Juozas Ruzgys: „Man reikia kataliko“

Versija spausdinimui

2005 m. balandžio 8 dieną Romoje, šv. Petro bazilikos požemiuose esančioje kriptoje buvo palaidotas Romos katalikų bažnyčios vadovas, popiežius Jonas Paulius II. Jo laidotuvėse dalyvavo apie 200 valstybių ir vyriausybių vadovų, viso pasaulio religiniai lyderiai, Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinis sekretorius Kofi Annanas. Jūsų dėmesiui siūlome interneto dienraščio Bernardinai.lt apžvalgininko J. Ruzgio straipsnį, kuriame įžvalgiai ir taikliai aptariami neseniai pasibaigusio pontifikato pagrindiniai bruožai.

„Man reikia kataliko, kuris būtų iki šiol nematytas, nepabodęs, galėtų protingai kalbėti apie popiežiaus vykdytą politiką (vienoje ar kitoje srityje) ir nebūtų pernelyg saldus ar davatkiškas“, - tokius ir panašius prašymus gana dažnai išgirstu iš dalies žurnalistų, skambinančių ir prašančių ką nors pasakyti apie popiežių Joną Paulių II, apie jo asmenybę, apie jo politiką vienu ar kitu aspektu.

Ir tuomet lieku kiek suglumintas. Galbūt pernelyg menkai pažįstu Lietuvos katalikiškąją aplinką ir tikrai negaliu pažinti visų katalikų, kurie galėtų būti ne saldūs, ne davatkiški, nematyti ir įžvalgūs. Matyt, tikrai per menkai pažįstu Bažnyčią Lietuvoje. Arba ji save per menkai pristato. Taip, kad apie ją sužinotų ne tik pasaulis, bet ir tie patys katalikai arba kiek artimiau su katalikiška aplinka susiję asmenys.

Tačiau iš visų šių prašymų suvokiu bent jau vieną vienintelį dalyką (pamąstęs, matyt, atkreipčiau dėmesį ir į kitus dalykus) – sekuliari žiniasklaida ir jai atstovaujantys žurnalistai šiomis dienomis savo laidoms reikalauja tikrų jonų paulių antrųjų. Tokių, koks buvo Jonas Paulius II. Jis „užkėlė kartelę“ ne tik savo įpėdiniui, bet ir kiekvienam katalikui.

Ir tuomet dažniausiai suprantu, jog neturiu atsakymo. Tokio, kuris būtų vertas Jono Pauliaus II. Atsakymo, kuris patenkintų sekuliarios žiniasklaidos, o kartu – ir tokios pat visuomenės lūkesčius. Išgirdęs tokius reikalavimus suprantu – jiems reikia Jono Pauliaus II. Jie jo jau yra išsiilgę. Jie jo trokšta ir vertina. Daug labiau, nei vertiname mes, vienaip ar kitaip, su didesnėmis ar mažesnėmis klaidomis bei nuodėmėmis save vadinantys katalikais. Ir tuomet vėl suprantu: net ir epochinis, visos kartos Jono Pauliaus II pontifikatas mūsų – tų kurie vadinamės katalikais – neišauklėjo taip, kaip išauklėjo tuos, kurie save vadina netikinčiaisiais ar bent jau nebūtinai katalikais.

Eilinį kartą neįvertinome to, kurį turėjome tarp savųjų. Matyt, tai galutinai suvoksime tik dar kartą ir po kurio laiko pažvelgę į šią atmintį. Kurioje atrasime savo tapatybę ir savo tikrąjį gyvenimą, kurio norom ar nenorom – tą liudija ir pastarųjų dienų netikinčiųjų pastabos – trokštame taip, kaip nieko kita niekuomet anksčiau netroškome.

Jonas Paulius II visuomet žengė įkalnėn. Mus supantis pasaulis visuomet stengėsi kuo patogesniu keliu leistis nuokalnėn. Taip slysdamas žemyn, per pastaruosius porą amžių, Vakarų pasaulis nuolatos tolo nuo šventybės. Tam prieštaraujantieji tarsi priešinasi to paties Jono Pauliaus II diagnozei, kurią jis išsakė apie šių dienų Vakarų pasaulį ir Europą. Nacizmas ir komunizmas – teisėti „blogio filosofijų“ palikuonys – šiai Europai perdavė tokį siaubingą moralinį ir kultūrinį palikimą, kad Bažnyčia negalėjo daryti nieko kita, kaip tik imtis juos gydyti.

Ir mūsų regimas Vakarų pasaulio atitolimas nuo Dievo nėra tik įpročio ar mados dalykas, kaip kad dažnai tai norima pateikti. Dažnai sakoma, kad praeities vertybių apleidimas per pastaruosius dešimtmečius ir gal kiek daugiau nei šimtmetį buvo išties neišvengiamas. Ir popiežius Jonas Paulius II niekuomet tokiam tvirtinimui nepritartų. Netgi priešingai – jis teigė, kad mūsų laikų blogybės kyla iš filosofinės tradicijos, kuri negali nieko priešpriešinti krikščioniškosios filosofijos tradicijai.

Jis buvo tarsi tvirtinantis realybės akivaizdoje, kad srovė liejasi ne į pakalnę, bet priešingai – vanduo kyla įkalnėn. Ir ta didybė, kuri jam gresia (gerąja prasme, kaip kad apibūdinimas „Didysis“), kyla būtent iš jo pasiryžimo nepasiduoti į žemumas tekančiai srovei. Tai buvo jo didybė. Ir tragedija išvien. Nes jis yrėsi prieš srovę. Ir sakė tai, ko daug kas nesitikėjo ir nenorėjo išgirsti.

Ir jo stiprybė buvo tai, kad „pasaulietiškajame“, sekuliariame pasaulyje nebuvo nė vieno tokio pat asmens ir tokio pat liudytojo, kuris būtų išdrįsęs taip irtis prieš srovę ir nepaisyti to, kas yra vadinama viešąja nuomone. Nes viešoji nuomonė negali atsilaikyti nuoširdžiam ir sąžiningam yrimuisi prieš srovę.

Jonas Paulius II išnaudojo kiekvieną akimirką. Visuomet mokęs, kad nauda nėra kriterijus, - popiežius sugebėjo kiekvieną savo gyvenimo akimirką išnaudoti iki galo. Taip kaip jo Dievas iš jo norėjo. Taip, kad juo ir jo Dievu patikėjo ištisos jaunuomenės ir senuomenės minios. Nes jam amžius nebuvo joks kriterijus: tik ką gimęs ar dar negimęs kūdikis jam buvo taip pat vertingas kaip subrendęs asmuo ar mirštantis senolis.

Jonas Paulius II pasauliui leido suprasti ir dar vieną jo nevisavertiškumą: nuolatinį plaukimą pasroviui. Tačiau galiausiai šis popiežius leido pasauliui suvokti ir dar vieną dalyką, kuris išties neturėjo pradžiuginti: pasaulis jau nebesugeba net plaukti pasroviui, - jis tesugeba tik plūduriuoti.

Tačiau toks plūduriavimas pernelyg jau glaudžiai siejasi su užakusiomis balomis, kuriose nė vienas nenorėtume murksoti. O jėgų ir idėjos judėjimui tarsi ir nebėra.

Jonas Paulius II buvo tas, kuris sugebėdavo išjudinti. Tikinčiuosius, netikinčiuosius, budistus, musulmonus, krikščionis, ateistus... Jis buvo katalikas tikrąja šio žodžio prasme. Kuris ieškojo kitų katalikų, tikrąja šio žodžio prasme. Ir jis jų sulaukė, nes jie pas jį atėjo. Nes jis jų kažkada ieškojo. Tačiau galiausiai vis vien užkariavo Kristui. Jo Dievui, kuris nebuvo atgrasus nė vienam. Bent jau kiek atidžiau įsižiūrinčiam. Ir jis rado katalikus – Visuotinę Bažnyčią. Kurios sekuliarizmo savininkai niekuomet neatras.

j.ruzgys@gmail.com
2005-04-05, Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: