Konstitucinis Teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos individualų konstitucinį skundą. Skundu prašoma ištirti, ar Konstitucijos 25, 26 straipsniams, 43 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Seimo 2024 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. XIV-2696 „Dėl atsisakymo suteikti valstybės pripažinimą Lietuvos Jehovos liudytojų religinei bendrijai“ (toliau – Seimo 2024 m. birželio 6 d. nutarimas), kuriuo Seimas atsisakė suteikti valstybės pripažinimą pareiškėjai, nes ji neatitinka Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalyje ir Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatyto reikalavimo, kad jos mokymas ir apeigos neprieštarautų įstatymams ir dorai.
Pareiškėja į Konstitucinį Teismą kreipėsi po to, kai Regionų administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepriėmė nagrinėti jos skundo dėl Seimo 2024 m. birželio 6 d. nutarimo panaikinimo.
Pasak pareiškėjos, Seimo 2024 m. birželio 6 d. nutarimas yra politiškai motyvuotas ir priimtas nevertinant tarptautinės sutarties – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos jurisprudencijos, taip pat Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo bei Seimo priimtų ir 2026 m. sausio 1 d. įsigaliosiančių Lietuvos Respublikos karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymo nuostatų. Pareiškėja pažymi, kad jeigu Seimas siekė pripažinti, kad pareiškėjos religinis mokymas dėl kraujo perpylimo draudimo yra pavojingas, Seimas privalėjo išsamiai tai pagrįsti remdamasis būtent medicinos srities duomenimis, o ne socialinių mokslų kategorijomis, kurių pagrįstumo, nenaudojant medicininių duomenų, neįmanoma patikrinti. Pareiškėja taip pat nurodo, kad Seimo 2024 m. birželio 6 d. nutarimas prieštarauja paties įstatymų leidėjo valiai – 2026 m. sausio 1 d. įsigaliosiančios redakcijos Karo prievolės ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos įstatymui, kuris nereikalauja atlikti karo tarnybos asmenims, kurie dėl religinių įsitikinimų ir savo sąžinės negali to daryti, ir suteikia teisę vietoj jos atlikti alternatyviąją tarnybą, kuri yra civilinio pobūdžio. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad jokie jos religiniai mokymai nedraudžia atlikti alternatyvios civilinės tarnybos. Pareiškėjos manymu, Seimas negalėjo selektyviai vertinti teisės aktų ir aiškinti pareiškėjos religinių mokymų dėl kraujo perpylimo draudimo ir atsisakymo atlikti karo tarnybą atitikties Konstitucijai pagal pačių Seimo narių įsitikinimus.
Pareiškėjos teigimu, Seimas, paneigdamas pareiškėjos teisę į valstybės pripažinimą, taip pat pripažindamas pareiškėjos religinius mokymus amoraliais ir prieštaraujančiais Konstitucijai, apribojo pareiškėjos ir jos bendruomenės narių saviraiškos laisvę, minties, sąžinės ir religijos laisvę, pažeidė Konstitucijos 25, 26 straipsnius, 43 straipsnio 1 dalį.
Konstitucinio Teismo informacija