Opus Dei, ministras ir visuomenė

Versija spausdinimui

Milda Ališauskienė

Nacionalinėje spaudoje pasirodžius straipsniui apie Opus Dei religinę bendruomenę ir ūkio ministro Dainiaus Kreivio narystę joje susidūrėme su dar vieno sektofobinio diskurso Lietuvos viešojoje erdvėje iškilimu. Vieni šio diskurso dalyviai kaip dažnai būna religijos srityje – žurnalistai. Tarp diskurso dalyvių taip pat regime puolamų tikinčiųjų, priklausančių didžiausiai šalies religinei bendruomenei pasisakymus. Pagrindinis mūsų aptariamojo viešoje erdvėje iškilusio diskurso objektas – Opus Dei religinė bendruomenė, plačiai išreklamuota grožinės literatūros rašytojų ir pamėgta skaitytojų. Vis dėlto kai kalbame apie tikrovę ir galimai realią šios bendruomenės galią, įtaką ir keliamas grėsmes, turėtume plačiau su ja susipažinti.

Anot religijos tyrinėtojų, Opus Dei religinė bendruomenė vertintina kaip naujasis religinis judėjimas, įkurtas Jose Marios Escrivos Ispanijoje ir savo laiku įteisintas Katalikų bažnyčios vyresnybės kaip viena iš alternatyvų egzistuojančioms kitoms katalikiškojo dvasingumo formoms. O tų formų visada buvo Katalikų bažnyčioje. Galima sakyti, kad pačioje bažnyčioje esti tam tikras idėjų ir praktikų pliuralizmas. Juk vien paviršutiniškai pažvelgus į mišias galime čia aptikti įvairovę – vienos skirtos vaikams, kitos – jaunimui, vienose giedamos klasikinės giesmės, kitose – brazdinama gitara, trečiose – pasitelkiami choralai ir pan.

Idėjų įvairovė Katalikų bažnyčioje taip pat skleidžiasi įvairiais būdais. Čia savo vietą randa ir pranciškoniškasis dvasingumas, ir jėzuitų švietėjiškas, akademinis dvasingumas, ir fokoliarų šeimų judėjimas ir Opus Dei – atsidavusiųjų ir ištikimųjų Dievo tarnų sąjūdis. Tokia įvairovė atliepia šiuolaikinės visuomenės narių poreikius religijos srityje – vieniems nesinori įsipareigojimų, ribojančios narystės ir jie renkasi neįpareigojantį dalyvavimą mišiose bet kurioje Katalikų bažnyčioje sekmadienį. Kiti, norintys dalyvauti bendruomeniniame gyvenime – renkasi įpareigojantį bendravimą kelis kartus per savaitę, dalyvavimą įvairiuose maldos vakaruose, Šventojo rašto skaitymuose, diskusijose ir panašiai. Tokios religinės veiklos „būrelių“ galime aptikti beveik kiekvienoje parapijoje.

Jau minėjome, kad Opus Dei religijotyrininkų apibrėžiamas kaip naujasis religinis judėjimas, nes visa jos veikla siejama su charizmatiniu lyderiu – Josemaria Escriva de Balagueras ir jo mokymu, kuris tam tikra prasme atnaujino katalikybę. Išvien su moderniąja katalikybe Opus Dei akcentuoja, kad kiekvienas yra pašauktas į šventumą. Anot religijotyrininkų, Opus Dei padeda savo nariams skleisti šventumą ir įgalina juos tai daryti nešant šios organizacijos žinią artimiesiems. Opus Dei žinia yra teiginys, jog šiuolaikiniame pasaulyje įmanoma gyventi tikrą krikščionio gyvenimą.

Siekiant šventumo Opus Dei organizacijoje pabrėžiama būtinybė turėti dvasinį vadovą, reguliariai lankytis bendruomeninėse maldose ir melstis privačiai, doktrinos, moralės ir dvasinės studijos turi tapti centrine gyvenimo dalimi.

Narystė Opus Dei organizacijoje pasižymi įvairove, jos nariais gali būti tiek dvasininkai, tiek pasauliečiai. Organizacijai vadovauja prelatas, šiuo metu vyskupas Javieras Eschevarria, kuriam padeda vikarai, o šiems – tarybos, sudarytos iš pasauliečių. Opus Dei nariai skirstomi į numerarijus, asocijuotus narius ir supernumerarijus. Numerarijais gali būti vyrai ir moterys. Vyrai numerarijai – tai kunigai ir celibato besilaikantys pasauliečiai. Jie gyvena bendruomenėse ir, neskaitant kunigų, dirba „bendrosiose iniciatyvose“ arba kaip eiliniai žmonės, ir visą atlyginimą atiduoda organizacijai. Kitų narių dvasinis formavimas yra patikėtas tiems numenarijams, kurie ruošiasi šiam tikslui intensyviomis filosofijos ir teologijos studijomis.

Moterys – numerarės paklūsta tiems patiems reikalavimams, kaip ir vyrai, tik, pagal Romos katalikų mokymą, jos negali būti įšventintos kunigėmis. Tarp jų taip pat yra numerarės – pagalbininkės, kurios atlieka pagalbinius darbus Opus Dei namuose. Moterų ir vyrų gyvenamosios patalpos griežtai atskiriamos. Asocijuotieji Opus Dei nariai yra daugeliu atžvilgių kaip numerarijai, tačiau dėl asmeninių priežasčių negyvenantys organizacijos centruose.

Supernumerarijai nebūtinai laikosi celibato, dažnai jie – susituokę, turi vaikų ir gyvena su savo šeimomis, dirba įvairius darbus, pagal galimybes finansiškai remia Opus Dei, ir kas savaitę lankosi organizacijos centruose dvasinio vadovavimo ir išpažinties.

Visi nariai stengiasi lankytis kasdieninėse mišiose ir užsiima asmeniniu maldos ir atsidavimo gyvenimu. Jų darbas ir socialinis gyvenimas tvarkomas atsižvelgiant į asmeninį šventėjimo siekį. Be narystės Opus Dei egzistuoja ir taip vadinami „rėmėjai“. Šie gali nebūti katalikais ar net  krikščionimis. Rėmėjais laikomi visi, kurie draugiškai nusiteikę Opus Dei atžvilgiu, aukoja pinigus, žinias ar laiką tokiu būdu prisidėdami prie organizacijos apaštališko darbo.

Didžiausios kritikos organizacija sulaukė dėl kelių priežasčių – dėl uždarumo ir paslaptingumo, dėl griežtų narystės ir paklusnumo reikalavimų, dėl to, kad jauni žmonės yra atskiriami nuo šeimų, dėl asketinių praktikų, primenančių Kristaus kančią, dėl noro pritraukti visuomenėje žinomus asmenis ir pan. Tačiau pažvelgę į šią kritiką galėtume sutikti, kad panašios kritikos gali sulaukti bet kuri vienuolija ar labiau uždaresnė organizacija, klubas ir pan.

Aptariamas sektofobinis diskursas iškėlė ir kitų klausimų apie kuriuos jį inicijavę žurnalistai turbūt nepagalvojo. Tai religijos ir įsitikinimų laisvės klausimai. Beveik kas dešimtas Lietuvos gyventojas lankosi kas savaitę bažnyčioje ir laiko save religingu. Deja, kaip atskleidė tolerancijos religijai ir įsitikinimams Lietuvoje tyrimai atlikti 2007 metais, net buvimas religingu ir šio fakto neslėpimas gali tapti diskriminacijos dėl religijos ir įsitikinimų priežastimi. Tyrimo informantai pasakojo, jog pasirodymas su nedideliu kryžiaus formos pakabuku ant kaklo bendradarbių buvo sutiktas priešiškai, jog artimiausios aplinkos žinojimas, kad yra kitaip tikintis, sukeldavo neigiamas reakcijas. Prisipažinimas esant „netradiciškai“ religingu Lietuvos visuomenėje sulaukia „sektanto“ etiketės prilipdymo. Beje, ir mūsų aptariamame diskurse galime aptikti minimus žmones, kurie vis dar nepraranda „sektanto“ etiketės, dėl kažkada išpažinto netradicinio tikėjimo. Dėl ne visai aiškių priežasčių bet koks religiškai motyvuotas elgesys, sąmoningas prisipažinimas apie savo tikėjimą yra laikomas nukrypstančiu nuo normos Lietuvos visuomenėje. Galime manyti, kad tokios reakcijos priežastys slypi sovietiniame laikotarpyje ir tuo metu plačiai vykdytoje antireliginėje propagandoje, tačiau kita vertus užaugus Nepriklausomybės laikotarpio kartai požiūris į religijos ir įsitikinimų laisvę ir tikėjimo kaip natūralios gyvenimo dalies suvokimas atrodo nepakito. Ir pabaigai...

Ne veltui rašydama apie religijos ir įsitikinimų laisvę pasitelkiau gyventojų apklausų rezultatus apie lankymąsi bažnyčioje ir religingumą, juk jei kas dešimtas Lietuvos gyventojas yra religingas, kodėl vienas iš jų negalėtų būti tarp keturiolikos ministrų?