Kaip saugosime savo kultūros tapatybę? Pamąstymai apie prieštaras šiandienėje mūsų kultūroje

Versija spausdinimui

Dr. Irena Eglė Laumenskaitė

Graži mūsų senoji autentiška kultūra neįmantriu raštu, jautriu žvilgsniu sukurtajam pasauliui, sveiko proto vertinimu, romia laikysena žmogiškųjų dramų akivaizdoje. Net iš svetimšalio reakcijos galime patirti kokios gilios ir tikros mūsų senosios dainos. Kad suprastume, jog visa tai yra brangintina, nereikia ypatingų išvedžiojimų, o tik širdies jautrumo, mokėjimo klausytis. Šito išmokstama branginant asmenį, nuo mažumės mokant jį bendrauti, dalintis, gerbti kitą. Jautrumas kultūrai neišugdomas be jautrumo žmogui, jo poreikiui kūrybiškai reikštis, būti mylimam ir mylėti.

Tačiau būtent tam dabar mažiausiai skiriamas dėmesys, nes vyrauja funkcinis požiūris į darbą, žmogų, į tarpusavio santykius ir net bendravimą šeimoje. Tai palaikoma ne vien šiandienės vartojimo visuomenės sąrangos, kur viską gožia ekonominės naudos principas, verčiantis vis daugiau dirbti ir uždirbti, mokant už tai nuolatiniu stresu, laiko stoka ir nuovargiu. Prie to daug prisideda masinė kultūra ir didžioji žiniasklaida, sudariusios neišardomą sąjungą su verslu,- siekdamos kuo didesnio pelno, jos propaguoja besaikį hedonizmą.

Todėl kilnus noras senais išlaikyti autentišką kultūros paveldą menkai tepaveiks dabartinius kultūros procesus, o juo labiau nenuteiks jaunosios kartos jį puoselėti. Paradoksalu, bet mūsų romantizuojamas „baltiškasis dvasingumas“ su ypatinga lietuviška darna ir skaista yra ne istorinė patirtis, ne tikrovė, kurią vertėtų ar būtų galima atkurti, bet tipiškas XX amžiaus mitinis konstruktas. Jį atskleistume detaliau aptarę vydūniškų įžvalgų šaltinius ir istorinį kontekstą, kuriame jos atsirado, tačiau tai jau atskiros analizės tema. Šiame straipsnyje norėčiau aptarti, kaip šiandien kuriama etninės kultūra ir kaip ši veikla oficialiai įforminama.[1] Sutelksiu dėmesį į tai, kaip etninės kultūros kūrimas, vykdomas per žiniasklaidą ir įvairius renginius, savaip prisideda prie vartotojiško mentaliteto stiprinimo.

Šiandieniai mitologai ir mitai

Lyginamoji kultūrų analizė ir lyginamoji religijotyra atvėrė galimybes pamatyti pirmapradžius archetipus kultūroje, archainės ontologijos struktūrą, sykiu atverdamos ir erdvę ne itin pagrįstoms prielaidoms su mokslo priedanga. Šiandien net dėl lyginamųjų sociologinių tyrimų, kur operuojama apibrėžtesniais statistiniais ir eksperimentiniais duomenimis, kur nėra didelių socialinio laiko skirtumų ir pakanka medžiagos išskirti idealiuosius tipus, vis dažniau pasigirsta abejonė ar daromos išvados yra pagrįstos, nes nėra aiškus lyginamųjų dalykų turinys, jų paplitimas, o juo labiau juos lemiantys veiksniai. Tad ką ir kalbėti apie archaines religijas ar nebegzistuojančias civilizacijas, apie kurias šiandien itin paranku postringauti tiems, kurie mėgsta „laisvus etninės kultūros priešaušrių svarstymus“, semiotinius žaidimus, „labai nesigilinant į istorinius-kalbinius duomenis“, „eseistinį kalbėjimą su įvairiomis prielaidomis ir savaip vertingais nukrypimais“, dažniau remiasi tais istoriniais šaltiniais[2], kurių tikslumu ir kritiškumu rimčiau dirbantys istorikai jau yra suabejoję.[3]

Laimei, vienas kitas apie lietuvių etnokultūrą ir baltų religiją rašantis autorius, pripažįsta autentiškų šaltinių stoką, chtoniškojo pasaulio tyrinėjimų spekuliatyvumą, bando remtis rimtais teoriniais mitologijos darbais. Bet sparčiai gausėjančiame vietinių mitologų būryje, deja, daugiau yra tokių, kurie nesivargina savo įdomių hipotezių kritiškai patikrinti, nesimoko svetimų kalbų, rimčiau nesigilina į krikščionybę, nes vaizduotės polėkį labiau vertina nei pagrįstą argumentaciją. Peteris Koslowskis, analizuodamas postmoderno kultūrą, teigia, kad nusilpęs gebėjimas kritiškai ir metafiziškai mąstyti lemia tai, kad mitologija domimasi ne kaip studijų sritimi, bet kaip mitinių galimybių pasauliu, kaip metafizikos surogatu.

Laimei, apie baltų mitologiją dar rašo ir toks deramo lygio tyrinėtojas kaip Vladimiras Toporovas. Kai jo studijas palyginame su lietuvių mitologų tekstais, darosi graudu ne vien todėl, kad šie neatskleidžia pagrindinio dalyko –baltų pasaulio sampratos ir pasaulėjautos gelminių struktūrų, t.y. mitopoetinio prado. Nesigilindami į tai ir pasitenkindami neva empirinės medžiagos populiariu dėstymu, mūsų mitologai tampa labai priklausomi nuo šiandieninių kultūrinių-religinių konstruktų - Naujojo amžiaus ideologijos ir dvasingumo. Konkretus pavyzdys galėtų būti Motinos Žemės resakralizacija suteikiant jai pagrindinės ir savarankiškos dievybės statusą. Suabsoliutinus Žemyną kaip moterišką Žemės personifikaciją, tuo nutylint senuosiuose šaltiniuose nurodomą Žemėpatį kaip vyrišką dievybę ir lygiateisį Žemynos partnerį, netiesiogiai iškreipiami pirminiai pasaulio vaizdiniai. Tai gali turėti įtakos tolesnei lietuvių mentaliteto raidai. „Moteriškos“ Žemės „vyriška“ hipostazė užtikrina kūrybą, einant nuo gamtos į kultūrą, konstruktyvų rinkimą, „vyrišką“ atsakomybės jausmą, o tai, pasak Toporovo, ir skyrė lietuvių mentalitetą nuo rusiškojo[4]. Ignoruojant nusileidžiantį iš Dangaus Žemėpatį, kaip „gamtiškosios“ Žemės gyvybės iniciatorių, netiesiogiai apleidžiama Žemėpačio globojama svarbiausia „žemiškoji“ dalis - namas, kiemas, sodyba, ūkis, keliai, socialinė tvarka, ritualas - apleidžiama kultūra, t.y. tai ko „gamtiškoji“ Žemė sukurti negali[5]. Šitaip sustiprinama pasyvi, tarsi amžinas lūkuriavimas. Kaip nurodo Davidas Spangleris, „subtilus pasidavimas bejėgiškumui ir neatsakingumui, užuot veikliai kūrus savo pilnatvišką gyvenimą, yra vienas iš Naujojo amžiaus šešėlių.“[6]

Naujojo amžiaus dvasingumas yra orientuotas į gerą savijautą kaip tikslą - dermės su gamta išgyvenimą, gerus virpesius, į gyvenamosios aplinkos „sudvasinimą“. Todėl rūpinamasi aplinkos sakralumo „aura“: ji tikrinama, „valoma“, naudojamos įvairios aplinkos harmoniją užtikrinančios technikos. Šis požiūris persikelia ir į etnologines studijas, mūsų protėvių elgseną interpretuojant gan abejotinu būdu. Geras to pavyzdys galėtų būti Liberto Klimkos svarstymai, ką mūsų senoliai mąstė apie kasdienius daiktus - stalą ir suolą.[7] Autoriaus tikslas - aptarti „paslėptų daiktų“ reikšmes, „įsijaučiant į šiuos dalykus, nes tame slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo, taigi ir laimingo, gyvenimo prielaidas“. Visas tolesnis pasakojimas ir pateikiami pavyzdžiai verčia suabejoti ar krikštynų, vestuvių ir kitų švenčių papročiai, kai ant stalo guldomas kūdikis, aplink jį apvedama jaunoji, kai ant suolo sėdama geron kertėn ar prausiamas mirusysis, reiškia paties stalo ar suolo garbinimą, suteikiant jiems „sakralumo aurą“. Žmogaus rankų darbo kūrinio garbinimas yra nuoroda į stabmeldystę. Šiandien daug naujų jos formų esama, bet, kiek žinau, istoriniai šaltiniai senovės baltams to nepriskiria, juolab, kad straipsnio autorius kalba apie laikus, kai, „išvažiuojant bažnyčion ant stalo buvo pastatomas Nukryžiuotasis ir uždegama vaškinė žvakė“. Minimi protėviai, ko gero įsižeistų, jei jų nusilenkimą stalui, duonai, šventiesiems geros kerčios paveikslams interpretuotume kaip pačių daiktų susakralinimą, kaip slaptųjų prasmių suteikimą baldui. Kur kas labiau tikėtina, kad sakralus santykis su sukurtuoju pasauliu, reiškė jų dėkingumą pačiam pasaulio Kūrėjui ir dėkingumą artimiesiems, kurie su meile dengė stalą, kepė duoną, bet ne daiktų sureikšminimą, apie kurį kalba autorius, kildindamas iš to įvairius tikėjimus.

Daugelis istorikų ir etnologų, tyrinėdami senovės baltų pasaulėžiūrą, pažymi, kad šie matė dievybes tuose gamtos reiškiniuose ar objektuose, nuo kurių aiškiai priklausė jų likimas, būtis ir net buitis. Todėl jiems buvo suteikiama ypatinga maginė reikšmė ir prasmė. Daugelį žmogaus gyvenimo erdvių bei veiklos sričių valdė konkrečios dievybės, kurias mūsų protėviai bandydavo palenkti savo naudai, aukodami joms aukas. Kadangi visa tai yra atėję „iš amžių glūdumos“, suprask, seniai patikrinta, galima, pavyzdžiui, daryti išvadą, pasiremiant dar ir Marijos Gimbutienės teiginiu, kad „apskritai Mėnulis esąs sveikatos, grožio, visokeriopos laimės ir turto teikėjas“[8]. Belieka pridurti, kad mūsų sveikatai ir laimei užtikrinti verslas šiandien parūpina didžiulį amuletų, talismanų, burtų knygų asortimentą. Radijas transliuoja „rimtus“ pamokymus kaip elgtis esant vienai ar kitai mėnulio fazei, televizija rodo etnologes-žiniuones, buriančias žmogaus likimą iš augalų, o be horoskopų neišsiverčia nė vienas stambesnis dienraštis ar komercinis žurnalas. Nesvarbu, kad net tos pačios dienos prognozės juose skiriasi, vis tiek daugelis skaitytojų pradeda dieną nuo horoskopo. Paklaustas, ne vienas pasakys, kad greičiausiai jais netiki, kad šiaip, dėl įdomumo paskaito. Tačiau yra žinoma, kad tokio pobūdžio „informacija“ programuojamai veikia pasąmonę, o ypač tada, kai televaizdo plastika - į jus plūstančios bangos, pro langą įskrendančios žvaigždės.- bei atitinkama muzika parengia žiūrovą „tik jam“ skiriamai prognozei. Net nesakau, kad jo Zodiako ženklui, nes pastaruoju metu suvokiame vieni kitus ne kaip unikalius asmenis, kurie atsiskleidžia tik būdami mylimi, bet kaip Ožiaragius, Avinus, Skorpionus ar Svarstykles, t.y. pirmiausia pasidomime koks kieno ženklas, kad iš anksto žinotume su kuo turime reikalą ir ar jis tinka mums į partnerius „pagal žvaigždes“.

Ir čia neapkaltinsi visų racionalumo stoka. Tokio pobūdžio informacija pardavinėjama racionaliai, nes turi paklausą. O ir jos vartotojas yra pakankamai racionalus, tiksliau, pragmatiškas, kai tvarko savo asmeninius reikalus. Šiuolaikinės visuomenės astrologinio svaigulio priežastys slypi ne čia. Gilesni antropologiniai tyrimai atskleidė, kad astrologija, okultika ir net burtininkavimas atlieka svarbią funkciją, nes padidina pasitikėjimą, sumažina nerimą, baimę ir abejones, kad iš galimų alternatyvų pasirenkama geriausia[9], kai žmogus yra pasimetęs ir pats aiškesnių pasirinkimo kriterijų neturi. Jie plinta tada, kai, stingant socialinės kontrolės ir visuotinai priimtų susitarimų, žmonėms vis tiek reikia sąveikauti tarpusavyje svarbiais klausimais[10]. Tai dabar reiškiasi visame pasaulyje, nes ekonomikos pirmenybinė plėtra, nustelbianti kitas gyvenimo sritis, ir galinga technika padarė žmogų bejėgį jau ne tik prieš gamtos stichijas, bet ir prieš didžiulės ekonominės-politinės galios struktūras. Ką jau ir kalbėti apie Lietuvą, kur, skirtingai nuo Vakarų, dar nėra stiprių pilietinės visuomenės elementų, sociologiškai kalbant, nėra alternatyvių galios struktūrų - įvairaus lygmens socialinių grupuočių: nevyriausybinių organizacijų, pilietinės iniciatyvos grupių, teritorinių bendrijų, religinių bendruomenių, kultūros bendrijų, kurios konstruktyviai veiktų atsiliepdamos į realius žmonių poreikius. Piliečių sąmoningumo ir atsakomybės stoka lemia, kad mūsų visuomenės masinė sąmonė yra ideali terpė mitologinei „kolonizacijai“.

Pasaulio sampratos modeliai

Vykstant radikaliems visuomenės pokyčiams, susilpnėjus asmens saugumą užtikrinančiai socialinei kontrolei ir pakrikus visuotinai priimtoms moralės normoms, mūsuose susiduria du skirtingi pasaulio sampratos modeliai. Viena iš jų - pagoniškasis - šventame kosmose talpina viską, taip pat ir Dievybę. Tarp jos ir žmogaus įsiterpia įvairaus lygmens paslaptingos galios - dievai, deivės, pusdieviai, pakeltieji herojai ir visokio plauko dvasios. Jos kovoja tarpusavy, aukštesnės valdo žemesnes, bet ne visos žmogui yra prieinamos ar gali būti jo tiesiogiai paveikiamos. Tomis galiomis galima manipuliuoti ar kitaip savo naudai palenkti, kad, apnikus kokiai piktai dvasiukei ar žmogišką pavidalą turinčiai jėgai, galingesnė ją „patvarkytų“. Dievybė žmogui nėra tiesiogiai prieinama, nors ypatingo pašvęstumo atveju, jis gali su Ja susilieti. Pagrindinis ritualas yra maginis kultas, kuris padeda daugiau ar mažiau manipuliuoti dvasiniu pasauliu, o kartu ir kitais žmonėmis.

Kitas ir esminiai kitoks pasaulio modelis yra krikščioniškasis. Asmeniškas Dievas - visatos kūrėjas - visiškai skiriasi nuo sukurtojo pasaulio, kurį pats sutvėrė. Tačiau visas sukurtasis pasaulis su įvairaus lygmens dvasiomis, žmonės, visa fizine tikrove yra Dievui pavaldus. Todėl žmogui - mylimiausiam kūriniui, kuris vienintelis yra asmuo, nes sukurtas pagal Jo paveikslą ir panašumą, nereikia bijoti jokių visatos galių ir bandyti su jomis kovoti. Būdamas transcendentiškas sukurtojo pasaulio atžvilgiu, Dievas iš meilės žmogui pats įžengia į istoriją, kad būtų arti žmogaus ir jį gelbėtų. Todėl Jis jam yra prieinamas, bet negali būti niekaip manipuliuojamas. Pripažindamas žmogaus laisvą valią, Dievas atsiliepia jam, atleidžia ir padeda, jei šis Juo pasitiki. Todėl ritualas yra ne maginis, o religinis, išreiškiantis tikėjimą, dėkojimą ir iš Dievo priimamą meilę, kuria dalijamasi su kitais. Per šitokį tarpusavio ryšį žmogus atpažįstą savo kaip unikalaus asmens vertę, pajėgumą kūrybiškai veikti drauge su kitais, kuriais nevalia manipuliuoti, nes ir jie yra asmenys.

Tiesa, yra ir kiek mažiau paplitęs sekuliarusis modelis. Pagal jį pasaulį tesudaro negyvoji ir gyvoji fizinė tikrovė, kurios dalis yra ir žmogus kaip labiausiai išsivysčiusi gamtinė būtybė. Tačiau didėjant žmogaus manipuliacinei galiai, sekuliarusis modelis užleidžia vietą modifikuotam pagoniškajam,- kur mediumų, įslaptinų žinių ir technikos pagalba perkeistos sąmonės dėka „dievišką“ galią įgyja naujieji pakeltieji herojai. Tik jiems lemta užvaldyti ar „išgelbėti“ pasaulį, kovojant su tokiais pat antiherojais. Maginis kultas įgauna dvasinės-techninės manipuliacijos formą. Riba tarp tikrovės ir vaizduotės nutrinama. Šis modelis yra konstruojamas kompiuterinės technikos pagalba ir dauginamas kaip naujos kartos masinės kultūros produktas. Tai Naujojo amžiaus kuriamo mito atmaina. Pasireikšdamas kaip daugiabriaunė kultūros tendencija, kaip kultų asociacijas jungiantis naujo globalinio dvasingumo sąjūdis su krikščionybei alternatyvia pasaulėžiūra, Naujasis amžius savo pasaulio modelyje talpina ir kitus elementus. Kosmose viską valdo beasmenė Energija, pasaulio gyvybinė galia, kurią galima išvystyti žmoguje. Čia nėra skirtumo tarp gėrio ir blogio, nuodėmė - tai tiesiog žinojimo trūkumas, tiesos kriterijus - gera savijauta, o tobulumą pasieksime tapę visiškai pavaldūs kosminiams gamtos dėsniams, susilieję su ja, prarasdami asmenišką unikalumą. Nauja čia yra tik tai, kad, pasitelkiant techniką, žmogaus gebėjimai nukreipiami į virtualią tikrovę, žmogiškų santykių pasaulyje paverčiant jį bejėgiu.

Nors naujųjų kultų pradiniai impulsai yra religiniai, t.y. ieškoman aujo s gyvenimo ir šventybės prasmės, ritualo tikslas tėra pajusti kolektyvinį bendrumą ir atsipalaiduoti. Jie nejungia savo dalyvių į bendruomenę, o juo labiau neugdo žmogaus kaip moralinio subjekto savasties. Naujajam religingumui, net jei jis apeliuoja į archainę religiją, ne itin rūpi aiškus turinys, kuris yra religinio tikėjimo sritis. Jis viso labo pretenduoja tapti buvimo draugè ir bendrai išgyvenamų potyrių „konteineriu“, todėl yra būdingas ne tautai, o miniai. Gintaras Beresnevičius pastaruoju metu daug rašo apie šio reiškinio plitimą Lietuvoje per masinės kultūros renginius[11]. Juose puikiai panaudojami ir etnokultūros elementai[12].

Koks bus mūsų kultūrinės tapatybės pagrindas?

Aptariant socialinę tikrovę, vadinasi, ir kultūrą plačiąja prasme kaip socialinės tikrovės substratą, išskiriami du lygmenys. Vienas iš jų - materialiniais interesais ir priežastiniais ryšiais susaistytas visuomenės gyvenimo lygmuo, kuris sąlygojamas žmogaus kaip socio-biologinės būtybės veikimo ir mąstysenos. Tačiau žmogaus poelgiai turi tikslą, tiesiogiai ar netiesiogiai priklausantį nuo idealo, nuo vertybinės orientacijos, nes žmogus yra metafizinė būtybė. Todėl egzistuoja visuomenės gyvenimo plotmė, peržengianti materialinės-fizinės būties ribas. Tomas Sodeika ir Arūnas Sverdiolas ją pavadino socialine metafizika[13]. Tai tam tikros gelminės pirmapradės nuostatos, elgesio modeliai, įgalinantys normalų visuomenės gyvenimą. Būtent šį lygmenį ir formuoja mitas, ypač tas, kuris, pasakoja pasaulio sukūrimo istoriją, t.y. nubrėžia kultūros raidos trajektoriją. Mitopoetinis pradas, pasak Vladimiras Toporovas, atlieka svarbų vaidmenį homo sapiens gyvenime, nepakeičiamą net atsiradus loginiams-diskursiniams pažinimo būdams[14]. Sakyčiau, taip yra todėl, kad mitas išreiškia žmogiškosios patirties struktūravimo būdą. Bendražmogiškoje patirtyje gali būti visko, tačiau skirtingas kultūras konstituojantys mitai (ypač tradicinėse religijose esantys pasaulio sukūrimo pasakojimai) skirtingai nusako pasaulio atsiradimo šaltinį ir būdą, žmogiškąją prigimtį, santykį tarp lyčių, žmogaus santykį su aplinka, jo veiklos orientaciją. Būtent vienoks, o ne kitoks modelis ir tampa giluminiu resursu, į kurį kreipiamasi, bandant susidoroti su iškilusiais sunkumais.

Kultūrinė tapatybė išlaikoma suderinant šias dvi kultūros (plačiąja prasme) plotmes. Kultūros tapatybės problema realiai sprendžiama individo lygmenyje, juo labiau dabar, kai pliuralistinėje visuomenėje kiekvienas turi vertybinio pasirinkimo laisvę, t.y. gali rinktis pasaulio sampratos modelį, kuris didžia dalimi nulemia jo socialinę praktiką. Aišku, yra pagrindo nuogąstauti, kad mūsų kultūros tapatybė silpsta, jei ir toliau ketiname kultūros paveldą saugoti tik daiktų ir įdaiktintų reiškinių pavidalais. Jei paveldas nebus aktualizuotas mūsų gyvenimo kasdienybėje, netrukus jis rūpės tik tyrinėtojams. Negelbės nei pažintiniai renginiai, nei festivaliai, jei didžioji dalyvių dalis bus tik reginio vartotojai arba ateis į masinį renginį tik „pabūti draugè“, t.y. krūvoje, papramogauti ir pasilinksminti.

Ši problema darosi vis rimtesnė,Problema yra rimtesnė, nes pati mūsų kultūros samprata yra paviršutiniška ir eklektiška. Žinoma, galime priimti ir labai šiuolaikišką kultūros supratimą, pagal kurį egzistuoja visokios kultūros: plojimo kultūra, valgymo kultūra, gėjų kultūra, net nušvilpimo kultūra. Arba suprasti kultūrą kaip Vytauto Kavolio pasiūlytą „įrankių dėžutę“, iš kurios kiekvienas gali pasiimti joje esantį „kultūros įrankį“ pagal poreikius ar įgūdžius. Gal ir gerai būtų, bet mūsų masiniai poreikiai, aktyviai formuojami masinės hedonistinės kultūros, atrodo, vis mažiau džiugina mus pačius. Kaip padaryti ją mažiau lėkštą ir mažiau vartotojišką, jei įgūdžių daryti kitką ir daryti kitaip mes kol kas, atrodo, neturime? O kokių kultūrinių įgūdžių turėtume įgyti? Jei nepasitenkinsime vien gebėjimu atsakinėti į testus, geru technikos įvaldymu ir racionaliais sprendimais praktiškuose dalykuose, mums vis tik teks grįžti prie pasaulio sampratos modelio, kuris yra socialinės metafizikos, t.y. vertybinės orientacijos ir kasdienės elgsenos pagrindas. Turiu omenyje apibrėžtą kultūrinį modelį, nes darna, skaista ar sąžinė kaip paskiros vertybės vien gražiais žodžiais įgyvendintos nebus.

Žinoma, galime klausti, kokiu modeliu mūsų socialinė praktika jau remiasi? Gyvename pereinamuoju laikotarpiu, kurio pagrindinis bruožas - Vakarų civilizacijos mimèzė, t.y. sekimas, pamėgdžiojimas tų jos elementų ir reiškinių, kurie mums atrodo svarbiausi ar,,civilizuočiausi“. Tačiau juos atsirenkame pagal savo vertybinius prioritetus. Šiuolaikinė civilizuota visuomenė neišsiverčia be reklamos, tad ir mes nuo jos jau dūstame, tačiau kažkodėl „nežinome“, kad civilizuotoje Europoje reklama gali įsiterpti į laidą ne dažniau kaip kas keturiasdešimt penkias minutes. Šiuolaikiškumas ir civilizuotumas mums atrodo neatsiejami nuo liberalumo, kuris jau įgavo maginio žodžio galią. Čia išskirtini du dalykai: laikydami liberalumą neutralia vertybine pozicija, juo prisidengiame, kad nereikėtų apsispręsti dėl savo laikysenos, nors jau senokai pripažįstama, kad Weberio postuluotas vertybinis neutralumas net moksle - nerealus. Antra vertus, liberalumo principas pasitelkiamas vartotojiškais tikslais. Norėdami būti „tokie kaip vakariečiai“, o gal dar laisvesni, pornografine erotika jau užtvindėme visą viešą erdvę. Taip, iš tkrųjų vakariečiai jos nedraudžia, bet ji yra prieinama tik tam tikrose vietose, kur ja besidomintys suaugusieji gali gauti, ko tik jų vaizduotė geidžia. Bet jos nepamatysi dienraščiuose, ji nebadys akių viešose vietose, nepuoš spaudos kioskų, nemirgės televizijos reklamoje. Daugelį mūsų nustebintų, kad civilizuoti norvegai, priėmė įstatymą, neleidžiantį viešoje reklamoje vaizduoti moterį kaip seksualinį objektą, t.y. apsinuoginusią, kai tai neatitinka reklamos turinio, nes tuo žeminamas moters orumas.

Reikšminga ir pavojinga tai, kad mūsų tariamas laisvėjimas yra labiausiai nukreiptas prieš šeimą ir pagarbą žmogaus gyvybei. Vertinant ar šeima yra svarbiausias dalykas gyvenime, Lietuva tarp trijų dešimčių Europos šalių užima paskutinę vietą, o mūsų jaunimas labiau nei jaunimas kitur pritaria požiūriui, kad santuoka yra atgyvenęs dalykas. Atrodo, mes užvis labiausiai bijome būti apkaltinti liberalumo stoka.

Modernusis liberalizmas, kurį savo analizėje S . N. Eis enstadtas priskiria atskiram pasaulio sampratos modeliui, šiandien formuoja tarsi kitą civilizaciją, suabsoliutinančią šio pasaulio reikalavimus[15]. Masinės kultūros kuriama nauja pasaulio samprata jau net kovą dėl ekonominės ir politinės galios perkelia į anapusybės sritį. Moderniojo liberalizmo pagimdyta vartojimo visuomenė išliks gyvybinga tol, kol viską stelbianti juslinio prado jėga, galutinai pažeis žmogaus prigimtį, suardydama patį žmogų, arba taps iššūkiu jo žmoniškumui atsitiesti.

Tai ką jau dabar realizuoja masinė kultūra, ilgainiui įsilies į modifikuotą pagoniškąjį modelį su Naujojo amžiaus variacijomis. Pagal jį santykis su socialine tikrove bei žmogumi gali būti funkcinis-manipuliacinis arba pasyvus. Privačioje erdvėje tai kompensuojama hedonizmu, siekimu išgyventi bendrumą įsiliejant į minią, virtualios tikrovės konstruktais ir kitomis techninio komunikavimo formomis, kai susitinkama ir bendraujama ne asmeniškai. Propaguojamas holizmas, pradedant susiliejimu su gamta ir baigiant globalinės sąmonės paieškomis, pagrindine realybe ir socialinio-istorinio veiksmo subjektu laiko ne nelygstamos vertės individą, bet visuomenę, tiksliau, kolektyvybę, kuri gali įgyti įvairias hierarchinės galios formas.

Tai nesvetima tiems „baltiškiesiems pagonims“, kurie burdamiesi į tarptautines archaiškų religijų organizacijas, vis labiau links į jas apjungiančią neo-pagonybę, t.y. į okultinį-manipuliacinį santykį su dvasininėmis galiomis, susiliejimą su gamta, kai bandoma pažinti ir valdyti „energijas“, „informacinių laukus“, gilinamasi į gnosticizmą. Deja, tai patrauklu ir nemažai daliai tų katalikų, kurie nesigilindami į krikščionybės esmę, apsiriboja ritualiniu pamaldumu. Todėl asmenišką ir bendruomenišką santykį su Kristumi jie iškeičia į „gerųjų energijų gaudymą“, „dvasinį pakrovimą“ bei kitokį dvasinių galių vartojimą. Senasis pagoniškasis pasaulio modelis, puoselėtas etnografų ir folklorinių ansamblių, greičiausiai, lokalizuosis nedideliuose labiliuose socialiniuose sambūriuose, kuriuos Michelis Maffesoli vadina „postmoderniomis gentimis“[16]. Juose žmones sieja panašus gyvenimo būdas, skoniai, pavyzdžiui, imanentiškai išgyvenama „baltiškoji transcendencija“. Tuo pagrindu atsiradęs kolektyviškumas kuria tam tikrą etiką ir grupės solidarumą, savo vertybes ir idealus kartais išreiškiant viešai, dažniausiai per etnokultūrinius renginius. Tačiau šis idealios „senovės“ palaikymo modelis rimtesnio poveikio socialinei tikrovei, manau, neturės, nes jo subjektas yra ideali kolektyvybė, patiriama būnant draugè, ypač gamtos aplinkoje (,,darnoje su gamta“). Į socialines struktūras, viešą gyvenimą šie žmonės įsilies kaip paskiri individai, neturintys aiškios religinės ontologijos ir tikėjimo patirties suformuoto elgsenos modelio, palaikančio vaisingą įtampą su kasdienine socialine praktika.

Belieka aptarti trečiąjį pasaulio sampratos modelį - krikščioniškąjį, kaip realų ar bent vis dar realų. Krikščionybė grindė Lietuvos kultūrą pastaruosius šešis šimtus metų. Kit?s tradicinės religijos – alternatyvos krikščionybei, galėjusios esmingiau veikti kultūrinę praktiką,– Lietuvoje nebuvo. Tuoj po referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą, spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose keliamas klausimas, ar mums nereikėtų pasigilinti į krikščionybę, kuri yra Vakarų kultūros pagrindas ir iš kurios palaipsniui išsirutuliojo pilietinė visuomenė ir demokratija kaip jos politinė sistema. Kaip pasigilinti? Jei supratimą apie ją ir toliau iškreiptu būdu formuos mūsų didžioji žiniasklaida, lietuvių kultūrinė tapatybė tikrai nesustiprės. Nedaug tepadėtų ir religijų istorijos studijos, nes krikščionybė nėra idėjų sistema ar teorija.

Radikalaus socialinio lūžio situacijoje išryškėjo, kaip stipriai pažeistas mūsų žmogiškumas. Tai pasireiškė smurto, savižudybių, korupcijos ir neatsakingumo protrūkiu. Jis liudija silpną - neišugdytą ir neugdomą - prigimtinio žmogiškojo kilnumo ir asmens vertės patyrimą. Silpną mūsų stuburo vertikalė, nes lietuvių kultūros iki šiol nėra persmelkusi Geroji naujiena. Krikščionybę priėmėme vėliausiai iš europiečių. Tačiau krikščionimis ne gimstama, o tampama, asmeniškai priimant Gerąją naujieną ir bandant pagal ja gyventi - atpažįstant nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, kuris atnaujina žmogaus širdį, buvimą šalia. Būtent tai keičia žmogų, jo santykį su kitais, jo veiklą, o palaipsniui ir visą kultūrą, atveria etninės raiškos formas visuotinei žiniai apie žmogaus išgelbėjimą.

S.N. Eisenstadtas, nagrinėdamas didžiąsias kultūras kaip civilizacijas, kurias suformavo skirtingos religijos, pabrėžė, kad kultūros dinamiškumą, taigi, ir jos gyvybingumą, lemia tai, kaip yra sprendžiama metafizinė įtampa[17], t.y. įtampa tarp minėtos socialinės metafizikos (pasaulio sampratos modelio) ir socialinės praktikos. Civilizacija yra dinamiškiausia tada, kai šioms dviems skrtingoms plotmėms - žemiškajai ir transcendentinei - suteikiama rimta paskirtis.

Moralinius reikalavimus keliančią įtampą tarp pasaulio ir transcendentinės tvarkos suvokia kultūriniai elitai, kurie prisiima atsakomybę už savo laikyseną ir kurie nėra vien kultūros vartotojai. Tokio įsisąmoninimo institucionalizavimas pilietinėje visuomenėje skatina socialine-kultūrines iniciatyvomis, kurios ir palaiko kultūros gyvybingumą.

Ką ir kaip puoselėsime?

Mūsų kultūra sovietmečiu išliko ir dabar yra palaikoma jai atsidavusių žmonių - kultūros praktikų, kurie ir mažuose miesteliuose, ir kaimuose savo iniciatyva padaro tai, kas atrodytų neįmanoma. Juos tam skatina bendro gėrio siekimas, todėl jie buriasi, kad surastų ir kitiems suteiktų moralinę, materialinę ir profesinę paramą. Tačiau jų nėra daug. Daugiau, deja, yra apatiškų, nepasitikinčių, bauginamų ir primityvinamų žmonių. Todėl kultūros projektai šiandien turėtų būti orientuoti į žmogiškojo orumo ir atsakomybės puoselėjimą. Ne veltui Europos Sąjungos fondai teikia paramą tiems projektams, kurie padėtų atgaivinti visą miestelio ar kaimo socialinį-kultūrinį gyvenimą, į projekto vykdymą įtraukiant visą vietos bendruomenę. Nuvertintas žmogus savo orumą ir kūrybiškumą galės atgauti tik įgijęs pasitikėjimo, bendradarbiaudamas su kitais. Todėl būtent vietos bendruomenių - jos Lietuvoje neatsiejamos nuo kaimo ar miestelio parapijinių bendruomenių - aktyvinimui ir stiprinimui šiandien turėtų būti skiriamas pagrindinis dėmesys.

Kultūra pirmiausia yra asmens ugdymas. Ypač svarbus čia šeimos vaidmuo, nes pirmiausia šeima perduoda ir išlaiko gyvąją kultūrą. Mūsų kultūros politkai abejing i šeimai, no rs būtent jos destrukcija yra pagrindinė priežastis, kodėl taip sparčiai gausėja asocialių paauglių. Daugelyje Vakarų šalių, o ypač Lietuvoje tai skatina šeimos dvasinių ryšių irimas: vaikai nepatiria tėvų meilės, santykis su vaiku fragmentiškas ir formalus, apsiribojant jo materialinių poreikių tenkinimu. Šioje srityje ypač reiktų skatinti ir palaikyti kultūrines iniciatyvas.

Hedonistinės kultūros poveikiui imliausias yra jaunimas. Imunitetas jai galėtų būti stiprinamas aktyvinant paties jaunimo kultūrinę kūrybinę veiklą. Galimybės čia didžiulės, bet realizuoti jas bus įmanoma tik keičiant švietimo ir kultūros finansavimo politiką. Pirmenybė neturėtų būti teikiama valstybinių struktūrų esamų programų nuolatiniam palaikymui ir panašių naujų finansavimui. Be to, nepriklausomi ekspertai turėtų patikrinti, ar jos realiai vykdomos, koks jų turinys ir, svarbiausia, kaip jas vertina jų „vartotojai“. Menkas dėmesys jaunimo intelektualinio ir kultūrinio potencialo ugdymui, tik didinant aukštojo mokslo diplomantų skaičių, jau dabar akivaizdžiai silpnina mūsų kultūros potencialą, darbo rinkai ruošiant vis daugiau „klerkų“ ir gerokai mažiau mąstančių bei atsakingai iniciatyvių žmonių.

Grįžtant prie rūpimo etnokultūros išsaugojimo ir puoselėjimo, verta dar kartą pabrėžti, kad šį tikslą lengviau ir efektyviau pasieksime ne valdžios dekretais, o įvairindami ir palaikydami ugdymo, mokymo, informacines, leidybines, konkursines programas ir projektus. Liaudies kultūra yra pažįstama ir pamėgstama joje kūrybiškai dalyvaujant. Jaunimui tai ypač paveiku, jei siejama ir su tarpusavio bendravimu. Organizuoti nacionalines dainų ir šokių šventes prasminga ne vien todėl, kad jų šventiškumą užtikrina galimybė patiems dalyvauti. Ne mažiau vertinga tai, kad šventei ne dieną ir ne dvi rengiasi daugybė žmonių, susibūrusių miestų, rajonų, miestelių dainų ir šokių mėgėjų bendrijose.

S. N. Eisenstadtas teigia, kad autonomiški kultūriniai elitai, suvokiami moralinę įtampą tarp pasaulio ir transcendentinės tvarkos, ieško laikysenos šios įtampos atžvilgiu. Vieni pasitraukia iš socialinės praktikos erdvės į kontepliaciją, kuri gali būti ne tik religinė, bet ir profesinė-intelektualinė. Kiti elgiasi kaip tik priešingai - įsitraukia į sekuliarųjį, žemiškų interesų pasaulį, imasi, pavyzdžiui, kultūrinio verslo, skatindami vartotojiškumą ir diktuodami kultūros madas. Įgyvendinti trečiąjį būdą yra sunkiausia, nes tai reikalauja pažinti tam tikrą pasaulio modelį - šiuo atveju, krikščioniškąjį - ir angažuotis jam, įsipareigoti bendram gėriui, remiantis krikščioniškąja kultūra bei žmogišku jautrumu. Šis metafizinės įtampos sprendimo būdas gali būti itin vaisingas šiandienos kultūrai, nes ne tik įstengtų užtikrinti didesnį jos gyvybingumą, bet ir padėtų atremti vis dar sujauktos mūsų socialinės tvarkos iššūkius. Tai gali būti įvairūs kultūriniai projektai, kuriems pasitelkus ekonominių struktūrų pagalbą, būtų įgyvendinami ir platesnio masto tikslai: per kultūrinę veiklą suburiama miesto rajono bendruomenė, paskatinamos tolesnės kultūrinės ir pilietinės iniciatyvos.

Žmogaus prigimtis įgija pavidalą tik kultūroje. Kurdamas kultūrą, žmogus kuria ir įprasmina pasaulį, atskleidžia save, laisvai priimdamas praeitį ir grįždamas prie tradicijos, kad užtikrintų moralinių vertybių tęstinumą.

Išnašos

[1] Lietuvos respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų Įstatymas (1999.09.21), 2 straipsnis.

[2] Cituojama pagal diskusiją „Tarp Užgavėnių ir Velykų: kada ir kokia buvo svarbiausia lietuvių pavasario šventė?“ / Šiaurės Atėnai, 1997, Nr.10. Panašaus pobūdžio yra daugelis etnokultūros tematika Šiaurės Atėnuose spausdinamų straipsnių. Kaip pavyzdys gali būti ir A. Stravinsko straipsnis „Saulės ir Mėnulio simbolių reikšmės“/ Šiaurės Atėnai, 1997, Nr.6,  J. Vaiškūno „Saulės grąžinimo ritualas ir Zodiako ženklai: ar turėjome savo astronominę praktiką ir astralinę mitologiją?“ / Šiaurės Atėnai, 2002,Nr.27.

[3] žr. Ivinskis, .Z. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties. V.: Mokslas, 1991, p.45-46.

[4] Toporov, V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Aidai, 2000, p.252-279.

[5] ten pat, p.266-277.

[6] Spangler, D. The New Age. Issaquah (Mornington Press),1988, p.14. Cituojama pagal Bažnyčios dokumentą „Jėzus Kristus- gyvojo vandens nešėjas. „Naujojo amžiaus“ (New Age) krikščioniškasis apmąstymas“ / Bažnyčios žinios, 2003, Nr.4.

[7] Klimka, L. Paprastų daiktų sakralumas. Ką mąstė mūsų senoliai apie kasdienius daiktus – stalą ir suolą./ Kultūros aktualijos, 2002, Nr.5.

[8] žr. Stravinskas, A. „Saulės ir mėnulio simbolių reikšmės“./ Šiaurės Atėnai, 1997, Nr.6

[9] Wallace, A. Religion: An Anthropological View. New York: Random House, 1966. p. 173-175.

[10] Mol, H. Identity and the Sacred. A Sketch for a New Social-Scientific Theory of Religion. New York, Free Press, 1977, p. 61.

[11] Žr. Beresnevičius, G. Religingumas modernioje Lietuvoje. / Šiaurės Atėnai, 2002, Nr. 26-27.

[12] To pavyzdžiu gali būti ir šiemet per žiniasklaidą ir reklamą vykdyta akcija „Laisvė Joninėms“. Nemažai gyventojų pasisakė už Joninių kaip valstybinės šventė įteisinimą, pirmiausia todėl, kad smagu turėti laisvą dieną, kurios išvakarėse švenčiama. Opinijai suformuoti buvo pasirinkti kuo paveikiausi būdai – karšti jaunų žmonių komentarai ir agitacija, vainikais pasidabinusių merginų šypsenos ir įkyriai šmėseliuojantis televaizdas „Laisvė Joninėms!“. Buvo pabrėžiama, kad akciją palaiko verslininkai, kurie, tur būt, ir finansavo nepigiai kainuojančią reklamą. Joninių šventėje prie Baltojo tilto buvo be saiko piktnaudžiaujama alumi ir stipriais gėrimais. Bet reikšmingiausia tai, kad jau pasirodžius informacijai apie įvykusios šventės „šventiškumą“, masišką paauglių apsinuodijimą alkoholiu , Seimas įteisino „tautiškąsias“ Jonines kaip valstybinę šventę.

[13] Sodeika, T., Sverdiolas, A. Gyvenimas kolboje./ Proskyna, 1989 Nr. 1. Panašiai dvi plotmes kultūroje, jei apie ją kalbėsime plačiąja prasme kaip žmonių gyvensenos būdą, skiria Louis Dumont (kultūrinės teorijos ir socialinės praktikos lygmenis) ir Shmuel N. Eisenstadt (transcendencijos sampratą ir šio pasaulio reikalavimus). Žr.Eisenstadt, S.H. Cultural Orientations Institutional Enterpreneurs and Social Change:Comparative Analysis of Tradotional Civilizations /American Journal of Sociology, Vol. 85, 1980. Dumont, L. A Modified View of Our Origins. The Christian Beginnings of Modern Individualism / Religion, 12, 1982.

[14] Toporov, V. Baltų mitologijos ir ritualo tyrimai. Aidai, 2000, p. 8.

[15] Moderniam liberalizmui kaip šiandien viską gožiančiai ideologijai gimti krikščioniškosios kultūros terpėje nemenkos įtakos turėjo Max Weber protestantizmo interpretacija, suvienodinusi socialinės metafizikos ir socialinės praktikos turinius, t.y. nebepalikusi vietos kitokioms vertybėms nei darbui dėl vis didesnio pelno. Laisvės nuo apribojimų ir pelno siekimo derinys moderniame liberalizme kaip ideologijoje palaipsniui įtvirtino hedonistinės laisvės principą, atmetantį moralę.

[16] Autorius jas skiria nuo mums žinomų genčių tradicine antropologine prasme. Šie tribus arba ,mažosios masės’ susidaro šiuolaikinėje visuomenėje, kur urbanizacijos ir masinės kultūros poveikyje vyksta žmogaus nuindividualėjimas, kuris veda prie masės ir minios, kaip naujo kolektyviškumo susidarymo. Kadangi minia yra nuolatinio būrimosi būklėje, žmonės tokioje visuomenėje buriasi ir į įvairius mažesniuos ratus, kur pats buvimas drauge, tam tikras bendrumas ir vaidmenų priėmimas užtikrina tokių ,postmodernių genčių’ arba pseudo-genčių susidarymą. Žr.: Maffesoli, M. The Time of the Tribes. The Decline of Individualism in Mass Society. Sage Publication: London, 1996.

[17] Žr.: Eisenstadt, S.H. Cultural Orientations Institutional Enterpreneurs and Social Change:Comparative Analysis of Tradotional Civilizations /American Journal of Sociology, Vol. 85, 1980.  Eisenstadt, S.N.,ed. The Origins and Diversity of Axial Age Civilizations. Albany, N.Y.: State University of New York Press, 1986.

Redaguotas straipsnio variantas yra publikuotas žurnale „Kultūros barai“, 2003 Nr. 7

raktiniai žodžiai: