naujasis amžius

Stephen Hollinghurst

„Ko gero geriausias būdas, kaip pradėti suvokti paprastame žodyje „ragana“ glūdinčią galią, būtų įžengti į ratą... Bene geriausia tą padaryti per pilnatį, parke arba miško laukymėje. Tam visiškai nereikia jokių įnagių, apie kuriuos gali pasiskaityti raganavimų knygose. Nereikia nei ypatingos aprangos ar apsinuoginti. Galbūt gali susikurti giesmę – iš vaikystės pasakų mylimų ar pažįstamų dievų ir deivių vardų virtinę - paprasčiausią žemę, mėnulį ir žvaigždes įvardinančių vardų virtinę, kurią galėtumei lengvai kartoti tarsi mantrą.

Milda Ališauskienė

Gyvename globalizacijos amžiuje, kai nieko nebestebina greta stovinčios Romos katalikų bažnyčia ir budistų šventykla, atrodo, kad skirtingų civilizacijų religijos dabar gali puikiai koegzistuoti toje pačioje visuomenėje. Tačiau tokie išoriniai jų sugyvenimo požymiai keičia ir vertybines kategorijas. Pirmiausia atsiranda naujų terminų, vėliau perimamos skirtingose religinėse tradicijose atliekamos apeigos ir ritualai, jie susimaišo su su jau esančiais. Tokiomis aplinkybėmis kiekviena religinė tradicija praranda dalį savasties, o kartais tampa sunkiai atpažįstama kaip tikėjimo ir apeigų sistema.

Milda Ališauskienė

Septintajame dešimtmetyje Vakarų Europą bei Jungtines Amerikos Valstijas užplūdo įvairūs dvasiniai mokytojai - guru iš Indijos. Čia ištroškusiųjų egzotikos jie rado pakankamai. Populiarios popgrupės The Beatles nariai buvo susižavėję Maharešio mokymu. Nemažai žmonių patraukė Ošo, Šri Činmojus, Sahadža Joga, Ananda Marga, Brahma Kumaris judėjimai. Jie atspindėjo įvairias budizmo bei induizmo formas, pritaikytas vakarietiškam mentalitetui, buvo nauji Vakarų pasauliui, tačiau ne pačiai Indijai. Apie šiuos mokytojus bei judėjimus vengiama kalbėti kaip apie religinius, dažniausiai jie pristatomi kaip dvasiniai, siūlantys tam tikrą tobulėjimo kelią ir lyg paliekantys galimybę laikytis savo religinės tradicijos. Ar tikrai taip įmanoma?

Andrius Navickas

Noriu trumpai aptarti vieną iš populiariausių šiandien žmogaus proto „pertvarkymo“ strategijų – scientologiją, kuri netgi pretenduoja į naują religiją. Scientologijos kūrėjas R.Hubbardas tvirtino, kad jis atrado „kelią, kuriame atskiras žmogus per studijas ir sielovadą gali įsisąmoninti savo paties nemirtingumą ir pasiekti aukščiausią tiesą“. Scientologijos kritikai savo ruožtu įsitikinę, jog tai gudrių manipuliacijų ir vergavimo organizacijai kelias, vedantis ne į laisvę, bet į visišką priklausomybę nuo tariamos religijos lyderių. Šio straipsnio tikslas – atskleisti įvairius scientologijos ypatumus, tiek demonstruojamus, tiek tuos, kurie paprastai slepiami nuo pašaliečio akių.

Arūnas P. Peškaitis OFM

Ištakos

Religinės bendrijos Tikėjimo žodis ištakos sietinos su Visos Evangelijos judėjimu, pasaulyje prasidėjusiu XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Šis judėjimas priskirtinas protestantų charizmininkų sąjūdžiui, kuris pripažįsta pagrindines krikščioniškas doktrinas ir pabrėžia Šventosios Dvasios dovanų svarbą tikinčiojo gyvenime. Visos Evangelijos judėjimo charakteringa savybė – pabrėžti veržlumą, viską nugalintį tikėjimą.