Valstybė ir religijos vakarų šalyse bei tradicinių ir kitų religinių bendrijų perskyra Lietuvoje

Versija spausdinimui

Gediminas Pulokas

Kalbant apie valstybės ir religijų tarpusavio santykių reglamentavimą, neišvengiamai tenka „atsispirti“ nuo klausimų, tiesiogiai susijusių su civilizuotame pasaulyje plačiai įtvirtintos religijos (o kartu ir sąžinės) laisvės nuostatos, problematikos. Religijos laisvė veikiausiai yra sudėtingiausias iš visų žmogaus teisių problematikos objektų. Taip yra vien jau dėl to, kad šioje srityje labai dažnai trūksta susitarimų esminiais klausimais. Iš dalies taip yra dėl to, kad svarstant apie religijos laisvę neretai susiduriama su skirtingomis kultūrinėmis nuostatomis. Vienam žmogui tam tikras elgesys gali atrodyti šventas, religingas, tuo tarpu kitam – nieko nereikšti ar net būti šventvagiškas. Todėl diskusijose dėl religijos laisvės standartų dažnai tenka svarstyti skirtingų kultūrinių nuostatų įtaką.

Vis dėlto, veikiausiai galima teigti, jog, jeigu religijos laisvė, kuri yra pamatinė laisvė, susiduria su kliūtimis ar atsiduria pavojuje, kyla grėsmė ir kitoms žmogaus teisėms, ir atvirkščiai, jei visuomenėje religijos laisvė yra gerai apsaugota, gali būti įgyvendintos ir kitos žmogaus teisės.

Absoliučioje daugumoje vakarų pasaulio valstybių egzistuoja daugelis teisės aktų, nuostatų, kurie reguliuoja valstybės ir religinių bendrijų santykius. Kai kuriose valstybėse tokių teisės normų netgi per daug ir jos tampa grėsme įgyvendinti religijos laisvę (šiame kontekste galima prisiminti ir 1996 m. sausio 10 d. Prancūzijos parlamente patvirtintą specialų 172 „pavojingų kultų sąrašą“[1]). Tuo tarpu tarptautiniu lygmeniu tėra vos keletas dokumentų, kuriais bandoma įtvirtinki tam tikrus tarptautinius šios srities standartus.

Galima išskirti du pagrindinius tarptautinius dokumentus, susijusius su religijos ir tikėjimo laisve: tai Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966m.) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m.; toliau – EŽTK). Vis dėlto, nors šie dokumentai yra svarbus atspirties taškas, kalbant apie tarptautinius standartus religijos laisvės srityje, jie labai bendri ir neatsako į iškylančius konkrečius klausimus. Tiesa, veikia dvi institucijos, kurios sukurtos interpretuoti minėtus du dokumentus. Tarptautinės pilietinių ir politinių teisių sutarties nuostatas siekia įgyvendinti Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas, kuris yra paskelbęs keletą teiginių, padedančių teisingai suprasti sutarties esmę, o Europos žmogaus teisių konvenciją puoselėja Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT), kuris nuo 1992–1993, metų tapo palyginti aktyvus religijos laisvės klausimų srityje.

Dr. Jeremy Gunn[2], skaitydamas pranešimą 2000 m. Vilniuje LR Teisingumo ministerijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje, pastebėjo: „Pažvelgę į minėtus tarptautinius dokumentus pamatysite, kad juose nėra aiškiai išskleista, ar religinės grupės, organizacijos turi visas tas teises, kurios priskiriamos individui. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 18 straipsnyje[3] klabama pirmiausiai apie individų teisies, nors čia taip pat yra nuorodų į žmonių teisę kartu viešai atlikti pamaldas. Abiem institucijoms buvo iškeltas klausimas: ar religinėms grupėms „būtinai“ turi būti suteiktas juridinis (juridinio asmens) statusas? Abi institucijos, interpretuojančios minėtus dokumentus – Europos žmogaus teisių teismas ir JTO Žmogaus teisių komitetas – į šį klausimą atsakė teigiamai. Vadinasi, ne tik individai, bet ir religinės grupės gali ginti savo teises, kreiptis į tarptautines organizacijas.“

Be to, J. Gunn nuomone, šiame kontekste svarbus akcentas yra nediskriminacijos principas. Jo supratimu, šis principas yra visų tarptautinių standartų ašis. Mokslininkas samprotauja šitaip: „Kiekviena svarbesnė konvencija žmogaus teisių srityje turi bent vieną straipsnį, kuriame draudžiama diskriminacija religijos pagrindu. Kadangi, kaip jau pabrėžiau, tiek EŽTT, tiek JTO Žmogaus teisių komitetas religines organizacijas suvokia kaip visateisius juridinius asmenis, nediskriminacinis standartas šiuo atveju įgyja labai didelę reikšmę. Noriu perskaityti, ką šiuo klausimu sako JTO Žmogaus teisių komitetas 22 Bendrajame komentare (General Comment 22): Religijos ir tikėjimo laisvė nėra tik tradicinių religijų teisė. Žmogaus teisių komitetas atidžiai stebi ir rūpinasi kiekvienu bet kurios religijos diskriminavimo ir bet kokiu tikslu faktu, taip pat ir tuomet, kai diskriminuojamos religinės mažumos, kurios patiria spaudimą iš įsitvirtinusių religinių bendruomenių.“ Taip pat savo pranešime J. Gunn cituoja ir ištrauką iš EŽTT nutarties, paskelbtos 2000 metų spalį: „Teismas mano, kad faktai parodo, jog šiuo atveju politinė valdžia nesugebėjo išlaikyti neutralumo religijos laisvės srityje. [...] Religijos laisvės teisė, kurią garantuoja Europos Konvencija, atmeta bet kokius valstybės bandymus nustatyti, kokie tikėjimai ar jų raiškos būdai yra teisėti.“

Vis dėlto, tenka pripažinti, jog pastaraisiais metais daugelyje Vakarų pasaulio šalių į religines mažumas dažnai žiūrėta kaip į socialinę problemą, kurią, tam tikrų lobistinių grupių įsitikinimu, būtina spręsti ir teisinėmis priemonėmis. Žinoma, toks požiūris kyla iš pagrįsto nerimo, kylančio po tokių tragedijų kaip 1994–1997 metais Šveicarijoje, Prancūzijoje bei Kanadoje įvykusių Saulės Šventyklos ordino (Ordre du Temple Solaire) narių savižudybių ar žmogžudysčių bei kitų tiesiogiai ar netiesiogiai su religija susijusių terorizmo atvejų. Kaip bebūtų, kai kuriose šalyse toks nerimas peraugo į „moralinę paniką“, sociologų apibrėžiamą kaip tam tikrą socialinę problemą, kuri apibūdintina kaip reakcijos į esamą grėsmę neadekvatumas. Būtent iš šios perspektyvos reiktų žvelgti ir į Europos Sąjungoje (o ir kitur) kylančius debatus apie tai, kaip reiktų traktuoti tarptautinėmis sutartimis ir deklaracijomis įtvirtinto visuotinio religijos laisvės principo įgyvendinimą ir taikymą. Tarptautiniai susitarimai, tokie kaip anksčiau jau minėta EŽTK bei konkrečiai 9-asis jos straipsnis, įtvirtina pagrindinius religinės laisvės principus, tačiau taip pat palieka ir pakankamai erdvės atskiroms valstybėms spręsti kaip šie principai turėtų būti interpretuojami konkrečioje jų įstatyminėje praktikoje.

Žymus italų naujojo religingumo tyrinėtojas, teisininkas bei sociologas Massimo Introvigne[4] pažymi: „Praktiškai, žvelgiant iš teisinių pozicijų, visos tarptautinės institucijos, gavusios mandatą įgyvendinti tokias tarptautines konvencijas, pripažįsta, jog tarp skirtingų valstybių, esančių net ir tokių zonų kaip Europos Sąjunga ribose, esama istorinių ir kultūrinių skirtumų, kurie galimybę rastis tiek vientisai tarptautinei sistemai, tiek ir vienodam santykiui tarp valstybių ir religijų daro neįmanoma“. Iš tiesų Vakaruose esama bent trijų skirtingų modelių ir nė vienas jų per se neprieštarauja Europos žmogaus teisių konvencijos 9-ajam straipsniui ar kitiems panašiems nutarimams:

1.  Valstybinių bažnyčių modelis. Valstybėje gali būti viena tokia bažnyčia (kaip Graikijoje, Portugalijoje ar Danijoje) ar dvi (kaip Suomijoje - Liuteronų Bažnyčia ir Ortodoksų Bažnyčia, ar Jungtinėje Karalystėje – Anglikonų bažnyčia bei Škotijos presbiterionų bažnyčia). Šis modelis garantuoja tam tikras privilegijas valstybinėms bažnyčioms. Kita vertus, šio modelio šiuolaikinė evoliucija beveik visur Vakaruose suteikė šiokios tokios apsaugos ir religinėms mažumoms, pagal analogiją taikant joms tam tikrus nutarimus, kurie iš esmės buvo priimti valstybinių bažnyčių interesams ginti;

2.  Atskyrimo modelis. Šiuo atveju taikomas valstybės ir bažnyčios atskyrimo principas, tačiau religinėms organizacijoms leidžiama veikti atsižvelgiant į bendrus civilinės teisės aktus ar korporatyvinius įstatymus (toks modelis galioja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Estijoje)[5];

3.  Įvairiarūšio pripažinimo modelis. Šiuo atveju skirtingos religijos valstybės yra pripažįstamos ar registruojamos atsižvelgiant į skirtingų sutarčių ar nutarimų formų galimybę, kitaip tariant, – taikomas įvairiapakopis pripažinimas (toks modelis praktikuojamas Prancūzijos Elzaso srityje, Italijoje, Belgijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje).

Žvelgiant labiau filosofiškai (o tokia pozicija, toli gražu, nėra identiška įstatyminei), EŽTK 9 straipsnis pats savaime pripažįsta, jog esama tam tikrų religinės laisvės apribojimų, ir tai iš dalies akivaizdu (žr. šio straipsnio dalį Nr. 2). Kaip šie apribojimai yra nustatyti ar apibrėžti – daugybės diskusijų reikalas. M. Introvigne  atkreipia dėmesį į tai, jog beveik prieš dešimtmetį Jungtinėse Valstijose akivaizdžiai buvo galima stebėti užsitęsusį Aukščiausio Teismo narių daugumos ir Kongreso konfliktą, kilusį dėl dviejų priešingų požiūrių. Pirmoji stovykla laikėsi nuomonės, jog religijos laisvė gali būti ribojama tik dėl visuomenės kaip visumos, – t. y. taip, kaip ji yra traktuojama valstybės, – „gyvybinių interesų“. Šiuo atveju manyta, jog iš tiesų „gyvybinių“ interesų neturėtų būti gausu, todėl ir tokia religinės laisvės traktuotė buvusi liberalesnė. Šiai priešinga, konservatyvi traktuotė, laikėsi pozicijos, jog religinė laisvė gali būti ribojama tais atvejais, kai ji prieštarauja „viešajai tvarkai“[6]. Kaip taisyklė, tokia pozicija brėžia  kur kas platesnes ribas nei ginančioji valstybės „gyvybinius interesus“. Šiandien tokia samprata dažnai imama tapatinti su įstatymine tvarka ar, bent jau, su bendraisiais jos principais. M. Introvigne teigimu, vakarų pasaulyje pats faktas, jog konstitucijos bei įstatymai mini „viešąją tvarką“ dar nėra pakankamas nuspręsti, jog praktiškai buvo pasirinkta konservatyvi pozicija.

Pati sąvoka „viešoji tvarka“ yra kažkiek dviprasmiška bei talpinanti savyje keletą skirtingų definicijų. Italų tyrinėtojas rašo: „skirtumas tarp konservatyvaus ir liberalaus požiūrių į religinės laisvės ribų traktavimo problemą išlieka esminis. Pagal konservatyvųjį modelį religinės laisvės ribos yra nustatomos įstatymų, įstatyminės tvarkos kaip visumos ar jos bendrųjų principų, kai kuriais atvejais ir visuomenės bendrai priimtų bei įkūnytų tam tikruose pagrindiniuose valstybės įstatymuose, – pvz., Konstitucijose, – vertybių. Liberalusis požiūris, labiau panašėjantis į amerikietiškąją gyvybinių interesų teoriją, veikiau laikosi pozicijos, jog religinė laisvė gali būti ribojama tik tuo atveju kai ji kertasi su svarbiausiomis žmogaus teisėmis ar esminėmis konstitucinės tvarkos (kuri skiriasi nuo kokių nors, – ar net visų, – konstitucinėje teisėje numatytų sąlygų ar, juo labiau, – įstatyminės tvarkos kaip visumos) vertybėmis“.
 
Apibūdindamas įvairiose šalyse įstatyminių bei „filosofinių“ modelių tarpusavio sąveiką, M. Introvigne išskiria tris pagrindines tokios sąveikos galimybes:

  Vasltybinės bažnyčios Atskyrimas Įvairiarūšis pripažinimas
Konservatyvi pozicija efektyvios aktyvus nepriimtinas
Liberali pozicija nominalios pasyvus priimtinas

 a) Valstybinės bažnyčios modelis, žvelgiant iš konservatyvių pozicijų, gali suteikti pagrindo prielaidai, jog valstybė turėtų išskirtinai remti valstybinę religiją. Būtent dėl to, – kaip konstatuoja italų tyrinėtojas, – daugelyje Europos Tarybos žmogaus teisių teismui Strasbūre pateiktų bylų buvo kaltinama (o kartais ir pripažįstama kalta) Graikija. Kita vertus, esant liberaliam požiūriui į religijos laisvės ribas, – koks, pavyzdžiui, yra Jungtinėje Karalystėje, – valstybinių bažnyčių buvimas sudaro mažesnes galimybes ir religinių mažumų diskriminacijai. Tokiame kontekste būtų tikslinga kiek smulkiau aptarti sistemą, veikiančią šiose dviejose šalyse.

Graikijos[7] valstybinė religija yra stačiatikybė. Apskritai, galima teigti, kad Graikijoje religija ir tautiškumas yra labai persipynę –  net 95 proc. Graikijos gyventojų yra nominalūs stačiatikiai (šiuo požiūriu būtų galima rasti nemažai paralelių ir kalbant apie „katalikišką“ Lietuvą). Stačiatikių bažnyčia (toliau – SB) šalyje suvokiama kaip viešosios teisės subjektas ir turi visą eilę privilegijų. Visos kitos religinės bendruomenės – privačios teisės subjektais. Tik 1999 m. vasarą buvo išplėstos Katalikų Bažnyčios ir bendruomenių, įsikūrusių Graikijoje iki 1946 m., teisės. Kita vertus, valstybė turi teisę kištis į daugelį Bažnyčios reikalų. Graikijos SB kanonai turi įstatymo statusą nuo jų paskelbimo valstybiniame laikraštyje dienos. Bet kokie įstatymai Graikijoje privalo neprieštarauti SB kanonams. Vis dar galioja 1939 m. norma, pagal kurią, skirtingų religijų statiniai tam tikroje teritorijoje gali būti statomi tik gavus vietinio stačiatikių metropolito leidimą. Tiesa, tai, kad metropolitas neišduoda leidimo nėra oficialus atsisakymas, jį dar turi patvirtinti Švietimo ir kulto ministerija. Tačiau dar nė sykio nepasitaikę, kad abiejų institucijų sprendimai būtų nesutapę. Galima teigti, jog Graikijoje vyrauja „pozityvi diskriminacija“: toleruojamos tik „žinomos religijos“, neturinčios slaptos doktrinos ar ezoterinio kulto. Sistemingas prozelitizmas Graikijoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę (t. y. brėžiama riba tarp „gerų“ ir „blogų“ prozelitizmo metodų). Dauguma šalyje veikiančių denominacijų turi savo konfesines mokyklas. Ne-stačiatikiai neprivalo lankyti tikybos pamokų valstybinėse mokyklose, kurios būna išskirtinai stačiatikiškos.

Kaip jau minėta, Jungtinėje Karalystėje[8] yra dvi valstybinės bažnyčios: Anglikonų bažnyčia ir Škotijos presbiterionų bažnyčia. Kitos bažnyčios ir religinės bendruomenės neturi išskirtinio konstitucinio bei teisinio statuso, ir tik keletas jų yra įstatymiškai pripažintos. Nėra kokios nors formalios registracijos ar licencijų suteikimo tvarkos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. Religinės organizacijos turi labdaros institucijų statusą, t. y. religija pripažįstama kaip vienas iš keturių priimtinų labdaros tikslų. Labdaros organizacijos statusas garantuoja mokesčių lengvatas. Tačiau toks statusas gali būti nesuteiktas, jei organizacija nepripažįstama religine[9], arba, jei jos veikla prieštarauja visuomenės interesams, socialinei politikai, kelia pavojų žmonių sveikatai. Religinių bendruomenių išlaikymui vyriausybė apskritai neskiria lėšų, nors kai kada suteikia paramą istorinių bažnyčių remontui. Ši parama nėra ribota tik anglikonų ar presbiterionų bažnyčių pastatams. Be to, valstybė finansuoja kai kurias konfesines mokyklas (katalikų, anglikonų, žydų, presbiterionų, metodistų). Vis dėlto, reikia pasakyti, kad skirtingai nei kitos bažnyčios, Anglikonų bažnyčia turi didelę įtaką įstatymų leidybai.

b)  Kaip pažymi M. Introvigne, atskyrimas gali būti atliekamas tiek pasyviai, tiek aktyviai, pagal vadinamąjį prancūzišką laïcité active (aktyvaus supasaulietinimo) modelį.

Pirmuoju atveju galima pasiremti Nyderlandų[10], – šalies, turinčios gilias tolerancijos tradicijas, – pavyzdžiu. 1983 metų šalies Konstitucija įtvirtina teisę išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios (Konstitucija taip pat draudžia bet kokią diskriminaciją religiniu pagrindu). Nei Civilinis kodeksas, nei kuris nors kitas įstatymas aiškiai neapibrėžia reikalavimų, keliamų bažnyčios registracijai. Juridinius asmenis (taigi, – ir bažnyčias) Nyderlanduose registruoja teismai. Konstitucija garantuoja švietimo sistemoje laisvą pasirinkimą. Griežtai kontroliuojama, kad čia nebūtų jokios diskriminacijos[11]. Privačios mokyklos (o tai ir religinės mokyklos) gauna valstybės paramą, jei jos atitinka bendrus švietimo standartus.
 
Ryškiu antrojo atkyrimo modelio varianto pavyzdžiu gali būti laikoma Prancūzija[12]. Šioje šalyje religinės organizacijos gali turėti „kulto asociacijos“ (atleistos nuo mokesčių) arba „kultūrinės asociacijos“ (neatleistos nuo mokesčių) statusą. „Kulto asociacijos“ statusas suteikiamas jei bendruomenė užsiima tik religine veikla, jei bendruomenė nori spausdinti leidinius, samdyti ar turėti mokyklą, ji turi būti „kultūrinė asociacija“[13]. Šioje vietoje svarbu paminėti ir dar vieną dalyką: 1995 m. Nacionalinė Asamblėja sukūrė parlamentinę komisiją, įgaliotą „studijuoti sektų fenomeną ir, esant būtinybei, siūlyti koreguoti esamus įstatymus“ atsižvelgiant į sektų veiklą. 1996 m. komisija pateikė rekomendacijas dėl sektų veiklos ribojimo. 1996 m. sausio mėn. parlamente patvirtintas „172 pavojingų sektų“ sąrašas[14]. Vis dėlto, kaip rašo M. Introvigne: „Tenka pripažinti, jog šiuo atveju konservatyvusis požiūris [t. y. „aktyvaus atskyrimo“ – G.P.] galiausiai tapo pamatiniu nustatant religinės laisvės ribas [Prancūzijoje – G.P.]. Laïcité idėja [...] yra atvirai valstybės emiama vardan sąžinės laisvės, kuri, žvelgiant istoriškai, dažnai buvo laikoma potencialiai besikertančia su religijos laisve. 1999 m. kovo 22 d., Vienoje, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) surengtame Papildomame susirinkime religijos laisvei aptarti, ponas Denis Barthélemy, specialios Prancūzijos vyriausybinės institucijos, pavadintos Prancūzijos misija kovai su sektomis sekretorius, atsakydamas į ESBO raportuose apie diskusiją dėl religinio pliuralizmo sklaidos [...] pateikiamą kritiką itin įdomiai atskleidė Prancūzijos poziciją. Jis teigė esą religijos laisvė bei tikėjimo laisvė yra du skirtingi, vienas kitam galintys prieštarauti, konceptai. Esą religijos laisvė (t. y. bažnyčių ir religinių judėjimų „kolektyvinė laisvė“) gali būti ribojama vardan tikėjimo laisvės ar asmeninės laisvės mąstyti bei tikėti be išorinių individualios sąžinės „suvaržymų“. Baigdamas ponas Barthélemy pareiškė, jog Prancūzija nuo individualiam tikėjimui kuriamų „suvaržymų“ saugosianti ne tik vaikus, bet ir stokojančius apsaugos suaugusiuosius. Nuomonė, jog individas yra gintinas nuo grupės, turint omenyje bendrą sutarimą dėl asmeninės laisvės kontūrų, gali atrodyti visiškai teisėta. Vis dėlto, pono Barthélemy kalba implikuoja mintį, jog asmeninė piliečio laisvė turėti savo įsitikinimus, prireikus bus ginama prieš to paties piliečio valią, nes jis ar ji tik galvoja, kad jo ar jos įsitikinimai yra „laisvai“ susiformavę, kai iš tiesų taip gali ir nebūti“[15]. Pastebėtina, jog tokia, tariamai liberali nuoroda į „tikėjimo laisvę“ iš esmės slepia savyje itin reakcingą prielaidą, jog valstybė geriau už jos „stokojančius apsaugos“ suaugusius piliečius žino, kur slypi jų tikroji laisvė bei svarbiausi interesai[16]. Žinoma, tam tikra prasme, toks požiūris Prancūzijoje neatsirado „tuščioje vietoje“, – veikiausiai jam formuotis palankios sąlygos radosi jau nuo Prancūzijos Revoliucijos, – be kitų dalykų gerokai pakoregavusios ir valstybės bei religijų santykius, – laikų.

Savotiškas tarpinis variantas tarp „aktyvaus“ ir „pasyvaus“ atskyrimo modelių galėtų būti laikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose taikoma praktika. Profesorius Derek Davis[17], kalbėdamas apie Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principą JAV, išskiria dar du svarbius šiame kontekste atsirandančius požymius: JAV egzistuojančią religijos ir politikos integraciją bei pilietinės religijos susiformavimą[18]. Bažnyčios ir valstybės atskyrimas reiškia daugelį dalykų: pirmiausia, kalbant apie svarbiausius jų, tokia koncepcija rodo, kad Jungtinėse Valstijose nėra valstybinės bažnyčios, konfesinės sistemos, kurioje viena ar kelios bažnyčios yra valstybės įtvirtintos (established churches), tuo pačiu tai reiškia, jog dvasininkai nesikiša į politinių pareigūnų skyrimą, lygiai kaip pastarieji nesikiša į dvasininkų skyrimą (šiuo atveju tai sudaro ryškų kontrastą, su Jungtine Karalyste ar Danija bei Norvegija, kuriose valstybinės bažnyčių formaliais vadovais laikomi karaliai). Valstybė neremia bažnyčių finansiškai (neskaitant tam tikrų mokesčių lengvatų). Religinės bendruomenės yra griežtai savanoriškos, paramą gaunančios ne iš valstybės, bet iš privačių asmenų. Tą patį galima pasakyti ir apie religinį ugdymą: vyriausybė paprastai neremia religinių mokyklų (nors egzistuoja ir keletas išimčių); išlaikyti privačias mokyklas – piliečių pareiga. JAV nėra religinių organizacijų registravimo sistemos, nėra reikalavimo, kad bažnyčios ar kitos religinės bendrijos registruotųsi kokioje nors valstybės institucijoje federaliniu ar vietos lygmeniu. Apibūdindamas religijos ir politikos integracijos sampratą, D. Davis pateikia pavyzdį, jog per rinkimų kampaniją kandidatai gali laisvai kalbėti apie savo religinius įsitikinimus, minėti Dievą, pasitelkti religinius simbolius. Šiuo požiūriu religijos ir politikos integracija yra tarsi bendro valstybės bei religijos atskyrimo principo išimtis. Religijos ir politikos integracija taip pat reiškia, kad religinės grupės iš skirtingų tikėjimų žmonės gali dalyvauti politiniame diskurse ir teikti religinio pobūdžio argumentaciją įstatymų leidybai bei viešajai politikai. Veikiausiai su religijos ir politikos integracijos principu yra glaudžiai susijusi ir kita D. Daviso minima tezė – pilietinės religijos susiformavimas JAV. Šiame kontekste pilietinės religijos Jungtinėse Valstijose idėją pirmasis 1966 m. išskleidė žymus amerikiečių sociologas bei kultūrologas Robert N. Bellah.  Iš esmės pilietinė religija yra techninė sąvoka, kuria šalis suteikia valstybinei politikai religinę dimensiją. Nekalbant apie pačias pilietinės religijos sampratos ištakas, galima pasakyti, jog tai yra ritualų bei simbolių aibė, kuri nurodo į politinės ir dieviškosios tvarkos sąsają[19]. Egzistuoja įvairūs ritualai ir simboliai, kurie išreiškia tokią nuostatą: pavyzdžiui net ant JAV dolerių banknotų rašomas savitas nacionalinis moto „In God We Trust“ (Dievu mes pasitikime).

c) M. Introvigne teigimu[20], įvairiarūšio pripažinimo modeliai gali būti tiek atviri potencialių religinių grupių didelei įvairovei, tiek uždari. Šiuo atveju registracija ar pripažinimas religijoms gali būti suteikti tik tada, kai sutariama, jog jos laikosi Konstitucijos (kaip yra Vokietijoje) bei atitinka „saugumo, viešosios tvarkos, sveikatos ir moralės,“ „demokratijos“ ir netgi „psichologinio vientisumo“ (Austrijos atveju) keliamus  reikalavimus. Šiam modeliui, priskirtina ir Lietuva, tačiau prieš aptardami Lietuvos situaciją trumpai apžvelkime bent poros kitų šalių, kuriose taip pat vyrauja įvairiarūšio pripažinimo modelis, praktiką.

Religinės bendrijos Vokietijoje[21], remiantis šalies konstitucine sistema, yra skirstomos į du skirtingus religinių organizacijų tipus: viešosios teisės korporacijas ir privačios teisės korporacijas. Pagal Vokietijos Konstitucinio teismo nutarimą, dviejų tipų religinių organizacijų buvimas yra teisėtas: kriterijai, kuriais remiantis yra suteikiamas viešosios korporacijos statusas, anot teismo, negali būti vertinami kaip diskriminacija rasės ar tikėjimo pagrindu, kadangi šio statuso suteikimas remiasi religinės bendruomenės narių skaičiumi ir jos „matomumu“ visuomenėje. Įstatymai tiksliai nenustato, kokio narių skaičiaus reikia norint įgyti viešosios teisės korporacijos statusą, kita vertus, negalima nagrinėti kurio nors vieno reikalavimo, susijusios su viešosios teisės korporacijos statuso įgijimu atskirai nuo kitų. Šiuo atveju religinei bendruomenei nėra būtina pateikti tikslaus narių sąrašo, tačiau ji turi įtikinamai parodyti vyriausybei, kad bendruomenėje yra tam tikras narių skaičius (tokiu būdu, pavyzdžiui, Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia (mormonai) Vokietijoje yra taip pat viešosios teisės korporacija)[22]. Religinių grupių, siekiančių  įgyti viešosios teisės korporacijos statusą, prašymai yra nagrinėjami vadovaujantis šiais kriterijais: 1) religinė bendruomenė turi būti tikra religinė bendruomenė, o ne komercinė asociacija; 2) religinė bendruomenė turi turėti aiškiai apibrėžtą doktriną, kuri reikšmingai skirtųsi nuo kitų religinių bendruomenių doktrinos; 3) religinės bendruomenės įstatai, narių skaičius, nuosavybė ir pajamos, gautos iš aukų, turi užtikrinti ilgalaikį jos gyvybingumą; bendruomenė taip pat turi sugebėti valdyti ir tvarkyti savo bažnytinius reikalus; 4) kadangi valstybė atleidžia viešosios teisės korporacijas nuo mokesčių, atlikdamos savo bažnytines apeigas jos turi atitikti mokesčių įstatymų reikalavimus, taikomus ne pelno organizacijoms. Vokietijoje nėra nustatyta jokio laikotarpio, kurį religinė bendruomenė turėtų egzistuoti šalyje, norėdama įgyti viešosios teisės korporacijos statusą (skirtingai, kaip matysime, nei Lietuvoje). Vis dėlto, bendruomenėms taikant šiuos reikalavimus neapsieinama ir be kazusų: pavyzdžiui, prieš keletą metų kilo problemų musulmonų organizacijai Vokietijoje, kuri norėjo pateikti prašymą dėl viešosios teisės korporacijos statuso įgijimo, tačiau 5 proc. jos narių neturi Vokietijos pilietybės ir tai sukėlė sunkumų įrodyti egzistavimo tęstinumą šalyje.

Kiek kitoks įvairiarūšio pripažinimo modelis taikomas Ispanijoje[23]. Šioje šalyje taip pat esama dviejų, – tačiau savo pobūdžiu besiskiriančių nuo Vokietijoje taikomų, – skirtingo teisinio čia veikiančių religinių bendrijų statuso šaltinių: registracijos nei formalių sutarčių. Pastarąsias Ispanijos valstybė gali pasirašyti su joje veikiančiomis bažnyčiomis ar religinėmis bendruomenėmis. 1980 metais įsigaliojusiame Religijos laisvės įstatyme numatytas specialus Religinių organizacijų registras (toliau – ROR). Vienintelis reikalavimas užsiregistruoti ROR – įrodyti organizacijos religinę prigimtį ir religinio pobūdžio tikslus. Jei ROR atsisako įregistruoti kurią nors organizaciją motyvuodamas, kad ji savo esme nėra religinė, ši organizacija turi galimybę įgyti juridinio asmens statusą registruodamasi bendrame Visuomeninių organizacijų registre. Ispanijos įstatymai nenumato minimalaus narių skaičiaus reikalavimo ar gyvavimo Ispanijoje laiko cenzo. Formaliai visos Ispanijoje veikiančios religinės grupės, tiek registruotos, tiek neregistruotos, turi konstitucinę religijos laisvės teisę. Vis dėlto, tik ROR įregistruotos bendruomenės gali siekti pasirašyti formalią bendradarbiavimo sutartį su valstybe. Kitas svarbus Religijos laisvės įstatyme numatytas reikalavimas siekiant pasirašyti šią sutartį, – religinė bendruomenė turi turėti „gerai žinomas šaknis“ Ispanijos visuomenėje.

Tokių sutarčių praktika, iš esmės, pradėta diegti atsižvelgus į analogiją su konkordatu (paskutinysis Ispanijos ir Šventojo Sosto konkordatas buvo pasirašytas 1979 m.)[24]. Naujoji sutarčių institucija praktiškai pirmą kartą (ir kol kas vienintelį) panaudota 1992 m., kai parlamentas patvirtino tris sutartis atitinkamai su trimis federacijomis: evangelikų bažnyčių, žydų bendruomenių ir islamo bendruomenių[25]. Religinės bendrijos sudariusios sutartis su valstybe užsitikrino specifinį dvasininkų ar religinių lyderių teisinį statusą, didesnes mokesčių lengvatas, religinio ugdymo valstybinėse mokyklose galimybę, civilinius religinių santuokų padarinius, sielovadą valstybinėse institucijose, ypatingą šventovių, religinių kapinių apsaugą. Nepaisant to, Katalikų Bažnyčios teisinis statusas išlieka aukštesnis, ypač ekonominio bendradarbiavimo, religinio ugdymo valstybinėse mokyklose, civilinio bažnytinių santuokų įsigaliojimo, sielovados kariuomenėje srityse.

Būtent pastarųjų valstybių kontekste aptartina ir Lietuvoje galiojanti sistema: mūsų šalyje taikomas dar kitoks įvairiarūšio pripažinimo modelis. Konstatuotina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos[26] religijos ir tikėjimo laisvės atžvilgiu per daug nesiskiria nuo darbo pradžioje minėtų tarptautinių sutarčių dvasios. Svarbi Konstitucijos nuostata, jog „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“; kita vertus, pažymėtina ir tai, kad čia įvedama sąvoka „tradicinės bažnyčios bei religinės organizacijos“, kuri jau per se numato religijų diferencijavimą. Kaip pastebi P. Plumpa: „Diferencijuotą religijų ir kultūrų traktavimą valstybėje lemia ne skirtingas žmonių, bet pačių religijų ir kultūrų, kaip nacionalinio paveldo, vertinimas [...] Pavadinimas „tradicinė religija (Bažnyčia)“ reiškia istorinio, dvasinio, socialinio ir kultūrinio paveldėtojo titulą“[27]Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas // Valstybės žinios. 1995, Nr. 89-1985; 1997, Nr. 66-1618; 2000, Nr. 40-1115.{/note} 5 straipsnyje įvardijamos devynios tradicinės Lietuvoje egzistuojančios religinės bendruomenės ir bendrijos: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų.

Pagal Konstitucijos nuostatas, valstybė gali pripažinti ir kitas bažnyčias bei religines organizacijas, „jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų apeigos bei mokymas neprieštarauja įstatymui ir dorai.“ Minėto įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad religinės bendrijos gali kreiptis į Seimą dėl valstybės pripažinimo praėjus ne mažiau kaip 25 metams nuo pirminio jų įregistravimo Lietuvoje. Jeigu prašymas nepatenkinamas, pakartotinai galima kreiptis praėjus 10 metų nuo prašymo nepatenkinimo dienos[28]. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tradicinės ir valstybės pripažintos religijos turi tam tikrų privilegijų: pavyzdžiui, šių religijų tikyba tėvų pageidavimu gali būti dėstoma valstybinėse mokyklose, o per valstybės remiamas žiniasklaidos priemones gali būti periodiškai rengiamos tokių konfesijų religinės laidos, šioms tikyboms leidžiama užsiimti sielovada kariuomenėje. Tradicinėms tikyboms suteikiama didelė laisvė tvarkytis savo vidaus reikalus (kita vertus, – valstybė praktiškai nesikiša ir į kitų, netradicinių religinių bendrijų vidaus reikalus). Taip pat valstybė suteikia tam tikrą finansinę paramą tradicinėms religijoms[29]. Ši parama suvokiama kaip kompensacija už sovietmečiu patirtus suvaržymus. Ji padalijama pagal konfesijos pasekėjų skaitlingumą Lietuvoje.
 
Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 11 straipsnis numato, jog religinės bendruomenės, kurių valstybė nepripažįsta, juridinio asmens teises gali įgyti, jeigu Teisingumo ministerijai pateikia reikiamus duomenis apie naujos bendruomenės susikūrimą, t. y. jei vienija ne mažiau kaip 15 narių – pilnamečių Lietuvos Respublikos piliečių, ir savo įstatuose šalia formalių tapatybės duomenų deklaruoja išpažįstamo religinio mokymo pagrindus, veiklos kryptis ir tikslus, taip pat bendruomenės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką bei turto paskirstymo tvarką bendruomenei likviduojantis. Religinės bendrijos gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip dvi religines bendruomenes.

Tenka konstatuoti, jog įstatymas yra toks, koks yra. Lietuva pasirinko, jei kalbame apie valstybės laikyseną religinių bendruomenių atžvilgiu, būtent tokį modelį. Vis dėlto, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymas yra sukurtas remiantis istoriniu principu ar kriterijumi. Šiuo atveju, kaip pažymi Bažnyčios istorikė dr. Irena Vaišvilaitė; „Kadangi valstybės pripažįstamų ar tradicinių religinių bendruomenių statusas [...] yra suvokiamas kaip aukščiausias kriterijus, pagal kurį šis statusas įgyjamas, ir yra labai svarbus valstybinio pripažinimo siekiančių bendruomenių veiklai, tai kažkiek lemia, į ką tos religinės bendruomenės orientuojasi. Kadangi kriterijai yra istorinis, dvasinis ir kultūrinis palikimas, nes valstybė religines bendruomenes pripažįsta kaip „istorinio ir kultūrinio palikimo dalį“, tai valstybės nepripažintos religinės bendruomenės visų pirma siekia įrodyti savo istorinę vertę, kad jos yra istorinio palikimo dalis. Tai yra problemiškiausias dalykas.“[30]

Iš tiesų, juk kiekviena religija (šiuo atveju veikiausia vargiai būtų galima rasti išimčių) į save pirmiausia žvelgia kaip į egzistencinio apsisprendimo antgamčio akivaizdoje formą, ir tik paskiau jai rūpi sava „istorinė“ ar „kultūrinė“ vertė. Nustatydama būtent tokias teisinio bendradarbiavimo taisykles valstybė netiesiogiai daro įtaką ir tokiam, teologiniu požiūriu, ydingam religinių bendrijų tapatybės formavimuisi bei apskritai kiek iškreipto religijos įvaizdžio visuomenėje palaikymui.

Kita vertus, pažvelgę į Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme pateiktą tradicinių bendruomenių sąrašą, nesunkiai pastebėsime, jog tokį statusą įgijusioms religijoms ar konfesijoms taikytas ne mažiau nei 300 metų veiklos Lietuvoje laiko cenzas. Iš tiesų, galima retoriškai klausti, kodėl pasirinktas būtent toks laiko tarpas, o ne, pavyzdžiui, 150 ar 100 metų? Čia telieka konstatuoti, jog įstatymo rengėjai nepasielgė taip kaip tarpukario pirmosios Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjai. Pasirinktas istorinis, o ne teisinis kriterijus. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje valstybė pripažino visų religinių bendruomenių, veikusių jos susikūrimo metu, vienodas teises. Veikiausiai, panašius kriterijus mėginta taikyti ir 1995 m. rengiant minėtą įstatymą, tačiau faktiškai nebuvo pripažintos visos religinės bendruomenės, kurios veikė ir buvo pripažįstamos tarpukariu. Pavyzdžiui, – baptistai ar metodistai, ką jau kalbėti apie sekmininkus ar kai kurias kitas bendruomenes. I. Vaišvilaitė teigia:„ [...] iki galo nėra aišku, koks yra mūsų valstybės požiūris į tradicines religines bendrijas teisiniu lygmeniu. Paprastas dalykas – joms nereikia registruotis, jos yra pripažįstamos de facto. Tačiau Lietuva nepaveldėjo iš Sovietų Sąjungos santykių su religijos sritimi, ji netęsia sovietmečiu buvusių valstybės ir religinių bendruomenių santykių, bet tuos santykius keičia. Kai dalis religinių bendruomenių, kuriant naujus įstatymus, yra pripažįstamos ipso facto esančios, kyla sudėtingas klausimas – koks yra jų ir valstybės santykis?“[31]

2000 m. gegužės 5 d. tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto pasirašytas konkordatas. Šiuo požiūriu katalikai Lietuvoje yra tarsi privilegijuoti, – ir net ne todėl, kad šalyje jų yra dauguma, – bet veikiau todėl, kad Lietuvos ir Vatikano sutartis yra tarptautinė. Šiuo požiūriu netiesiogiai įvedamas dar vienas, papildomas religinių bendrijų diferencijavimo laipsnis. Veikiausia priimtinausias būdas reglamentuojant valstybės ir religijų santykius – sekant Italijos ar Ispanijos pavyzdžiu gravituoti link valstybės ir tradicinių bei valstybės pripažinimo siekiančių religinių bendrijų bendradarbiavimo sutarčių pasirašymo praktikos[32]. Be abejo, tam reikėtų gerokai perorientuoti visą dabartinę įstatyminę bazę religijos srityje, tačiau, be viso kito, tai smarkiai pakoreguotų valstybės pripažinimo siekiančių religinių bendrijų tikslus, o ir valstybės laikyseną jų atžvilgiu: tokios bendrijos siektų pirmiausia aiškaus teisinių savo bendradarbiavimo su valstybe santykių apibrėžimo.

Tokiame kontekste visada svarbu prisiminti, jog visos religijos gali būti „mažumų religijomis“ ir „netradicinėmis religijomis“ vien jau pagal savo veiklos geografinį arealą. Lietuvoje, pavyzdžiui, induizmas yra „netradicinė“ religija, nors Indijoje jis turi 3000 metų istoriją. Sentikiai jau ilgai gyvena Lietuvoje, tačiau jie tikrai nėra tradicinė Indijos religija. Kita vertus, jei pažvelgtume į islamą, prieš akis iškiltų dar įdomesnis dalykas: tiek musulmonai sunitai, tiek musulmonai šiitai pasaulio istorijoje iš esmės turi vienodo gylio šaknis, tačiau Lietuvoje tradicinės religijos statusą turi tik sunitai. Be abejo, šiuo atveju remiamasi Lietuvos istorijos specifika. Žinoma, svarbu pripažinti istorijos, tradicijos bei kultūros svarbą – visi šie dalykai sudaro esminę kiekvienos šalies tapatybės dalį. Tačiau didelis skirtumas tarp teiginio, kad kažkas tradiciškai yra mūsų tapatybės dalis, ir teiginio, kad tam tikri dalykai yra tradiciniai ir todėl juos galima privilegijuoti, diskriminuojant tuos, kurie įvardijami kaip netradiciniai. Be to, svarbu pažymėti, jog netradicinių bendrijų teisių pripažinimas svarbus ne tik joms, bet ir tradicinėms religijoms. Būtina suvokti,  kad religijos laisvė yra vertybė ne tik mažumai, bet ir daugumai. Juo labiau, kad sekuliarizacijos kontekste vienos religijos, kad ir atstovaujančios „mažumai“, teisių pažeidimas lengvai gali peraugti į apskirtai bet kokių religijų – tiek  tradicinių, tiek ir netradicinių – teisių pažeidimą. Daugelio vakarų pasaulio šalių konstitucijų yra įtvirtinta religijos laisvės nuostata. Tačiau, – kaip tikslai pastebi šiame darbe jau ne kartą minėtas M. Introvigne, – verta prisiminti, jog konstitucinės garantijos yra nukreiptos pirmiausia kaip tik į nepopuliarių mažumų gynimą. Kai kokia nors religinė bendrija yra apsaugota savo pačios populiarumu, dažniausia konstitucinių ar tarptautinių garantijų net nebereikia.[33]

Atlikus šią apžvalgą, matyt, tenka konstatuoti, jog veikiausiai pasaulyje apskritai nėra tokios valstybės, kuri galėtų būti pavadinta idealiu religijos laisvės bei valstybės ir religijų santykių reglamentavimo modeliu (kokios atmainos tas modelis bebūtų – valstybinės religijos, atskyrimo ar įvairiapakopio pripažinimo). Greičiausiai svarbiausias dalykas yra ne tai, koks teisinis modelis taikomas, – skirtingose šalyse gali būti diegiami skirtingi modeliai; tuo labiau klaidinga būtų, jei viena valstybė „aklai“ bandytų perimti iš kitos tariamai idealų modelį. Pats teisinis modelis, kuriuo galų gale religijos laisvės klausimu valstybė nutaria vadovautis, yra mažiau svarbus, nei bendra filosofinė laikysena jo atžvilgiu, t. y. svarbus ne tiek pats modelis, kiek tai, iš kokių pozicijų jis yra interpretuojamas. Svarbiausias dalykas, kad piliečiai būtų jautrūs ir dėmesingi laisvės klausimams, o visuomenėje būtų nuolat siekiama stiprinti religijos laisvės principą.

išnašos:

[1] Šiame darbe bus vengiama įsivelti į sudėtingą ginčą, kaip reikėtų vertinti netradicinių religingumo pavidalų išplitimo faktą (šiuo konkrečiu atveju žodžiai „netradicinis religingumas“ turėtų būti suprantami bendresne prasme, o ne kaip atskirų religinių bendrijų teisinį statusą atspindinti sąvoka). Veikiau čia bus stengiamasi bendrais bruožais aptarti religijos ir valstybės santykius bei esamą situaciją, nebandant veltis į ginčą dėl atskirų bendruomenių „destruktyvumo“ ar „naudingumo“.

[2] Gunn J. Religijos laisvė: tarptautiniai standartai // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 69-70.

[3] Pastarasis straipsnis numato:
    „1.  Kiekvienas asmuo turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti ar pasirinkti religiją arba tikėjimą savo nuožiūra ir laisvę vienam ar kartu su kitais, viešai ar privačiai išpažinti savo religiją ar tikėjimą laikant pamaldas, atliekant tikėjimo apeigas ir mokant jo.
     2. Niekas neturi patirti prievartos, kuri varžytų jo laisvę turėti arba pasirinkti religiją ar tikėjimą savo nuožiūra.
     3. Laisvė išpažinti savo religiją arba tikėjimą gali būti ribojama tik tiek, kiek yra nustatęs įstatymas, ir tik kai tai būtina visuomenės saugumui, tvarkai, sveikatai ar dorovei arba kitų asmenų pagrindinėms teisėms bei laisvėms apsaugoti.
     4. Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja gerbti tėvų ir atitinkamais atvejais – teisėtų globėjų laisvę rūpintis savo vaikų religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo pačių įsitikinimus.“
  ir Europos žmogaus teisių konvencijos 9 straipsnyjeŠis straipsnis skamba taip:
    „1. Kiekvienas  turi teisę  į minties,  sąžinės ir  religijos laisvę; tai  teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek  kartu su  kitais,  viešai  ar  privačiai, laisvai skelbti  savo religiją  ar  tikėjimą,  laikant  pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.
     2. Laisvė  skelbti savo  religiją ar  tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek  būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

Introvigne M. Freedom of Religion and Belief in the Christian/Western World // https://www.cesnur.org/2001/mi_oslo_en.htm

[5] Galima kalbėti apie dviejų atskyrimo modelių konkurenciją. Dažniausiai JAV kritikos objektu tampa Prancūzija, Rusija ir Vokietija. Pastaroji daugiausiai konfliktuoja su JAV dėl Scientologijos bažnyčios vertinimo. 1993 metais JAV Scientologijos bažnyčiai buvo suteiktas labdaringos organizacijos statusas, reiškiantis nemažas mokesčių lengvatas. Į JAV priekaištus kritikuojamos Europos valstybės dažniausiai atsako, kad amerikiečiai nesugeba suvokti Europos, turinčios ilgas istorines šaknis, specifikos. Be to, JAV laikysena neretai kaltinama neatsakingumu. Kita vertus, jei į bažnyčios bei valstybės atskyrimo klausimą žvelgtume, kaip į procesą, kurio metu visuomeninio gyvenimo sferos, anksčiau priklausiusios religijos „kontrolei“, perduodamos sekuliariems institutams, tai išvystume paradoksą: nors, žiūrint formaliai, absoliučioje daugumoje Europos šalių religija yra išsaugojusi didesnes paveikumo viešajai sferai teises nei JAV, tačiau palyginus religinių bendrijų veiklą JAV ir Europoje, tampa akivaizdu, jog religinės bendrijos JAV daugeliu aspektų atrodo gyvybingesnės nei Europoje.

[6] M. Introvigne patikslina, kad sąvokos „liberalus“ bei „konservatyvus“ šiuo atveju neturi nieko bendra su politiniu kontekstu. Anot mokslininko, „liberalus“ požiūris į religijos laisvę neretai yra ginamas politiškai konservatyvaus požiūrio besilaikančių tyrinėtojų bei aktyvistų; tas pats tik atvirkščiai pasakytina ir apie „konservatyvųjį“ požiūrį.

[7] Parengta pagal: Annual Report on International Religious Freedom for 1999: Greece // Released by the Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor under U.S. Department of State. Washington, DC, September 9, 1999 (Šaltinis: https://www.cesnur.org/testi/irf/irf_greece99.html; žiūrėta: 2005.12.01)

[8] Parengta pagal: Annual Report on International Religious Freedom for 1999: United Kingdom // Released by the Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor under U.S. Department of State. Washington, DC, September 9, 1999 (Šaltinis: https://www.cesnur.org/testi/irf/irf_unitedki99.html; žiūrėta: 2005.12.01)

[9] Buvo keletas atvejų, kai suteikiant labdaros organizacijos statusą iškilo klausimas, ar organizacija yra religinė, ar ne. Teismas apibrėžė, kad organizacijos propaguojančios humanistines, bet ne religines idėjas negali būti laikomos religinėmis, todėl joms nesuteiktas labdaros organizacijos statusas: religija buvo apibrėžta, kaip žmogaus ryšys su Dievu, o etika – kaip rūpinimasis žmonių tarpusavio santykiais. Pavyzdžiui, buvo atsisakyta Scientologijos Bažnyčią įregistruoti pagal Religinių apeigų registracijos aktą: teismas konstatavo, kad scientologija yra veikiau filosofija, o ne religija.

[10] Parengta pagal: Annual Report on International Religious Freedom for 1999: The Netherlands // Released by the Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor under U.S. Department of State. Washington, DC, September 9, 1999 (Šaltinis: https://www.cesnur.org/testi/irf/irf_netherla99.html; žiūrėta: 2005.12.01)

[11] Kita vertus, net ir tokioje tolerantiškoje šalyje, kurioje šiuo požiūriu palankus ir teisinis klimatas, viešojoje erdvėje, kaip ir daugumoje kitų šalių, nėra išvengiama su religingumu susijusių įtampų. Tačiau į tokias įtampas turėtų būti žiūrima veikiau kaip apskritai į sacrum ir profanum „konkurenciją“, turint omenyje visame vakarų pasaulyje įsivyravusias sekuliarizacijos tendencijas.

[12] Parengta pagal: Annual Report on International Religious Freedom for 1999: France // Released by the Bureau of Democracy, Human Rights, and Labor under U.S. Department of State. Washington, DC, September 9, 1999 (Šaltinis: https://www.cesnur.org/testi/irf/irf_france99.html; žiūrėta: 2005.12.01)

[13] Vyriausybė nepripažįsta Jehovos liudytojų (JL) bei Scientologijos bažnyčios (ScB) kaip „kulto asociacijų“. 1996 m. pradėtas JL asociacijos finansinis auditas, 1998 m. mokesčių inspekcija pareikalavo 60 proc. mokesčių nuo visų JL įplaukų. 1995 m. to paties buvo pareikalauta iš ScB, dėl to Paryžiaus ScB bankrutavo (finansų ministerija neleido ScB importuoti finansų iš užsienio mokesčiams sumokėti).

[14] Nei viena iš 1996 m. pranešime įvardintų „pavojingų sektų“ nebuvo uždrausta; tačiau po minėto sąrašo paskelbimo kai kurios religinės grupės patiria visuomenės spaudimą, kurį jos įvardija kaip persekiojimą. Konstatuotina, kad Prancūzijos šiuo požiūriu išties neretai tampa daugelio socialinių mokslininkų, besispecializuojančių su religija bei religijos laisve susijusiais klausimais, kritikos taikiniu. Kita vertus, taip pat pastebėtina, jog būtent „prancūziškuoju“ modeliu prieš keletą metų Lietuvoje rėmėsi tuometinis parlamentaras S. Buškevičius Seimui net du kartus teikęs svarstyti „sektų užkardymo įstatymą“, kuris Seimo narių sprendimu abiem atvejais buvo gražintas tobulinti. 

[15] Introvigne M., op. cit.

[16] Galima kelti prielaidą, jog prancūziškasis laïcité active modelis buvo teisiškai įtvirtintas, siekiant kontroliuoti egzistuojančias religijas; paradoksalu, tačiau jis taikomas ir Romos Katalikų Bažnyčiai, t.y. pagrindiniam laïcité ideologiniam priešininkui. Ne vieną kartą pakankamai plačiai skambėjo įvykiai, kai Prancūzijos vyriausybė buvo įsivėlusi į konfrontaciją su ne taip jau lengvai kontroliuojamomis dėl savo „katalikiško“ statuso religinėmis formomis (su vyskupijomis bei parapijomis, ar su tiesiogiai valdžiai atsakingu centriniu autoritetu).

[17] Davis D. Bažnyčios ir valstybės santykių Jungtinėse Amerikos Valstijose apžvalga // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 60-63. Valstybės ir religijos santykių JAV aprašymas paremtas remiantis būtent šiuo šaltiniu.

[18] Pastebėtina, kad JAV religijos ir valstybės santykių srityje egzistuoja nemažai prieštaravimų. Dažnai dėl iš šių prieštaravimų kylančios sumaišties pasigirsta JAV piliečių skundų. Pavyzdžiui, skundžiamasi, kad vaikai valstybinėse mokyklose negali melstis – bent jau negalima  vieša bendra malda, kuriai vadovauja mokytojas, tuo tarpu JAV Kongrese iš mokesčių mokėtojų pinigų yra apmokomi kapelionai, kurie vadovauja Kongrese kasdienei maldai. Taip pat skundžiamasi, kad valstybinėse mokyklose negali būti viešai iškabinti 10 Dievo įsakymų (lygiai kaip negali būti demonstruojami ir bet kokie kiti religiniai simboliai), tuo tarpu ant Aukščiausiojo Teismo pastato pavaizduotas Mozė, nešinas lentelėmis, kuriose iškaltas Dekalogas. Pagrindinis paaiškinimas šiuo atveju – tai, kad vaikai yra labai jauni ir paveikūs, todėl juos reikia saugoti nuo religinės indoktrinacijos. Šiame kontekste galima prisiminti ir plačiai nuskambėjusį atvejį Prancūzijoje, kai šalies valstybinėse mokyklose buvo uždrausta islamą išpažįstančioms merginoms dėvėti čadras (patį šio „apdaro“ dėvėjimą suvokiant kaip religinę propagandą tam nederančioje vietoje), tačiau Prancūzijos kontekste, žinant bendrą religinį „klimatą“ šioje valstybėje, toks draudimas, nors ir diskutuotinas, atrodo mažiau keliantis prieštarų bendroje religijos bei valstybės santykių visumoje.

[19] Žr. Bellah R. N. Pilietinė religija Amerikoje // https://religija.lt/node/47

[20] Introvigne M., op. cit.

[21] Parengta pagal: Warnke J. Bažnyčios ir valstybės santykiai Vokietijoje // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 41-44. ir Warnke J. Religinių bendruomenių diferencijavimas Vokietijoje // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 141-142.

[22] Vis dėlto, religinių organizacijų diferencijavimas remiantis jų narių skaičiumi gali būti pavojingas. Tokiu būdu neįtvirtinama nuostata, kad su visomis religinėmis organizacijomis turi būti elgiamasi vienodai. Antra vertus, šiuo atveju vyriausybei suteikiama galimybė diskriminuoti mažesnes religines grupes, kadangi visuomet yra sunku rasti vienodo elgesio su religinėmis organizacijomis būdą.

[23] Parengta pagal: Martinez-Torron J. Religinių bendrijų diferencijavimas Ispanijoje // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 132-137.

[24] Tačiau pažymėtina, kad tokios bendradarbiavimo sutartys, kurias numato Religijos laisvės įstatymas, skiriasi nuo konkordatų pirmiausia tuo, kad tai nėra tarptautinių sutarčių ekvivalentas, jos yra išskirtinai valstybės vidaus reikalas.

[25] Pastebėtina, kad panaši sutarčių sistema taikoma ir Italijoje, kurioje šiuo požiūriu vadovaujamasi kiek liberalesnėmis nuostatomis nei Ispanijoje. Šiuo metu valstybė čia yra pasirašiusi sutartis su šiomis bendruomenėmis: Romos katalikų (konkordatas), adventistų, valdensų ir metodistų, baptistų, liuteronų, Dievo asamblėjos (sekmininkų), judėjų, musulmonų, Budistų sąjunga, Jehovos liudytojais. Įdomu tai, kad suvienijimo judėjimas (munistai), – šalyje įgijęs pripažinto religiniu statusą, –  kariuomenėje turi savo kapelionus.

[26] Šiame kontekste vertėtų pacituoti du LR Konstitucijos straipsnius:
26 straipsnis
Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
Niekas negali kito asmens versti nei būti verčiamas pasirinkti ar išpažinti kurią nors religiją arba tikėjimą.
Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves.
Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.
43 straipsnis
Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Valstybės pripažintos bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti.
Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.
Bažnyčių bei kitų religinių organizacijų būklė valstybėje nustatoma susitarimu arba įstatymu.
Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Lietuvoje nėra valstybinės religijos. 

[27] Plumpa P. Valstybės ir religijos santykis Lietuvoje: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio analizė // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 29.. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo

[28] Kol kas valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą turi tik viena – Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga. Aplinkybės rodo, jog neilgai trukus tokį statusą veikiausiai įgis ir Lietuvos jungtinė metodistų bažnyčia.

Kiekvienais metais po Nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės nutarimu tradicinėms religijoms skiriama tam tikra finansinė parama, kurios dydis paprastai svyruoja nuo 0,8 iki 4 mljn. litų.

[30] Vaišvilaitė I. Tradicinių ir kitų religinių bendruomenių perskyra Lietuvoje // Religija ir teisė pilietinėje visuomenėje. Vilnius: Justicija, 2001. P. 127-128.

[31] ibid.

[32] Turbūt šalyje tokiai praktikai pradėti taikyti be visų kitų priežasčių labiausiai trukdo ir tam tikra Lietuvos valdininkų „psichologija“: sutartis su Vatikanu yra tarptautinė, tuo tarpu pasirašyti panašaus pobūdžio sutartį su kuo nors pačios valstybės viduje – gali atrodyti gan neįprasta ar „keista“ idėja. Kita vertus, nereikia išleisti iš akių ir fakto, jog esamos situacijos keitimu gali būti nesuinteresuotos ir šiuo metu privilegijas turinčioms tradicinėms bažnyčioms, – ir pirmiausia atskiriems Katalikų Bažnyčios sluoksniams, – atstovaujančios lobistinės grupės.

[33] Introvigne M. Religious Liberty in Western Europe // https://www.cesnur.org/testi/Washington2.htm (žiūrėta: 2005.11.29)