Suvienijimo judėjimas

Versija spausdinimui

Arūnas Peškaitis

Sun Myung Moonas ir jo įkurtas judėjimas gerai žinomas visame pasaulyje – turbūt pirmiausia šios grupės veikla siejama su masinių vedybų ceremonijomis, dažnai transliuojamomis per įvairius telekanalus – tūkstančiai porų paprastai tuokiasi didžiuliame stadione, jas laimina pats Moonas ir jo žmona Hak Ja Moon. Kas yra šis besišypsantis korėjietis ir jo įkurtas judėjimas? Kokia jo kilmė ir istorija?

Istorinė apžvalga

Kaip ir kiekvieno „naujojo mesijo”, taip ir Moono gyvenimo bei veiklos pradžia yra apipinta gausiomis legendomis. Tikra yra tai, kad jis gimė Korėjos provincijoje 1920 m. Kaip rašo T. Gandou savo studijoje „Moono imperija”, jo tėvai tik apie 1930 m. galutinai perėjo į krikščionių tikėjimą – iki to laiko jie buvo ištikimi senolių tradicijoms – tikėjimui dvasiomis, kuris yra tam tikra korėjietiško šamanizmo forma. To paties autoriaus duomenimis, Moonas iki pat 1934 m. lanko tradicinę konfucianizmo mokyklą.

Galbūt šios vaikystės patirtys ir jų nevienareikšmės interpretacijos lėmė Moono pažiūras. Šiaip ar taip, munistų literatūroje labai dažnai pasakojama apie šešiolikmečio Moono regėjimą, kuriame Jėzus Kristus jo prašęs užbaigti savo „nepasisekusią“ misiją. Štai kaip šis įvykis aprašomas vienoje svarbiausių munistų studijų apie savo tikėjimo pradininką: „Jaunajam Moonui buvo 16 metų ir jis Velykų rytą meldėsi kalno slėnyje, kai prieš jį iškilo Jėzus Kristus. Šiame regėjime Jėzus prašė jo pratęsti darbą, kurį galilėjietis pradėjo Žemėje beveik prieš 2000 metų. Jėzus liepė Moonui užbaigti Dievo karalystės Žemėje įtvirtinimo reikalą ir pagaliau suteikti žmonijai Jo taiką“.

Knygos „Šiuolaikinis religingumas“ viršelisIš karto po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Moonas atsiduria Pchenjane ir iki pat 1950 m. (t.y. iki Šiaurės ir Pietų Korėjos karo) pasilieka Šiaurės Korėjoje. Šis Moono gyvenimo laikotarpis labai skirtingai aprašomas judėjimo apologetų ir jo kritikų. Anot pastarųjų (taip, pavyzdžiui, teigia ir minėtas T. Gandou), per šiuos metus Moonas buvo prisijungęs prie apokaliptinių nuotaikų inspiruojamos krikščioniškos grupės, iš kurios lyderio ir perėmęs kai kurias mokymo detales; be to, daugelis nepriklausomų šaltinių sako, kad per šį laikotarpį Moonas sugebėjo du kartus vesti. Ir būtent dėl savo kontroversiško gyvenimo būdo, bet ne dėl religinės veiklos jis keletą kartų buvo įkalintas. Tačiau pačių munistų šaltiniai pasakoja visiškai kitą versiją – joje Moonas pristatomas kaip „tikėjimo kankinys”, jau tada rinkęs savo „naująją kaimenę“ ir dėl to buvęs komunistinio režimo įkalintas. Apie Moono išlaisvinimą iš kalėjimo ir jo išvykimą į Pietų Korėją taip pat pasakojama kaip apie stebuklą priduriant, jog kartu su savimi Moonas iš Šiaurės Korėjos išvedęs ir pirmuosius ištikimus savo pasekėjus.

Šiaip ar taip, Pietų Korėjos uostamiestyje Pusane įsikuria pirmoji nedidelė Moono pasekėjų bendruomenė, jau pripažįstanti jį „mediumu“ ir „didžiu pranašu”. 1953 m. naujai gimstančio judėjimo centru tampa Seulas, kur 1954 m. įregistruojama Moono naujoji Bažnyčia – Asociacija Šventojoje Dvasioje pasaulio krikščionybei suvienyti (Holy – Spirit Association for the Unification of World Christianity). Judėjimas įgauna vis didesnį pagreitį, ypač po to, kai paskelbiamas „naujasis šventraštis“ – tariamai paties Dievo Moonui padiktuota knyga „Dieviškasis principas“ – ir Moonas 1960 m. veda Hak Ja Moon; šias vedybas vėliau lydi teologinė interpretacija, skelbianti, jog pirmą kartą visatoje radosi „tobula šeima“ – pirmoji „dangaus šeima“ žemėje. Pats Moonas judėjime įgauna vis didesnį svorį ir vis drąsiau skelbiamas šių laikų mesiju, pagaliau atnešiančiu taiką žemei ir sujungsiančiu visas tautas bei religijas į naują tobulą šeimą.

Sun Myung Moonas su žmona Hak Ja Han MoonJau 1961 m. pirmoji munistų bendruomenė įsikuria JAV, o 1971 m. judėjimas pasivadina Suvienijimo Bažnyčia ir išplinta visame pasaulyje. Pats Moonas persikelia į JAV, kur nuo to laiko perkeliama ir centrinė judėjimo vadovybė. Moonas palaikė artimus ryšius su JAV valstybinėmis struktūromis – jį priiminėjo prezidentas R. Nicksonas, senatorius E. Kennedy ir kt. Tačiau Moono judėjimo reputaciją labai suteršia 1982 m. skandalas, kai už mokesčių nemokėjimą pats „naujasis mesijas“ įkalinamas 18 mėnesių. Be abejo, munistų šaltiniai ir šį įkalinimą laiko „tamsos jėgų“ sąmokslu prieš Moono judėjimą, o priešlaikinį paleidimą tapatina su kovotojų už religijų laisves protestais visoje JAV.

Jau tuo metu judėjimas įgyja didžiulį ekonominį potencialą, Moonas tampa stambiu akcininku. Jis siekia vis didesnio tarptautinio pripažinimo, kurdamas vis naujus fondus ir organizacijas, pavaldžias centrinėms judėjimo struktūroms. Moonas mėgina didinti savo įtaką, siekdamas audiencijų pas įžymius valstybių ir visuomenės veikėjus, 1990 m. apsilanko ir Maskvoje. Moono pasekėjai tai laiko didžiule pergale, nes judėjimas visą laiką buvo kryptingai antikomunistinis.

Po 1993 m., kai Moonas iškėlė savo judėjimui tikslą tapti viena iš didžiųjų pasaulio religijų, įvairių fondų bei judėjimų veikiamų „federacijų už taiką“ kūrimas dar labiau paspartėjo, siekiant įsiskverbti į pačius įvairiausius visuomenės sluoksnius. Antroje paskutinio XX a. dešimtmečio pusėje galiausiai paskelbiama, kad Suvienijimo Bažnyčia performuojama į Šeimų federaciją kovai už taiką pasaulyje. Bet toli gražu ne visose šalyse įvyko ši transformacija - todėl dar nemažai kur išliko ir vartojamas senasis pavadinimas – Suvienijimo Bažnyčia. Kad ir koks vardas būtų vartojamas, kalbama apie vieną ir tą pačią organizaciją, sudarančią Suvienijimo judėjimo šerdį. Įvairiuose šaltiniuose skelbiama, kad šiuo metu joje yra nuo 2 iki 3 mln. aktyvių narių visame pasaulyje. Bet reikia turėti galvoje ir visą munistinių „pagalbinių“ organizacijų, kurių dalyvių skaičiaus niekas tiksliai nežino, įvairovę.

Doktrinos, struktūra, veikla

Pagrindinė Suvienijimo judėjimo žinia, skelbiama visam pasauliui – Moono šeima yra tas tobulas šaltinis, iš kurio kilsianti naujoji, harmoninga, taikinga visuomenė. Kodėl? Tai pagrindžiama interpretuojant biblinį pasakojimą apie nuopuolį - pagal Suvienijimo judėjimo ideologus, pirmosios moters nuodėmės pagrindas yra jos seksualiniai santykiai su šėtonu. Dėl to iš Ievos kylanti visa žmonijos giminė yra suteršta „pirmine fizine nuodėme”. Jos neatpirkęs Golgotos kryžius – Jėzaus Kristaus misija aiškinama kaip iš dalies nepasisekusi, nes Jis neturėjęs vaikų ir todėl įstengęs atpirkti tik dvasinę žmonijos nuodėmę. Štai todėl Jis (Jėzus Kristus) ir prašęs (netgi „maldavęs”!) šešiolikmečio Moono pratęsti misiją. Beje, įvairiuose munistų šaltiniuose dažnai pabrėžiama, jog Moonas priėmęs šią misiją tik po ilgų dvasinių kovų, kartais primenančių evangelinį pasakojimą apie Kristų Alyvų sode. Po šios didžios kovos Moonas pripažintas valdovu „danguje ir žemėje”, todėl santuoka , įvykusi 1960 m. su Hak Ja Moon, vadinama „tobula, dangiška santuoka”. Šiuo atveju vėl mėginama remtis NT tekstu apie dangiškąją vestuvių puotą tarp Avinėlio ir Jo sužadėtinės.

Būtent iš „tobulosios šeimos“ gimę vaikai jau nebeturi nei fizinės, nei dvasinės nuodėmės. Jie yra ta karta, kuriai lemta sukurti harm oningą a teities visuomenę. Šie tobulieji vaikai yra ne tik fiziniai Moono ir Hak Ja Moon palikuonys, bet ir visi tie, kurių santuokas palaimino „tobuloji pora”, visi tie, kurie gims iš šitaip palaimintų santuokų. Mat Moono palaiminimas reiškiąs ne ką kitą kaip laiminamojo „įvaikinimą“ – jo palaiminti sutuoktiniai taip pat laikomi „fiziniais Moono vaikais”, tai jo „didžioji šeima”, o jis – Sun Myung Moonas – tikrasis tos šeimos tėvas. Reikia pasakyti, kad iš esmės Moonas laimina tik tas santuokas, kurių partnerius pats ir parenka. Aktyviausi jauni Moono judėjimo nariai patys sutinka, kad Moonas parinktų jam ar jai sutuoktinį. Iki santuokos dar skiriamas griežtas bandomasis laikotarpis, o po to sužadėtiniai sutuokiami – korėjietis Moonas tampa jų tėvu, į pasaulį ateina dar viena „tobula“ šeima, kuri turi atidžiai sekti Moono instrukcijomis ir pirmuosius bendro gyvenimo metus. Beje, stebima aiški tendencija netuokti tos pačios rasės ir ypač tos pačios tautybės žmonių – taigi visada galima tikėtis, kad bus parinkti skirtingų kultūrų partneriai, kurių santuokos pagrindas bus Moono tėvystė ir jo ideologija.

Šioje partnerių parinkimo procedūroje ir praktikoje ryškėja dar vienas labai svarbus Moono judėjimo principas - vienijimas, suvienijimas. Moono misija - suvienyti žmoniją ne tik kultūrine, religine, politine, ekonomine prasme, bet ir „išvesti“ kažkokią naują, vieningą žmoniją, kurioje nebebūtų vietos rasiniams ir tautiniams skirtumams.

Kuo judėjimo ideologai laiko patį Mooną? Iš pirmo žvilgsnio šis paprastas klausimas turi kelis atsakymus - Moonas yra ir mesijas, ir pranašas, ir „dangaus valdovas”. Peržiūrint munistų literatūrą atrodo, kad paties Moono pozicija vis stiprėjo – jis imamas laikyti daug aukštesniu ir už Jėzų Kristų. Moono ir Hak Ja Moon šeima laikoma antrojo Kristaus atėjimo išsipildymu, pati Hak Ja Moon tapatinama su Šventąja Dvasia – matyt, prisimenant rytietišką mitologiją, ponia Hak Ja Moon skelbiama lyg ir moteriška dievybės puse.

Rytietiškos ir krikščioniškos idėjos susipynusios ir Moono, kaip „naujojo mesijo”, sampratoje. Jis turi būti galingas rytietiškas valdovas, jo žemiški turtai turi demonstruoti dangiškąją galybę. Tai todėl šalia ambicingų projektų, kurie, matyt, niekada nebus įgyvendinti (pavyzdžiui, „Didysis taikos kelias”, turėsiantis sujungti Tokiją su Londonu) ir kurie skirti didžiajam taikos ir vienijimo principui demonstruoti, Moono judėjimo strategai mėgina investuoti į naujas pramonės šakas, vis didina „mesijo“ firmų ir įmonių kapitalą. Tas pats tikslas skatina supirkinėti žemes ir nekilnojamąjį turtą skirtinguose pasaulio regionuose (ypač garsios akcijos Pietų Amerikoje), dažnai jas ritualizuotai paskelbiant „šventomis žemėmis”.

Suvienijimo judėjimas ypač didelį dėmesį skiria visuomeninei veiklai. Gausios visuomeninės organizacijos ir fondai supa judėjimo šerdį – Suvienijimo Bažnyčią. Judėjimo struktūrą galima įsivaizduoti kaip koncentrinius ratus, kurių centre yra pats Sung Myung Moonas ir jo šeima, toliau – patys artimiausi vadovai ir sutuoktosios poros, sudarančios ir Suvienijimo Bažnyčios pagrindą, toliau - įvairios „įtakos grupės“ – pvz., Universitetinė Principo studijavimo asociacija (CARP), CAUSA, Pasaulinė profesorių taikos akademija, Tarptautinė gamtos mokslų vienovės konferencija, Tarptautinis švietimo fondas, Moterų federacija kovai už taiką pasaulyje, vadovaujama pačios Hak Ja Moon, paskutiniame XX a. dešimtmetyje sukurta daugybė mokslininkų, sportininkų, rašytojų federacijų ir federacijų už taiką pasaulyje; dar toliau nuo judėjimo „centro“ yra įvairios Moono įtakoje esančios grupės bei asmenys.

Moono judėjimo centras – sutuoktos poros ir Suvienijimo Bažnyčia – turi savo specifinius veiklos metodus. Tikrieji nariai laiko Mooną savo tėvu, o Hak Ja Moon – tikrąja motina, todėl kiekvienam jų įpareigojimui besąlygiškai paklūstama. Šie žmonės didelę laiko dalį praleidžia studijuodami Moono „šventraštį“ - „Dieviškąjį principą”, dalyvaudami pamaldose, kuriose būtinai pašlovinamas ir „tikrasis tėvas”, bei rinkdami aukas judėjimui ir dalyvaudami įvairiose masinėse akcijose. Kadangi priklausymas Suvienijimo Bažnyčiai reikalauja itin daug laiko, tai dažnai jos nariai visą jį ir atiduoda, gyvendami kaip išlaikytiniai. Minėtas aukų rinkimas yra tikrai varginantis darbas, paprastai atliekamas 8 valandas: praeiviams siūlomi atvirukai, menkaverčiai suvenyrai ar net saldainiai, paprastai sakant, jog surinktos lėšos bus panaudotos labdarai ir kovai už taiką, nesantaikos mažinimui visame pasaulyje. Šiuos žmones gatvėje galima atpažinti ne tik iš specifinio žodyno ar trafaretiškų tekstų, bet ir iš gana apatiškos laikysenos – turbūt darbo monotoniškumas daro savo. Tačiau nereikia manyti, kad šios akcijos yra nesėkmingos – lėšų per tokią darbo dieną surenkama gana daug, jos gerokai papildo Moono valdomo kapitalo kaupiamą pelną.

Visai kitokia veikla vykdoma per minėtas „įtakos grupes“ – pvz., CARP savo veiklą vysto akademinėse struktūrose (pradėdami nuo „Dieviškojo principo“ studijų, studentai pamažu traukiami į tikrąją narystę), Tarptautinis švietimo fondas leidžia įvairius vadovėlius, kuriuose propaguojama Moono ideologija, kitos organizacijos už Moono judėjimo pinigus stengiasi surengti kiek galima daugiau konferencijų, seminarų (“už taiką”, „už gamtos apsaugą”, „už tarpreliginį dialogą“ ir pan.), į kuriuos stengiamasi prisikviesti kuo daugiau žymių asmenų ir būtinai juos supažindinti su Moono doktrina; kai kurie iš pakviestųjų vėliau tampa tų organizacijų nariais. Beje, toli gražu ne visi susiję su judėjimu yra tvirti Moono ideologijos išpažinėjai, tačiau jų tolesnė veikla, be abejo, padeda šioms idėjoms plisti įvairiuose visuomenės sluoksniuose.

Kaip galima būtų apibendrinti Suvienijimo judėjimą? Visų pirma jis yra vienas „šiapusiškiausių“ judėjimų ne tik dėl to, jog jame itin koncentruojamasi į lyderį, bet ir dėl to, jog labai didelis dėmesys skiriamas visuomeninei veiklai. Įdomu, kad būtent tai ir patraukia didelę dalį jaunų žmonių – tai aiškiai matoma iš daugelio jų pasisakymų spaudoje. Apibendrinimui tiktų buvusios judėjimo vadovės Lietuvoje R. Bružaitės žodžiai, 1996 m. sakyti „Lietuvos rytui”: „Manau, kad idealai, už kuriuos aš kovojau mokykloje ir universitete, yra propaguojami būtent mūsų judėjimo ir – svarbiausia – nuosekliai įgyvendinami. […] Idealus pasaulis gali gimti tik susikūrus idealioms šeimoms”.

Idealai nėra blogas ar peiktinas dalykas. Kitas reikalas - idealistai, „atrandantys“ tokias jų įgyvendinimo praktikas, kurios galų gale atveda į totalitarizmą ir pamina žmogišką orumą. Tai pirmiausia sakytina apie partnerio parinkimą santuokai. Ši praktika pažeidžia pačius giliausius žmogaus asmenybės klodus. Žmogus, kuriam patikėjome savo gyvenimą psichologiniame lygmenyje tampa mūsų „tėvu”; šiuo atveju gyvenimas patikimas kitam iki pačios privačiausios, intymiausios jo dalies – du žmonės pradeda bendrą gyvenimą, suvesti trečiojo, kurį dar laiko ir mesiju. Manytume, kad Moono sutuoktosios šeimos (kaip skelbia judėjimo apologetai – labai patvarios) iš tikrųjų nėra laisvos asmenybės, o visą gyvenimą svetimą jungą vilkti „pasiryžę“ žmonės.

Dažnai žiniasklaidoje pasirodo baimės inspiruotų tekstų apie Moono kuriamą „naująjį pasaulį”, kuris, nepaisant visur viešai ir net įkyriai deklaruojamo Moono antikomunizmo, savo vizija labai primena būtent tos sistemos futurologines prognozes. Taip, negalima ginčytis, jog Moono sistema yra totalitarinio mentaliteto produktas. Tik gal nereiktų pervertinti realios judėjimo jėgos –Moono judėjimas, tarkim, toli gražu nėra toks ekonomiškai potencialus, kokį įspūdį siekia sudaryti (daug Moono investicijų į įvairias pramonės šakas ir projektus paprasčiausiai nepasiteisino). Taip pat ir judėjimo augimo tempai tikrai nėra tokie, kad sukeltų realią grėsmę dabar egzistuojančiai visuomeninei tvarkai.

Gal daugiau rūpesčių turėtų kelti beribis kai kurių jaunų žmonių pasiryžimas angažuotis tokiems nerealiems idealam s. Kartais sakom a, kad dažnas iš tų žmonių būtent Moono judėjime surado savo gyvenimo tikslą. Ir tai, žinoma, jų apsisprendimo reikalas. Jokiu būdu ir jokiais pretekstais negalima varžyti asmens laisvės, tačiau, žinoma, žmogus turėtų gerai žinoti apie pavojų tą laisvę prarasti.

Moono judėjimas Lietuvoje

Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo įvairios Moono organizacijos rengia seminarus, tarptautines konferencijas, anglų kalbos kursus ir kitus renginius, į kuriuos stengiamasi įtraukti kuo daugiau žymių visuomenės veikėjų, mokslininkų, politikų, rašytojų. Čia tik paminėsime, kad vienas žymiausių lietuvių emigrantų, dabar jau miręs politologas Aleksandras Štromas ilgą laiką buvo aktyvus Pasaulinės profesorių taikos akademijos narys. Suvienijimo Bažnyčia taip pat yra objektyviausiai žiniasklaidos nušviestas naujasis religinis judėjimas Lietuvoje. Apie Mooną ir jo organizacijos veiklą Lietuvoje 1996 m. gana išsamiai rašė „Lietuvos ryto“ žurnalistai L. Eriksonas, D. Gudavičiūtė, L. Lileikienė.

Lietuvoje Šventoji dvasinė pasaulio krikščionių susivienijimo asociacija (Suvienijimo Bažnyčia) buvo įregistruota 1993 m. 1996 m. duomenimis, joje buvo apie 50 aktyvių narių. Jie dažnai gatvėse renka aukas, organizuoja masines akcijas.

Kita veiklos sritis – CARP aktyvistų siūlomos „Dieviškojo principo“ studijos Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams. Reikia pasakyti, kad būtent per šią veiklą yra pritraukiama jaunų žmonių, kurie vėliau tampa aktyviais judėjimo nariais. Neseniai CARP ir kitų Moono organizacijų nariai Lietuvoje ėmėsi dar vienos doktrinos propagavimo formos – pradėjo skaityti viešas paskaitas masinėse žmonių susibūrimo vietose (pvz., vasarą prie jūros tilto Palangoje). 1999 m. vidurinėse mokyklose vyko CARP organizuota akcija už tyrą meilę, kurios metu buvo skaitomos paskaitos apie susilaikymą nuo ikivedybinių lytinių santykių. Papildomos informacijos, kaip paprastai, buvo siūloma kreiptis į organizacijos būstinę… Moono organizacijų atstovai renginiuose dėl blogos Bažnyčios vadovo šlovės paprastai vengia atskleisti savo religinę tapatybę.

 

Ištrauka iš Arūno Peškaičio ir Donato Glodenio knygos Šiuolaikinis religingumas. Naujieji judėjimai ir išraiškos formos amžių sandūroje. Vilnius: Vaga, 2000.
Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „
Vagos“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.