„Tikėjimo žodis“ gravituoja

Versija spausdinimui

Arūnas P. Peškaitis OFM

Ištakos

Religinės bendrijos Tikėjimo žodis ištakos sietinos su Visos Evangelijos judėjimu, pasaulyje prasidėjusiu XX a. 6-ajame dešimtmetyje. Šis judėjimas priskirtinas protestantų charizmininkų sąjūdžiui, kuris pripažįsta pagrindines krikščioniškas doktrinas ir pabrėžia Šventosios Dvasios dovanų svarbą tikinčiojo gyvenime. Visos Evangelijos judėjimo charakteringa savybė – pabrėžti veržlumą, viską nugalintį tikėjimą.

Tai ypač būdinga vieno iš judėjimo pradininkų Davido Yonggi Cho mokymui. Anot jo, „Evangelija – tai penkios geros žinios kiekvienam tikinčiajam: nuodėmių atleidimas per Jėzų Kristų; vandens ir Šventosios Dvasios krikštas; išgydymas; išlaisvinimas iš prakeikimo; Jėzaus Kristaus grįžimas į žemę. Evangelija teikia klestėjimą sielai, visokeriopus palaiminimus ir dievišką sveikatą kūnui“. Pastarasis teiginys vėliau buvo išplėtotas vienoje Visos Evangelijos judėjimo krypčių, gimusioje JAV XX a. 7-ajame dešimtmetyje ir įgavusioje „tikėjimo bei klestėjimo“ (angl. prosperity) mokymo pavadinimą. Pastarosios krypties pradininkai – populiarūs JAV evangelistai ir pastoriai L.Sumrallas bei K.Haginas; šį mokymą Europoje išpopuliarino Upsalos (Švedija) bendruomenės Gyvenimo žodis pastorius Ulfas Ekmanas. Šiuo metu Rytų ir Vidurio Europoje gerai žinomas prosperity stiliaus pamokslininkas, Rygos bendruomenės Naujoji karta pastorius Aleksejus Lediajevas. 

Labai paplitęs klestėjimo doktrinos išpažinėjų teiginys, jog Kristus ne tik atpirkęs žmones savo mirtimi ir prisikėlimu, bet savo žaizdomis juos išgydęs nuo įvairiausių negalių, savo krauju panaikinęs visokį prakeikimą, todėl išvadavęs juos nuo problemų, būdingų netikinčiam pasauliui. Pagal šį mokymą tikintis krikščionis bus sveikas, finansiškai pajėgus bei viską nugalintis. Mokymo pasekėjai tariasi, jog to teiginio pagrindas tas, kad Jėzus, atpirkęs žmoniją, atpirko ją visiškai, todėl Dievas dabar esąs įsipareigojęs kiekvienam krikščioniui pačiu Dievo Sūnaus krauju. Tam, kad Dievo „įsipareigojimas“ virstų realybe, krikščionio tikėjimas turėtų taip pat atitikti tam tikras sąlygas: jis maldoje turįs prašyti ir tikėti gausiąs tai, ko prašąs, o jo tikėjimas turėtų būti patvirtintas dėkojimu, nors iš tikrųjų prašymas dar ir nėra išpildytas. Tai vadinama principu „remtis tikėjimu, o ne regėjimu“. Pavyzdžiui, remdamasis šiuo principu, krikščionis negali būti paniuręs, blogos nuotaikos, neturi pripažinti nesėkmių, kančios, ligos – visa tai tėra šėtono puolimas, kuriuo bandomas tikėjimas, nesiremiantis jausmais; jei krikščionis išlaiko šį išmėginimą pagal minėtą „efektyvaus tikėjimo formulę“, – išbandymai pasitraukia, ir žmogus džiaugiasi Dievo garantuotu klestėjimu. Kai kurie radikalūs prosperity mokymo atstovai net kalba apie tai, kad pasaulio pabaigoje, prieš grįžtant Kristui, krikščionys perimsią visą Žemės finansų ir politinę kontrolę.

Be abejo, toks mokymas mažai ką turi bendro su Evangelija ir apskritai su visa krikščioniška tradicija. Nemaža dalis naujųjų religijų tyrinėtojų prosperity pirmiausia sieja su JAV išplitusiu vadinamuoju „žmogiškojo potencialo“ sąjūdžiu, kurio atstovai teigia, jog svarbu išlaisvinti vidines žmogaus galias, kad pasiektum savirealizaciją ir absoliučią sėkmę, taip pat ir su „pozityvaus mąstymo“ mokykla, kuri gyvenimo kokybę laiko absoliučiai priklausoma nuo mąstymo kokybės. Nors formaliai prosperity atstovai išpažįsta pagrindinius krikščioniškojo tikėjimo teiginius, bet galima suabejoti ir pačiu jų tikėjimo turiniu: juk Dievas čia padaromas žmogaus įrankiu, privalančiu veikti atitinkamomis sąlygomis. Koks ryšys tarp prosperity mokymo ir Tikėjimo žodžio bendrijos Lietuvoje?

Trumpa istorija

Kaip jau minėta, Tikėjimo žodžio pradžia Lietuvoje susieta su Visos Evangelijos judėjimu ir taip pat, be abejonės, su to judėjimo prosperity kryptimi. Toji pradžia buvo dar 1988 m., kai dalis jaunųjų sekmininkų ir kitų protestantiškųjų bendruomenių atstovų Vilniuje įkūrė naują bendruomenę, vėliau pasivadinusia Tikėjimo žodžiu (toliau tekste – TŽ). Šiuos žmones įkvėpė U.Ekmano ir D.Yonggi Cho mokymai. Maždaug nuo 1989 m. Upsalos bendruomenė Gyvenimo žodis ir jos lyderiai pradėjo aktyviai remti TŽ. Jie ne tik misionieriavo, bet ir padėjo TŽ suformuoti savo tapatybę ir struktūras. Per palyginti trumpą laiką (1989–1990) įsikūrė analogiškos bendruomenės visoje Lietuvoje (Kaune – Tikėjimo žodis, Šiauliuose – Tiesos žodis, Klaipėdoje – Meilės žodis).

Pradžioje (iki 1993–1994 m.) visam TŽ judėjimui Lietuvoje buvo būdinga sparti augimo dinamika (teigiama, kad populiarumo piko metu TŽ ir giminingos bendruomenės turėjo apie 6000 narių) ir žodyno bei elgsenos agresyvumas. TŽ lyderiai savo viešuose renginiuose ir konferencijose nevengdavo pasišaipyti iš visų kitų krikščioniškųjų konfesijų, vadindami jas „mirusiomis“, „persmelktomis religinės kontrolės dvasia“ ir pan. Šiuo laikotarpiu visam judėjimui būdingas aršus prozelitizmas, tikėjimas, kad tik šis judėjimas gali Lietuvą prabudinti dvasiškai. TŽ niekino katalikišką kultūrinį paveldą; atsivertę į šią bendruomenę žmonės dažnai tapdavo priešiški bet kokiai visuomeninei veiklai, netolerantiški kitokioms pažiūroms, didelį dėmesį skirdavo veiklai bendruomenėje – dėl viso to pašlydavo santykiai šeimose. Minimu laikotarpiu radikaliai pasikeitė žiniasklaidos tonas – iš palankaus iki griežtai negatyvaus. TŽ buvo kaltinamas visokiomis klaidomis ir netgi nusikaltimais, jo pavadinimas tapo sektos ir sektantizmo sinonimu. Nors tokio vertinimo pretekstas buvo tam tikri paties judėjimo veiklos aspektai, vis dėlto žiniasklaida nepasistengė rasti objektyvesnių vertinimų kriterijų, straipsniai dažnusyk buvo rašomi vaikantis populizmo ar sensacijos nuojautos. Tarkim, išgarsintosios TŽ „narių savižudybės“ vėliau pasirodydavo besančios eiliniu muilo burbulu arba kai kuriais atvejais tiesiog niekaip neįrodytu faktu.

1994 m. Vilniaus TŽ dalyvavo VU Religijos studijų ir tyrimų centro organizuotame ekumeniniame susitikime „Dėl Tavęs, Jėzau“. Tuo laiku jau šiek tiek sumažėjo judėjimo lyderių priešiškumas kitoms konfesijoms, tam neabejotinai reikšmės turėjo ir Vilniaus bendruomenės lyderis G.Saulytis. Vilniaus bendruomenė visame judėjime nuo pradžių atlieka lyderės vaidmenį, tad pozicijų pasikeitimas paveikė visą judėjimą.

Nuo 1994 m. TŽ pradėjo aktyviau dalyvauti kituose ekumeniniuose susitikimuose, konferencijose, padidėjo judėjimo narių pilietinis aktyvumas, ilgainiui TŽ įstojo į Lietuvos Biblijos draugiją ir pasirodė kaip aktyvūs jos nariai. Tuo pat metu vyko ir kiti, ne mažiau reikšmingi judėjimo kaitai, procesai: judėjimas pasiekė savo gausumo piką, jo augimo dinamika sustojo, paskui narių skaičius ėmė mažėti. Minimu laikotarpiu nuo TŽ atsiskyrė Klaipėdos Meilės žodis, pasivadinęs Klaipėdos Evangelijos bažnyčia; 1996 m. judėjimo lyderiai G.Saulytis ir G.Lukošius paskelbė keletą straipsnių, iš kurių galima numanyti, kad TŽ ir kitos save šiam judėjimui priskiriančios bendruomenės atsisako prosperity postulatų. Tokį posūkį patvirtino ir kiek vėliau nutrūkę ryšiai tiek su JAV „tikėjimo ir klestėjimo“ mokytojais, tiek su Upsalos bendruomene Gyvenimo žodis, tiek su Rygos Naujosios kartos bendruomene. Galiausiai 2001 m. visos judėjimo bendruomenės (išskyrus Klaipėdos regioną, kur didžiausią įtaką tebeturi Klaipėdos Evangelijos bažnyčia – buvęs Meilės žodis) ir formaliai susijungė į vieną religinę bendriją.

Tikėjimo žodis dabar

Šiuo metu TŽ vyriausias pastorius G.Saulytis studijuoja protestantiškąją teologiją JAV, o pati bendruomenė mezga tvirtesnius ir skaidresnius ekumeninius santykius su Lietuvos krikščioniškomis bendruomenėmis. TŽ nariai įsitraukia į visuomeninę pilietinę veiklą, pavyzdžiui, jie dalyvauja Krikščionių pilietinio veikimo centro veikloje. Nors TŽ lyderiai ir pamokslininkai patys save priskiria fundamentalistinei protestantizmo krypčiai, vis dėlto pokalbiuose su kitokių pažiūrų krikščionimis pastebima daugiau tolerancijos ir nuolankumo. TŽ, be kita ko, atsisakė agresyvaus prozelitizmo (kitų krikščionių atvertinėjimo į savo bendruomenę) praktikų.

TŽ turbūt yra geras pavyzdys krikščioniškojo judėjimo, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, gravituoja iš konfesinio uždarumo ir izoliacijos vis didesnio atvirumo link. Šiuo metu šį mokymą galima apibrėžti kaip konservatyvios pakraipos charizminio judėjimo išpažinimą. Žinoma, kad kiekviena nauja bendruomenė kelia tam tikrą įtampą visuomenėje, dar nėra suradusi pakankamai adekvataus socialinės komunikacijos būdo. Todėl nesupratimai bei nesusipratimai galimi ir dabartyje, ir ateityje. Vis dėlto krikščioniškas tikėjimo pagrindas sudaro galimybes labiau atsiverti ir tradicijai, ir savitarpio supratimui, ir bendradarbiavimui.

Tekstas publikuotas savaitraštyje „Dialogas“ (2003-04-18, Nr. 16(563), p.5). Skelbiama gavus leidimą. Pateikta medžiaga yra „Dialogo“ redakcijos nuosavybė. Kopijuoti, platinti be redakcijos sutikimo DRAUDŽIAMA.