Kam reikalinga religinė nesantaika

Versija spausdinimui

Marius Kundrotas

Balandžio pradžioje Valstybinė jaunimo reikalų taryba (VJRT) paskelbė jaunimo projektų konkurso rezultatus. Tarp konkurso laimėtojų – Blaivybės fondo parengtas projektas „Sektų prevencijos programa jaunimui“, kuris, pasirodo, parengtas „Jaunimo narkomanijos ir kitų priklausomybės formų, nusikalstamumo ir psichologinių krizių (savižudybių) prevencijos“, rėmuose.

Projekto rengėjų požiūriu, sekta esanti „uždara, atsiskyrusi nuo visuomenės ir gyvenanti pagal savo taisykles grupė, pasižyminti totalitariniais bruožais, destruktyvia veikla asmenybės ir visuomenės atžvilgiu”. Samprata aiškiai pasiskolinta iš radikalaus sekuliarizmo šalininkų Prancūzijoje, sekančių antireliginėmis jakobinų tradicijomis ir bet kokią labiau angažuotą religingumo išraišką, siekiančią toliau muziejinio arba proginio religingumo, laikančių destruktyvia fanatizmo apraiška. Beje, visiškai neseniai šios sampratos šalininkai Prancūzijoje užprotestavo vienos iš Paryžiaus aikščių pavadinimui popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo vardu.

Pagal pateiktą „sektos“ apibrėžimą, bet kuri iš visuomenės išsiskirianti grupė yra kartu ir destruktyvi, ir totalitarinė. Vadinasi, kiekvienas privalo būti toks, kaip visi ir atitinkamai atrodyti, elgtis, tikėti, rengtis ir kalbėti, neišsiskirdamas iš kitų. Kaip nesenais, „gerais“ laikais. Ko gero, pradėsime ir metalistus kirpti: juk išskirtinumas – baisi yda, o metalistai, pankai, skinai ir panašios alternatyvios jaunimo kultūros dėl bendrų savo viduje esančių elgesio, kalbėsenos, aprangos, simbolikos ir muzikinio skonio ypatumų, gali būti apibūdintos kaip tipiškos sektos.

Nėra paslapties, kad kai kuriais atvejais religija, užuot buvusi dorovės sargu ir stimulu išminčiai siekti, virsta tamsumo ir vidinės menkystės priedanga. Tokio suprimityvinto religingumo nestinga ir sektose, ir tradicinėse bažnyčiose. Tačiau demokratinėje visuomenėje kiekvienas pats nusprendžia, kokią tikėjimo formą ar kryptį pasirinkti. Ne kas, kuomet atsiranda noras nuspręsti tai už kitus: gerai žinome, kur tokios nuostatos nuveda. Be to, tas pats tamsumas ir vidinė menkystė gali įgauti ne tiktai religines, bet ir nereligines ar netgi antireligines formas: argi stigo aklo fanatizmo sovietinėje visuomenėje, kuri buvo auklėjama ateistiniais pagrindais? Įdomu, kad tie patys reiškiniai labiau toleruojami, kuomet pasireiškia sekuliarioje aplinkoje, negu tada, kada jie, kartais netgi be pagrindo, įžiūrimi religiniame kontekste. Liūdnai pagarsėjęs „Ošo“ centras, kaltinamas lytiniu palaidumu, visiškai teisingai vertinamas kaip viena iš kontroversiškiausių religinių organizacijų. Tačiau kodėl gi tie, kurie aršiausiai grumiasi su „sektų grėsme“ (pavyzdžiu pasitelkdami būtent „Ošo“ centrą, arba ne mažiau kontroversiškus dianetikus), nekovoja su tais pačiais reiškiniais pasaulietinėje sferoje, kurioje paleistuvystės – nepalyginamai daugiau? Ar ne todėl, kad juos iš tikrųjų baugina ne moralinis, bet religinis aspektas? Tik taip galima paaiškinti abu reiškinius: pirma – kodėl išskirtinai pabrėžiamos religinių bendrijų ydos, nepastebint arba ignoruojant tas pačias ydas visais kitais atvejais, antra – kodėl greta šių bendrijų kovojama ir prieš kitas, kurios – ne tiktai nevykdo amoralios veiklos, bet priešingai – stengiasi įtvirtinti netgi griežtesnius dorovinius principus, negu įprasta visuomenėje.

Akla bet kokio kitoniškumo baimė problemos – neišspręs, tik užaštrins. Juolab, kad šio projekto rengėjai – sąmoningai atsiribojo nuo kvalifikuotų religijotyrininkų. Kadangi projektą rengia Blaivybės fondas, belieka manyti, kad savo tiesioginę užduotį jis jau išsprendė: Lietuvoje suklestėjo blaivybė, girtavimo – nebeliko. Užtat galima pereiti ir prie sektų. O gal priešingai: nesusitvarkant su tiesiogine užduotimi, norima pavaizduoti, kad kažkas vis tiek veikiama, todėl ir lendama ne į savo daržą, neturint nei deramo išmanymo, nei pagrįstos motyvacijos? Ganėtinai stebina toks Fondo posūkis, ypač turint minty garbingą ligšiolinę jo veiklą: ar tik nebus čia įtakos padarę naujai įsijungusieji „aktyvistai”? Būtų gaila, jeigu padori ir garbingo žmogaus vadovaujama organizacija pasuktų šiuo metu Rytuose ir Vakaruose kylančių ekstremistų keliu. Visiškai neseniai kraštutinė Rumunijos organizacija „Noua Drepta“ savo tinklapyje pasigyrė „antisektine“ kampanija, panašias valymo akcijas Rusijoje jau vykdo A.Barkašovo, K.Kasimovskio, E.Limonovo organizacijos. Graži kompanija? Religinės nesantaikos kurstymą draudžia tiek Lietuvos, tiek Europos teisė. Ar tai reiškia, kad VJRT pradėjo remti antiįstatyminius projektus?

“Destruktyvių sektų“ sąraše įvardintos adventistų ir naujųjų apaštalų bažnyčios (beje – laisvai ir be suvaržymų veikusios dar „smetoninėje“ Lietuvoje ir pagal šiandieninį Religinių bendrijų įstatymą, nurodantį 25 metų veikimo stažą, seniai turėjusios būti pripažintos tradicinėmis), lengvai galėtų paduoti religinės nesantaikos kurstytojus į teismą. Belieka apgailestauti dėl tokio jų krikščioniško nuolankumo, leidžiančio pažeidinėti fundamentalias žmogaus teises, tame tarpe – teisę į tikėjimo pasirinkimą, praktikas ir skelbimą, įvardinamą visuose pagrindiniuose demokratinės teisės dokumentuose, pradedant pasauline Žmogaus teisių deklaracija ir baigiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija.

Pažymėtina, jog tarpukarinis tautininkų režimas, sovietinių ir liberaliųjų kosmopolitų neretai įvardinamas „diktatūra”, tikėjimo laisvės atžvilgiu buvo nepalyginamai demokratiškesnis, negu šiandieninė respublika, jau 1995 m. suskirstymu į tradicines ir „kitas“ religines bendrijas įtvirtinusi religinį apartheidą, labiau primenantį autoritarinę Rusiją, negu dažnai demokratijos pavyzdžiu pateikiamą JAV. Ar tai reiškia, jog iš Vakarų perimamos tik tos laisvės bei teisės, kurios naudingos tik dekadentiniams sluoksniams ir nevisad skaidrios kilmės stambiajam kapitalui? Išraiškinga, kad projekto rengėjai autoritetu sau pasirinko ne demokratinius Vakarų šalių religijotyrininkus, o Rusijos juodašimčių ideologą Aleksandrą Dvorkiną. Pasidomėjus projekto rengėjų biografijomis, peršasi išvada, kad kai kurie iš jų tokiu būdu bando spręsti šeimynines, kiti – finansines problemas. Gal ir neblogas noras, betgi ne kitų sąskaita.

Jau dabar religinė diskriminacija pažengė iki to, kad religinių disidentų vaikai žeminami mokyklose, patys disidentai – universitetuose ir darbovietėse. Religinių skirtumų – buvo ir bus, kaip ir politinių, estetinių, socialinių. Išeitis šiuo atveju – ne žmonių suvienodinimas, o tarpusavio susiklausymas ir abipusė pagarba. Negi reikia privesti religinę įtampą iki fizinių susidorojimų, kaip Gruzijoje, kur Jehovos liudytojai tiesiog skerdžiami?

Gaila, kad neatsakingi žmonės dar labiau kursto nesantaiką, kurią reikėtų gesinti. Ypatingai šiuo metu, kai vis labiau įsitvirtina nihilistinė diktatūrą, prieš kurią turėtų vienytis visų tikėjimų žmonės.

O gal taip ir norima nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų? Kad ir šeimoje: jei prasti tarpusavio santykiai – visada lengviau ieškoti kaltininko kitame, tik ne savyje. Norėtųsi palinkėti Blaivybės fondui daugiau blaivumo, o Valstybinei jaunimo reikalų tarybai – daugiau atsakomybės, renkantis partnerius: Lietuvai nereikalingas antras Olsteris ir dėkokime Dievui (kokiu vardu jį bevadintume), kad religiniai karai mūsų šalyje – baigėsi.

Straipsnis skelbiamas gavus autoriaus sutikimą. Visos teisės saugomos. Pirmą kartą publikuota www.jaunimoarka.projektas.lt

raktiniai žodžiai: