stažuotės tyrimo objektu.

Rengdama podoktorantūros stažuotės projektą nusprendžiau ištirti dvasingumo ieškotojų terpę Lietuvoje palygindama duomenis iš įvairių dvasingumą skleidžiančių organizacijų. Mano jau minėtas „Gyvenimo menas“ viena iš jų, tačiau yra ir kitos panašius tikslus turinčios ir Lietuvoje veikiančios organizacijos – tai Brahma Kumaris, Satja Sai Babos sekėjai, Sahadža Joga. Kas yra šių bendruomenių nariai? Kas šias bendruomenes sieja ir kas skiria?

Išvardintas organizacijas vienija jų kilmė – Rytai, o konkrečiai Indija, be to, jas vienija taip vadinamas „misionierinis hinduizmas“, tradiciniam hinduizmui neįprastas reiškinys, kuris sudarė sąlygas jo idėjoms išplisti globaliai. Nors šios bendruomenės nėra gausios, tačiau jų idėjos palankiai priimamos didžiosios dalies visuomenės, pavyzdžiui, „Gyvenimo meno“ pradinį kursą išklausė keliolika tūkstančių Lietuvos gyventojų, nors ryšį su organizacija išlaikė mažesnė bendruomenė. Kitų dvasingumą skleidžiančių organizacijų situacija panaši, panašias tendencijas regime ir kitose visuomenėse, kurios leido kai kuriems sociologams pradėti kalbėti apie Vakarų „surytinimo“ (angl. easternization) procesą, kurio raišką aptinkame įvairiose srityse. Tarkime, bendrinėje kalboje atrandame tokius žodžius kaip reinkarnacija, karma, aura. Regime susidomėjimą astrologija ir kitais Rytų religijos ir kultūros elementais, gausėjančias tautiečių keliones į Indiją tačiau, mano nuomone, pervertinti šių dalykų nereikėtų, kaip ir ieškoti kitų tariamo „surytinimo“ proceso ženklų, tačiau matyti tai globalaus pasaulio kontekste, kur idėjos keliauja laisvai, įveikdamos visas sienas. Daugumos Rytų kilmės grupių, veikiančių Lietuvoje, idėjos čia atkeliavo dar sovietmečiu, tokiu būdu patvirtindamos, jog idėjos iš esmės nepripažįsta valstybių ir jų ideologijų kuriamų sienų.

Papasakokite, kokių atradimų padarėte vykdydama podoktorantūros stažuotę?

Pirminis mano tikslas buvo ištirti šiuolaikinio hinduizmo terpę Lietuvoje. Atlikusi žvalgomąjį tyrimą matau, kad šiuolaikinį hinduizmą Lietuvoje atstovauja įvairios bendruomenės skleidžiančios dvasingumą, tai Satja Sai Babos sekėjai, Sahadža Joga, Brahma Kumaris, „Gyvenimo meno“ bendruomenės. Jas vienija mano jau minėti šiuolaikinio hinduizmo bruožai, tačiau taip pat ir noras nebūti siejamoms su religija. Manau, kad viena priežasčių, kodėl šios bendruomenės nenori būti siejamos su religija – Lietuvoje vyraujanti krikščionybė, o tiksliau – katalikybė, su kuria naujai susibūrusiai bendruomenei tektų nustatyti savo santykį deklaravus religinį pobūdį. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su Ošo bendruomene, kuri norėjo būti registruota kaip religinė bendruomenė. Tačiau vos tik deklaravus tokį sprendimą teko susidurti su „tikrosios religijos“ „saugotojais“, kurie teigė, kad šios bendruomenės tikėjimas nėra religija. Be to, remiantis 2007 m. sociologinio tyrimo apie diskriminaciją dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje duomenimis galime teigti, kad visuomenė labiau toleruoja dvasingumą skleidžiančias grupes nei dažnai vadinamas „netradicines“ religines bendruomenes. Tad buvimas dvasingumą skleidžiančia, bet ne religine bendruomene yra saugesnis visomis prasmėmis Lietuvos visuomenėje.

Žvelgiant į šiuolaikinio hinduizmo terpę Lietuvos visuomenėje, panašiai kaip ir kitose vakarų visuomenėse, matome susiformavusią tam tikrą dvasingumo terpę, kuri sulaukė religijos tyrėjų dėmesio.

Ravi Shankaro nuotrauka sekėjo automobilyje Danijoje. Geras pavyzdys kaip guru ir priklausymas jo bendruomenei tampa kasdienybės dalimi. Autorė: M.AlišauskienėKaip tos idėjos buvo sutiktos sovietmečiu? Katalikų bažnyčia, pvz., buvo persekiojama. O rytų tikėjimus išpažįstantys?

Sovietinė valdžia rytų tikėjimus toleruodavo, kol jų praktikavimas netapdavo intensyvus ir matomas. Sovietinė visuomenė turėjo būti unifikuota visomis prasmėmis - gyvenimo stilius, hobiai, menas, kultūra - tai sritys, kuriose galėdavo reikštis individualumas, tačiau jam būdavo nustatomos tam tikros ribos, atskiriančios privačią ir viešąsias visuomenės gyvenimo sritis. Privačiame gyvenime galima buvo domėtis ir tokiais „egzotiškais“ tikėjimais, tačiau vos kiek viešesnis jų praktikavimas kvestionuodavo minėtas ribas ir buvo netoleruojamas valdžios. Pavyzdžiui, yra žinoma apie sovietmečiu tardytus ir kalintus Krišnos Sąmonės organizacijos narius.

Dažnai manoma, kad rytų tikėjimai sulaukė lyg ir mažesnio sovietinės valdžios priešiškumo nei krikščionybė. Manau, kad tokiais atvejais pabrėžiamas ypatingas mokslinio ateizmo ir krikščionybės santykis, tačiau jis nėra iki galo teisingas, nes mokslinis ateizmas iš esmės buvo priešiškas religijai, kurią dažniausiai siejo su krikščionybe. Tuo tarpu rytų kilmės religijos skiriasi nuo krikščionybės ir dažnai visuomenės turimi religijos apibrėžimai joms netinkami. Pavyzdžiui, jei sakytume, kad religijai privalomas tikėjimas į Dievą, tai budizmas nebūtų laikomas religija, jei sakytume kad religijai reikalingas rašytinis šventraštis tai hinduizmas klasikine prasme nebūtų laikomas religija, jei sakytume, kad religijai būdinga organizacija su hierarchine struktūra tai akivaizdu, kad daug nei hinduizmas, nei budizmas nebūtų laikomos religijomis. Todėl neretai ir sovietinės valdžios reakcija į rytų kilmės tikėjimus būdavo švelnesnė, nes tai nebūdavo siejama su religija, kol, kaip jau minėjau, jos praktikavimas neiškildavo į viešumą.

Kalbant apie idėjas iš rytų kartais sakoma, kad mūsuose jos yra tiek paveiktos vakarų konteksto, kad jomis besiremiantys judėjimai vadintini tiesiog „Naujojo amžiaus“ apraiškomis, o ne autentiškomis rytų religijomis. Ar jūsų tyrimas nors kiek liečia šią temą?

Žvelgiant iš socialinių mokslų perspektyvos apskritai reikėtų klausti, ar yra ir gali būti autentiškos ar „tikros“ religijos? Lyg įsivaizduotume, kad yra kažkoks religijos idealas. Socialinių mokslų atstovai žino, kad visi socialiniai reiškiniai, o taip pat ir religija, veikiami socialinio konteksto. Šiandien religijos tyrėjai kalba apie krikščionybes, islamus, budizmus ar hinduizmus. Be abejo, išlieka tam tikri bruožai, kurie leidžia identifikuoti, ar tai krikščionybė ar ne, tačiau turėdami omenyje socialinio konteksto įvairovę galime kalbėti apie lietuvišką, lenkišką ar brazilišką katalikybę. Tad kalbant apie rytų religijas, ypač šiuolaikinį hinduizmą, matome kolonializmo kontekste atsiradusią krikščionybės įtaką, kuri reiškiasi šios religijos prozelitizmu ir plėtra kitose visuomenėse. Atsiradusios naujuose socialiniuose kontekstuose, kur susilieja su kitomis religinėmis tradicijomis, rytų religijos gali virsti naujomis religijomis, viena iš jų ir jūsų minėtas „Naujasis amžius“. Tačiau toli gražu ne visos rytų religijos gali būti laikomos „Naujuoju amžiumi“, priminsiu, jog šiam reiškiniui būdingas tikėjimas artėjančia pasaulio pabaiga, tuo tarpu tarp Rytų religijų egzistuoja skirtingi požiūriai. Pavyzdžiui, Brahma Kumaris mokymas kalba apie pasaulio pabaigą, apie laikų pabaigą, o Gyvenimo mene šio aspekto neaptiktume, čia akcentuojami kiti dalykai – proto ramybė, gyvenimas čia ir dabar, nerimo eliminavimas ir pan.

Ačiū už pokalbį ir linkime rezultatyvaus ir įdomaus tolimesnio darbo.

Kalbino Donatas Glodenis

raktiniai žodžiai: