A: Norėdamas atsakyti į šį klausimą, visų pirma turėčiau apžvelgti prancūziškojo sektų sąrašo atsiradimo istoriją. Jis sudarytas 1996 m., neužilgo po to, kai Prancūzijos visuomenę sukrėtė 1994 m. įvykusi masinė Saulės šventyklos narių savižudybė. Vyriausybė ir Parlamentas susirūpino, ar tik panaši tragedija negali pasikartoti, ir nusprendė užbėgti tam už akių.
Parlamente dirbusi komisija rengė ir neužilgo parengė sąrašą grupių, kurių veikla buvo įvardinta kaip žalinga, pačios grupės pavadintos sektomis. Iš viso, tokių buvo 173. Nei viena iš tų grupių nebuvo uždrausta, Parlamento komisijos sudarytas sąrašas netgi nebuvo tikras teisinis dokumentas, neturėjo jokios galios.
Parlamentinė komisija į sąrašą įtraukė visas grupes, dėl kurių per klausymus komisijai buvo skųstasi. Katalikų Bažnyčiai teko nemažai paplušėti, kad iš galutinio sąrašo būtų išbrauktos tokios katalikiškos atsinaujinimo grupės, kaip Fokuliarai, katalikų charizminis atsinaujinimas, Opus Dei bei Neokatechumenatas. Mat dėl tų grupių veiklos irgi būta nemažai nusiskundimų. Be to, parlamentinė komisija nesiėmė vargo bendradarbiauti su mokslininkais, tyrusiais naujojo religingumo grupes. Nenuostabu, kad 2000 m. Paryžiaus teismas pavadinio šį sąrašą „nerimtu dokumentu“.
Turbūt jau nuspėjote, kad sąrašas išėjo labai platus ir ne labai naudingas. Pagrindinis jo efektas – tai, kad nemažai sąraše įvardintų grupių vėliau patyrė valdžios ir visuomenės nemalonę, trukdymus, ir net persekiojimus, nors formaliai prie sąrašo nebuvo kaip teisiškai prikibti – jis tebuvo komiteto nuomonė, išsakyta parlamentui.
Minėtasis sąrašas pagal seną tradiciją, gyvuojančią nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, tiesiog įvardijo „demokratijos priešus“, ir iš esmės atspindi totalitarines prancūziškojo sekuliarizmo tendencijas. Jame nebuvo nurodyta, kuo kiekviena paminėta grupė yra pavojinga, tačiau vidutiniam piliečiui turėjo būti savaime suprantama, kad jos tikrai pavojingos, nes valdžia juk reikia pasitikėti.
Žinoma, ir Lietuvoje yra religinių ar pseudoreliginių grupių, kurių veikla kelia susirūpinimą, tačiau vargu ar verta skirstyti religijas į geras ir blogas tam panaudojant „blogiukų sąrašus“. Tikiuosi Lietuva nepaseks Prancūzijos pavyzdžiu. Taip pat būtų gerai, kad apie visas grupes būtų skleidžiama kuo patikimesnė informacija, atskleidžiant tiek teigiamas, tiek problematiškas jų veiklos puses, ir leidžiant žmogui pasirinkti. Tai – vienas iš NRTIC tikslų.