Religijos ir naujųjų religijų ateitis

Spausdinimo versija

Massimo Introvigne

Šiek tiek ironiška atrodo tai, jog konferencijoje apie religijos ateitį, pats šis pranešimas skirtas nuvalkiotai kategorijai, kuri jau pati savaime gali neturėti ateities. Jau XX a. pradžioje, nors keletas valstybių dar įnirtingai gynė valstybinės religijos monopolį, aiškiai matėsi, kad religingumo rinka vakaruose išsireguliuoja, atsiranda naujų didelę įtaką turinčių jos dalyvių. Kadangi tapo nebeįmanoma nuo erezijos apsisaugoti įstatymiškai, tradicinių konfesijų krikščionys (angl.: „mainline Christians“; vert. past.) vietoj senojo įvardijimo „erezija“, įvedė naujas sąvokas - „kultas“ ar „sekta“ (netrukus, kitose kalbose, - ne anglų, - šios sąvokos įgijo ryškų menkinantį atspalvį), tuo siekta parodyti, jog naujesnės religijos yra žalingos visuomenei.  Gerokai išpopuliarėjo krikščioniška kontrkultinė literatūra. Daug vėliau pasirodė ir sekuliari antikultinė literatūra, kurioje tvirtinta, jog naujesnės religijos kelia pavojų psichinei sveikatai bei viešajai tvarkai.

Septintame bei aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje naujoms religijoms dėmesį pradėjo skirti ir socialinių mokslų atstovai. Mokslininkai atsisakė lipti į kontrkultinį ar antikultinį taukinį, bet ėmė ieškoti kitokio kalbėjimo apie šiuolaikinį religingumą būdo. Britų sociologė Eileen Barker išpopuliarino neutralią sąvoką „nauji religiniai judėjimai“, kuri mokslininkams pasirodė kur kas priimtinesnė nei „kultai“ ar „sektos“. Vėliau „naujų religijų“ terminas pradėtas vartoti ir kalbant apie didžiausius bei labiausiai tarp naujesniųjų religijų, kurių daugelio šaknys siekia XIX a., -  kaip antai, mormonų ar Jehovos liudytojų, - įsitvirtinusius tikėjimus. Mokslininkai šį terminą priėmė palankiai ir, idant išvengtų užgaulių žodžių „kultai“ ar „sektos“, praktiškai vieningai pradėjo vartoti „naujojo religinio judėjimo“ sąvoką. Kita vertus, kai kalbame apie šiuolaikinį religingumą,  iš esmės nebuvo ir nėra aiškaus susitarimo nei dėl pačių sąvokų, nei dėl jų vartojimo ribų: kai kas „naujųjų religinių judėjimų“ sąvoką vartoja kalbant tik apie XX a. atsiradusias grupes, kiti šią sąvoką taiko ir XIX a. kilusioms grupėms. Vieni mokslininkai vadovaujasi vien tik chronologiniais kriterijais, kiti (įskaitant ir šio teksto autorių), - doktrininėmis paradigmomis, o apie „naujas religijas“ arba „naujus religinius judėjimus“ prabyla tik tada, kai judėjimo teologija rodo radikalų atsitraukimą nuo tradicinės (angl.: „mainline“; vert. past.) krikščionybės  arba nuo dar sunkiau apibrėžiamų tradicinio  judaizmo, islamo, induizmo ar budizmo.

Egzistuoja net gi tam tikros naujųjų religinių judėjimų sąvokos subkategorijos. Štai, pavyzdžiui, Japonijoje tarp tyrinėtojų įsigalėjo sąvoka shin-shukyo („naujosios religijos“); taip atsitiko siekiant išvengti menkinančios kategorijos shinko-shukyo („naujai gimusios religijos,“ t.y. religijos neturinčios tradicijos). Bandyta įvesti perskyrą tarp senesnių ir didesnių shin-shukyo bei po Antro pasaulinio karo atsiradusių shin-shin-shukyo („naujų naujų religijų“). Tačiau kilo sunkiai atsakomų klausimų: ar sekmininkai taip pat yra naujas religinis judėjimas? Kaip traktuoti sekmininkiškus judėjimus, gimusius Lotynų Amerikoje, Afrikoje ar Azijoje? Ar derėtų vadovautis teologiniais ar išoriniais (angl.: „behavior“; vert. past.) kriterijais? Kaip traktuoti Afrikoje inicijuotas bažnyčias (taip vadinamas nepriklausomomis Afrikos bažnyčias)? Ar yra iš islamo kylančių naujų religinių judėjimų?

Kai kurie judėjimai nerimauja, jog „naujų religinių judėjimų“ ar „naujų religijų“ sąvokos tėra „kultų“ ir „sektų“ sinonimai, kurie bet kokiu atveju žymi jų skirtumą nuo „gerbtinų“ religijų. XXI a. vis gausėjančiuose debatuose radosi nuomonių, nors ir nepalankių vyriausybinių antikultinių kryžiuočių priskirtiems kriminologiniams aspektams „kultų“ ar „sektų“ sąvokai, tačiau raginančių nebevartoti ir terminų „nauji religiniai judėjimai“ bei „naujos religijos“, o veikiau šnekėti apie religijų „šeimas“ ir dvasingumo grupes. Tiek J. Gordon Melton’o Encyclopedia of American Religions, tiek mano paties Encyclopedia of Religions in Italy šie siūlymai padarė įtakos. Nors aš asmeniškai esu darinio, pavadinto „Naujų religijų studijų centras“ (Center for Studies on New Religions), generalinis direktorius bei aktyvus Amerikos religijų akademijos (American Academy of Religions) „Naujų religinių judėjimų grupės“ (New Religious Movements Group) narys, tačiau kartu turiu tam tikrų abejonių ar šios, į naujumą nurodančios,  kategorijos iš tiesų turi ateitį.

 Tiesa, dar kurį laiką mes jas tikrai vartosime ir jos bus būtinos kaip priešstata  kontrkultininkų ir antikultininkų vartojamoms sąvokoms. Tačiau ilgainiui jos gali tapti nebevartojamos.  Šiandien, kalbėdamas apie religijos ateities vaizdą, aptarsiu ir tai, ką daugelis tebevadina naujais religiniais judėjimais ar naujomis religijomis.

Religijos tyrinėtojai, o ir apskritai socialinių mokslų atstovai, dažniausia prognozuoja labai nenoriai. Puikioje autoapologetinėje knygoje Fire from Heaven (Reading [Massachusetts]: Addison-Wesley, 1995), teologas Harvey G. Cox ne tik pripažįsta, jog daugelis jo 1965 m. pasirodžiusiame religiniame bestseleryje The Secular City (New York: Macmillan) pateiktų prognozių buvo klaidingos, bet ir įrodinėja, jog dėl to turėtų būti kaltinami jį į pagundą atvedę sociologai. Kita vertus, jau pats faktas, jog aštuntajame dešimtmetyje tiek daug skelbtų prognozių apie religiją dutūkstantaisiais metais nepasitvirtino, gali įžiebti vilties kibirkštėlę. Iš esmės dauguma prognozių klydo gan smarkiai, tačiau keletas jų vis dėlto pasitvirtino. 

Aštuntame dešimtmetyje  į save dėmesį atkreipė gausybė religinių srovių. Kai kurios jų buvo trumpalaikės, kitos -- tęsia savo veiklą ir šiandien. Pasimokę iš aštuntojo dešimtmečio religijos tyrinėtojų klaidų, mes tegalime tikėtis, jog jų nekartosime, bet darysime kitokias klaidas, skelbsime prognozes, kurios bent kurį laiką nebus atmęstos kaip nepagrįstos.  Aštuntajame dešimtmetyje tyrinėtojai, žvelgdami į dutūkstantuosius metus, religijos ateitį prognozavo trejopai. Nė viena šių prognozių nebuvo absoliučiai klaidinga, tačiau visos jos  vis dėlto krypo ne ten.

Pirma, sociologai (labiau europiečiai, nei šiaurės amerikiečiai) manė, jog labiausiai tikėtina religijos ateitis -  besitęsianti sekuliarizacija. Jie teigė, jog kartu su Apšvietos epocha prasidėjęs procesas tęsis, t.y. religijos svarba kuo toliau, tuo labiau menkės. Nedidelė jų dalis netgi ryžosi tvirtinti, jog religijos evoliucionavimas baigsis jos išnykimu. Kur kas didesnė mokslininkų dalis spėjo, jog dutūkstantaisiais religija tapsianti kur kas mažiau svarbi, nei ji, pavyzdžiui, buvo 1970 m., jau nekalbant apie tai, kokia ji buvo 1950 m. Paskutinio XX a. dešimtmečio pabaigoje sociologai ėmė sutarti, jog taip suformuluota sekuliarizacijos teorija nebuvo teisinga. Daugelis Amerikos sociologų, ypač atstovavusieji racionalaus pasirinkimo teorijas, padarė išvadą, jog sekuliarizacija buvusi tiesiog europietiškas nesusipratimas, vietinės situacijos dėsningumas, paveikęs tik pustuzinį Europos šalių (ypatingai Prancūziją ir Vokietiją). Tačiau sekuliarizacijos teorijos liko populiarios Europoje, nors ir čia į jas kai kas žvelgė veikiau kaip į sekuliarių, antireligiškai nusiteikusių sociologų norus. Iš tiesų, didžiąja dalimi, sekuliarizacijos teorijos buvo visiškai klaidingos. Daugelis statistinių tyrimų parodė, jog 2000 metais rel igija buvo lab iau paplitusi, nei aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje. Laikančių save „religingais“ žmonių kiekis didėja kone visose pasaulio šalyse (taip pat ir vakarų pasaulyje). Taip pat ir žiniasklaida vis daugiau dėmesio skiria religinių fenomenų aprašymui, tai akivaizdžiai patvirtina per paskutinį dešimtmetį teikta reikšmė bei skiriamas dėmesys religiniams lyderiams, pradedant popiežiumi Jonu Pauliumi II–uoju ir baigiant Dalai Lama, ar religiniams judėjimams, pradedant islamiškuoju fundamentalizmu ir baigiant protestantiškuoju evangelikalizmu. Tačiau tiesa, jog pačioje amžiaus pabaigoje religijos studijų mastas, bent jau akademiniuose sluoksniuose, sumenko. Sekuliarizacijos teorijas įvardinti klaidingomis tapo paprasčiausia nebemadinga. Imta manyti, jog tik kiekybinės sekuliarizacijos teorijos buvo klaidingos. Religijos netapo „mažiau“, veikiau atsirado daugiau ir įvairesnių jos pavidalų. Religija, nepaisant viso žiniasklaidos skiriamo jai dėmesio, tapo mažiau reikšminga moralinių ar politinių pasirinkimų motyvacijai, tiek asmeninei, tiek valstybinei (ypač vakarų šalyse ir Japonijoje). Paradoksalu: religija tapo ryškiau matoma bei labiau paplitusi, bet, tuo pačiu metu, - mažiau aktuali. Kitais žodžiais tariant, kokybinės sekuliarizacijos teorijos tebėra prasmingos. Didžiuosius religinius pokyčius per paskutinį amžiaus dešimtmetį apibūdina visuomenėje padidėjusi religijos „kiekybė“ ir tuo pat metu žymiai sumažėjusi jos „kokybė“.

Kadangi paskutiniajame XX amžiaus dešimtmetyje išaugęs religijos populiarumas vargiai didės per ateinančius dešimtmečius, labai tikėtina, kad būsime priešingų tendencijų liudininkais. Pateiksiu keletą preliminarių spekuliacijų apie tai, ko galima būtų tikėtis per artimiausius dvidešimt metų. Drąsiai prognozuotina (nepaisant to, kad neįmanoma visko detaliai įžvelgti), jog kokybinė sekuliarizacija tęsis ir XXI amžiaus pradžioje. Religija išliks svarbi tiek visuomenėje, tiek ir žiniasklaidoje, tačiau ji nelems esmingiausių sprendimų kultūros bei politikos srityje. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, jog nesunkiai numanomo religinio pobūdžio pasipriešinimo abortams ir gėjų teisėms augimas, sugebės įtakoti Jungtinių Valstijų ar Europos šalių įstatymus bei jų pokyčius. Sakoma, jog islamiškose šalyse nėra kokybinės (ar, juo labiau, kiekybinės) sekuliarizacijos, tačiau šis teiginys gali būti ir klaidingas. Fundamentalizmas – komplikuotas, apimantis tiek politinę, tiek religinę sritis, fenomenas. Tačiau pats savaime jis nebūtinai veda link didesnio dievotumo. Valdovai bei politikai žodžiais gali ir toliau reikšti pagarbą islamui tuo pat metu manipuliuodami tikėjimu dėl grynai politinių tikslų (nors, žinoma, islame nėra aiškiai nubrėžtų ribų tarp religijos ir politikos).

Antra XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje skelbta prognozė – institucionalizuotai religijai (angl.: „organized religion“) nėra galimybių išvengti nuosmukio. Europoje (priešingai nei kituose kontinentuose) ši prognozė daugelio laikyta mažiau klaidinga, nei kur kas bendresnio pobūdžio teorija apie kiekybinę sekuliarizaciją. Nepaisant to, kad beveik visur padaugėjo žmonių save vadinančių „religingais“, daugumoje Europos šalių  žmonių, lankančiųjų kas savaitę maldos namus, žymiai sumažėjo (nors Italijoje, pastaraisiais metais, ši tendencija pamažu ima įgauti priešingą kryptį). Religingumo augimas nereiškė religijos augimo. Jei tai tiesa, šis reiškinys gali būti vadinamas grynai europietišku fenomenu (tiesa, jis paplitęs ir poroje ne Europos šalių: Kanadoje ir Japonijoje). Daugiau mažiau gerai žinoma, jog religija (ir ne vien tik religingumas) sąlygojama labai skirtingų aplinkybių plinta Azijoje, Afrikoje, azijiniuose Ramiojo vandenyno kraštuose, Jungtinėse Valstijose, Lotynų Amerikoje. Cox’as knygoje Fire from Heaven išsako prielaidą, jog Europos statistika gali būti klaidinga, kadangi čia gali būti neįtraukti  duomenys apie šimtus nepriklausomų konservatyvių, evangeliškų ir fundamentalistinių sekmininkų bendruomenių bei charizminių katalikiškų organizacijų (kaip XX amžiaus septintame dešimtmetyje buvo atsitikę ir atliekant bažnyčios lankomumo tyrimus Amerikoje). Bendrai sekmininkų ir charizmininkų pasaulyje yra maždaug 400 milijonų. Sekmininkiškų judėjimų tyrinėtojai gana drąsiai prognozuoja, jog 2020, o gal net ir 2010 metais pasaulyje jau bus pusė milijardo sekmininkų. Dėl daugelio techninių priežasčių suskaičiuoti sekmininkus nėra lengva ir tuo galima paaiškinti neatitikimus turimoje statistikoje. Atsižvelgiant į tai, dauguma XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje skelbtų prognozių nelaikytinos pagrįstomis. Būta prognozių skelbusių, jog konservatyvių bažnyčių narių daugės, kai, tuo tarpu, priklausančiųjų liberalioms bažnyčioms (angl.: „liberal churches“; vert. past.) mažės.1972 m. Dean M. Kelley knygoje Why Conservative Churches are Growing: A Study in Sociology of Religion (reprint: Macon [Georgia]: Mercer University press, 1988) pateikė vieną tokių spėjimų modelį. Priešingai, nei populiarioji žiniasklaida, Kelley prognozavo, jog propaguojanti griežtą moralinį kodeksą  fundamentali ir koncervatyvi religija augs. Priimdamos liberalesnius moralės standartus, teigia Kelley, bažnyčios neišsaugoja savo narių. Liberalai sveikina liberalius pasikeitimus, tačiau bažnyčių nariais netampa, tuo tarpu konservatyvieji nariai jas palieka. Kita vertus, vis labiau ir labiau visuomenei liberalėjant, konservatoriai (kurių joje niekada netrūksta) mielai priims griežtesnes religijos formas. Tai, žinoma, galioja ne tik islamiškiems kraštams, bet ir judaizmui, induizmui bei krikščionybei. Mes, užuot stebėję institucionalizuotos religijos nuosmukį, veikiau patyrėme ir patiriame elementarią slinktį nuo liberalios link konservatyvios (ir fundamentalistinės) institucionalizuotos religijos formos. Atsižvelgdami į sekmininkiškų judėjimų bei fundamentalizmo tyrinėtojų nuomonę, mes, jei jau taip, ko gero, drįsime teigti, jog šios tendencijos artimiausią dešimtmetį tik stiprės. Stebėtina, tačiau fundamentalistai (net ir radikalios islamiškosios grupės) ir konservatoriai kur kas greičiau pasinaudojo globalizacijos bei naujų technologijų suteiktomis galimybėmis. Radikaliai konservatyvios grupės aktyviai naudojasi pažangiausiomis pasaulinėmis sistemomis (angl.: „global networks“; vert. past.) ir interneto atsiradimu. Praktiškai jų plitimą stabdo tik politinės kliūtys, įskaitant mažumas diskriminuojančius įstatymus (kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse) bei atvirai vykdomus persekiojimus komunistiniame pasaulyje. Šioms kliūtims palaipsniui menkėjant (nors, šiandien matome, jog tai visiškai nevyksta Kinijoje) konservatyvios grupės gali imti plisti stebėtinais mastais. Nei viename religijos ateitį antrajame XXI amžiaus dešimtmetyje piešiamų paveikslų konservatyvūs charizmatiniai katalikai, protestantai sekmininkai, nepriklausomos fundamentalistinės bažnyčios, indų nacionalistai, islamo fundamentalistai, ortodoksai, žydų chasidai ar kiti panašūs konservatyvūs judėjimai negali būti nepavaizduoti gerai matomose vietose. Kadangi visose visuomenėse ryškūs liberalūs veiksniai, galima teigti, jog taip pat tarps ir tam tikros, pritaikytos savitai postmodernaus liberalumo jausenai, religijos formos. Pavyzdžiui, galima teigti, jog globalus budistinis Soka Gakkai judėjimas, besiskverbiantis į akivaizdžiai modernų ar postmodernų dvasingumą, ir toliau plis. Taip pat tikėtina, jog apie 2020 m. bus nemažai nuo Romos katalikų bei kitų denominacijų atskilusių, dėl skirtingos pozicijos abortų, gėjų teisių ar feminizmo atžvilgiu, grupių. Šios grupės, jei joms pasiseks įsitvirtinti, neabejotinai susilauks neproporcingai didelio žiniasklaidos dėmesio, nors jų narių skaičius ir išliks palyginti mažas. Didžiosios liberaliosios denominacijos (dauguma tradicinių protestantiškų bažnyčių Europoje tapę tokiomis) ir toliau išgyvens nuosmukį.

Trečia prognozė, XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje skelbta dar ne taipdrąsiai, o devintame – jau visiška i užtikrintai, -  tradicinėms bažnyčioms patyrus didelį nuosmukį, daugumai šalių gręsia „kultų“ bei „sektų“ ekspansija. Galima teigti, jog šie spėjimai kartu ir pasitvirtino ir nepasitvirtino. Jie pasitvirtino „naujų religinių judėjimų“ gausos prasme. Jų esama keleto tūkstančių Šiaurės Amerikoje, Europoje, azijiniuose Ramiojo vandenyno kraštuose, Lotynų Amerikoje ir dar daug daugiau Afrikoje. Kita vertus, prognozės nepasitvirtino ta prasme, jog jei pačių judėjimų ir gausėja, tai dar nėra jokio pagrindo teigti, kad jų narių skaičius taip pat auga. Daugumoje pasaulio šalių (išskyrus kai kuriuos Afrikos kraštus ir Japoniją) naujiems bei alternatyviems religiniams judėjimams priklauso mažiau nei 2 % gyventojų. Kai kurios „senos“ naujosios religijos, kaip antai Jehovos liudytojai ar mormonai, XX amžiuje akivaizdžiai išaugo. Rodney Stark, vienas nedaugelio religijos sociologų, nebijančių prognozuoti, teigė pirmais XXI amžiaus dešimtmečiais sulauksiant mormonų bumo. Tai gali ir pasitvirtinti, tačiau net jei stiprios, dešimtmilijoninės mormonų bažnyčios narių skaičius ir padvigubėtų, pasauliniame lauke ši bažnyčia vis tiek išliktų kur kas menkesnė figūra  už milijardinę katalikų bažnyčią ar milijardinį islamą. Esama pagrindo spėti, jog darvinistinė kova už būvį tarp naujų religinių judėjimų tebesitęs ir per artimiausius du dešimtmečius. Kai kurie jų, dutūkstantaisiais dar plačiau nežinomi, staiga susilauks populiarumo, tačiau ir tada, statistiškai žvelgiant, jie net iš tolo negalės prilygti didžiosioms religijoms. Kai kurie jų ir toliau neabejotinai kels grėsmę bei taps   tragedijų priežastimi (pavyzdžiui,  vykdys terorizmo aktus ar „masines“ savižudybes). Tokių tragedijų ir toliau epizodiškai pasitaikys tarp mažų grupių, turinčių keletą šimtų ar keletą tūkstančių narių, tačiau jos statistiškai beveik neturės globalios reikšmės (nors, žinoma, jos bus skausmingai reikšmingos tų grupių nariams ir nekaltoms aukoms). Valstybės, puoselėjančios sekuliarizmo idealą, ir toliau iš visų jėgų lipdys „pavojingų sektų“ (kaip daroma Prancūzijoje) ar „blogio kultų“ (kaip daroma Kinijoje ar Rusijoje) etiketes, iš esmės tam, kad apskritai galėtų kontroliuoti tiek konservatyvias, tiek „iracionalias“ religijas. Tokiai kontrolei taikyti skirtų priemonių gali būti imtasi tiek demokratinėse, tiek nedemokratinėse valstybėse, nes įtakingiausiems pasaulio kraštams vis didesnę įtaką daro kraštutinio sekuliarizmo idėjos, o ne demokratiniai principai. Kita vertus, nors pavieniai judėjimai (kaip, pavyzdžiui, Falun Gong Kinijoje ar Jehovos liudytojai Prancūzijoje) artimiausiais metais išliks kritikų  taikiklyje, vis dėlto šalys, besiimančios diskriminuojančių bei antikultinių priemonių prieš religines mažumas, susidurs su stiprėjančiomis tarptautinių organizacijų pozicijomis. XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje galima tikėtis, jog Jungtinėms Valstijoms įstatymiškai bus suteiktas mandatas stebėti, kaip pasaulyje laikomasi religinės laisvės principų (panašiai, kaip dabar jos bando prižiūrėti ar gerbiamos žmogaus teisės). Tarptautiniai religinės laisvės įstatymai Jungtinėse Valstijose yra nepaprastai populiarūs ir yra labiau negu tikėtina tai, jog tiek respublikonų, tiek demokratų administracija juos tvirtins, nesvarbu kokie nepopuliarūs jie bebūtų vakarų ir rytų Europos šalyse ar Kinijoje. Jungtinės Valstijos taip pat stengsis ginti priimtinas arba toleruojamas Šiaurės Amerikoje religijos ir religingumo formas, nors visur kitur jos ir būtų laikomos įtartinai keistomis (ar orientuotomis veikiau į pelno siekimą). Veikiausia, jog tarptautinis spaudimas susilpnins daugelyje pasaulio šalių pastebimą valdžios priešiškumą religinių mažumų, „kultų“ ar „sektų“ atžvilgiu, nors masyvioji Prancūzijos antikultinė biurokratija jam pasiduos ko gero sunkiausiai. Kita šį priešiškumą mažinanti priežastis glūdės papraščiausia tame, jog bus pastebėta, kad antikultinės priemonės retai kada yra efektyvios: religiniams judėjimams sudaromos labai nepalankios sąlygos, kurios juose suvoktos kaip persekiojimo apraiškos, veikiau juos sustiprina, nei jiems pakenkia. Tačiau visa tai tikrai nesudarys prielaidų ypatingai „kultų“ ar „sektų“ ekspansijai per artimiausius dešimtmečius. Tūkstančiai naujų religinių judėjimų ir toliau tarpusavyje rungtyniaus dėl pasirengusių į juos įsitraukti žmonių, sudarančių palyginti mažą visuomenės procentą, palankumo.

Baigdamas, pasakysiu, jog aš (manau, man pritars ir daugelis religiją tyrinėjančių kolegų), bandydamas žvelgti į situaciją po dvidešimties metų, regiu tiek institucionalizuotas, tiek ir neinstitucionalizuotas (angl.: „unorganized and organized“; vert. past.) religijos ir ypatingai „naujojo religingumo“ formas. Tuo metu religija gali susilaukti netgi dar didesnio populiarumo žiniasklaidoje nei dabar. Pasakytina ir tai, jog žiniasklaidos skiriamas dėmesys ir tikroji padėtis ko gero prasilenks, mat žiniasklaida liberalioms denominacijoms bei jų dvasininkams skirs didesnį dėmesį, nei jos ir toliau nykdamos nusipelnys. Žiniasklaida taip pat kreips dėmesį ir į pastovų įvairiausių pavidalų konservatyvios bei fundamentalistinės religijos plitimą. Kai kurios „senų“ naujųjų religijų, - pavyzdžiui, mormonai ar Jehovos liudytojai, - ko gero išaugs pakankamai, kad būtų pripažintos tradicinėmis religijomis (angl.: „part of the mainline“; vert. past.). Kai kurios naujosios religijos išnyks, tačiau atsiras „naujų“ naujųjų religijų,  tačiau ir toliau jų nariai sudarys menką visų gyventojų procentą. Kur kas labiau tikėtina, jog sekmininkų, charizmatinių katalikų bei globalizuoto islamo judėjimai atsidurs tarp įspūdingiausiai augančių. Oficialus vyriausybinis priešiškumas religijos (taip pat ir mažesnių religijų ar „kultų“) atžvilgiu taps mažiau pastebimu fenomenu. Religingi žmonės galės su malonumu konstatuoti, jog praeityje girdėti gandai apie Dievo mirtį buvę nepagrįstai išpūsti. Tačiau, kaip buvo ir dutūkstantaisiais,  jie, konkuruodami su sekuliariais faktoriais bei į juos orientuotomis jėgomis, - kurios išliks kaip ir visada galingos, - ir toliau neturės didelės įtakos pasaulinės kultūros ir visuomenės krypčiai. 

Kita vertus, gali būti įrodytas ir visų šių prognozių klaidingumas. Tačiau tai tik patvirtintų, jei to dar kažkam reikia, jog naujųjų religijos formų tyrimai yra mažiausiai nuobodi iš visų akademinių disciplinų būtent dėl neriboto religijos gebėjimo stebinti net ir gudriausius jos tyrinėtojus.

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Massimo Introvigne - teisininkas ir sociologas, dirba Turine, Italijoje. Tarptautinės naujojo religingumo tyrinėtojų organizacijos (Center for Studies on New Religions – CESNUR) vadovas. M.Introvigne yra parašęs daugiau nei 10 knygų bei keliasdešimt straipsnių įvairiomis šiuolaikinio religingumo temomis. Pateikiamas tekstas yra pranešimo, kurį M. Introvigne perskaitė 2001 m. birželio 15-17 d. Švedijoje vykusiame seminare „Religijos ateitis“.

raktiniai žodžiai: