Kultūrą ir ekonomiką sieja esminis ryšys

Versija spausdinimui

Žinomas religijos sociologas prof. Peter L. Berger atsako į Acton Institute leidžiamo žurnalo „Religion and Liberty“ klausimus.

R&L: Ar sutinkate su Josefo Schumpeterio teiginiu, kad kapitalizmas galiausiai sugriaus tiek save, tiek kultūrą, kurioje jis veikia?

Berger: Nemanau, kad į šį klausimą galėčiau atsakyti paprastu „taip“ arba „ne“. Schumpeter kai kuriuos dalykus matė labai aiškiai ir, žinoma, kapitalizmas iš tiesų sukuria tam tikrus procesus, kurie turi neigiamų kultūrinių poveikių. Sakyčiau, kad kapitalizmas yra labai svarbi modernybės, o ne vien tik ekonominės sistemos, dalis. Esama ir kitų institucinių modernizacijos padarinių, - pavyzdžiui, pliuralizmas, - kurie turi įvairių poveikių kultūrai. Tam paaiškinti prireiktų nemažai laiko.

Ar kapitalizmas susinaikins taip, kaip manė Schumpeter, jau kitas klausimas. Jis manė, kad, be kita ko, pažengęs kapitalizmas tampa labai biurokratizuotas ir šitokiu būdu  sunaikina verslumo dvasią. Manau, jog tiesos čia esama. Pavyzdžiui, jei pažvelgsite į dideles korporacijas, pamatysite, kad kai kurios iš jų sukelia vadinamąjį Edselio efektą. Antra vertus, kalbant apie amerikietiškąjį kapitalizmą, iš tiesų įspūdį daro tai, kad verslumas prasikala pačiose netikėčiausiose vietose, visai netikėtai ir itin dinamiškai.

Taigi manau, kad Schumpeter buvo įžvalgus stebėtojas bei analitikas ir kai kuriuos dalykus matė labai aiškiai, tačiau nemanau, kad šiuo klausimu jis buvo teisus iš esmės.

R&L: Popiežius Jonas Paulius II ne kartą perspėjo Vakaraus dėl vartotojiškumo kultūrinio fenomeno. Kaip jūs apibrėžiate vartotojiškumą ir ar laikote jį pavojingu?

Berger: Atvirai sakant, vengiu šio termino. Sena krikščionių tradicija teigia, jog turtingume glūdi tam tikri dvasiniai pavojai; žinoma, šitoks mokymas kyla iš Naujojo Testamento, o tam tikra prasme driekiasi ir į dar senesnius laikus, į hebrajišką Bibliją. Bet tai jau veikiau teologinė problema, o ne ta, kurią čia turėčiau pakomentuoti. Tai, kaip vartotojiškumas dažniausiai aptariamas kultūros kritikų ar analitikų, remiasi prielaida, jog jis labiau išplitęs turtingose visuomenėse. Nesu tikras, jog yra visai taip. Jei tarsime, kad vartotojiškumas reiškia didžiulį rūpinimąsi materialinėmis gėrybėmis, tada būtų galima teigti, jog šis reiškinys yra daug būdingesnis kaip tik vargingoms, o ne turtingoms visuomenėms.

R&L: Joms juk tai labiau aktualu. 

Berger: Taip, dėl suprantamų priežasčių, o turtingose visuomenėse, tokiose kaip Jungtinės Valstijos, kur egzistuoja didelis pasirinkimas ir plati vartojimo prekių bei paslaugų įvairovė, žmonės paprastai būna dosnūs. Tiesiog stulbina tai, kokia daugybe dvasinių ir moralinių socialinių reikalų rūpinasi amerikiečiai, tad nebūčiau tikras, jog ana prielaida teisinga.

R&L: Daug kas tvirtina, kad kapitalizmas remiasi naudos sau siekimo principu, ar manote, kad iš tiesų būtent taip ir yra? Ar manote, kad teisingai suprantamą naudos sau siekimą būtina prilyginti egoizmui?  

Berger: Na, kapitalizmas iš tiesų veikia, remdamasis naudos sau principu; taip veikia bet kuris mechanizmas. Kapitalizmo filosofas Adam Smith tai suprato ir manė tai esant teisinga. Tačiau ar galima tai prilyginti egoizmui, priklausys nuo to, kaip egoizmą interpretuosime. Jei egoizmą laikysime nemoraliu rūpinimusi vien tik savimi, tokiu atveju, manau, kad egoizmo ir naudos sau siekimo negalima laikyti vienu ir tuo pačiu dalyku.

Manau, jog priimant moralinius sprendimus, būtina suvokti ir tai, kad žmonės vienu metu veikia keliose sferose. Tad žmogus, kuris užsiima verslu, norėdamas, kad jo verslas išgyventų, privalo vadovautis naudos sau siekimu, kitaip jis žlugs. Bet yra labai nedaug žmonių, kurie būtų vien tik verslininkai; tarkime, kad tas pats asmuo yra vedęs, turi vaikų, yra pilietis, priklauso bendruomenei, turi draugų ir pažįstamų, kurie nėra jo verslo pasaulio dalis, ir t.t. Tad jam bendraujant su šiais žmonėmis, esama gausybės progų altruizmui pasireikšti. Todėl, atsakydamas į du pastaruosius klausimus, į pirmąjį atsakyčiau teigiamai, o į antrąjį – neigiamai. 

R&L: Lotynų Amerika neseniai patyrė evangeliškosios krikščionybės protrūkį. Kaip tai paveiks šio regiono socialines institucijas ir ekonominę kultūrą?

Berger: Tai jas jau veikia. Bent jau kai kuriose valstybėse. Tai didžiulis fenomenas. Mūsų tyrimų centras Bostono universitete kaip tik nagrinėja šį reiškinį. Ir mūsų tyrimas rodo, jog šiuo metu į pietus nuo Jungtinių Valstijų sienų turėtų gyventi apie penkiasdešimt milijonų protestantų. Iš jų maždaug aštuoniasdešimt procentų yra pirmos kartos protestantai, tad susiduriame su masiniu reiškiniu. Beje, dauguma jų, vėlgi apie aštuoniasdešimt procentų, yra sekmininkai, tad matome, kurios būtent pakraipos protestantizmas šitaip auga.

Sakyčiau, jog iš to kyla daugybė padarinių, kuriuos jau regime. Kalbant apie socialines institucijas, matome neįtikėtiną išplitimą kai kurių vertybių ir įpročių, kuriuos, apibūdindamas septynioliktą bei aštuonioliktą amžius Europoje ir Šiaurės Amerikoje, minėjo Max Weber, būtent – protestantiškąją etiką. O taip pat regime užuomazgas naujos viduriniosios klasės, kuri, išskyrus tai, kad kalba ispaniškai arba portugališkai, kartais atrodo taip, lyg būtų nužengusi iš literatūros apie ankstyvąją Naująją Angliją. Kalbant apie ekonomiką, iš esmės galima pasakyti lygiai tą patį – randasi labai stipraus verslumo žmonių grupė.

Taip pat manau, jog esama ir politinio poveikio. Šitokios pakraipos protestantizmas, bent jau šiuo metu, išskyrus keletą vietų, – pavyzdžiui, Gvatemalą, kur smarkiausiai pasireiškia priešingos tendencijos, - yra apolitiškas. Kitaip tariant, šie žmonės, priešingai nei išsilaisvinimo teologai, neturi politinės programos. Jiems rūpi tik išganymas, malda, išgydymas ir atgimimas iš aukšto. Manau, jog tai sukels netiesioginių politinių padarinių, kadangi šie tikintieji praktiškai jau beveik savaime yra antitradiciniai, nes pati jų religija reiškia tradicijos pertraukimą. Demokratijos atžvilgiu jie nusiteikę palankiai, nes iš esmės tai yra žmonių judėjimas. Jie patys organizuojasi, patys administruoja savo institucijas ir, kiek man teko matyti, jie beveik atitinka Tocqueville‘io keltą idėją, kad bažnyčios turi būti demokratijos mokyklos. 

Tad manau, jog regime iš tiesų ypatingai svarbų reiškinį, kuris jau dabar turi didelių padarinių, o ateityje ko gero turės jų dar daugiau.

R&L: Ar remdamasis savo tyrimais JAV, Lotynų Amerikoje ir Europoje galėtumėte nurodyti svarbiausius ekonominės atskirų žmonių bei valstybių sėkmės kultūrinius veiksnius?

Berger: Nemanau, kad jie būtų absoliučiai aiškūs. Sakyčiau, jog esama vieno dalyko, kuris sukuria labai įdomias moralines problemas – ko gero derėtų klausti, kuri ekonominio išsivystymo stadija turima omenyje. Kalbant labai trumpai, ko gero galima teigti, kad ankstyvosiose modernaus ekonominio vystymosi stadijose sėkmę lemia visai kitos vertybės ir kiti įpročiai negu vėlyvosiose stadijose.

Leiskite grįžti prie to, ką jau sakiau apie protestantiškąją etiką. Stebėdamas tokius reiškinius, kurie dabar vyksta Lotynų Amerikoje, manau, jog čia daugiausia susiduriame su labai neturtingais žmonėmis, o taip pat su ekonomikomis, kurios yra arba ką tik pasukę modernumo keliu, arba stengiasi juo pasukti.  Protestantiška etika ir jos vertybės bei elgsenos modeliai – darbštumas, taupumas, drausmė, gyvenimas ne tiek dėl savęs, kiek dėl ateities kartų – labai padeda pasiekti sėkmę. Tai galima pastebėti ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir kitose pasaulio vietose, kur religiniu atžvilgiu pati šitokia etika gal ir nebus protestantiška, tačiau vis vien remsis būtent šiomis vertybėmis. 

Nesu visai tikras, ar tai lygiai taip pat galioja ir dabartinei Jungtinių Valstijų ir Europos ekonomikai, t.y. pažengusioms kapitalistinėms ekonomikoms. Čia produktyvumas daug didesnis daugiausia dėl technologinių priežasčių ir, labai paprastai šnekant, žmonės sau gali leisti daugiau tingumo. Ir šią mažiau disciplinuotą ar hedonistinę kultūrą visai galima suderinti su ekonomine sėkme. Žinoma, iš to kyla tam tikrų etinių problemų. Be abejo, daugelis krikščionių iš daugmaž teisingų paskatų pasisakytų už senesniąsias dorybes, o ne už ką tik čia paminėtąsias. Tačiau ekonominė sėkmė nėra pats svarbiausias žmogiškos egzistencijos dalykas. Nedrausmingas, hedonistiškas ir gana tingus žmogus mūsų ekonomikoje gali gerai gyventi, jei tik susiranda tinkamą nišą. Gvatemaloje jam tai niekaip nepavyktų. Taigi, tai sudėtingas klausimas. 

R&L: Aktono institutas dažnai girdi krikščionių bažnyčių bei bendruomenių atstovus tvirtinant, kad socializmas yra ta ekonominė sistema, kuri būtina, norint pasiekti tikrą asmens išlaisvinimą. Kaip į tai atsakytumėt? 

Berger: Tie žmonės siaubingai klysta. Socializmas daugiau nebėra vien tik idėja, tai -  ekonominės ir politinės organizacijos forma, išbandyta daugybėje valstybių, o ne vien tik Sovietų Sąjungoje. Ir visur be išimčių ji buvo ekonominės katastrofos, o daugeliu atvejų - dar ir šlykščiausių politinių tironijų priežastis. Taigi mintis, kad socializmas yra kelias į asmens išlaisvinimą, empiriškai kalbant, yra baisinga klaida. Laimei, ši idėja dabar yra nebe tokia madinga kaip prieš kelerius metus. 

Pažvelgus į Lotynų Ameriką, kur dar visai neseniai faktiškai visi intelektualai, įskaitant katalikų intelektualus, vienaip ar kitaip palaikė jūsų ką tik čia minėtą idėją, matyti tikrų permainų. Jonas Paulius II šį pasikeitimą smarkiai įtakojo. Tad požiūris, jog socializmas yra kelias į išsilaisvinimą, laimei, išsikvėpė. 

R&L: Enciklikoje „Centesimus Annus“ popiežius ragina kurti gyvybingą rinkos ekonomiką, kurią ribotų stiprūs moraliniai ir teisiniai rėmai. Kaip jūs interpretuotumėt, kas yra „stiprūs moraliniai ir teisiniai rėmai“? Ar gali būti kokia nors priežastis, leidžianti valstybei tiesiogiai įsikišti į ekonomiką? 

Berger: Ne aš turėčiau interpretuoti, kas norėta pasakyti enciklika „Centesimus Annus“, ar ką popiežius turėjo omenyje. Tačiau visiškai aišku, ką reiškia „teisiniai rėmai“. Geriausia tai matyti Rusijoje, kur esama pastangų sukurti rinkos ekonomiką, tačiau nėra teisinių rėmų. Teisiniai rėmai būtini – nuosavybės įstatymas, sandorių įstatymas, patikima mokesčių sistema, bent pakenčiamai nekorumpuotos valdiškos institucijos. Tai labai aišku ir esama daugybės tokio reikalingumo įrodymų.

Kalbant apie moralinius rėmus, žinoma, rinkos ekonomika, kaip ir bet kokia kita žmogiška institucija, remiasi tam tikromis moralinėmis prielaidomis. Imkim labai paprastą prielaidą – jei žmonės pasirašo kontraktą, jie jo privalo laikytis. Tad akivaizdu, jog tam, kad veiktų bet kokia ekonomika, įskaitant ir rinkos ekonomiką, reikalingi moraliniai rėmai. Tačiau kokie būtent šie moraliniai rėmai turėtų būti, man sunku pasakyti. Šiuo atveju kalbu ne kaip etikos teoretikas, o kaip socialinių mokslų atstovas. Visai įmanoma, nors gal kai kam dėl to ir nejauku, kad skirtingose ekonomikos istorijos stadijose bus veiksmingi skirtingi moraliniai rėmai.

R&L: Tarp tų, kurie siekia vadinamosios žmoniškesnės ekonomikos, ir tų, kurie į ekonomiką žiūri vien kaip į našumo faktorių, dažnai kyla debatų. Ar manote, kad tarp šių dalykų iš tiesų esama trinties, ar kad vertybių laikymasis rinkoje našumą gali padidinti?

Berger: Manau, jog būna atvejų, kai atsakingas pareigas užimantys asmenys trintį privalo įveikti. Tai jau verslo etikos reikalas, o pastaroji yra sudėtingas dalykas. Tačiau, mano manymu, ja remtis verta. Bet esama ir tokios primityvios verslo ideologijos, teigiančios, kad būdamas geras ir morališkai doras, visada pasieksi ekonominę sėkmę. Tačiau taip tiesiog nėra. Jau pats Jėzaus iš Nazareto gyvenimas rodo, kad jis neįkūrė sėkmingos korporacijos.

Tad manau, jog verslo santykiai nėra paprastas dalykas. Tačiau tai nereiškia, kad norint, jog verslas sektųsi, reikia būti brutaliu, nemoraliu žmogumi. Ne. Tačiau trinties esama. Nemanau, jog būtų kokių lengvai suformuluojamų bendrų taisyklių, kaip šią trintį įveikti, tačiau verslo pasaulyje pažįstu daugybę tikinčių žmonių, kurie su šia trintimi kovoja ir kartais randa kūrybingų sprendimų.

„Religion&Liberty“, 1996 liepa-rugpjūtis
vertė Kęstutis Pulokas

raktiniai žodžiai: