Šioje rubrikoje sukaupti straipsniai apie religijas, naujuosius religinius judėjimus ir susijusius fenomenus. Straipsnius susijusiomis temomis galite atsirinkti pasinaudoję naršymo pagal žymas funkcija.
Valstybės ir religinių organizacijų santykių reguliavimo modeliai: religinių organizacijų statuso pakopos Lietuvoje ir užsienyje
Religinių organizacijų ir valstybės santykių reguliavimas pastaruoju metu sulaukia nemenko dėmesio. Puiki to iliustracija – Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme šiuo metu pagal pareiškėjos Lietuvos Jehovos liudytojų religinės bendrijos individualų konstitucinį skundą nagrinėjama byla[1], kurioje keliami, inter alia, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalies nuostatų (valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai) aiškinimo klausimai. (daugiau…)
Permąstant valstybės ir religinių organizacijų santykių modelį: žvilgsnis į religinės organizacijos pripažinimo sąlygas
Religijos laisvė turi dvejopą išraišką – kaip pavienio individo religijos laisvė arba kaip religinės grupės (religinės organizacijos) veikla. Pastaroji išraiška realizuojasi įvairiuose valstybės ir religinių organizacijų santykiuose, kurie kartu sudaro visuminį modelį, neretai paskirstantį religines organizacijas į atskiras teisinio statuso pakopas. (daugiau…)
Religinių organizacijų teisės Lietuvoje: keletas pavyzdžių, kaip įstatyminis reguliavimas nukrypsta nuo Konstitucijos
Lietuvoje visos Juridinių asmenų registre įregistruotos religinės bendruomenės ir bendrijos formaliai priskiriamos vienai iš trijų teisinio statuso pakopų. Pirmajai pakopai priklauso tradicinėmis nelaikomos religinės organizacijos, neturinčios valstybės pripažinimo. Antroji pakopa – tai valstybės pripažintos netradicinės religinės bendrijos. Tokių šiuo metu yra penkios: Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga, Lietuvos naujoji apaštalų bažnyčia, Lietuvos Respublikos evangelinio tikėjimo krikščionių sąjunga, Septintosios dienos adventistų bažnyčia ir Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“. Į trečiąją, aukščiausiojo teisinio statuso, pakopą patenka tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos. Tokiomis Lietuvoje šiuo metu pripažįstamos devynios konfesijos: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Tradicinių religinių organizacijų sąrašas nustatytas Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme. (daugiau…)
Religija, seksualumas ir migracija: ar, ir kiek, religija lemia LGBTIQ+ asmenų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje?
Daugelio religijų santykis su seksualumu yra problemiškas. Anot sociologo Michelio Foucault, religija yra neatsiejama nuo kūno ir seksualumo klausimų. Diskursai apie religinę praktiką ir tikėjimą yra neatsiejami nuo kūno ir to, ką žmonės daro su savo kūnais. Egzistuoja glaudus ryšys tarp represyvių hegemoninių patriarchato ir homofobijos struktūrų, daugelis religijų riboja moterų seksualumą, smerkia biseksualumą ir homoseksualumą. Vis dėlto klausimas, kiek religijos vis dar daro įtaką seksualumo sampratai ir praktikoms šiuolaikinėje visuomenėje išlieka. (daugiau…)
„Tai lyg grįžimas namo“: lietuvių moterų konvertičių atsivertimo į islamą patirtys
Konvertitas (arba atsivertėlis) – tai asmuo, vieną religiją (tikėjimą) pakeitęs kitu. Atsivertimo procesas apima tiek vidinius dvasinius pokyčius, tiek išorinės religingumo raiškos pasikeitimus, dėl kurių keičiasi įsitikinimai ir elgesys. Galima išskirti dvi pagrindines atsivertimo formas, kurios aktualios atliekamo tyrimo kontekste: santykinį atsivertimą ir racionalų (intelektualųjį) atsivertimą. Racionalųjį atsivertimą, kitaip nei santykinį, skatina ne ryšiai su žmonėmis, o intelektinės paieškos (Nieuwkerk, 2014). (daugiau…)
Ritualinis valgis senovės baltų religinėje bendrijoje Romuva: bendrijos religijos ir valgio perspektyvų analizė
Šiandieniniame pasaulyje, gausiame kultūrų, tradicijų ir kulinarinių šedevrų, religijos ir maisto sąsajų esti labai įvairių ir daugiareikšmių. Per maistą žmonės formuoja savo santykį su žeme, gyvūnais, artimaisiais ir svečiais, galiausiai su Dievu. Tai, kaip žmonės valgo, atskleidžiamas požiūris į juos supančią aplinką ir į visa, kas yra gyva. Valgymas yra mėgavimasis ir Dievo, kaip visų gėrybių davėjo, pripažinimas. Suprasdami ką, kodėl ir kaip valgo, žmonės švenčia ragaudami laukų, sodų, miškų, vandens telkinių gėrybes ir vertina įgūdžius tų, kurie gali iš sėklų ir gyvūnų išauginti skanų maistą (Wirzba, 2011, 3). (daugiau…)
Religinės bendruomenės pandemijos metu
Straipsnis parengtas autorės 2021 m. praktikos NRTIC metu
Prasidėjusi COVID-19 pandemija palietė visas gyvenimo sritis. Jos metu net ir įprastos kasdienės situacijos įgavo naujas reikšmes prie kurių teko prisitaikyti. Siekiant sustabdyti pandemiją buvo imtasi apsaugos priemonių – rekomendacijų bei nurodymų dėl fizinio atstumo laikymosi, susibūrimų ribojimo. Atsiradę draudimai ir apribojimai privertė keistis ir religines bendruomenes bei tikinčiuosius. Iškilo būtinybė ieškoti būdų, kurie leistų prisitaikyti prie susidariusios situacijos ir vykdyti įprastas religines praktikas. Pandemijai sustabdyti Lietuvos Vyriausybė buvo paskelbusi du karantinus (antrojo karantino pabaiga numatoma gegužės 31 d.), kurių metu vyko ir didžiosios metų šventės. Bendruomenės siekė bendrauti ir rūpintis žmonių dvasingumu kaip ir anksčiau, tačiau susidūrė su tam tikrais apribojimais ir jų veiklos forma privalėjo keistis. (daugiau…)
Religinių bendruomenių diferenciacija Lietuvoje Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos šviesoje
Vienas iš esminių pokyčių Lietuvai atgaunant nepriklausomybę buvo religijos laisvės atkūrimas. Dar sovietmečio pabaigoje išsikvėpė ateizmo propaganda. Žmonės, kurie bažnyčioje tuokdavosi ir vaikus krikštydavo slapta, dabar galėjo laisvai dalyvauti religinėse apeigose nebebūgštaudami dėl to, kaip tai atsilieps darbe ar mokymo įstaigoje. Laisvė skleisti savo religiją, „apdairiai“ neįtraukta į LTSR Konstituciją, buvo grąžinta dar 1989 m. LTSR konstitucijos 50 straipsnio pakeitimu, kartu pripažįstant religines bendruomenes kaip kolektyvinius subjektus (juridinius asmenis). Religijos laisvė ir visų asmenų lygybė prieš įstatymą buvo įtvirtinta ir 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme. (daugiau…)
Neošamanizmas Lietuvoje: egzotiškų kultūrų paieškos
Neošamanizmas – XX a. antrojoje pusėje Vakarų visuomenėje atsiradusios religinės praktikos, kuriose remiamasi Pietų ir Šiaurės Amerikos, Sibiro, Australijos ir kitų regionų tautelių religinėmis tradicijomis, vakariečių vadinamomis šamanizmu. Paprastai manoma, kad šamanas yra religinis specialistas, gydymo, aiškiaregystės ir kitais tikslais transo būsenoje keliaujantis po antgamtinius pasaulius ir ten bendraujantis su dvasiomis bei dievybėmis. „Primityviomis“, „archajiškomis“ kultūromis besižavintys alternatyvaus dvasingumo ieškotojai šių tautelių religines tradicijas pritaikė savo poreikiams. Šiuo metu Vakaruose klesti daugybė neošamanizmo formų, kuriose remiamasi vieno ar kito regiono tradicija, naudojamos psichotropinės medžiagos arba transo, neįprastų sąmonės būsenų siekiama kitomis priemonėmis (šokiu, garsu ir kt.), pasitelkiamos įvairios iš Rytų ar Vakarų ezoterikos kildinamos idėjos. Kai kurios neošamanizmo formos prigijo ir Lietuvoje. (daugiau…)
Ekologinės bendruomenės Lietuvoje
Šiuolaikinių alternatyvių civilizacijai dvasingumo judėjimų atstovai orientuojasi į įvairiai suprantamo dvasingumo paieškas ir bendruomenių steigimą. Alternatyvių idėjų pagrindu besiformuojančios bendruomenės neretai iškyla kaip opozicija tai visuomenės daliai, kuri pripažįsta vartotojiškas (galima sakyti, populiariosios kultūros suformuotas) vertybes. Pastaruoju metu taip pat plinta į ekologiją ir dvasingumą orientuoti komunitariniai judėjimai, o jų atstovai steigia ekologines gyvenvietes, neretai pačių steigėjų suprantamas kaip galimybė sukurti vienaip ar kitaip įsivaizduojamą rojų žemėje. (daugiau…)