Vitalijus Karikovas: Stačiatikių Bažnyčia turi kuo pasidžiaugti ir kuo pasidalyti

Versija spausdinimui

Renata Žiūkaitė

Stačiatikių Bažnyčia sausio 7 dieną šventė Kalėdas. Ta proga „Bernardinai.lt“ kalbino Lietuvos Stačiatikių (Ortodoksų) arkivyskupijos kanclerį, šventiką Vitalijų Karikovą.

Evangelijoje pagal Joną Jėzus meldėsi: „Tegu visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“.

Rytų ir Vakarų krikščionių Bažnyčios, nors yra liturginių ir tradicijos skirtumų, - tai tarytum plaučiai Kristaus kūne. Būtent Rytų Bažnyčia yra artimiausia Romos Bažnyčiai, ir šioms dviem Bažnyčioms susivienijus labiausiai galėtų išsipildyti Kristaus išsakytas troškimas, kad visi būtų viena manyje. Artimumas broliškajai Rytų Bažnyčiai išsakomas ir II Vatikano Susirinkimo dekrete dėl ekumenizmo „Unitatis Redintegratio“: „Su ypatingu dėkingumu dieviškajai Apvaizdai čia reikėtų pirmiausia konstatuoti, kad per amžius susilpnėjęs ryšys su Rytų Bažnyčiomis Vatikano II Susirinkimo dėka iš naujo sustiprėjo. Šių Bažnyčių stebėtojai, drauge su Vakarų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovais dalyvavę Susirinkime, Katalikų Bažnyčiai tokiu iškilmingu momentu viešai išreiškė vieningą norą siekti bendrystės“. Vis dėlto Rytų ir Vakarų Bažnyčios jau beveik tūkstantį metų eina skirtingais keliais.

1054 m. įvykusį Rytų ir Vakarų Bažnyčių atsiskyrimą daugiau ar mažiau sąlygojo politinės priežastys. Šių Bažnyčių tolimui įtaką darė ne tiek skirtingos tradicijos, kiek kova dėl pirmumo teises valdyti. Kokios kliūtys šiuo metu trukdo šioms Bažnyčioms vėl tapti vienu Kristaus kūnu?

Romos imperijos Vakarai ir Rytai visada turėjo skirtingas apeigas, tradicijas. Skirtingos kultūros (Vakaruose - lotynų, Rytuose – graikų, sirų...), skirtingas mentalitetas... Bet tai netrukdė būti viena Bažnyčia, išpažinti Kristų. Atvirkščiai – tai atskleidė krikščionybės turtingumą ir parodė, kad ji gali gyvuoti visose kultūrose, tuo tik praturtindama savo tradicijas. Sukrikščionindama kultūrą, Bažnyčia suteikia galimybę būti krikščioniu kiekvienam, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, nuo išsilavinimo ar kultūros lygio.

Žinoma, daug lėmė ir politika. To meto situacija buvo labai sudėtinga, iš Rytų brovėsi užkariautojai, reikėjo ieškoti būdų apsiginti, išmanyti sudėtingų politinių ėjimų „meną“ ir t.t. Tačiau buvo ir dėl Vakarų bei Rytų skirtingumo susiklosčiusių teologinių problemų, kurios tuo metu labai ryškiai pasireiškė. Pagrindinė priežastis – skirtingas Romos vyskupo vaidmens supratimas Rytuose ir Vakaruose. Vakaruose jis – pirmas, o Rytuose – pirmas tarp lygių. Šis skirtumas atsirado ne XI amžiuje, bet nuo krikščionybės pirmųjų amžių. Tai rodo Bažnyčios istorija. Juk net ir titulas „popiežius“ seniau (kaip ir dabar) buvo taikomas ne tik Romos vyskupui, bet ir Aleksandrijos ir kai kurių kitų Bažnyčių vadovams. Iki šiol Aleksandrijos vyskupo (ir stačiatikių, ir koptų, kurie atsiskyrė dar V a.) titulas yra „popiežius ir patriarchas“. Stačiatikiai dar nurodo ir į Šventojo Rašto pasakojimą Apaštalų darbų knygoje apie pirmąjį apaštalų susirinkimą, kuriam vadovavo ne Petras, o Jokūbas, nes susirinkimas vyko Jeruzalėje, o ne, pvz., Romoje ar kitame mieste, kur krikščionių bendruomenę subūrė apaštalas Petras. Vadinasi, kiekvienas vyskupas savo teritorijoje (vyskupijoje) yra pirmas. Romos vyskupas – Romoje, Antiochijos – savo diecezijoje ir t.t. Būtent „pirmas tarp lygių“ – štai Rytų ekleziologija, išdėstyta ir šventųjų tėvų raštuose, ir visuotinių susirinkimų kanonuose. Būtent dėl to ir įvyko skilimas, o kiti dalykai, nors ir buvo svarbūs, bet ne tokie reikšmingi.

Ir štai jau greitai bus tūkstantis metų, kai Rytai ir Vakarai eina skirtingu keliu. Per tokį ilgą laiką susikaupė daug dalykų, kurie mus skiria. Tūkstantį metų vis niekaip nesugebam susitarti. Buvo bandyta susivienyti (sudarytos kelios unijos), tačiau tie bandymai dar labiau mus atitolino. Iki šiol stačiatikių problemos su unitais neišspręstos – Ukrainoje vyksta kruvini susirėmimai.  Vienas Dievas težino, kada, kaip tapsime vienu kūnu, tačiau mūsų uždavinys – daryti viską, kad tai įvyktų, o kas ne mūsų jėgoms, tai - melstis, kad Dievas, matydamas mūsų norą, pastangas, padarytų mus vertus tokios dovanos.

Šiuo metu Rytų Bažnyčia yra pasidalijusi į 15 patriarchatų-autokefalinių bažnyčių. Kuo šie patriarchatai skiriasi vieni nuo kitų, ar bendradarbiaujama tarpusavyje?

Rytų Bažnyčia nėra suskilusi į patriarchatus, yra viena Visuotinė Stačiatikių Bažnyčia. Nuo pat pirmųjų amžių patriarchatai (autokefalinės bažnyčios) egzistuoja savarankiškai. Šiuo metu Stačiatikių Bažnyčią sudaro 15 – Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, Maskvos, Gruzijos, Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos, Kipro, Elados (Graikijos), Albanijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos bei Amerikos ir Kanados - autokefalinių Bažnyčių.

Pirmųjų 9 Bažnyčių vadovai vadinami patriarchais, kiti - arkivyskupais ar metropolitais, tačiau tai tik istoriškai susiklostė, o visi jie yra lygūs, nors aš išvardijau visas autokefalines Bažnyčias paeiliui (tai irgi istoriškai susiklostė). „Pirmas tarp lygių“ yra Konstantinopolio patriarchas (jis dar tituluojamas „visuotiniu“ patriarchu), „antras tarp lygių“ – Aleksandrijos ir visos Afrikos popiežius bei patriarchas, ir t. t., nors tas eiliškumas arba pirmumas, palyginti su kitais, yra tik garbės pirmumas. Dėl kultūros skirtumų (įvairios tautos, žemynai ir pan.) Stačiatikių autokefalinėse Bažnyčiose yra apeigų skirtumų, patriarchai (ar kitaip tituluojami vadovai) yra visiškai nepriklausomi vieni nuo kitų, tačiau tai - viena Bažnyčia, bendraujanti tarp atskirų patriarchatų Eucharistijoje, yra viena Bažnyčios doktrina, kanoninė teisė, dogmatika. Tie „padalijimai“ į autokefalines Bažnyčias padeda įvairioms tautoms ir kultūroms geriau skleisti Gerąją Naujieną, skelbti Kristų, veiksmingiau administruoti vietos Bažnyčią. Kiekviena autokefalinė Bažnyčia renka savo pirmąjį vyskupą (patriarchą ar arkivyskupą), kitas Bažnyčias išrinktasis informuoja apie tai, kad jis pradeda savo tarnystę. Viskas, kaip buvo nuo pat pirmųjų amžių. Juk kai rinko Joną Auksaburnį, Romos vyskupas jo netvirtino, jis tik (kaip ir kiti) buvo informuotas apie įvykusį faktą.

Rytų Bažnyčia turi labai turtingą liturgiją. Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie Rytų Bažnyčios liturginius ženklus?

Rytų Bažnyčia tikrai turi labai turtingą liturgiją. Tai Bizantinės apeigos su visu Rytų iškilmingumu ir simbolika. Tai Rytai... Apskritai krikščioniška simbolika yra bendra, tačiau norėtųsi išskirti keletą dalykų, kurie pabrėžia Rytų Bažnyčios savitumą. Tai išlaikiusi senas tradicijas ir labai prasminga savo simbolika ikonografija. Tai - giedojimo stilius (nenaudojami jokie instrumentai, tik gyvi balsai). Tai - liturginių drabužių turtingumas. Pačių pamaldų formų ir maldų turtingumas (pamaldų eiga galutinai susiformavo apie IX-X a., panaši ir pasiliko, nors, žinoma, stačiatikiai nėra tokie jau konservatyvūs, kaip daugelis mano, kad visiškai niekas nekistų. Liturginė kūryba vyksta ir dabar...). Šiandien naudojame tris liturgijas (Mišias): šv. Jono Auksaburnio (beveik kasdien), šv. Bazilijaus Didžiojo (10 kartų per metus) ir šv. Romos popiežiaus Grigaliaus Didžiojo (Gavėnios trečiadieniais ir penktadieniais).

Rytų Bažnyčia turi skirtingą nei Vakarų celibato tradiciją. Kokių įžvelgtumėte vedusio šventiko privalumų ir kokių sunkumų iškyla?

Rytų Bažnyčioje galima pasirinkti vieną iš trijų variantų: sukurti šeimą (iki šventimų), celibatą, kaip ir Vakarų Bažnyčioje (nors tai nelabai populiaru), bei tapti vienuoliu. Sunkumų būna tada, kai tenka šventiką perkelti iš vienos parapijos į kitą, o juk reikia persikelti su visa šeima (žmonai pakeisti darbą, jei dirba; vaikams mokyklą ar darželį). Tačiau dvasininko šeima turėtų suprasti, kad reikia ypatingai atsiduoti Bažnyčiai. Žinoma, šventiką su šeima sunkiau išsiųsti kur nors į misiją (nors ir tokių atvejų būna nemažai). Privalumų yra pastoracinėje srityje: dvasininkas turi šeimą, todėl jam artimesnės ir kitų problemos (o juk kiek daug žmonių turi problemų būtent šioje srityje). Žinoma, ir vienuolis ar celibato besilaikantis šventikas gali būti geras patarėjas, tačiau turintis šeimą dvasios tėvas yra artimesnis... Šeima netrukdo tarnauti Dievui. Krikščioniška šeima – mažoji Bažnyčia – padeda atsiskleisti įvairioms tarnystėms, taip pat ir dvasininkų, o vedusių šventikų (iki VI-VII a. ir vyskupų) Bažnyčioje visada buvo.

Ar galėtumėte papasakoti apie stačiatikių bendruomenes Lietuvoje? Kokie pagrindiniai yra jų centrai, kokia veikla plėtojama? Ar daug jaunų žmonių priklauso Stačiatikių Bažnyčiai?

Stačiatikių Lietuvoje yra apie 4 %, tai sudaro apie 140 tūkst. žmonių. Vilniaus ir Lietuvos vyskupija, vadovaujama metropolito Chrizostomo, – tai 50 parapijų, kuriose dirba 47 šventikai ir diakonai (vienuolyne dar 9 šventikai ir 5 diakonai).

Vyskupijos administracinis ir dvasinis centras – Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas, kur saugomos trijų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus (XIV a.) relikvijos. Didžiausios parapijos – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Visagine. Dauguma tikinčiųjų – rusakalbiai. Pamaldos vyksta bažnytine slavų kalba, pamokslai sakomi rusų kalba.

Nedidelei lietuvių stačiatikių bendruomenei Vilniuje pamaldos vyksta lietuvių kalba. Žinoma, dauguma visų stačiatikių yra „nepraktikuojantys krikščionys“, turime daug darbo. Taip pat suprantame, kad ir mūsų pajėgumai nedideli. Prie didžiausių parapijų veikia sekmadieninės mokyklos (pvz., sekmadieninę mokyklą Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katedroje, Vilniuje, lanko apie 100 vaikų). Lietuvos stačiatikių brolija dirba su jaunimu, vaikais. Kasmet organizuojamos vasaros maldos-darbo-poilsio stovyklos, kuriose kartu su jaunimu gyvena šventikas. Stovyklos organizuojamos įvairiose Lietuvos vietose. Ten atvažiuoja ne tik aktyvių parapijų narių, bet ir norinčiųjų susipažinti su tikinčiais bendraamžiais, įsitraukti į parapijų veiklą. Labai gerai tai, kad dauguma jaunimo tikrai yra aktyvūs parapijiečiai, bendrauja tarpusavyje ne tik vasarą, organizuoja įvairių renginių (susitikimų, koncertų), pastaruoju metu leidžia savo laikraštį (kartą per mėnesį), kartu meldžiasi. Vasarą tokiose stovyklose per keletą pamainų pailsi apie 400-500 vaikų ir jaunimo. Mūsų, tegul ir antros pagal dydį Lietuvos religinės bendruomenės, mastais toks jaunimo aktyvumas džiugina. Reikia tikėtis, kad bent ne mažesniais tempais pavyks dirbti ir ateityje.

Tikyba dėstoma ir mokyklose, tik parengti mokytojų yra sunkiau – neturime tam sąlygų. Tenka važiuoti mokytis kitur.

Mūsų minimalus uždavinys arba programa – jei jau neturime jėgų daugiau, tai bent išlaikyti tai, kas buvo padaryta iki mūsų.

Ar šiuo metu stačiatikiai bendrauja su sentikių ir unitų bendruomenėmis?

Su sentikiais ir unitais faktiškai jokių oficialių ryšių nepalaikome. Nors su sentikiais kultūriškai esame artimiausi (jie taip pat rusakalbiai), bet ši bendruomenė yra labai uždara, kol kas nepavyksta rasti bendros kalbos dėl istorinių aplinkybių. Tačiau aš kalbu tik apie tarpbažnytinius santykius, teologiją ir pan. O žmonės tarpusavyje bendrauja, yra mišrių šeimų. Su unitais - panašiai. Lietuvoje, ačiū Dievui, viskas ramu, visos krikščioniškos ir kitų religijų bendruomenės sugyvena gražiai. Tai labai svarbu. Nes kitose pasaulio vietose to dar nepavyksta pasiekti. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra problemų dėl stačiatikių ir unitų santykių. Reikia melstis, kad visos problemos būtų sprendžiamos bent jau taikiai, ramiai, palaikant dialogą, vedant derybas. O Lietuva galėtų būti taikaus sugyvenimo pavyzdys. Ir stačiatikiai per visas pamaldas meldžiasi „už Dievo saugomą mūsų šalį“, kad ji ir toliau liktų tokiu pavyzdžiu.

Kokios šiuo metu veikia stačiatikių vienuolijos, kokie jų ypatumai, kokia pastoracija šios vienuolijos užsiima?

Lietuvoje šiuo metu yra vyrų Šventosios Dvasios vienuolynas ir moterų Marijos Magdalietės vienuolynas. Deja, pašaukimų vienuoliškam gyvenimui dabar trūksta. Vyrų - tik 6 vienuoliai, moterų - 13. Todėl apie didelius darbus kalbėti dar anksti. Tačiau jau vien tai, kad vienuolynai yra (o jie visada būdavo dvasiniai centrai, pritraukiantys daug žmonių, švietimo centrai), kad Vilniuje kasdien ryte ir vakare vyksta pamaldos, jau yra gana daug, jei turėsime omeny vienuolių skaičių, pusė kurių jau pagyvenę žmonės.

Vienuolyne yra biblioteka (apie 13 tūkst. tomų). Tai gana daug, nes knygos tik religinės-filosofinės tematikos. Tai puiki galimybė nemokantiems graikų ir lotynų kalbų, bet dar nepamiršusiems rusų kalbos, susipažinti su šventųjų tėvų raštais, kurių dauguma yra išversta į rusų kalbą. Knygos (taip pat garso ir vaizdo kasetės, CD) yra išduodamos skaityti namie mėnesiui. Šiuo metu yra apie pusantro tūkstančio skaitytojų. Biblioteka gali naudotis ne tik stačiatikiai, bet visi norintieji, užpildę įprastą skaitytojo formuliarą. Bibliotekoje sekmadieniais taip pat vyksta katechetiniai pokalbiai dvasingumo temomis, komentuojamas Šventasis Raštas ir pan. Vienuolynas - tai kartu ir didžiausia parapija, todėl pirma ir pagrindinė pareiga - melstis.

Ar galėtumėte pavadinti Stačiatikių Bažnyčią konservatyvia? Kaip ji atrodo šių dienų pasaulyje?

Žiūrint kaip suprantame tą konservatyvumą. Stačiatikių Bažnyčia yra išsaugojusi senas tradicijas - liturgiją ir apeigas. Taip, ne apeigos - krikščionybės esmė, todėl jos ir keičiasi, tik gal lėtai ir nepastebimai. Būtų galima viską pakeisti. Bet ar reikia? Toks konservatyvumas turi teigiamos reikšmės. Kitas dalykas yra mitai apie stačiatikius, apie be galo ilgas pamaldas (o juk kartu su liturginėmis valandomis Mišios trunka tik 2 valandas) ir pan. Tai tik mitai ir stereotipai. Kalbant apie pastoraciją, visuomeninį gyvenimą (kiek Bažnyčia gali jame dalyvauti), žinoma, reikia šiuolaikiškų metodų, reikia atsižvelgti į šiandienos aplinkybes. Vienas iš tokių šiuolaikinių Stačiatikių Bažnyčios atsakymų į visuomenei rūpimus klausimus, Bažnyčios reakcija į mūsų laikų gyvenimo sąlygas ir aplinkybes, krikščioniškas atsakas į šių dienų problemas yra 2000 metais priimti „Rusų Stačiatikių Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindai“. Susipažinę su šiuo dokumentu pamatysime, kad šių dienų krikščionis turi atsakyti (ir atsako) į tokius klausimus, gyvenimo situacijas, kurių nebuvo prieš 100 metų ir seniau. Tačiau tai krikščioniška pozicija, pagrįsta Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija. Girdėdami atsakymą, nuomonę kai kuriais klausimais, daug žmonių ir Katalikų Bažnyčią vadina konservatyvia. Tačiau toks konservatyvumas - taip pat teigiamas dalykas. Todėl atsakysiu taip – stačiatikiai yra ir konservatyvūs, ir ne vienu metu, tai priklauso nuo to, apie ką kalbame, į ką reaguojame. Bažnyčia skiria esminius dalykus nuo antraeilių, dogmas nuo apeigų...

Pabaigai norisi pasakyti, kad Stačiatikių Bažnyčia turi kuo pasidžiaugti, turi kuo pasidalyti, taip pat yra nemažai problemų ir uždavinių, kuriuos reikia spręsti. Taip buvo anksčiau, taip yra dabar, taip turbūt ir bus, nes kiekviena karta, kiekviena nauja epocha iškelia klausimų, problemų. O Bažnyčios uždavinys – visais laikais, visus ir visokius žmones vesti pas Dievą.

Bernardinai.lt

raktiniai žodžiai: