Šioje rubrikoje sukaupti straipsniai apie religijas, naujuosius religinius judėjimus ir susijusius fenomenus. Straipsnius susijusiomis temomis galite atsirinkti pasinaudoję naršymo pagal žymas funkcija.
Religija, seksualumas ir migracija: ar, ir kiek, religija lemia LGBTIQ+ asmenų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje?
Daugelio religijų santykis su seksualumu yra problemiškas. Anot sociologo Michelio Foucault, religija yra neatsiejama nuo kūno ir seksualumo klausimų. Diskursai apie religinę praktiką ir tikėjimą yra neatsiejami nuo kūno ir to, ką žmonės daro su savo kūnais. Egzistuoja glaudus ryšys tarp represyvių hegemoninių patriarchato ir homofobijos struktūrų, daugelis religijų riboja moterų seksualumą, smerkia biseksualumą ir homoseksualumą. Vis dėlto klausimas, kiek religijos vis dar daro įtaką seksualumo sampratai ir praktikoms šiuolaikinėje visuomenėje išlieka.
Kasmet atliekamas Europos vaivorykštės žemėlapis ir indekso duomenimis LGBTIQ+ asmenų padėtis skiriasi net ir tokiose valstybėse, kurių visuomenes sudaro katalikiškoji dauguma. Pavyzdžiui, 2023 m. Europos vaivorykštės indekso duomenimis, geriausia LGBTIQ+ asmenų padėtis katalikiškos daugumos valstybėse yra Maltoje (89 proc.), Ispanijoje (74 proc.) bei Airijoje (54 proc.). Šie minėto indekso duomenys minėtas valstybes LGBTIQ+ asmenų padėties atžvilgiu priartina prie Šiaurės valstybių, kurios dažnai apibūdinamos kaip protestantiškos. Tokie tos pačios religinės tradicijos kraštų skirtumai rodo, kad negalima atlikti platesnių apibendrinimų, ar, ir kiek, vienai ar kitai religinei tradicijai save priskirianti visuomenės dauguma lemia pažeidžiamų socialinių grupių padėtį. Europos padalinimas į Šiaurės ir Pietų ieškant paaiškinimo dėl LGBTIQ+ asmenų padėties skirtumų taip pat nedaug ką keičia, nors Italija ir kitos Pietų Europos valstybės nepasižymi gera minėtų asmenų padėtimi.
JAV veikiančio Pew tyrimų centro duomenimis, europiečių požiūrių į tos pačios lyties partnerystes ar santuokas klausimu Europą galima dalinti į Vakarus ir Rytus, kai Rytams priskiriamos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išsivadavusios iš komunistinio jungo, pasižyminčios gana aukštais visuomenės nepritarimo šiems klausimams skaičiais. Rytų ir Vidurio Europos valstybės pasižymi ir kitu šiam klausimui svarbiu aspektu, nes jose itin dažnai susiejamas nacionalinis ir religinis tapatumas, gyventojai save priskiria vyraujančiai religinei organizacijai, tačiau religingumu nepasižymi – neišmano tikėjimo tiesų, nepraktikuoja tikėjimo individualiai ir su bendruomene. Be to, daugelis šių Europos valstybių – tautos kūrimo proceso, kuriame svarbų vaidmenį vaidino ir nacionalinės, dažniausiai krikščioniškos, religinės organizacijos, produktai. Religija daugelyje šių visuomenėse dažnai tampa vienu iš marginalizacijos įrankių, brėžiančių ribą tarp visuomenės daugumos ir mažumų grupių.
LGBTIQ+ asmenų teisių užtikrinimas yra viena iš sričių, kurioje religinės organizacijos tarpusavyje konkuruoja, kuri labiau atsiribos nuo šios pažeidžiamos visuomenės grupės. Religinių organizacijų konstruojama socialinė tikrovė, kurioje nėra vietos LGBTIQ+ asmenims, sustiprinama religinio bei politinio elito susisaistymu, tautos išlikimo poreikio naratyvu bei pažadinant iš užmaršties homoseksualumo kriminalizavimo bei medikalizacijos šmėklas, kurių pagrindu suformuojamas toksiškas viešasis diskursas ir jo pagrindu kuriama politika, kurio kontekste LGBTI asmenims tenka ieškoti išlikimo strategijų, o viena jų – migracija arba taip vadinamas balsavimas kojomis, kai piliečiai susiduria su nelygybe ir socialine atskirtimi.
Mokslinėje literatūroje aptinkame keturis LGBTIQ+ migracijos tipus. Anot Gorman-Murray, egzistuoja coming-out migracija, kai homoseksualūs žmonės persikelia, kad galėtų atsiskleisti kaip neheteroseksualūs asmenys. Gravitacinė grupinė migracija, anot, Gorman-Murray, apibūdina migraciją kai persikeliama gyventi į gėjų ir lesbiečių kaimynystę. Santykių migracija, anot Gorman-Murray, žymi procesą kai asmenys persikelia kartu su partneriu, kad sutvirtintų tos pačios lyties santykius, arba, atvirkščiai, išvyksta iširus santykiams.
2018 m. atliktas tyrimas Lietuvoje parodė, kad LGBTIQ+ asmenys migruoja iš mažesnių gyvenviečių ir miestelių į didmiesčius, kur randa LBGTIQ+ bendruomenes, gali atsiskleisti kaip homoseksualūs. Tarp priežasčių, kodėl LGBTIQ+ asmenims nepavyksta oriai gyventi Lietuvos regionuose, vardijamas valstybės bei Katalikų bažnyčios požiūris į juos bei visuomenės nepakantumas. Galima stebėti, kad gyvenimas atsiskleidus ir su savo bendruomene nėra galutinis LGBTIQ+ asmenų tikslas, anot Richard Mole, egzistuoja ir dar vienas šių asmenų migracijos tipas – persikėlimas į kitą šalį siekiant pasinaudoti platesniu seksualinės pilietybės teisių spektru, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokomis ar antidiskriminaciniais teisės aktais. Iš Lietuvos išvykusių LGBTIQ+ asmenų pasakojimuose taip pat pastebimas oraus gyvenimo kitose valstybėse leimotyvas, valstybėse, kur užtikrinamos LGBTIQ+ asmenų žmogaus teisės į asmeninį gyvenimą, galimybę kurti šeimą susituokiant, auginti vaikus.
Valstybės valia užtikrinti LGBTIQ+ asmenų teises dažnai susiduria su sociokultūrinėmis normomis bei socialiniu spaudimu ateinančiu ir iš religinių organizacijų. Gana dažnai religijos ir homoseksualumo tyrimuose galime stebėti besiformuojantį dichotominį mąstymą tarp religingo heteroseksualumo ir nereligingo homoseksualumo. Tarp 2018 m. Lietuvoje atlikto tyrimo dalyvių LGBTIQ+ asmenų, kas trečias teigė esąs tikintis, kas penktas – praktikuojantis. Kai kuriose užsienio valstybėse veikiančios Vaivorykštės krikščionių organizacijos siekia LGBTIQ+ lygiateisiškumo ir priėmimo Katalikų bažnyčioje, tačiau Lietuvoje iki šiol matėme vos vieną panašią iniciatyvą, vyrauja įsitikinimas, kad LGBTIQ+ asmenys yra netikintys. Anot Dorotos Hall, LGBTIQ+ krikščionys turi rinktis tarp priklausymo savo religinei bendruomenei ir bandymo ją keisti iš vidaus, bendruomenės palikimo, o kartais ir tikėjimo atsisakymo, arba perėjimo į kitą bendruomenę, kurios yra įtraukios LGBTIQ + tikintiesiems.
Apibendrinant, galima teigti, kad religijos yra neatsiejamos nuo seksualumo sampratos bei praktikų formavimo ir šiuolaikinėse visuomenėse, tačiau modernizacijos ir sekuliarizacijos procesų metu susiformavo ir alternatyvios prasmių sistemos, formuojančios seksualumo sampratą bei praktikas. Vertinant religijos vaidmenį LGBTIQ+ asmenų padėties Europos valstybėse ir visuomenėse aspektu, galima teigti, kad religijos ir valstybės atskyrimo procesas kaip vienas iš svarbiausių demokratijos atramų sukuria palankias sąlygas socialinei bei kultūrinei įvairovei egzistuoja, lygybės bei įtraukties užtikrinimui, kas prisideda ir prie socialiai pažeidžiamų grupių migracijos rodiklių sumažinimo.
Straipsnis parengtas vykdant mokslinius tyrimus pagal COST veiklą CA20107 „Apjungiant migracijos ir religijų įvairovės teorines įžvalgas ir praktines problemas“ bei Lietuvos mokslo tarybos mokslinių tyrimų projektą „Religinių ir seksualinių tapatumų sąveikos transnacionalinės migracijos kontekste“ (sut nr. A-COST-22-1)
„Tai lyg grįžimas namo“: lietuvių moterų konvertičių atsivertimo į islamą patirtys
Konvertitas (arba atsivertėlis) – tai asmuo, vieną religiją (tikėjimą) pakeitęs kitu. Atsivertimo procesas apima tiek vidinius dvasinius pokyčius, tiek išorinės religingumo raiškos pasikeitimus, dėl kurių keičiasi įsitikinimai ir elgesys. Galima išskirti dvi pagrindines atsivertimo formas, kurios aktualios atliekamo tyrimo kontekste: santykinį atsivertimą ir racionalų (intelektualųjį) atsivertimą. Racionalųjį atsivertimą, kitaip nei santykinį, skatina ne ryšiai su žmonėmis, o intelektinės paieškos (Nieuwkerk, 2014).
Lietuvoje taip pat yra atsivertimo į islamą atvejų. Kalbant apie musulmonus Lietuvoje, 2021 m. atlikto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis šalyje gyvena 2165 musulmonų sunitų.[1] Tiesa, duomenų apie konvertitų skaičių Lietuvoje nėra. Tačiau Lietuvoje konvertitų klausimas sulaukia dėmesio akademiniame lauke (V. Norvilaitė ir E. Račius (2017), E. Račius (2013). Vis tik trūksta supratimo apie moterų motyvus atsiversti į islamą.Tyrinėti moterų perėjimą į kitą religiją yra svarbu: moterų atsivertimas gali sukelti dar stipresnę reakciją, nes pagal įvairias tradicijas moterys dažnai laikomos etninių ir religinių ribų ir identitetų simboliais (Turner, 2019).
Šiame straipsnyje yra apžvelgiami lietuvių moterų atsivertimo į islamą motyvai ir patirtys.
Pažintis su islamu
Dauguma moterų, pasakodamos apie pirmąjį prisilietimą prie islamo, teigė, kad apie šią religiją sužinojo per užsimezgusį kontaktą su kitais asmenimis, pavyzdžiui, iš draugų arba iš savo (būsimų) vyrų. Viena informantė, pasakodama apie savo pažintį su islamu, prisiminė, kaip mokykloje susipažino su mergina, atvykusia iš Artimųjų Rytų šalies, ir ją sudomino merginos elgesys bei atvirumas, koks yra retas Lietuvoje. Ši pažintis paskatino domėtis islamu, nes informantę domino klausimai apie religijas, kadangi jos šeima nebuvo itin religinga ir jai kildavo mintys, kodėl ji gyvena be religijos ir ar mirs be religijos. Tad domėjimąsi religija galima laikyti pasirengimu spręsti egzistencinius klausimus ir parodyti atvirumą religiniams pokyčiams (Shaw, Joseph ir Linley, 2005, 1-11). Taip pat moterys susidomėjo islamu, susipažinusios su būsimais vyrais, kurie joms papasakojo apie šią religiją ir parūpindavo skaitinių apie islamą ir jo pagrindines temas.
Šioje vietoje svarbu pabrėžti, kad, informančių teigimu, islamas buvo priimtas ne kaip santuokos su musulmonu rezultatas, kai moterys yra įkalbamos vyrų atsiversti į islamą. Pasitaikė atvejis, kad viena moteris islamą priėmė dar besimokydama mokykloje. Be kita ko, moterų atsivertimas įvyko iki santuokos su dabartiniu vyru, pažinties su sužadėtiniu, o kai kurios informantės moterys yra netekėjusios ar nesusižadėjusios..
Prisilietimas prie islamo įvyko ir racionaliu (intelektualiniu keliu), pavyzdžiui, skaitant informaciją apie šią religiją rengiamam projektui mokykloje arba dalyvaujant paskaitoje apie islamą ir moterų teises. Intelektualinio atsivertimo būdas didėja dėl „privatizuotos“ religijos Vakarų visuomenėje ir vis dažniau naudojamų beasmenių religinės komunikacijos būdų: knygų, žurnalų, specializuotų laikraščių, filmų, televizijos, vaizdo ir garso įrašų ir kt.
Jausmai islamo priėmimo metu
Visų pirma, islamo priėmimo procedūra vyksta atliekant apsiprausimo ritualą ir pakartojant šachadą, musulmonų tikėjimo išpažinimą (nėra kito dievo, išskyrus Alachą, o Muhamedas yra jo pranašas). Vienos moterys vyko į mečetę su liudininkais priimti šios religijos, o kitos šachadą ištarė namuose.
Atsivertimas į islamą taip pat sukėlė tokius jausmus, kurie prilygo santuokos registracijai, naujam gimimui ar netgi naujam gimtadieniui. Islamo priėmimas tapo įvykiu gyvenime, kuris kelia euforiją ir yra kaip naujas puslapis, kurį galima atversti.
Islamo priėmimas sukėlė tokius jausmus, kaip ramybę, laisvę, užtikrintumą ir pasididžiavimą savimi. Štai viena moteris pasakojo, kad iki islamo priėmimo ji pasižymėjo uždarumu ir po atsivertimo įgijo daugiau drąsos, atvirumo ir pasitikėjimo savimi.
Konvertitės svarstė, kad tapimas musulmone sukėlė sugrįžimo į namus jausmą.
Atsivertimas į islamą moterims sukėlė pozityvius jausmus, kurie pasireiškė ramybės, laimės ar pasididžiavimo, pasitikėjimo savimi jautimu. Religijos priėmimas taip pat žymi naują įsimintiną gyvenimo etapą.
Gyvenimas po islamo priėmimo ir musulmoniškos tapatybės palaikymas
Verta paminėti, kad atsivertimo procesas nesibaigia, kai konvertitas prisijungia prie naujosios religinės grupės. Atsivertimas toliau tęsiasi per įsipareigojimus (pavyzdžiui, grupės identiteto ir vertybių palaikymą), kurių dėka individas gali vis labiau susitapatinti su nauja religine bendruomene, jos prasmėmis ir tikslais (McGuire, 2008, 81).
Siekdamos palaikyti musulmonišką tapatybę, konvertitės po islamo priėmimo pradėjo kukliau rengtis, dengti rankas, kojas, kaklą. Be to, ir toliau vadovaujamasi penkiais islamo stulpais (tikėjimo liudijimas, malda, pasninkas, turto mokestis, piligrimystė). Moterys nevartoja alkoholio ir laikosi islamiškų mitybos principų, vartodamos halal produktus, neprieštaraujančius islamo įstatymams. Tiesa, kai kurios informantės iki islamo priėmimo laikėsi Ramadano, mokėsi melstis, nevalgė kiaulienos. Tad religinės grupės praktikos prieš patikėjimą religinėmis nuostatomis ir religijos priėmimą.
Pasitaikė tokių atvejų, kad dėl pasikeitusio gyvenimo būdo keitėsi ir moterų draugų ratas, teigiant, kad „jeigu aš būsiu su senais draugais, na tai tikrai man bus sunku praktikuoti“[2] religiją. Tokie pokyčiai, atėję su religijos priėmimu, gali suteikti naują tapatybę ir naują gyvenimo prasmės suvokimą bei kasdienių gyvenimo praktikų pasikeitimus (Paloutzian et al, 1999).
Be to, dalyvaujama musulmonų bendruomenės organizuojamose renginiuose, skirtoms islamiškoms šventėms paminėti, pavyzdžiui, pasibaigus Ramadanui švenčiamoje Eid al-Fitr ar Aukojimo šventėje (Eid al-Adha). Moterims organizuojami susitikimai, kurių metu diskutuojamos temos, susijusios su Pranašo Muchamedo mokymais ir Korano temomis. Prisiminta, kad Vilniuje esančioje mečetėje taip pat sekmadieniais vykdavo susitikimai, skirti merginoms. Per šias praktikas yra palaikomi ir stiprinami ryšiai bendruomenės viduje.
Kalbant apie ryšius tarp musulmonų, kai kurios moterys prisiminė, kad, priėmusios islamą, gavo dovanų (pavyzdžiui, maldos kilimėlį ar drabužių) iš kitų musulmonų (-ių). Tai tapo savotišku pasveikinimu prisijungus ir įsiliejus į musulmonų bendruomenę. Toks gestas konvertitėms parodė, kad jos yra laukiamos musulmonų tarpe.
Taigi išryškėjo, kad konvertitės, siekdamos palaikyti musulmonišką tapatybę, į savo gyvenimą įtraukė pagrindines islamiškas praktikas bei lankosi islamiškose šventėse ar dalyvauja moterims organizuojamuose renginiuose.
Moteris ir islamas
Kalbintos moterys akcentavo, kad islame egzistuojančios taisyklės yra skirtos apsaugoti ir išreikšti pagarbą moteriai, o ne ją apriboti.
Daug diskusijų keliantis objektas – islamas ir moterų teisės. Nors islamas sulaukia kritikos, kad jis nepakankamai užtikrina moterų teises ir neskatina lyčių lygybės, vis tik kiekvienas žmogus yra savaip svarbus.
Informantės pastebi, kad islame svarbus vaidmuo yra suteikiamas motinoms, ir moteris, pagimdžiusi vaiką, sulaukia didelės pagarbos. Šioje išsakytoje mintyje taip pat atsispindi tai, kad egzistuoja skirtumas tarp identiškumo ir lygybės – islamas moko, kad Dievo akyse visi žmonės yra lygūs, nors ir nevienodi. Taigi, nepaisant to, kad musulmonai turi numatytas skirtingas prievoles ir pareigas pagal lytį, jos vienas kitą papildo, taip leidžiant ir moterims, ir vyrams jaustis svarbiais ir reikalingais visuomenėje.
Pasakodamos apie savo ryšį su hidžabu ir pasirinkimą jį dėvėti, informantės akcentavo, kad per hidžabą jos parodo savo tikėjimą ir turimas vertybes. Taip pat hidžabas garantuoja saugumą ir deklaruoja, kad visos moterys lygios, t.y. „kad nebėra tiek to didelio vertinimo pagal išorinį viršelį“[3]. Verta paminėti, kad hidžabas siejasi su religine tapatybe – moteris pati save identifikuoja kaip musulmonę ir aplinkiniai žmonės gali ją identifikuoti kaip musulmonę. Be to, musulmonės moterys dėvi hidžabą norėdamos atspindėti musulmonišką tapatybę, siekdamos socialinio draugų ir šeimos palaikymo, pagarbos ir religinės pareigos jausmo. Musulmonės moterys taip pat nurodo, kad hidžabo dėvėjimas yra apsaugos nuo seksualizacijos priemonė, leidžianti visuomenėje įtvirtinti save kaip žmogų, o ne kaip seksualinį objektą (Tolaymat ir Moradi, 2011, 383–392).
Kalbant apie hidžabą ir jo dėvėjimo iššūkius Lietuvoje, buvo teigiama, kad iš pradžių buvo sunku rodytis viešumoje su hidžabu, nes buvo žinojimas, kad „reiks atlaikyti šimtus žvilgsnių“.[4] Taip pat išreikšti nuogąstavimai, kad, nepaisant to, kad norisi prisidengti galvą, Lietuvoje musulmonėms moterims trūksta saugumo, kad būtų galima įgyvendinti šią islamišką praktiką.
Nors islamas hidžabą vertina kaip moterų įgalinimo, kuklumo ir išsivadavimo ženklą, vakarietiškos šalys jį laiko moterų priespaudos požymiu. Vakaruose vyrauja paplitusi nuostata, kad musulmonės yra pavergtos, o hidžabas suvokiamas kaip priespaudos ir atsilikimo simbolis (Lone, 2019). Yra manoma, kad hidžabas sukuria palankią terpę moterų diskriminacijai bei simbolizuoja lyčių lygybės principo pažeidimą. Galima pastebėti, kad yra vadovaujamasi išankstinėmis nuostatomis, kurios atspindi tai, kad musulmonės moterys yra engiamos ir negali priimti už save sprendimus, bei eskaluoja diskursą, kad musulmoniška kultūra kelia potencialią grėsmę Vakarų kultūrai ir politinei sistemai (Sinclair, 2012, 19-39).
Apibendrinant, islamo religija moteriai garantuoja materialinį stabilumą ir išlaikymą, pagarbą. Nepaisant to, ar asmuo yra vyras ar moteris, islamo mokyme ryškėja, kad kiekvienos lyties atstovas yra svarbus visuomenėje. Hidžabo dėvėjimas, kuris kelia daug diskusijų, padeda apsisaugoti nuo seksualinės objektyvizacijos ir kartu įtvirtinti savo, kaip musulmonės, tapatybę.
Vietoje išvadų: tyrėjos refleksija
Imtis šio tyrimo paskatino paplitęs požiūris, kad moterys pasirenka priimti islamo religiją dėl santuokos su vyru musulmonu. Norėjau išsiaiškinti priežastis ir pagrindinius motyvus, kodėl moterys nusprendžia atsiversti į islamą ir kaip keičiasi jų gyvenimas po šios religijos priėmimo.
Interviu praėjo sklandžiai. Jų metu informantės noriai dalijosi savo patirtimis, rekomendavo skaitinių ar socialiniuose tinkluose egzistuojančių grupių, kur daugiau galima sužinoti apie islamą. Kalbėdamos apie islamą ir moterų teises, konvertitės pabrėždavo, kad reikia daryti skirtį tarp religijos ir kultūros, nes musulmoniškų šalių kultūrose egzistuojančios praktikos ar elgesio būdai nėra tai, kas deklaruojama islame. Buvo akcentuota, kad islamas nėra priespaudą kelianti ar moteris suvaržanti religija, kaip dažnai yra pateikiama žiniasklaidoje. Buvo malonu, kai informantės pasakydavo, kad smagu, jog yra daromi tyrimai apie moteris bei jų padėtį islame, kadangi egzistuoja trūkumas informacijos šia tema. Noriu padėkoti moterimis, sutikusiomis su manimi pasikalbėti ir papasakoti savo istorijas.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Religinio identiteto kaita: lietuvių konvertičių atsivertimo į islamą motyvai ir patirtys“, Nr. P-SV-23-367 .
Literatūros ir šaltinių sąrašas
- „Gyventojų ir būstų surašymai – oficialiosios statistikos portalas”, https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1.
- Lofland, John ir Skonovd Norman, „Conversion Motifs“, Journal for the Scientific Study of Religion, 1981.
- Lone, Rameez, „Hijab: Empowerment or Oppression“, 2019.
- McGuire, Meredith. „Religion: The Social Context“. Waveland Pr Inc; 5th edition, 2008.
- Norvilaitė, Vaida, ir Egdūnas Račius. „Features of salafism among Lithuanian converts to Islam.“ Nordic Journal of Religion and Society1 (2017): 39-57.
- Račius, Egdūnas, „Lithuanian Muslims’ attitudes toward participation in the democratic political process: the case of converts.“ Muslim Political Participation in Europe (2013): 83.
- Shaw, Annick, Stephen Joseph & P. Alex Linley, „Religion, spirituality, and posttraumatic growth: a systematic review“, Mental Health, Religion & Culture, 8:1, (2005): 1-11.
- Sinclair, Stefanie, „National identity and the politics of the ‘headscarf debate’ in Germany“, Culture and Religion, 13:1, (2012):19-39.
- Turner, Karen, „Convertitis and the Struggle with Liminality for Female Converts to Islam in Australia”, Archives de sciences sociales des religions,
- van Nieuwkerk, Karin, „Conversion“ to Islam and the Construction of a Pious self“, Oxford Press, 2014.
Išnašos
[1] „Gyventojų ir būstų surašymai – oficialiosios statistikos portalas“, https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1.
[2] Interviu nr. 8
[3] Interviu nr. 3
[4] Interviu nr. 12
Nuotraukos autorius Mihai Surdu iš Unsplash
Ritualinis valgis senovės baltų religinėje bendrijoje Romuva: bendrijos religijos ir valgio perspektyvų analizė
Šiandieniniame pasaulyje, gausiame kultūrų, tradicijų ir kulinarinių šedevrų, religijos ir maisto sąsajų esti labai įvairių ir daugiareikšmių. Per maistą žmonės formuoja savo santykį su žeme, gyvūnais, artimaisiais ir svečiais, galiausiai su Dievu. Tai, kaip žmonės valgo, atskleidžiamas požiūris į juos supančią aplinką ir į visa, kas yra gyva. Valgymas yra mėgavimasis ir Dievo, kaip visų gėrybių davėjo, pripažinimas. Suprasdami ką, kodėl ir kaip valgo, žmonės švenčia ragaudami laukų, sodų, miškų, vandens telkinių gėrybes ir vertina įgūdžius tų, kurie gali iš sėklų ir gyvūnų išauginti skanų maistą (Wirzba, 2011, 3).
Religijos ir maisto sąsajos suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir reikšmės. Valgymas šventoje erdvėje ir šventu laiku yra vienas iš pagrindinių ritualinės veiklos būdų, priartinančių prie dievų ar protėvių.
Atlikus kokybinį tyrimą su aktyviais Romuvos bendruomenės nariais, galima apibūdinti santykį su ritualiniu maistu iš jų pačių perspektyvos; parodyti, kaip ryšys tarp maisto ir religijos atsispindi kasdien ir įvairių progų metu.
Ritualinis maisto aspektas
Nuo antikos laikų maistas buvo neatsiejama religinių apeigų dalis, o ritualinis maisto aspektas tampa dominuojančiu dievybių garbinimo kontekste (Salamone, 2004, 141).
Nuotraukų autorė: Orinta Labutytė, visos teisės saugomos
Antropologas C. Lévi-Strauss ritualą apibūdina kaip reakciją, kuri nuolat naudojasi nežodinėmis išraiškos priemonėmis, tokiomis kaip gestai ir materialūs simboliai. Ritualas nėra tiesioginis atsakas į pasaulį ar net į pasaulio patirtį – tai atsakas į tai, kaip žmogus mąsto apie pasaulį (Lévi-Strauss, 1990, 679; 681). Ritualas[1] religijose apibrėžiamas kaip nustatyta apeiginių veiksmų, kuriais garbinama šventybė, tvarka.
Pasak prancūzų filosofo, semiotiko R. Barthes, maistas yra daugialypis ta prasme, kad jis formuoja mūsų tapatybę, kultūrą ir, galiausiai, visuomenę (Barthes, 2013, 21).
Etnografiniai, etnoistoriniai ir šiuolaikiniai duomenys rodo, kad bendravimo veikla yra viena iš pagrindinių socialinės veiklos sričių. Iš tiesų maistas, šventės ir pokyliai buvo labai svarbūs socialinių ir istorinių transformacijų procesams. Taip pat akivaizdu, kad socialinis tapatumas ir statusas yra lengvai formuojami ir perduodami per su maistu susijusias praktikas. Čia taip pat galime galvoti apie tai, kaip socialiniai, politiniai tapatumai ir siekiai sukuria savitas bendravimo, ir vartojimo strategijas (Bray, 2002, 9).
Romuvos susibūrimų, dainavimų metu, valgymo drauge tradicijos yra svarbios, nes apeigos yra bene didžiausia dvasinės raiškos dalis. Ritualiniu maistu galima vadinti specifinį, specialiai ruošiamą ir siūlomą per religines apeigas[2], ritualus ir praktiką. Įvairiose tikėjimo sistemose ritualinis maistas gali labai skirtis pagal sudėtines dalis, paruošimo būdus ir paskirtį. Maisto produktai gali būti aukojami dieviškoms būtybėms kaip pagarbos ir atsidavimo ženklas. Juos gali valgyti dalyviai, kad gautų ritualo palaiminimą, arba jais gali dalytis bendruomenė, kad sustiprintų vienybės ir bendruomenės ryšio jausmą.
S. Aktas-Polat ir S. Polat tyrimų analizavimas teigia, kad maistas laikomas religijos simboliu ir atlieka svarbų vaidmenį tradicijose, taip pat, kad valgis tarpininkauja bendraujant su Dievu ar aukščiausiomis būtybėmis, o dvasinis įsipareigojimas laikytis maisto taisyklių lydi priklausymo tam tikrai religinei grupei jausmą. Religijos tikslais valgomo maisto simbolinė reikšmė yra svarbesnė už jo maistinę vertę, todėl religinė tapatybė dažnai siejama su maistu. Pavyzdžiui, būti žydu ar musulmonu reiškia nevalgyti kiaulienos, būti hinduistu – būti vegetaru (Aktas-Polat, Polat, 2020, 279-280).
Sudėtinga įvardinti, ar būnant Romuvos atstovu formuojasi išskirtinis santykis su maistu. Pasak pašnekovų, net jeigu lietuviai savęs ir netapatina su baltų kultūra ir tikėjimu, jų nuomone, jie patys net nežino, kad laikosi baltiškų papročių ir tradicijų. Skirtumas tarp romuviečių ir neromuviečių tas, kad baltiškojo tikėjimo išpažinėjai domisi ir labiau įsigilina į ritualinio maisto reikšmę, kodėl toks maistas, kodėl ne kitoks, kodėl būtent toks maistas valgomas konkrečių švenčių metu ir panašiai. Išskirtinai pabrėžiamas ritualinio maisto kaip simbolio žinojimas ir supratimas.
Valgis švenčių ir apeigų metu
A. J. Greimo teigimu, iš etnografinių lietuviškų švenčių aprašymų sužinome apie įvairioms progoms ruošiamų valgių įvairumą, išskiriant jų pritaikymą kiekvienai šventei atskirai (Greimas, 2005, 41-42).
Dalindamiesi savo patirtimi apie kalendorinių švenčių šventimą, romuviečiai minėjo archaišką Kūčių šventimą ir joms gaminamą patiekalą – kūčią, kurioje atsispindi paprastumas ir natūralumas. Taip pat buvo minimi kūčiukai, aguonų pienas; per Pusiaužiemį gaminami kamukai; pavasario šventėse (pvz., Jorę, Velykas, Sambarius) – valgomi kiaušiniai, virtinukai su varške; per Rasas – sūris, medus; per Žolinę – obuoliai, duona, gira ir kt. Stengiamasi, kad gėrimai būtų namų gamybos. Ilgių laikotarpiu vyrauja tamsių spalvų valgiai, pvz. burokėlių sriuba su baravykais. Pasak pašnekovės, karšta sriuba ir jos garas, tai kaip ugnies dūmas kylantis į viršų. Manoma, kad per tai bendraujama su protėviais.
Jei kasdienybėje duona dažniausiai perkama, tai šventėms ir apeigoms ji yra kepama išskirtinės išvaizdos, paženklinta simboliais (pvz., žirgeliais, saulės ir ugnies ženklais), papuošta rugių varpomis.
Pavyzdžiui, vestuvių apeigoms prašoma, kad būtų su geriausiais palinkėjimais iškepta naminė duona, bei būtų jauniesiems ragauti skirto medaus.
Stebėtos Žolinės šventės akcentas – juoda duona, iškepta iš naujo javų derliaus, moters ir vyro laužiama per pusę ir siunčiama pagal saulę dalintis tarp apeigoje esančiųjų. Ant žolynais papuošto ir austinėmis staltiesėmis užkloto stalo sudėtos sodo, miško, daržo gėrybės, pačių ruošti ar pirktiniai nemėsiški valgiai.
Apeiga savo turiniu artima papročiui, o kartais ją galima vadinti ir papročiu, bet tarp apeigų ir papročių gali būti ir skirtumų. Apeigas etnokultūros tyrinėtojai įvardija kaip visumą su tradicijomis susijusių veiksmų ir poelgių, kuriais siekiama išreikšti tam tikrą idėją, jausmus. Svarbiausias apeigos bruožas – jos simboliškumas. Paprotys tokios prasmės neturi. Apeigos ir ritualai dažniausiai yra kilę iš senųjų tikėjimų, magijos (Žemaičių žemė, 2003, 12).
Pasak L. Klimkos, apeigos, virsdamos papročiais, nebetenka sakralumo, o praktikuojamos tik iš pagarbos tradicijai, senolių atminimui (Klimka, 2012, 92).
Sprendimą apeigų metu naudoti vienus ar kitus maisto produktus, daiktus, lemia tradicija[3], taip pat remiantis etnografiniais bei rašytiniais istoriniais šaltiniais, paliekant vietos galimai improvizacijai, pajautimui, o ne aklam atkartojimui. Svarbiausia, kad būtų aktuali prasmė šiandien. Stebėtose apeigose buvo naudojami šie maisto produktai: druska, grūdai, duona, gira. Skirtingų apeigų metu taip pat gali būti kiti produktai: pvz., alus, midus, medus, baltas varškės sūris ir kt. Yra svarbus su raugu gamintas maistas.
Druska – kaip vienas pagrindinių maisto priedų naudojamas apeigose, tai yra ypatingą svarbą turintis produktas.
Ritualinis valgymas kaip bendrystės pagrindas
Nors sena aksioma „esi tai, ką valgai“ yra labiau apie fiziologiją, bet ne tik apie ją – apima ir svarbų socialinį aspektą. Tai, kaip ir ką valgome, yra vienas iš pagrindinių būdų apibrėžti save kaip socialinę būtybę ir tam tikros grupės narį (Bray, 2002, 3-4). Valgymas kartu labai suartina, padeda vieniems kitus pažinti ir puoselėti bendrystę.
J. Brumberg-Kraus, apibūdindamas valgymo ritualą teigia, kad tai elgesys, susijęs su tuo, ką, su kuo, kada ir kur valgyti, kaip ir kodėl žmonės valgo. Jie yra šabloniški, pasikartojantys, kartais automatiški. Valgymo ritualai gali būti, bet nebūtinai yra „religiniai“, nes yra susiję su konkrečiomis religinėmis tradicijomis ir gali būti klasifikuojami konkrečiau pagal jų formą, ir seką, jų funkciją, sukeliamas emocijas ir prasmę (Brumberg-Kraus, 2020, 333-334).
Ritualinį valgymą galima įvardinti kaip visko paragavimą, dažnai iš to paties indo. Per maisto dalinimosi ritualą vyksta bendrystės patyrimas, pabrėžiama maisto ir gėrimų sąjunga su apeiga:
„Jeigu nėra maisto ar gėrimų, nėra apeigos.“
Paaiškėjo, kad romuviečiai nedaro specialių ritualų prieš valgant namuose ne švenčių metu ar viešoje erdvėje. Maistą ruošia tokį, kokį dažniausiai yra pamėgę šeimos nariai, atsižvelgdami į ekologiškumą, sveikatingumą ar priimtiną kiekvienam žmogui mitybos būdą. Prie stalo dažniausiai palinki skanaus, skalsos, darnos, sveikatos.
Maisto ir gėrimo svarba rituale
Pasak N. Laurinkienės, baltų kraštuose nuo seno populiari gėrimo, ypač alaus, kartais ir midaus, vandens ar pieno libacija[4], ir kietojo maisto – mėsos, duonos numetimas žemėn. Aprašydama Žemynėliavimą[5] pažymi, kad iš baltų dievybių, artimiausiai ir akivaizdžiausiai su maisto ar gėrimo aukojimu ant žemės, buvo susijusi žemės ir jos derlingumo deivė Žemyna (Laurinkienė, 2020, 14; 16). Tiek skysčiams išpilstyti, tiek gerti, gali būti naudojami įvairių formų indai su snapeliu, dubenys, kaušeliai, ragai.
R. Balsio teigimu, lietuvių ir prūsų aukojimo apeigų aprašuose rasime ne vieną pavyzdį, kai libacija nepraktikuojama, nes tai tik vienas iš kelių aukos perdavimo būdų dievams. Minimi kiti nuliejimo būdai (pavyzdžiui, į ugnį, vandenį, į orą (į viršų)) (Balsys, 2015, 7).
Vienas romuvietis apibūdino draugų susibūrimą ir alaus gėrimo drauge tradiciją, kurioje puikiai atsispindi nuliejimo momentas, kai susėdę už stalo sudaužiami alaus bokalai ir trinktelnama į stalą. Tas trinktelėjimas atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir alaus nupylimas, tam tikras ritualas dėl jų pačių.
Valgio ruošimas ir dalijimasis yra neatsiejama baltų pagonių apeigų ir švenčių dalis. Maistas aukojamas siekiant simboliškai sujungti dvasinę ir fizinę sferas, kurti vienybės jausmą tarp bendruomenėje esančių žmonių, priartinti juos prie romuviečių kasdienybėje svarbių dieviškų jėgų.
Valgis tampa sankaupa viso to, kas buvo įdėta į jį gaminant – tiek fiziškai, tiek energetiškai, su ar be intencijų. Kaip maistas valgomas priklauso nuo požiūrio, ar tai tik maistas kūnui, ar tai vis gi paragavimas vardan pasidalinimo šiomis gėrybėmis su kitais.
Senovinėje baltų tikėjimo sistemoje svarbiausia yra suvokimas, kad maistas yra ne tik fizinė būtinybė, bet ir būdas išreikšti pagarbą dievybėms bei užmegzti ryšį su protėvių tradicijomis.
Straipsnis parengtas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Ritualinis valgis senovės baltų religinėje bendrijoje „Romuva“: bendrijos religijos ir valgio perspektyvų analizė“sut. Nr. S-SV-23-142
Literatūra
Aktas-Polat, Semra; Polat Serkan (2020). A theoretical analysis of food meaning in anthropology and sociology. p. 279-280.
Balsys, Rimantas (2015). Pagoniškieji lietuvių ir prūsų aukojimai. Gimtasis kraštas. Mokslo darbai/Etnologija. p. 7.
Barthes, Roland (1961/2013). Toward a Psychosociology of Contemporary Food Consumption, in Food and Culture: A Reader, p. 21.
Bray, Tamara L. (2002). The Archaeology and Politics of Food and Feasting in Early States and Empires. Wayne State University Detroit, Michigan. p. 3-4, 9.
Brumberg-Kraus, Jonathan (2020). The Role of Ritual in Eating. p. 333-334.
Greimas, Algirdas Julius (2005). Sudarė Kęstutis Nastopka. Lietuvių mitologijos studijos. p. 41-42.
Klimka, Libertas (2012). Senosios baltų mitologijos ir religijos likimas. Lituanistica. 2012. T. 58. Nr. 1(87), p. 89–95, © Lietuvos mokslų akademija. p. 92.
Laurinkienė, Nijolė (2020). Pirmasis kąsnis ir pirmasis gurkšnis – dievams. Baltų ir Lietuvos kultūra. Tarpdalykiniai kultūros tyrimai. 2020 · T. 8 · Nr. 2. p. 14.
Lévi-Strauss, Claude (1990). The Naked Man, trans. John and Doreen Weightman, vol. 4 of Mythologiques. Chicago: University of Chicago Press. p. 679, 681.
Salamone, Frank A. (2004). Encyclopedia of religious rites, rituals, and festivals. Religion & Society A Berkshire Reference Work. Routledge London, New York. p. 139-140;141.
Tarptautinių žodžių žodynas, elektroninis, žr. libacija. < https://tzz.lt/l/libacija/> [žiūrėta: 2023-08-15].
Terminų žodynas, elektroninis. Žr. tradicija. <https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/t/tradicija/> [žiūrėta: 2023-09-01].
Visuotinė lietuvių enciklopedija, elektroninė. žr. ritualas. <https://www.vle.lt/straipsnis/ritualas/> [žiūrėta: 2023-08-15]; žr. apeigos <https://www.vle.lt/straipsnis/apeigos/> [žiūrėta: 2023-09-08].
Wirzba, Norman (2011). Food and Faith. A Theology of Eating. p. 3, 12, 16-17.
Žemaičių žemė, 2003. 1/38. Kalendorius, šventės ir papročiai. p. 12.
Išnašos
[1] Be aukojimo ir maldos, ritualas yra vienas pagrindinių kulto elementų. (Elektroninė Visuotinė lietuvių enciklopedija, žr. ritualas) internetinė prieiga: <https://www.vle.lt/straipsnis/ritualas/> [žiūrėta: 2023-08-15].
[2] Religinės apeigos – veiksmų, kuriais atliekamas viešas kultas ir liturgija, visuma. <…>. (Elektroninė Visuotinė lietuvių enciklopedija, žr. apeigos) internetinė prieiga: <https://www.vle.lt/straipsnis/apeigos/> [žiūrėta: 2023-09-08].
Romuvos bendrijos religinės apeigos atliekamos namų alkuose, specialiai tam skirtose šventose vietose ar gamtoje. Apeigų metu tikintieji kreipiasi į savo protėvius ir įvairius senovės baltų dievus, kuriems aukoja simbolines aukas. Religinės apeigos atliekamos švenčiant kalendorines, šeimos ir kitas šventes.
[3] Tradicija – papročių, apeigų, vaizdinių, idėjų, simbolių išlaikymas, perdavimas iš kartos į kartą. <…>.
Elektronis Terminų žodynas žr. tradicija. Internetinė prieiga: <https://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/t/tradicija/> [žiūrėta: 2023-09-08].
[4] Libacija arba nuliejimas yra vienas iš aukojimo dievams būdų, kurio metu nupilama keletas lašų apeiginio gėrimo (Elektroninis Tarptautinių žodžių žodynas, žr. Libacija), internetinė prieiga: <https://tzz.lt/l/libacija/> [žiūrėta: 2023-08-15].
[5] Žemynėliavimas – speficinis terminas naudotas Mažojoje Lietuvoje. Į švarų ir sausą kaušą įpilama apeiginio gėrimo (pvz. alaus), kuris išliejamas ant žemės, pasakoma malda Žemynai ir nugeriama iš kaušo.
Religinės bendruomenės pandemijos metu
Straipsnis parengtas autorės 2021 m. praktikos NRTIC metu
Prasidėjusi COVID-19 pandemija palietė visas gyvenimo sritis. Jos metu net ir įprastos kasdienės situacijos įgavo naujas reikšmes prie kurių teko prisitaikyti. Siekiant sustabdyti pandemiją buvo imtasi apsaugos priemonių – rekomendacijų bei nurodymų dėl fizinio atstumo laikymosi, susibūrimų ribojimo. Atsiradę draudimai ir apribojimai privertė keistis ir religines bendruomenes bei tikinčiuosius. Iškilo būtinybė ieškoti būdų, kurie leistų prisitaikyti prie susidariusios situacijos ir vykdyti įprastas religines praktikas. Pandemijai sustabdyti Lietuvos Vyriausybė buvo paskelbusi du karantinus (antrojo karantino pabaiga numatoma gegužės 31 d.), kurių metu vyko ir didžiosios metų šventės. Bendruomenės siekė bendrauti ir rūpintis žmonių dvasingumu kaip ir anksčiau, tačiau susidūrė su tam tikrais apribojimais ir jų veiklos forma privalėjo keistis. (daugiau…)
Religinių bendruomenių diferenciacija Lietuvoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šviesoje
Vienas iš esminių pokyčių Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo religijos laisvės atkūrimas. Dar sovietmečio pabaigoje išsikvėpė ateizmo propaganda. Žmonės, kurie bažnyčioje tuokdavosi ir vaikus krikštydavo slapta, dabar galėjo laisvai dalyvauti religinėse apeigose nebebūgštaudami dėl to, kaip tai atsilieps darbe ar mokymo įstaigoje. Laisvė skleisti savo religiją, „apdairiai“ neįtraukta į LTSR Konstituciją, buvo grąžinta dar 1989 m. LTSR konstitucijos 50 straipsnio pakeitimu, kartu pripažįstant religines bendruomenes kaip kolektyvinius subjektus (juridinius asmenis). Religijos laisvė ir visų asmenų lygybė prieš įstatymą buvo įtvirtinta ir 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. (daugiau…)
Neošamanizmas Lietuvoje: egzotiškų kultūrų paieškos
Neošamanizmas – XX a. antrojoje pusėje Vakarų visuomenėje atsiradusios religinės praktikos, kuriose remiamasi Pietų ir Šiaurės Amerikos, Sibiro, Australijos ir kitų regionų tautelių religinėmis tradicijomis, vakariečių vadinamomis šamanizmu. Paprastai manoma, kad šamanas yra religinis specialistas, gydymo, aiškiaregystės ir kitais tikslais transo būsenoje keliaujantis po antgamtinius pasaulius ir ten bendraujantis su dvasiomis bei dievybėmis. „Primityviomis“, „archajiškomis“ kultūromis besižavintys alternatyvaus dvasingumo ieškotojai šių tautelių religines tradicijas pritaikė savo poreikiams. Šiuo metu Vakaruose klesti daugybė neošamanizmo formų, kuriose remiamasi vieno ar kito regiono tradicija, naudojamos psichotropinės medžiagos arba transo, neįprastų sąmonės būsenų siekiama kitomis priemonėmis (šokiu, garsu ir kt.), pasitelkiamos įvairios iš Rytų ar Vakarų ezoterikos kildinamos idėjos. Kai kurios neošamanizmo formos prigijo ir Lietuvoje. (daugiau…)
Ekologinės bendruomenės Lietuvoje
Šiuolaikinių alternatyvių civilizacijai dvasingumo judėjimų atstovai orientuojasi į įvairiai suprantamo dvasingumo paieškas ir bendruomenių steigimą. Alternatyvių idėjų pagrindu besiformuojančios bendruomenės neretai iškyla kaip opozicija tai visuomenės daliai, kuri pripažįsta vartotojiškas (galima sakyti, populiariosios kultūros suformuotas) vertybes. Pastaruoju metu taip pat plinta į ekologiją ir dvasingumą orientuoti komunitariniai judėjimai, o jų atstovai steigia ekologines gyvenvietes, neretai pačių steigėjų suprantamas kaip galimybė sukurti vienaip ar kitaip įsivaizduojamą rojų žemėje. (daugiau…)
Lietuvos gyventojai pagal tikybą: 2001 ir 2011 m. surašymų duomenys
Per 2001 m. ir 2011 m. gyventojų surašymus Lietuvos gyventojų buvo klausiama, kokiai religinei bendruomenei jie save priskiria. Žemiau pateikti apibendrinti rezultatai. Duomenys iš Statistikos departamento leidinio „Gyventojai pagal tautybę, gimtąją kalbą ir tikybą“ (2013-03-15).
Ką daryti, jei jums artimas žmogus pateko į „sektą“?
Jei jums artimas žmogus pradėjo lankytis religinės grupės, kuri, Jūsų manymu, jam gali pakenkti, susirinkimuose…
Jokiu būdu nebandykite:
- Nutraukti su juo santykių, tikėdamiesi, kad tai jam padės „atsikvošėti”. Žinokite, kad išlaikyti santykiai galbūt ateityje taps tuo tiltu, kuriuo jis/ ji sugrįš.
Kai kurie faktai ir mitai apie naujuosius religinius judėjimus
Galbūt, jei susipažintume su faktais, aiškesnis taptų ir bendras vaizdas…
Manoma, jog kai kurie religinių judėjimų nariai įvykdo nusikaltimus, o kai kurių religinių judėjimų organizacinė struktūra sudaro sąlygas piktnaudžiauti autoritetu. Sakoma, jog visiems religiniams judėjimams yra būdingas kriminalinis, pavojingas ir „asocialus“ elgesys. Tačiau tai, jog religija yra nežinoma, nauja arba tiesiog „kitokia“, nebūtinai turi būti keliančios susirūpinimą priežastys. (daugiau…)