Lietuvoje visos Juridinių asmenų registre įregistruotos religinės bendruomenės ir bendrijos formaliai priskiriamos vienai iš trijų teisinio statuso pakopų. Pirmajai pakopai priklauso tradicinėmis nelaikomos religinės organizacijos, neturinčios valstybės pripažinimo. Antroji pakopa – tai valstybės pripažintos netradicinės religinės bendrijos. Tokių šiuo metu yra penkios: Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga, Lietuvos naujoji apaštalų bažnyčia, Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga, Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“. Į trečiąją, aukščiausiojo teisinio statuso, pakopą patenka tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos. Tokiomis Lietuvoje šiuo metu pripažįstamos devynios konfesijos: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Tradicinių religinių organizacijų sąrašas nustatytas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme.
Kuo aukštesnė pakopa, tuo daugiau teisių ir galimybių veikti visuomenėje bei valstybėje turi religinė organizacija. Norint pakilti iš pirmosios į antrąją, reikia gauti valstybės pripažinimą, kurį suteikia Seimas. Šis pripažinimas nereiškia religinės organizacijos įteisinimo – jis reiškia aukštesnio statuso suteikimą ir bent simbolinį valstybės palaikymą. Kaip rodo, pavyzdžiui, „Romuvos“ atvejis, tai pasiekti gali būti ne taip ir paprasta, nes sprendimą dėl valstybės pripažinimo suteikimo priima politinė institucija, kuri vadovaujasi nebūtinai vien tik teisiniais argumentais. Kaip į probleminį aspektą į tai dėmesį šios religinės bendrijos byloje prieš Lietuvos valstybę atkreipė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas. Konstituciniu požiūriu toks reguliavimas yra platesnio religijos laisvės modelio dalis: Konstitucija garantuoja minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę, teisę laisvai pasirinkti religiją, ją išpažinti, praktikuoti ir mokyti, taip pat draudžia diskriminaciją religijos pagrindu ir įtvirtina valstybės neutralumą religijų atžvilgiu. Lietuva yra pasaulietinė valstybė. Taigi religijos laisvė turi būti aiškinama sistemiškai – siejant ją su žmogaus orumo apsaugos, lygiateisiškumo ir asociacijų laisvės užtikrinimo bei kitais konstituciniais principais. Būtent nuo teisinio statuso pakopos, kuriai priklauso religinė organizacija, priklauso jai suteikiamų teisių ir garantijų apimtis. Įstatymų leidėjas gali vienoms religinėms organizacijoms suteikti daugiau galimybių, kitoms – mažiau. Problema ta, kad nors Konstitucija numato tris religinių organizacijų statuso lygmenis, nėra aiškiai apibrėžta, kokios papildomos teisės turi priklausyti kiekvienam iš jų. Todėl realų šio reguliavimo turinį kuria pats įstatymų leidėjas, neturėdamas pakankamai aiškių konstitucinių gairių.
Praktikoje dėl to susiformavo religinių organizacijų sistema, kuri vis labiau tolsta nuo Konstitucijoje įtvirtinto vertybinio modelio. Įstatymai ir poįstatyminiai aktai religines organizacijas diferencijuoja net ir tais atvejais, kai tam sunku rasti aiškų konstitucinį pagrindimą. Maža to, realybėje egzistuoja ne trijų, o keturių pakopų religinių organizacijų sistema: aukščiausioje padėtyje faktiškai yra Lietuvos katalikų bažnyčia, kuriai suteikiamų papildomų teisių apimtis yra didžiausia, netgi lyginant su kitomis tradicinėmis religinėmis organizacijomis. Tą pastebi ir religijotyrininkai. Nors Konstitucija aiškiai nustato, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, įstatyminis reguliavimas kai kuriose srityse įtvirtina šios bažnyčios privilegijuotą padėtį.
Teoriškai papildomos religinių organizacijų teisės galėtų būti nustatomos trimis būdais. Pirmasis – pagal bendrus kriterijus, antrasis – viename įstatyme aiškiai išvardijant, kokios teisės kam priklauso, trečiasis – kiekvieną teisę įtvirtinant vis kitame įstatyme. Lietuvoje pasirinktas būtent trečiasis – ad hoc – kelias. Dėl to skirtinguose įstatymuose pateikiami skirtingi religinių organizacijų sąrašai, o pačių teisių priskyrimas joms dažnai atrodo atsitiktinis. Tokio teisinio reguliavimo pasekmė – nenuosekli ir fragmentiška sistema. Tokia situacija kelia rimtų abejonių dėl atitikties konstituciniam teisės sistemos nuoseklumo ir vidinės darnos reikalavimui, kurį savo jurisprudencijoje ypač pabrėžia Konstitucinis Teismas.
Kartais netgi tos pačios ar labai panašios teisės skirtinguose teisės aktuose priskiriamos skirtingiems religinių organizacijų tipams. Dėl to darosi sunku suprasti, kodėl vienos teisės suteikiamos tik tradicinėms religinėms organizacijoms, kitos – ir valstybės pripažintoms, o trečios – apskritai visoms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. Kartais atrodo, kad teisės aktų rengėjai tiesiog mechaniškai kartoja žodžius „tradicinės“ ir „valstybės pripažintos“, iki galo nesigilindami nei į jų reikšmę, nei į jų vartojimą kituose įstatymuose. Ypač aiškiai šios problemos atsiskleidžia švietimo srityje. Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose gali būti mokoma ne tik tradicinių, bet ir kitų valstybės pripažintų religinių organizacijų tikybos. Tačiau pagal Švietimo įstatymą ši galimybė paliekama tik tradicinėms religinėms bendruomenėms ir bendrijoms. Vadinasi, valstybės pripažinimą gavusios, bet netradicinės religinės organizacijos faktiškai negali įgyvendinti šios savo teisės. Taip pats valstybės pripažinimo suteikimo institutas praranda dalį savo prasmės. Neatsitiktinai ir pačios religinės bendrijos, siekusios valstybės pripažinimo ir jį gavusios, atkreipia dėmesį į tai, kad teisinis reguliavimas šioje srityje yra prieštaringas ir neleidžia joms realiai veikti. O konstitucinis modelis šioje srityje yra aiškus: valstybinės ir savivaldybių mokyklos yra pasaulietinės, tačiau tėvų pageidavimu jose gali būti mokoma tikybos. Tai yra vienintelė aiškiai Konstitucijoje įtvirtinta išimtis iš pasaulietiškumo principo.
Ne mažiau problemiškas yra konfesinių mokyklų finansavimo klausimas. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas numato, kad religinės bendruomenės gali steigti mokyklas ir gauti valstybės bei savivaldybių paramą. Tačiau specialiuosiuose įstatymuose įvesta papildoma sąlyga: finansavimas siejamas su Lietuvos sudarytomis tarptautinėmis sutartimis. Praktikoje tai reiškia, kad visavertis finansavimas tokiu atveju iš esmės tampa prieinamas tik toms mokykloms, kurios susijusios su Lietuvos katalikų bažnyčia, nes tik Šventasis Sostas turi tarptautinį teisinį subjektiškumą ir gali sudaryti tokias sutartis. Beje, tokia sutartis yra sudaryta – tai 2000 m. sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Tai, kad tokia sutartis yra sudaryta, nėra problema, problema yra tai, kad kitos religinėms organizacijos negali sudaryti tokio pobūdžio sutarčių su Lietuvos valstybe. Kai kuriose valstybėse (pavyzdžiui, Lenkijoje), tarptautinių sutarčių su Šventuoju Sostu nuostatos pritaikomos ir kitoms religinėms organizacijoms, tačiau Lietuva nepasirinko šito kelio. Taigi šiuo atveju bendra taisyklė formaliai taikoma visiems, tačiau realiai – tik vienai konfesijai.
Dar viena jautri sritis – galimybė atlikti religines apeigas valstybinėse švietimo ir auklėjimo įstaigose. Įstatymas numato, kad tikinčiųjų mokinių ir jų tėvų prašymu jose gali būti atliekamos tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių organizacijų apeigos, jeigu jos neprieštarauja pasaulietinės mokyklos sampratai. Tačiau čia iš karto kyla esminis klausimas: kokios konkrečiai apeigos atitinka pasaulietinės mokyklos sampratą? Į šį klausimą aiškus atsakymas nepateikiamas nei įstatymuose, nei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos išaiškinimuose, nei mokyklų vidaus tvarkos taisyklėse. Taigi jokių rekomendacijų, kaip užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų pamokoms, nebūtų organizuojamos kaip mokyklos veikla ir kad mokiniai galėtų laisvai pasirinkti, dalyvauti jose ar ne, nėra. Praktikoje dažnai matyti visai kitoks vaizdas: religinės apeigos ar mišios organizuojamos pačių mokyklų iniciatyva – savanoriškumas tokiais atvejais yra pakankamai nominalaus pobūdžio.
Kaip minėta, Konstitucija aiškiai numato vienintelę išimtį iš mokyklos pasaulietiškumo principo – tikybos mokymą tėvų pageidavimu. Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama, kad religijos išpažinimo laisvė yra absoliuti, tačiau jos skleidimas gali būti ribojamas įstatymu, kai tai būtina kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar paplitusi religinių apeigų praktika valstybinėse mokyklose iš tiesų dera su konstituciniu pasaulietiškumo principu. Panašus nenuoseklumas matyti ir baudžiamosios teisės srityje. Baudžiamasis kodeksas numato atsakomybę už trukdymą atlikti religines apeigas, tačiau apsauga taikoma ne visų religinių organizacijų apeigoms, o tik tradicinių ir valstybės pripažintų bendruomenių bei bendrijų pamaldoms ar iškilmėms. Tai reiškia, kad žemiausioje statuso pakopoje esančių religinių organizacijų apeigos tokios pačios apsaugos nesulaukia. Toks reguliavimas nelabai suprantamas ir sunkiai suderinamas su religijos laisvės, lygiateisiškumo ir žmogaus orumo apsaugos principais.
Ne mažiau iškalbingas yra įkalintų ar suimtų asmenų religinių teisių įgyvendinimo pavyzdys. Įstatymai numato, kad laisvės atėmimo vietose esantys asmenys turi teisę atlikti religines apeigas, tačiau poįstatyminiai aktai lankytis įkalinimo įstaigose faktiškai sudaro sąlygas tik tradicinių religinių organizacijų dvasininkams. Kitų religinių organizacijų atstovų galimybės yra apribojamos, nors įstatyme tokio ribojimo nėra. Šioje situacijoje ta aplinkybė, kad nesilaikoma teisės aktų hierarchijos principo, iš esmės reiškia tai, jog formaliai garantuojama teisė praktiškai ne visada įgyvendinama. Nuoseklumo trūkumas pastebimas ir kitose srityse. Pavyzdžiui, Reklamos įstatymas draudžia niekinti Lietuvoje registruotų religinių bendruomenių simbolius, tačiau neaišku, kodėl ši apsauga siejama būtent su registracija Lietuvoje, o ne su pačia religijos laisvės apsauga. Šeimos stiprinimo ir Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymai deklaratyviai išskiria tradicines religines organizacijas, nors valstybės pripažinimo suteikimas reiškia, kad atitinkamos religinės bendrijos veikla neprieštarauja įstatymams ir dorai. Antai tradicinės religinės organizacijos laikomos viena grupe, nors jų požiūris į šeimą gali labai skirtis nuo Konstitucijoje įtvirtinto (pavyzdžiui, daugpatystės ar lyčių lygybės klausimais). Darbo kodekse religinių organizacijų darbuotojams numatyta išimtis iš nediskriminavimo religijos pagrindu suformuluota taip neatsargiai, kad pažodžiui skaitant kelia net absurdiškų interpretacijų grėsmę. Kadangi nuostatoje nėra daromas skirtumas tarp diskriminacijos, priekabiavimo ar net seksualinio priekabiavimo, skaitant ją pažodžiui išeitų, kad net ir tokie veiksmai galėtų būti pateisinami, jei jie būtų siejami su religinės organizacijos „etosu“. Na, o kai kurios migracijos teisės normos dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo iš užsienio atvykusiems dvasininkams surašytos taip painiai, kad jos, aiškinamos pažodžiui, praktikoje nebegali būti pritaikomos.
Kita vertus, esama ir tokių sričių, kuriose valstybė religinių organizacijų teises saugo labai stipriai. Vienas pavyzdžių – išpažinties paslaptis. Lietuvoje ši garantija pripažįstama kaip absoliuti: dvasininkai negali būti verčiami atskleisti to, ką sužinojo per išpažintį ar kitų religinių patarnavimų metu. Tačiau net ir šiuo klausimu skirtinguose įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatyme, Administracinių nusižengimų kodekse, Baudžiamojo proceso kodekse bei Civilinio proceso kodekse) apsauga suformuluota nevienodai, o tai vėl rodo bendrą teisėkūros nenuoseklumą. Tai atitinka konstitucinį imperatyvą saugoti religijos laisvės turinį, ypač jos vidinį aspektą, kuris laikomas neliečiamu.
Visa tai leidžia daryti platesnę išvadą: konstitucinis religijos laisvės modelis suponuoja nuoseklią, nediskriminacinę ir aiškiais kriterijais grindžiamą religinių organizacijų teisinio statuso reguliavimo sistemą, tačiau įstatyminis reguliavimas nuo šio modelio reikšmingai nukrypsta. Lietuvoje tai nėra vientisa, aiškiai apgalvota sistema. Ji susiformavo ir toliau formuojasi fragmentiškai, per daugybę skirtingų įstatymų ir poįstatyminių aktų, kuriuose vartojama nevienoda terminija, panašios situacijos reguliuojamos skirtingai, o kai kurios įstatymų nuostatos apskritai suformuluotos taip, kad jų neįmanoma įgyvendinti. Problema čia yra ne vien religinių organizacijų statusas. Problema yra ir teisėkūros kokybė. Kai valstybės ir religinių organizacijų santykius reguliuojantys įstatymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, o kartais – netgi akivaizdžiai neapgalvoti, nukenčia ne tik religinės bendruomenės ir bendrijos bei tikintieji. Nukenčia ir pats teisinės valstybės principas.
Jeigu Lietuva iš tiesų siekia suderinti religijos laisvę, valstybės pasaulietiškumą ir neutralumą religijos atžvilgiu bei užtikrinti visų asmenų lygiateisiškumą, religinių organizacijų teisinio statuso reguliavimas turėtų būti ne fragmentiškai lopomas, o iš esmės peržiūrėtas. Kol kas susidaro įspūdis, kad vietoje aiškios ir konstituciškai pagrįstos tvarkos turime teisinę konstrukciją, kurioje religinių organizacijų lygiateisiškumas neužtikrinamas net tai pačiai tradicinių religinių bendruomenių ir bendrijų grupei priklausančioms religinėms organizacijoms.
Ši publikacija parengta vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą reikminių tyrimų projektą Nr. P-REP-25-2 „Galimybių tobulinti Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykio modelį analizė“. Tyrimą atliko Vilniaus universiteto Teisės fakulteto mokslininkai: prof. dr. (HP) Egidijus Kūris (projekto vadovas), doc. dr. Johanas Baltrimas, dokt. Justinas Drakšas ir asist. dr. Elena Masnevaitė.
doc. dr. Johanas Baltrimas, dokt. Justinas Drakšas, asist. dr. Elena Masnevaitė