Sigita Maslauskaitė: Bažnytinio paveldo muziejus neapsiribos vien „senienų ir retenybių rinkimu“

Versija spausdinimui

Kovo 9 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, Vilniuje) atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda, kurioje visuomenei buvo pristatyta dalis Vilniaus arkivyskupijos sukauptos kolekcijos. Jos pagrindą sudaro liturginiai reikmenys bei dailės kūriniai, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nebenaudojami liturgijoje, tačiau yra svarbūs istoriniu bei estetiniu požiūriu. Net ir nedidelės meninės vertės objektai byloja apie juos sukūrusios, įgijusios ir puoselėjusios bendruomenės uolų tikėjimą ir jo raišką. Tai brangūs krikščionybės istorijos Lietuvoje liudijimai, per daugialypes pamaldumo formas atskleidžiantys krikščionių bendruomenės istoriją.

Apie šią parodą pasakoja parodos kuratorė dr. Sigita Maslauskaitė.

Praėjusią savaitę Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta Bažnytinio paveldo muziejaus inauguracinė paroda. Kokia parodos reikšmė Lietuvos religiniame gyvenime?

Parodoje eksponuojami niekada nerodyti labai gražūs liturginiai rūbai iš Vilniaus arkivyskupijos – Lentvario, Sudervės kolekcijos, eksponatai iš Vidiškių bažnyčios, įvairių Vilniaus parapijų, taip pat eksponatai, kurie nebuvo įtraukti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Ši paroda tai tarsi būsimo Bažnytinio paveldo muziejaus prisistatymas - norėta vaizdžiai parodyti, kas bus ir kaip bus, kad visa sukaupta kolekcija - tai trapūs dalykai, kurie nyksta, kuriems reikia apsaugos. Muziejaus įkūrimui turėjo įtakos prieš metus priimtas įstatymas dėl nuosavybės teisės atkūrimo, bet tai tikrai nebuvo pagrindinė priežastis.

Viena pagrindinių priežasčių – Vilniaus arkivyskupijoje pagal Vatikano instrukcijas penkti metai vykdoma bažnyčių inventorizacija, kurios metu ir pamatėme, kaip reikalingas muziejus. Tai būtų išeitis ir kunigams - jie dažnai nežino, ką daryti su, pvz., senais arnotais, kurių prigrūsti pilni stalčiai.

Šios parodos eksponatai beveik visi yra iš Vilniaus arkivyskupijos, išskyrus vieną. Bažnytiniams muziejams tas teritorinis apibrėžtumas yra labai svarbus. Žinoma, Vilniaus arkivyskupijos teritorinis apibrėžtumas yra gana problemiškas, kadangi dalis vyskupijos, kuri XVII a. buvo didžiausia Europoje, dabar priklauso Baltarusijai. Tačiau vis viena, jei Vilniaus arkivyskupas steigia Bažnytinį muziejų, tai steigia savo vyskupijoje – Kauno arkivyskupija turi savo muziejų, Telšių - irgi.

Dažnai bažnytinių vertybių išsaugojimas ar eksponavimas nėra pirmaeilis dalykas. Kaip kilo mintis steigti Bažnytinio paveldo muziejų Vilniuje? Ar dabar iš visų bažnyčių senovinės bažnytinės vertybės bus paimtos ir sugabentos į naująjį muziejų?

Šios parodos organizavimas yra susijęs su vertybių apsauga, su nykimu. Žiniasklaidoje pirmiausia eskaluojama – „saugoti“, „išsaugoti“, o iš tikrųjų vertybes išsaugojo pati Bažnyčia, tačiau dabar, kai po truputį „sąmonėjame“ ir atsiranda tam tikrų finansinių galimybių, Bažnyčios hierarchai jau neapsiriboja vien socialine veikla, vargšų slauga - po truputį jie jau gali atkreipti dėmesį į tą materialųjį grožį, tai labai sveikintina, ir ta proga reikia naudotis, kalbėtis su kunigija. Reikia žiūrėti kiek kitaip: jei nenaudojami daiktai liturgijoje – tai gal galima juos atiduoti muziejui, jie bus restauruoti, išvalyti, o kai reikės – galės pasiimti iškilmėms, ar kokiai progai, ar pastoracijai į parapiją.

Ar šioje parodoje eksponuojama visa kolekcija, visos vertybės, kurias surinkote?

Ši ekspozicija - tai tik dalis, surinkta gana spontaniškai, daugiausia taikomojo pobūdžio dalykai, kurie dažniausiai liturgijoje būna nebenaudojami – antai arnotai, kurie po Vatikano II susirinkimo jau visiškai kitokie, ar apnykę mišiolai.

Šiai parodai buvo surinkta maždaug apie 300 liturginių drabužių, liturginių indų – apie 150. Ekspoziciją atsirinkom norėdami sukurti bažnytinę atmosferą, zakristijos nuotaiką, taip ir eksponatus išdėliojome.

Keli eksponatai yra buvę Krikščionybės parodoje, tačiau dauguma niekada nerodyti ir netyrinėti. Manau, šios parodos dėka bus įdomių dalykų ir atradimų. J. E. vyskupas Juozas Tunaitis pasakojo, kad sovietmečiu, kai uždarinėjo bažnyčias Vilniuje, buvo kilusi idėja, kuri gana pasiteisino – slėpti bažnytinius daiktus nuo valdžios, idant nenacionalizuotų, neišdraskytų, ir vežti į parapijų bei kaimų bažnyčias. Pirmiausia tie daiktai iš Vilniaus bažnyčių buvo suvežti į Šv. Dvasios bažnyčios kiemą - ten po atviru dangum pūpsojo kalnai arnotų ir visokių antipendiumų, o paskui jie buvo gana spontaniškai išvežioti, todėl komplektai išblaškyti po skirtingas bažnyčias. Dabar galime atspėti pagal raštą, stilistiką, kad tai pora, pvz., viena komplekto dalis rasta Vidiškėse, kita – Sudervėje. Tad čia yra daug erdvės tyrinėjimams.

Pagal ką atsirinkote eksponatus?

Iš tikrųjų nelabai rinkomės. Kai klebonas atsidarė penkis stalčius ir visur matė pelėsį, tai viską ir ėmėme, o jam nusirito akmuo nuo širdies - nebereikia laikyti už rankos zakristijono, kad šis nebedegintų, nes zakristijonas nori susitvarkyti.

Dauguma eksponatų yra XVII - XIX a., kaip mėgsta sakyti tyrinėtojai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės senoji dailė. Yra keli vėlesni, XX a. daiktai - jie yra išvalyti, sutvarkyti guli saugyklose. Galima bus kada nors ir kitokią parodą surengti parodant, kaip keičiasi liturginių rūbų mados, kas atsiranda, kas pradingsta.

Ši paroda vientisa. Pirmiausia dėl to, kad tai - liturginė taikomoji dailė, nėra nė vieno paveikslo, norėta sukurti zakristijos nuotaiką, zakristijoje paveikslai ir nekaba. Tokia lyg ir bažnyčios „virtuvė“, taip pat vientisa ir chronologiškai, nes naujausių laikų bažnytiniai daiktai į parodą nepateko.

Ar šioje parodoje lankytojai pamatys ir vertybių iš neseniai Kurijai grąžinto Katedros lobyno?

Katedros lobyno vertybių šioje parodoje nėra, nes lobyną atidavė neplanuotai, kai paroda jau buvo praktiškai baigta, nes ji buvo rengiama kelis mėnesius. Tačiau kaip per spaudos konferenciją sakė arkivyskupas, bus galima vieną kitą daiktą iš lobyno eksponuoti ir šioje parodoje, kai parapijos pasiims savo daiktus naudojimui. Ekspozicija bus po truputį keičiama, nes paroda veiks tol, kol atsidarys muziejus.

Kada tikimasi atidaryti Bažnytinio paveldo muziejų Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje?

Priklausys nuo finansų, bet tikimasi, kad gal kokiais 2009 metais – renginiui „Vilnius – Europos sostinė“. Šv. Mykolo bažnyčią sutvarkyti įmanoma, bet Bernardinių vienuolynas labai apleistas, jam restauruoti reikės milžiniškų lėšų. Tačiau jau dabar arkivyskupas planuoja pradėti likviduoti avarinę būklę – dengti stogą. O Šv. Mykolo bažnyčia gana gerai išsilaikiusi, tad gal po kokių metų galėtų pradėti veikti, nors ir reikėtų dar kai kurių investicijų. Tuomet ir ši paroda galėtų persikelti.

Dabartinėje parodoje yra lentelė, nurodanti, kad tai Vilniaus arkivyskupijos salė, idant išsiskirtų iš kitų Nacionalinio muziejaus parodų. Parodos architektė šią parodą rengė visiškai kitaip, nei daugumą ekspozicijų, stengdamasi pabrėžti kitus aspektus – iš kokios bažnyčios, parapijos yra daiktai, o metodologija nėra pirmoje vietoje.

Kodėl muziejui pasirinkta Šv. Mykolo bažnyčia ir Bernardinių vienuolynas?

Buvo ilgai svarstyta, kur muziejų įrengti.

Manau, kad lėmė kultūrinės istorinės šaknys. Šiaip ar taip, Sapiegos, kurie palaidoti Šv. Mykolo bažnyčioje, yra labai garsūs bažnyčios geradariai, fundatoriai.

Be to, vienuolyno celės, kuriose gal ir labai patogu būtų viešbučio kambarius įrengti, gali taip pat puikiai tarnauti ir įvairioms ekspozicijoms.

Architektas jau rengia projektus – bus normalus muziejus, ne toks kaip Vatikano muziejai. Nebus milžiniškų plotų, planuojama įrengti saugyklas, restauravimo dirbtuves – normalias patalpas, reikalingas muziejui funkcionuoti. 

Muziejui specialiai pasirinktas žodis „bažnytinio“ paveldo muziejus – siekiama pabrėžti, kad netgi neturintys meninės vertės objektai liudija juos įsigijusios, puoselėjusios ir saugojusios bendruomenės tikėjimą.

Bažnytinio paveldo muziejus neapsiribos vien „senienų ir retenybių rinkimu“. Muziejaus tikslas – apsaugoti bažnytinį paveldą, kad jis nebūtų išskirstytas, išblaškytas per pasaulietinius (valstybės, miesto ar asmeninius) muziejus. Todėl kartu su muziejumi yra steigiamos ir saugyklos, galinčios laiduoti, kad sakraliniai objektai bus saugomi bei naudojami Bažnyčios aplinkoje.

Šaltinis: www.bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: